Andželika Koten - «elektrinė mergaitė»

Andželika Koten, 14-metė paauglė, gyveno XIX amžiaus viduryje Prancūzijoje, Buvinji kaime, netoli Perjero miestelio, Orno departamente. nedidelio ūgio, gana tvirtai sudėta, ji pasižymėjo dideliu fiziniu ir protiniu atsilikimu, buvo apatiška, vos galėjo kalbėti.

1846 m. sausio 15 d. Andželika kartu su kitomis trimis paauglėmis dirbo įprastą darbą: iš šilko siūlų mezgė pirštines. Buvo apie 20 valanda, kai sunkus ąžuolinis staliukas ant vienos kojos, ant kurio gulėjo Andželikos darbus, ėmė judėti tokia jėga, kad jį sunku buvo nulaikyti vietoje. Išsigandusios mergaitės rėkdamos išsibėgiojo, tačiau susirinkusių kaimynų negalėjo įtikinti tuo, ką matė.

Tuomet jos, dalyvaujant liudininkams, atnaujino savo darbą. Viskas buvo ramu. Tačiau kai tik Andželika norėjo paimti savo darbą, staliukas vėl pajudėjo, ėmė svyruoti, galiausiai parvirto. Tuo pačiu metu jis tarsi traukė prie savęs mergaitę, tačiau vos tik ji paliesdavo staliuką, šis atšokdavo toliau. Šio reginio liudininkai neabejojo, kad Andželika yra užburta.

Naktį mergaitė praleido ramiai, o ryte vėl ėmėsi darbo. Keistas reiškinys vėl pasikartojo. Iš pradžių jis buvo silpnas, tačiau tarp 20 ir 21 valandos staliuko judėjimas žymiai sustiprėjo. Vargšę mergaitę teko atskirti nuo kitų darbininkių, nes staliukas buvo bendras ir jis vėl nuvirto, nežiūrint į visas Andželikos

pastangas jį išlaikyti vietoje.

Jos mezginį vinimis prikalė prie dėžės, kuri svėrė apie 75 kg. Tačiau paslaptinga jėga netrukus įveikė ir šią kliūtį: sunki dėžė keletą kartų pakilo nuo grindų ir ėmė judėti, nors su Andželika ją siejo tik plonas šilko siūlas.

Po šio įvykio kaimo gyventojai tvirtai įsitikino: visi vienu balsu tvirtino, kad mergaitė apsėsta velnio. Netgi buvo įvardijami žmonės, kurie ją nužiūrėjo. Buvo nuspręsta Andželiką išsiųsti į vienuolyną, kad ten iš jos išvarytų piktąją dvasią.

Tačiau vietinis teisėjas, blaivaus proto žmogus, pasipriešino šiam kaimo gyventojų ketinimui. Jis pareiškė norą, prieš ką nors darant, pačiam įsitikinti nepaprastais reiškiniais. Noras visiškai suprantamas. Andželika atsisėdo į ankstesnę vietą, tačiau paslaptinga jėga šį kartą pasireiškė silpnai: staliukas atsistūmė, tačiau neparvirto, o kėdė, ant kurios sėdėjo Andželika, nučiuožė priešinga kryptimi, taip siūbuodama, kad mergaitė vos išsilaikė nenukritusi.

Įsitikinęs keistų įvykių realumu, gydytojas vis tik suabejojo religinio valymo efektyvumu, šį faktą laikydamas fiziniu, o ne dvasiniu negalavimu, kuriam reikalingas medicininis gydymas. Jis nuramino mergaitės tėvus, išsklaidė paniką kaime, paaiškinęs, kad ši liga labai reta, gali būti, net nežinoma, tačiau bet kokiu atveju mergaitę reikia parodyti nusimanančiam gydytojui.

Kitą dieną, sausio 17, ankstesnis reiškinys pasikartojo, o jo poveikio sfera dar labiau išsiplėtė: atsitiktinai prisilietus prie Andželikos drabužių malkų padėklas, kastuvėlis, židinio žnyplės nuskriejo į židinį. Šepetys, knygos ir kiti smulkūs daiktai staiga atšokdavo, prisilietus prie mergaitės rūbų, ypač prie apatinio suknelės krašto.

Prie juosmens juosta pririštos žirklės nuskriejo šalin, nors pati juosta nenutrūko ir buvo nesuprantama, kokiu būdu ji atsirišo. Tai buvo pats keisčiausias iš matytų efektų, tačiau jis buvo matomas tik du kartus, vieną kartą dalyvaujant pačiam teisėjui.

Dienomis šių keistų reiškinių nebuvo arba beveik nebuvo, tačiau kiekvieną kartą pasikartodavo vakare tam tikromis valandomis: buvo stebimas nežinomos jėgos poveikis daiktams be jų kontakto su Andželika, taip pat bekontaktis poveikis žmonėms: viena darbininkė, sėdėjusi priešais Andželiką, pajuto stiprų smūgį po keliu, nors jų kojos net nesilietė.

Daiktai, kurie išvakarėse atšokdavo nuo Andželikos, prisilietę prie jos, dabar elgėsi lygiai taip pat nuo jos drabužių artumo. Kaip ir ankstesnėmis dienomis šie reiškiniai netikėtai liovėsi, kad pasikartotų po trijų dienų.

Sausio 21d., trečiadienį aplink Andželiką viskas ėmė judėti, ji negalėjo net atsisėsti: jos kėdė, kurią laikė trys stiprūs vyrai, buvo akimirksniu nublokšta už kelių metrų, nežiūrint į vyrų pasipriešinimą, Bet koks darbas mergaitei tapo neįmanomas: jeigu ji imdavo siūti, adata pradurdavo pirštus. Jai teko sėdėti arba klūpėti ant grindų kambario viduryje.

Norėdami kuo nors užimti nukankintą mergaitę, jai davė perrinkti sausų pupelių krepšį. Tačiau vos tik ji panardino rankas į pupeles, šios pašoko ir ėmė suktis ore. Andželikai teko atsisakyti ir šio darbo.

Pažiūrėti šių stebuklų pas Andželikos tėvus rinkosi visas kaimas.

Mamero, nedidelio miestelio netoli Buvinji kaimo, gydytojams buvo pranešta apie vykstančias dalykus, tačiau jie nepanoro atvykti į vietą. Tuomet mesjė Faremonas, išsilavinęs ir šiuose kraštuose gerbiamas žmogus, apsiėmė palydėti Andželiką pas Mamero gydytojus. Tačiau šie nepasirodė susitikime, į kurį juos kvietė mesjė Faremonas.

Tuomet mergaitė buvo nuvežta pas madam Deviljer, kurios namuose pasikartojo anksčiau aprašyti reiškiniai. Maždaug po dviejų valandų medikai pagaliau išgirdo mesjė Faremono prašymus ir sutiko apžiūrėti mergaitę. Bandymas vyko vaistininko mesjė Fromažo namuose, tačiau buvo nesėkmingas ir neįtikino mokslo žmonių.

Mesjė Faremonas atliko keletą bandymų, bandydamas įrodyti savo hipotezę apie stebėtų reiškinių šaltinį, kuriuos jis nedvejodamas priskyrė elektrai. Jis paliko detalų savo stebėjimų aprašymą ir bandymų ataskaitas, kuriuos vykdė su Andželika, dalyvaujant išsilavinusiems ir gerbiamiems Mamero bei aplinkinių miestelių žmonėms.

Rašytinius liudijimus paliko ir kiti šių seansų dalyviai: inžinierius Olivjė ir daktaras Veržė iš Mortano, daktaras Lemonjė iš Sen Morico, daktaras Bomon-Šardonas iš Mortano, vaistininkas Koiu iš Mortano.

Andželikos tėvai, paprasti ir neturtingi žmonės, tikėjosi gauti naudos iš nepaprastų mergaitės sugebėjimų, važinėdami po miestus ir rodydami publikai. Pirmasis seansas įvyko Mortani miete.

Gandas apie atvykusią nepaprastą mergaitę mieste pasklido labai greitai. Tą patį vakarą jos pažiūrėti susirinko apie 150 žmonių. Skirtingai nei Mamero medikai, kurie iš pradžių atsisakė tirti Andželiką Koten, ir Belesmo medikų, kurie neatvyko į seansą, nors buvo vos už kilometro, Mortani gydytojai entuziastingai ėmėsi tyrinėti „elektrinę mergaitę". Būtent jų primygtinu reikalavimu Andželikos tėvai nusprendė ją nugabenti į Paryžių ir parodyti Prancūzijos akademijos mokslininkams. Vasario mėnesį jie atsidūrė sostinėje.

Jau pirmosiomis po atvykimo dienomis viešbutyje, kuriame apsistojo, juos aplankė ne vienas mokslininkas. Andželiką apžiūrėjo akademijos mokslinis sekretorius
Arago ir daktaras Tanšu. Pastarasis 1946 m. vasario 12 d. atliko keletą bandymų, kurie truko daugiau nei dvi valandas.

Viešo seanso metu, kuris vyko Mokslų akademijoje vasario 17 d., sekretorius Arago aiškino bandymų esmę ir eigą, kuriuos daktaras Tanšu atliko su mergaite. Arago taip pat perskaitė raštelį, kurį jam perdavė daktaras. Vėliau šis raštelis buvo pridėtas prie oficialios ataskaitos apie vykusį seansą. Štai šis raštelis:

„Aš du kartus stebėjau elektrinę mergaitę Andželiką Koten. Kėdė, kurią koja ir dviem rankomis laikiau iš visų jėgų, buvo nublokšta šalin, kai ji ant jos atsisėdo. Popieriaus juostelę, kurią uždėdavau sau ant pirštų, daug kartų tarsi vėjas nupūtė. Vidutinio dydžio gana masyvus pietų stalas daug kartų svyravo ir judėjo vien nuo prisilietimo su Andželikos rūbais.

Iš popieriaus iškirptas popieriaus skridinėlis, padėtas vertikaliai arba horizontaliai, imdavo greitai suktis nuo energijos, kuri sklido iš mergaitės riešų ar alkūnių.

Didelė ir sunki kanapa, ant kurios sėdėjau, buvo nublokšta šalin, kai ant jos pabandė prisėsti bandomoji.

Kėdė, kurią prie grindų laikė prispaudę du stiprūs vyras ir ant kurios vienos pusės sėdėjau aš pats, buvo ištraukta iš po manęs, kai antroje pusėje atsisėdo Andželika.

Įdomu tai, kad kiekvieną kartą, kai kėdę nublokšdavo šalin, ji traukė paskui save mergaitės rūbus. Iš pradžių ji prisitraukdavo prie rūbų, po to atšokdavo. Dvi šeivamedžio uogos judėjo, pritraukdamos ar atstumdamos viena kitą, kai šalia buvo mergaitė.

Andželikos emanacijos jėga kito dienos bėgyje. Ji pati stipriausia buvo tarp 20 ir 21 valandos. Gali būti, kad taip pasireikšdavo 18 valandą suvalgytos vakarienės įtaka.

Energija ėjo tik iš priekio, nuo rankų riešų iki alkūnių.

Energija ėjo tik iš kairės pusės. Kairė ranka buvo šiltesnė už dešinę, nuo jos sklido švelnus pulsuojantis karštis, kaip ir nuo viso kairiojo šono, kai ji greitai judėdavo. Ši ranka nuolat drebėjo nuo didžiulės įtampos, ir šis drebėjimas persiduodavo, prisilietus svetimai rankai.

Stebėjimo metu jos pulsas kito nuo 105 iki 120 tvinksnių per minutę ir man pasirodė neritmiškas.

Kai ją izoliuodavo nuo bendro paviršiaus, pasodinant ant stalo taip, kad kojos neliestų grindų, arba jos kojas pastatydavo ant priešais sėdinčio žmogaus pėdų,
nesuprantami reiškiniai liaudavosi; toks pats rezultatas buvo, kai ji atsisėsdavo ant savo delnų. Jos elektrinės savybės taip pat išnykdavo, jeigu po kojomis buvo vašku įtrintas parketas, vulkanizuotas audinys ar stiklas.

Paroksizmo, t.y. elektrinio aktyvumo piko metu, mergaitė kaire ranka negalėjo prisiliesti nė prie vieno daikto, kad jis neatšoktų. Kai jos drabužiai liesdavosi su baldais, ji pritraukdavo šiuos daiktus, juos stumdydavo ir nuversdavo.

Ji bandė išvengti skausmo, atitraukdama ranką, nes ją veikė elektros krūviai: ji skundėsi riešo ir alkūnės maudimu. Kartą, negalėdamas aptikti pulso kairėje rankoje, norėjau patikrinti jį smilkinio arterijoje, ir uždėjau delną jai ant viršugalvio - mergaitė šaukdama atšoko nuo manęs.

Daug kartų įsitikinau, kad smegenėlių rajone, kur kaklo raumenys tvirtinasi prie kaukolės, yra toks jautrus taškas, kad mergaitė neleidžia prie jo prisiliesti. Į šį tašką, atseit, perduodami visi pojūčiai, kuriuos jaučia jos kairioji ranka.

Šios mergaitės elektrinis spinduliavimas yra nenuolatinis, sklindantis nuosekliai iš įvairių jos kūno dalių, o pats stipriausias spinduliavimas, galintis nuversti stalą, vyksta jos dubens lygyje.

Kad ir kokia būtų šios energijos prigimtis, ji buvo jaučiama kaip oro srautas, šalto oro gūsis. Aš pajutau ryškų papūtimą ant savo rankos, tarsi kažkas į ją papūtė lūpomis.

Tokį fluidų nereguliarų išsiskyrimą galima paaiškinti keliomis priežastimis: pirma, nuolatinė mergaitės įtampa, kuri nuolat dairėsi aplinkui, bijodama, kad kas nors prie jos prisilies; antra, jos baimė prieš tą jėgą, kurios šaltiniu ji pati yra, ir kuri stumia priešinga nuo šalia esančių daiktų kryptimi; trečia, jos nuovargis ir susikaupimo laipsnis. Kai ji apie nieką negalvoja arba kai dėmesys nesukoncentruotas, paslaptinga jėga pasireiškia stipriausiai.

Kai ji artino pirštą prie šiaurinio įmagnetinto geležies strypelio poliaus, ji pajusdavo stiprų diegimą; pietinis polius neturėjo jokio poveikio. Kai strypelis buvo pakeistas ir ji nežinojo, kur koks polius, jį atpažindavo be klaidų.

Šiai mergaitei keturiolika metų, ji dar nepasiekė lytinės brandos, motina pasakojo, kad nieko panašaus į menstruacijas nebuvo. Ši mergaitė tvirta ir stipri.

Jos protas silpnai išsivystęs, ji visais požiūriais yra „kaimietė", tačiau moka rašyti ir skaityti. Namuose ji mezgė moteriškas pirštinaites. Pirmieji neįprasti reiškiniai pastebėti prieš mėnesį. Paryžius, 1846 m. vasario 15 d."

Arago, skaitydamas šį raštelį, papasakojo, ką jis pats matė, kai Andželikos tėvai ją atvežė tyrimams. Tai buvo bandymai su popieriaus lapu, stalu ir kėde, analogiški aukščiau aprašytiems.

Po savo pasakojimo sekretorius paprašė, kad būtų sukurta komisija šiam reiškiniui ištirti. Mokslų akademija paskyrė tokią komisiją. Joje buvo 6 žmonės, įskaitant patį Arago.

Komisija susirinko kitą dieną Botanikos sode, tačiau atlikti eksperimentai buvo nepalankūs elektrinėms Andželikos Koten savybėms. Daugiausia dėmesio skyrusi elektros buvimo mergaitės kūne tyrimams fizikiniais prietaisais, komisija mažai dėmesio skyrė mechaniniam paslaptingos energijos poveikiui, pasireiškiančiam stalų ir kėdžių perstumdimu, kuris praktiškai ir nustebino Orno departamento gyventojus.

Fizikiniai prietaisai tik išgąsdino Andželiką, tačiau nepadėjo aptikti jokios elektros, kokią turi, pavyzdžiui, elektriniai unguriai ar kitos elektrinės žuvys.

Šie primityvūs mechaniniai poveikiai kiekvieną dieną vis silpnėjo. Daktaras Tanšu, konstatavęs stiprų mechaninį poveikį pirmosiomis Andželikos buvimo Paryžiuje dienomis, nustebęs pastebėjo šio poveikio silpnėjimą iki visiško išnykimo. Jis pats paskubėjo apie tai pranešti laiške Mokslų akademijos prezidentui, apsisaugodamas nuo neišvengiamų klausimų.

Šiame laiške pateikiamos išvados, kurios padarytos komisijos ataskaitoje. Komisija atliko du seansus su Andželika Koten ir padarė išvadą, kad ji neturi jokių neįprastų savybių.

Tačiau neigiamas rezultatas, kurį gavo autoritetinga komisija, negalėjo užbraukti tūkstančių žmonių liudijimo, patvirtinančių Orno departamente, Andželikos gimtinėje jų matytų nepaprastų reiškinių realumą. Galimą mergaitės su tokiomis ribotomis protinėmis galimybėmis apgaulę galima visiškai atmesti. Galima daryti prielaidą, kad iš pradžių intensyvus nežinomos energijos pasireiškimas palaipsniui nusilpo, kol visiškai išnyko.

Galima būtų įtarti apgavystę, jei Andželikos Koten atvejis būtų vienintelis mokslo istorijoje, tačiau moksliniuose darbuose apie žmogaus fiziologija pateikiamas ne vienas analogiškas faktas. Jie
įrodo, kad elektrinės savybės, būdingos kai kurioms žuvų rūšims, kurį laiką kaip patologija gali pasireikšti žmonėms. Nenorėdami cituoti šių publikuotų darbų, pateiksime tik daktaro Pino iš Peluji miesto, Sero departamentas, liudijimus, kai šis stebėjo panašią būseną mergaitės, kuri buvo tokio

paties amžiaus, kaip ir Andželika, ir gyveno Aiji mietelyje.

Ši mergaitė - Onorina Segiun. Ji gyveno gana pasiturinčioje valstiečių šeimoje. Kai sukako 13,5 metų, mergaitė buvo išsiųsta į Aiji miestą pas siuvėją mokytis amato. Vieną 1857-ųjų metų gruodžio dieną, kai dirbo kartu su savo šeimininke, stalas, už kurio jos abi sėdėjo, staiga stipriai ir be jokios priežasties sudrebėjo. Išsigandusios moterys atšoko nuo jo, tačiau stalas patraukė paskui Onoriną,
pakartodamas visus jos judesius, kol, galiausiai, jis atsiliko ir apvirto. Tas pats vyko su visais daiktais, prie kurių lietėsi Onorinos rūbai - kėdėmis, stalais, medinėmis lovomis ir t.t.

Visi šie reiškiniai pasireikšdavo du mėnesius kiekvieną dieną. Juos stebėjo įvairių visuomenės sluoksnių žmonės. 1858 m. vasario 10 d. į Aiji atvyko daktaras Pino. Jis konstatavo štai tokius faktus.

Mergaitė iš prigimties buvo aštraus proto, o tėvai jai suteikė gerą auklėjimą. Stebint daktarui ji atsisėdo ant kėdės, priešais save pastatė kitą kėdę. Liesdamasi prie antrosios kėdės apatiniu suknelės kraštu, ji stumdė šią kėdę grindimis. Po pusvalandžio jos apatinė suknelė išsipūtė ir prikibo prie tuščios kėdės nugarėlės. Si kėdė ėmė lėtai suktis, vis sutraškėdama. Atrodo, kad nuo šio momento kėdė vykdė visus Onorinos įsakymus: ji šliaužė, sukdamasi parketu, subelsdama į grindis tiek kartų, kiek buvo paprašyta; atsistodavo ant dviejų kojų ir taip stovėjo, išlaikydama pusiausvyrą; ji mušė ritmą, kai Onorina dainavo, kol galiausiai su trenksmu nuvirto. Kai ištiesdavo ranką prie išsipūtusios suknelės, ji sukrisdavo, tačiau po akimirkos vėl išsipūsdavo, tiesėsi link kėdės ir prikibdavo prie jos, kaip tai vyksta tarp įelektrintų daiktų.

Viso seanso, kuris truko dvi valandas, metu mergaitės rankos ir kojos nejudėjo, buvo visiems matomos, todėl galima atmesti bet kokią apgavystę iš jos pusės, juo labiau, kad ir daktaras, ir kiti dalyvaujantys ypač dėmesingai stebėjo mergaitės judesius.

Atrodė, kad šių reiškinių šaltiniu yra labai didelė jėga. Išsipūtusios suknelės audinys pasidarydavo toks tvirtas, kad vibruodavo kaip kartonas, kai per ją būdavo suduodama tvirtu daiktu. Po to, kai baldas prisiliesdavo prie mergaitės suknelės, jis ir toliau judėdavo, nors ir nebeliesdavo jos.

Norėdamas suprasti paslaptingos jėgos kilmę, daktaras Pino pasinaudojo paprastu metodu - dviem šeivamedžio uogomis, pakabintomis ant šilko siūlų. Šalia mergaitės kūno juos turėjo įsielektrinti ir traukti viena kitą. Tačiau rezultatas buvo priešingas: uogos nejudėjo šalia Onorinos suknelės, kai tuo tarpu sunki medinė kėdė pakildavo ir nuvirsdavo. Suknelė buvo pasiūta iš lino ir medvilnės.

Iš pradžių paslaptinga jėga pasireikšdavo visiškai spontaniškai, jos pasireiškimas buvo atsitiktinis, pasireiškimo dažnis netgi buvo nepatogus mergaitei. Tačiau palaipsniui jėgos pasireiškimo dažnis ir intensyvumas vis silpnėjo. Kai daktaras Pino tyrė šį reiškinį, pritraukimo efektas staiga išnyko ir nepasireiškė 13 dienų. Prisireikė labai didelių mergaitės pastangų sukaupiant valią, kad visa tai atnaujinti.

Galiausiai šie reiškiniai visiškai išnyko, nuo to laiko su Onorina Segiun nieko neįprasto nebevyko.

Šie stebėjimai dar kartą patvirtina, kad Andželika Koten negalėjo būti apgavike. Gali būti, kad abiem atvejais galėjo būti kažkokia patologinė organizmo būsena, kuri išnyko taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Toks požiūris į problemą atrodo labiau protingas, nei stebėtų reiškinių aiškinimas antgamtinėmis priežastimis arba skepticizmas ir visiškas neigimas visko, kas nesuprantama.