Bostono santuoka - homoseksualios moterys

Santuoka nuo seno laikoma pagrindiniu šeimyninio gyvenimo elementu. Vis dėlto modernėjant visuomenei šios institucijos samprata pamažu keičiasi, o kai kuriose pasaulio valstybėse teisę susituokti gavo ir tos pačios lyties poros.

Pavadinimo kilmė

„Bostono santuoka“ – tai terminas, susiformavęs dar XIX a. pab. Naujojoje Anglijoje (istoriniame JAV regione) juo buvo įprasta apibūdinti poroje gyvenančias ir finansiškai nuo vyrų nepriklausančias moteris. Šios sąvokos kūrėju galima laikyti amerikiečių rašytoją Henrį Džeimsą (Henry James), kuris savo romane „Bostoniečiai“ (angl. „The Bostonians“) aprašė intymią dviejų turtingų Bostono moterų draugystę. Manoma, kad autorius jį sukūrė remdamasis savo sesers Alisos santykiais su Katrina Loring (Katharine Peabody Loring).

Vis dėlto Bostono santuokos konceptą labiausiai išpopuliarino amerikiečių dramaturgas Deividas Mametas. 1999 m. pasirodžiusiame to paties pavadinimo spektaklyje jis sukūrė istoriją apie dvi XX a. pr. moteris, kurios kartu gyveno, dalinosi emociniu ir galbūt fiziniu intymumu. Tuo laikotarpiu Bostono santuoka karjeros siekiančioms moterims galėjo reikšti daugelį dalykų: verslo partnerystę, menininį bendradarbiavimą, lesbietišką romaną. Kartais tai būdavo labai artima draugystė, kurioje abi pusės viena kitą apgaubdavo nuoširdžiu rūpesčiu.

Netradiciniai santykiai

XIX a. dviejų moterų meilė tikrai nebuvo naujiena. Bostono santuoka ir anksčiau vartotas į ją labai panašus „romantinės draugystės“ konceptas apibūdina tokius santykius, kurie galėjo būti praktikuojami dar renesanso laikotarpiu. Vis dėlto modernioje visuomenėje jie žymėjo vis populiarėjantį fenomeną. Tuo metu ėmė formuotis naujas moterų sluoksnis. Jos turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo finansiškai nepriklausomos ir siekė karjeros aukštumų. Tokias savarankiškas moteris būtų galima įvardyti kaip ankstyvąsias feministes, kurios griovė nusistovėjusias normas bei stengėsi įgyti tokias pat teises, kokiomis naudojosi vyrai.

Seniau buvo įprasta, kad tam tikro amžiaus sulaukusi mergina privalo ištekėti ir tapti namų šeimininke. Tačiau modernėjant visuomenei keitėsi ir moterų ambicijos. Norėdamos išsaugoti savo laisvę ir nepriklausmybę nuo vyrų jos atsisakydavo santuokos ir dažnai kaip poros apsigyvendavo kartu. Viena kitai jos buvo ne tik artimos draugės ar pagalbininkės, bet ir „žmonos“.

Bostono santuokoje gyvenančios moterys pasiryždavo ilgalaikiams įsipareigojimams, todėl daugeliu atžvilgių santykiai priminė tradicines santuokas. Tokia partnerystė joms suteikė labai svarbų privalumą: neištekėjusios už vyrų moterys įgydavo galimybę pačios priimti sprendimus dėl savo gyvenimo. Po įprastų vedybų ši galia atitekdavo sutuoktiniams, todėl pasirinkusios gyvenimą Bostono santuokoje jos galėjo laisvai siekti trokštamos karjeros.

Garsių moterų istorijos

Viena labiausiai žinomų Bostono santuokos porų laikomos rašytojos Sarah Orne Jewett ir Annie Adams Fields. Jų draugystė prasidėjo dar tada, kai Annie buvo ištekėjusi už žurnalo „Atlantic Monthly“ leidėjo James‘o T. Fields‘o. Šiam netikėtai mirus juodvi apsigyveno kartu ir drauge praleido beveik 30 m. Per šį laikotarpį jos keliavo po Europą, rėmė amerikiečių ir europiečių literatus, o viena kitos kompanijoje rasdavo ne tik artimą draugę, bet ir kūrybinį paskatininimą. Daugelis šiuolaikinių tyrėjų teigė, kad šias moteris siejo stipri meilė.

Dar vienas gerai žinomas Bostono santuokos atvejis – Jane Addams (aktyvistės, Nobelio taikos premijos laureatės) ir Mary Rozet Smith pora. Jų santykiai truko daugiau nei 30 metų, tačiau iki šiol nežinoma, ar ši draugystė buvo labiau seksualinė ar paltoniška. Konkrečiai žinomas tik vienas faktas – keliaudama Jane visada kartu pasiimdavo Mary atvaizdą.

Apie 1860 m. amerikiečių poetė ir skulptorė Anne Whitney susipažino su Abby Adeline Manning, kuri taip pat buvo menininkė. Šios moterys kartu gyveno bei dirbo daugiau nei 40 m., laiką dažniausiai leisdavo studijoje Bostone arba fermoje Naujajame Hampšyre. Jos abi aktyviai dalyvavo už rinkimų teisę moterims kovojančiame judėjime, spausdino įvairius lankstinukus, savo namais dalinosi su draugais ir kitais menininkais.

Panašių santykių pavyzdžiu galėtų būti ir garsi amerikiečių rašytoja Gertrude Stein. Dar studijuodama Baltimorėje, Džonso Hopkinso medicinos mokykloje (Johns Hopkins Medical School) ji įsivėlė į sudėtingą meilės trikampį. Gertrude stipriai įsimylėjo Mary Bookstaver, tuo metu draugavusią su medicinos studente Mabel Haynes, ir bandė užkariauti jos širdį. Tačiau jųdviejų santykiai nesusiklostė. Patyrusi nelaimingą meilę Stein metė medicinos studijas ir išvyko į Europą, kiek vėliau Bookstaver bei Haynes ištekėjo už vyrų. Žinoma, kad su gyvenimo partnere Alice B. Toklas rašytoja susipažino Paryžiuje. Jų intymią draugystę liudija 1980 m. Jeilio universiteto bibliotekoje rasti daugiau nei 300 šių moterų susirašinėjimo laiškų.

Amerikiečių ankstyvojo feminizmo ir judėjimo už rinkimų teisę moterims lyderė Susan B. Anthony artimai draugavo su dviem moterimis. Iš pradžių santykius palaikė su Anna Dickinson, o vėliau ilgus metus draugavo su turtingo verslininko žmona Emily Gross. Šių moterų susirašinėjimo laiškų kol kas aptikti nepavyko, tačiau apie jų draugystę užuominų galima rasti Susan‘os laiškuose draugams ir artimiesiems. Nors jos kartu niekada negyveno, sugebėjo tam tikrus ilgesnius laikotarpius praleisti kartu. Taip pat žinoma, kad Susan‘os dukterėčia Lucy apie 30 m. Bostono santuokoje praleido su Nacionalinės amerikiečių rinkimų teisės moterims asociacijos (National American Women’s Suffrage Association) prezidente Anna Howard Shaw.

Homoseksualizmo sąsajos

XIX–XX a. sandūroje Bostono santuokoje gyvenančių moterų buvo nemažai. Vis dėlto klausimas, ar jos buvo homoseksualios, įvairias diskusijas kelia iki šiol. Vieningos nuomonės nėra, tačiau amerikiečių mokslininkė Lillian Faderman teigė, kad to nustatyti beveik neįmanoma. Tuometinės moterys, nors ir rašiusios dienoraščius, apie savo miegamojo nuotykius paprasčiausiai nutylėdavo. Dėl to išlieka neaišku, ar jas siedavo tik platoniški jausmai, ar aistringa meilė.

Bostono santuokos toliaravimą iš dalies galėjo lemti keletas priežasčių. Visuomenėje vyravo daugeliui priimtina nuomonė, kad kartu gyvenančios moterys jokios sekso formos nepraktikavo. Tuo laikotarpiu homoseksualiems santykiams menkinti dar nevartotos tokios sąvokos kaip „seksualinė inversija“, „lytinis iškrypimas“, terminas „lesbietė“ taip pat dar nebuvo populiarus. Dar viena prielaida, kodėl to laikotarpio moterys galėjo netrukdomos gyventi kartu, buvo įsitikinimas, kad moterys neturi stipraus lytinio potraukio. Esą seksas joms tebuvo pareiga, skirta giminei pratęsti. Dėl to viešas romantiškų jausmų demonstravimas, dalinimasis namais ir net lova aplinkiniams neatrodė nė trupučio įtartini.

Ar šiuos romantiškus santykius palaikančios moterys iš tiesų susilaikydavo nuo seksualinio kontakto nustatyti būtų sudėtinga. Vis dėlto labai tikėtina, kad kai kurias (jei ne visas) Bostono santuokų poras siejo ne tik stiprios emocijos, bet ir kūniški malonumai. Tai įrodo įvairūs meilės laiškai, kuriuose aprašoma aistra tikrai nėra vien platoniška. Kai kurie šiuolaikiniai lesbiškumą tyrinėjantys istorikai ir rašytojai teigė, kad jei Bostono santuokos tebegyvuotų šiandien, jos atvirai būtų identifikuojamos kaip lesbietiškos.

Įdomu

• 2004 m. Masačiusetsas tapo pirmąja JAV valstija, kurioje buvo legalizuotos tos pačios lyties santuokos.

• Kai kurių tyrėjų teigimu, gyvenimas Bostono santuokoje galėjo būti šiuolaikinių tos pačios lyties asmenų vedybų pirmtaku.

• Nors anglų kalboje „Bostono santuokos“ terminą palaipsniui išstūmė lesbiškumo sąvoka, pats fenomenas neišnyko. Kai kurios homoseksualios moterys iki šiol identifikuoja save kaip gyvenančias Bostono santuokoje.

• Labai artimus, meile paremtus, ne seksualinius santykius, kurie viršija paprastos draugystės ribas, gali palaikyti įvairių orientacijų poros. Vis dėlto įdomu tai, kad Bostono santuokai analogiško termino, skirto apibūdinti santykius tarp gėjų ar heteroseksualių porų, kol kas nėra.