Chiromantas D. Trockis: visų mūsų ligų priežastis, įskaitant vėžį – mūsų mintys

Chiromantas Dmitrijus Trockis gerą dešimtmetį veda seminarus norintiems gyventi geriau, būti laimingiems, surasti savo pašaukimą ar išgyti. Prieš metus jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir jau turi gausybę gerbėjų. Jo filosofija, regis, labai paprasta – mūsų visų ligų ir nesėkmių priežastys yra mūsų galvose, tad belieka pakeisti mintis ir imsi sveikti. Bet kodėl tai nėra taip paprasta?

Su D. Tockiu kalbamės apie tai, kokius gyvenimo principus jis atrado savo ieškojimuose ir kaip, juos taikydami, galime sau padėti.

– Kaip susidomėjote chiromantija? Nuo ko apskritai prasidėjo jūsų paieškos ir atradimai?

– Tai nė neprasidėjo, visada buvo. Nuo vaikystės mane domino žmogus, kas jis, iš kur, kur, kam, ar yra tame prasmė, ar tik šiaip, atsitiktinai – kaip Darvinas rašė: buvo dinozaurai, beždžionės, paskui žmogus. Šio tyrinėjimo procese užgimė suvokimas, kad žmogus – viso ko dalis.

Tyrinėjant žmogų paaiškėjo labai įdomios taisyklės, įstatymai, pagal kuriuos žmogus gyvena. Šie įstatymai aprašyti visose religijose, specifine kalba, bet visur tas pats. Krikščionybėje, islame, judaizme, induizme – visur tas pats. Prasmė viena – visada išlikti žmogumi. Kai skaitai knygoje tuos įstatymus, – daug laiko, visą vaikystę praleidau cerkvėje. Niekas šeimoje nebuvo giliai tikintis, o mane tiesiog traukė prie cerkvės. Bet kai apie tai skaitai – lyg ir aišku, o iš tiesų niekas neaišku. O kai tai pats atrandi, tada tai visai kitokios žinios!

Niekada nesitelkiau chiromantijos ateities pranašystėms.

– Tai iš kur atsiranda mūsų ligos, kodėl susergame?

– Dėl neišmanymo. Todėl, kad galvojame, jog esame atskiri asmenys. Tai didžiausia kvailystė. Dėl šitos kvailystės – visos ligos. Mes esame vienis. Kristus labai daug apie tai kalbėjo. Todėl elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavim elgtųsi. Jei žmogus gyvena su šia mintimi, jis neserga.

– O kodėl žmonės suserga.

– Onkologinio ligonio pirma mintis – aš protingiausias. Onkologiniai ligoniai visada žino. Sako – „aš žinau“. Antra – tai labai užsispyrę, kietakakčiai žmonės. Būna tylių užsispyrėlių, kurie sako – „gerai, gerai, taip“, bet vis tiek daro savaip. Būna atvirai demonstruojančių savo užsispyrimą. Bet nesvarbu, koks tas užsispyrėlis. Taigi pirma, onkologija suserga patys protingiausi, kurie visada žino, kaip reikia, žino, kaip juos turėjo mylėti, žino, koks vyras, kokia žmona turi būti, kokiai reikia moteriai būti, kokiam reikia vyrui būti – jie žino. Ir visus moko. Nes jie protingi, o visi kiti – kvailiai.

Ir trečias veiksnys – nuoskaudos. Konsultavau labai daug onkologinių ligonių, jie visi turėjo šias tris charakterio savybes, visada žinojo, kad juos kažkas nepelnytai įžeidė. Kad ir koks vėžys būtų – limfos vėžys, smegenų vėžys, bet kokio organo vėžys, visada yra šios trys sudedamosios dalys. Tada aš sakau: „Eik, atsiprašyk.“ O man atsako: „Neprašysiu atleidimo, geriau mirsiu, bet bus taip, kaip aš noriu.“

 

– O jei žmogus pakeičia savo mintis?

- Reikia suprasti, kad užsispyrimo labai sunku atsikratyti. Greitai pasikeisti neįmanoma. Aš – pats protingiausias. Kaip jis iš karto virs kvaileliu, jeigu yra toks protingas? Irgi neįmanoma. Todėl onkologija kaip trikojis – nuoskauda, protingiausias ir užsispyręs. Aš visada pradedu nuo nuoskaudos, parodau, kad žmogus be reikalo skaudinosi. Kai tą koją nukerti, tada žmogus ima sveikti.

Pavyzdžiui, žmogus jautė nuoskaudą, pyko: „Va, sesuo manęs nemyli ar mama manęs nemyli.“ Sakau: „O pats bent kartą sakei, kad ją myli?“ „Kodėl turėčiau sakyti?“ Sakau: „Todėl, kad tu – sūnus ar duktė.“ Jei žmogus turi proto, jis supranta, kad pats nesakė mamai tam tikrų dalykų apie jausmus. Būtent todėl mama reagavo taip pat. O jis paskui jau įsižeisdavo. Todėl jei dabar pradės kalbėti, neliks nuoskaudos. Dingsta nuoskauda, dingsta vėžys. Tik kai žmogus ilgai nešiojasi nuoskaudą, ji pašvinksta, virsta pykčiu.

 

- O kodėl vieni žmonės pasveiksta nuo vėžio, o kiti ne?

Štai medikai diagnozavo žmogui vėžį. Kaip oficiali medicina toliau gydo? Žmogui skiria chemoterapijos kursą. Tai skausminga, labai skausminga. Bendravau su žmonėmis, kuriems teko ištverti chemoterapijos kursą. Visų pirma, skauda. Kai žmogui blogai, ar galima tokios būklės įsižeidinėti? 50 žmonių iš 100-o sako: „Kad juos kur, tą mamą, buvusį vyrą, koks tikslas jausti nuoskaudą?“ Jie nustoja jausti nuoskaudas ir labai greitai pakeičia mąstymą.

Kai lieka du mėnesiai iki jo (Dievo), nes liftas pas jį veža be sustojimų, stipriai keičiasi mąstymas. Pakeitę mintis žmonės išgyvena. O kitiems skauda, bet jie sako: „Ne, jis mane įžeidė, jis blogas, geriau mirsiu, bet neatsiprašysiu, ne, jis blogas.“ Tokie žmonės miršta. Tie, kurie pakeičia mąstymą, pasveiksta, o tiems, kurie nepakeičia, joks gydytojas nepadės. Niekas nepadės, nes pats Dievas pasirašė jiems nuosprendį.

 

- Kodėl atsiranda, pavyzdžiui, regėjimo sutrikimai?

- Regėjimo sutrikimus – trumparegystę, toliaregystę, kataraktą, konjunktyvitą, glaukomą, sukelia baimė. Vyrams – baimė, kad neužims savo vietos sociume, jiem bus gėda prieš mamą, prieš tėtį, prieš žmoną, prieš vaikus. Šita baimė – kad aš nevyriškas, tai reiškia, kad šiandien jo mintys, žodžiai ir veiksmai – kaip lydeka, vėžys ir gulbė, visi į skirtingas puses, kaip Krylovo pasakėčioje. Kuo daugiau vyro elgesys skiriasi nuo jo žodžių ir minčių, tuo prastesnis regėjimas.

Moteriai regėjimas suprastėja, kai ji praranda moteriškumą, kai nebereiškia savo jausmų. Baimė spazmuoja, nes nesinori matyti savęs ne moterimi. Prasideda regėjimo problemos. Nevyriškumas ir nemoteriškumas. Todėl jei vyras pasakė, jis turi padaryti, priešingu atveju – nepliaukšk, geriau apskritai patylėk, bent aišku bus. Tokių vyrų akys bus sveikos. Kitas variantas žodžio nesilaikantiems vyrams - jie netenka pinigų, tarsi atsiperka. Stengiasi uždirbti, bet pinigai išeina. O moterys ima sirgti moteriškomis ligomis, praranda moterišką sveikatą.

 

– Ką manote apie šių dienų rykštę – nutukimą. Kokias savo problemas ir kodėl slopiname valgydami?

– Iš karto pasakysiu – yra žmonių, kurie labai daug valgo, bet nestorėja. O kiti valgo nedaug, bet turi antsvorio. Priežastis – ne tai, kiek valgome, priežastis kitur. Panagrinėkime antsvorio problemą: yra riebalų ląstelė, branduolys, ląstelė, o viduje – vandens ir riebalų želė, ne riebalai, o vanduo. Į ląstelę pastoviai patenka informacija. Kokia? Pavyzdžiui, glostau tave ir sakau: „Tu gera.“ Jei esu tau artimas žmogus, tau malonu. O jei esu benamis, kuris seniausiai neplovė rankų, jos purvinos, nuo manęs sklinda dvokas, ir aš tave liečiu. Ką tada jauti? Pasibjaurėjimą. O veiksmas tai tas pats. Tik pirmu atveju jautei šilumą, kai artimieji liečia, apkabina, antru atveju pajutai pasibjaurėjimą.

Tai yra informacija. Jei tave liečiančiam artimam žmogui sakai: „Man taip malonu, esu dėkinga, kai mane lieti, man taip gera.“ Šiuo atveju informacija įėjo ir išėjo. O jei aš, artimas žmogus, tave liečiu, tau malonu, bet tu ničnieko nesakai, nepadėkoji, tada ląstelėje vandens padaugėja, ląstelė paburksta, didėja. O ląstelių daug ir tas pats vyksta su visomis...

 

Arba štai vyras pavadino tave kvaile. Tu jam atgal: „Pats kvailys.“ O kur liko nuoskauda? Kūne. Po kiekvieno tokio konflikto tu pastorėji trimis–keturiais kilogramais, nes praryji nuoskaudą, ji niekur neišeina, o lieka kūne. O jeigu, tarkime, vyrui sakai: „Brangusis, atleisk, bet man labai skaudu girdėti šituos tavo žodžius, nes tu – man artimas žmogus“. Nuoskauda įėjo ir išėjo. Tad reikėtų prisiminti, kada jums pradėjo augti svoris, kokie žmonės tuo metu supo, ir jų atsiprašyti už nuoskaudas. Taip žmonėms mano praktikoje ištirpsta nuo 20 iki 50 kilogramų. O grįžtant prie minčių keitimo – nereikia sakyti „nuo pirmadienio imu mąstyti kitaip.“ Tiesiog pakeiskite mintis apie mamą, apie vyrą. Kūnas supras, kas tai, ir ims lieknėti.

 

– Ar norint atsiprašyti už nuoskaudas, reikia išsakyti atsiprašymą žodžiais, ar galima parašyti?

- Reikia pasakyti. Kodėl Bažnyčioje praktikuojama išpažintis? Jei negali nueiti pas mamą, pasipūtimas neleidžia, žmogus eina pas kunigą, išsikalba. Kunigas jam sako – daugiau nedaryk tokių nuodėmių. Išeina žmogus po išpažinties, taip lengva, kad skraidyti norisi. Aš iš visos šios procedūros pašalinu kunigą ir sakau – eikite tiesiai pas mamą, pas tėtį, pas vyrą, pas brolį, pas seserį, be tarpininkų. Tai ir reiškia pakeisti mąstymą. Ir tada pamatysi, kaip tavo gyvenime ima dėtis stebuklai. Tiesiogine to žodžio prasme – stebuklai. Ir su kūnu, ir su vaikais, ir su tėvais. Ir nugarą nustoja skaudėti, ir kojas, ir apskritai lengviau pasidaro.

 

– O jūsų gyvenime susiduriate su tokiais stebuklais? Gal galite pateikti pavyzdžių?

– Pavyzdys iš Lietuvos. Vasarą į mokymus Palangoje atėjo jauna moteris. Diagnozės ji dar nežinojo, bet labai prastai jautėsi. Sėdėjo ji, nieko nesuprato. Po mėnesio vėl atvykau, o ją jau atnešė. Sėdėti ji praktiškai nebegalėjo, gulėjo. Diagnozė – išsėtinė sklerozė. Du profesoriai – Vilniuje ir Kaune diagnozavo išsėtinę sklerozę. Pradėjome aiškintis, kada viskas prasidėjo, kas buvo šalia, kam ji laikė užslėpusi jau ne nuoskaudą, o pyktį kaip reikiant. Kai išsiaiškinome, paklausiau, kodėl ji pyko.

Sakau: „Kiek pakeiskime. Tu ne protinga, ir ne kvaila. Eik ir tiesiog pasikalbėk su jais. Su visais, įskaitant mamą.“ Ji viską padarė. Po dviejų mėnesių diagnozės nebeliko, o ši liga oficialios medicinos yra neišgydoma, vaistai tik pristabdo ligos vystymąsi. Tai kelias į vieną pusę. Praėjo du mėnesiai – ji ir nuotraukose, ir gyvenime žvali, linksma, bėgioja, dabar išteka.

 

– Ko reikia, kad būtume laimingi, kaip gyventi?

- Žmogus, gyvenantis šalyje, kurioje vyksta karas, niekada nebus laimingas, todėl žmogaus laimė priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvename. Kuo daugiau minčių ir poelgių žmogus skirs visuomenei, tuo laimingesnis jis bus. Žmogus, kuris gyvena tik sau, niekada nebus laimingas. Rusų kalboje, žodyje „sčastje“ (liet. laimė) „s“ (liet. su) yra priešdėlis ir „čast“ (liet. dalis). (Rusų kalba) tai reikštų „su dalimi“. Štai jūs – dalis, o aš – su (jumis). Kai aš su (jumis), mes kartu – visuma. Kai jis – dalis, ji – dalis ir aš dalis. Susivienijome ir esame laimė. Kai visi žmonės susivienija, atsiranda ypatinga dvasia. Planetoje – 8 milijardai žmonių. Štai kas yra laimė – jausti bendrystę.

Laimė nepriklauso nuo pinigų. Laimė nuo nieko nepriklauso. Didžiausia klaida, kai žmogus gyvena tik sau, savo šeimai, savo vaikams. Tai yra egoizmas. Laimė prasideda, kai išeini už „aš“ ribų ir prasideda tarnavimas visuomenei.

 

Kai žmogus tarnauja visuomenei, daro kažką naudingo, o mainais nieko nesitiki, – kalbu ne apie darbą, o apie nesavanaudiškumą, – tai suteikia laimės. Tai suteikia vidinį pojūtį, kad jis kažką pasėjo į šitą žmonijos lauką, lyg ir vieną pasėjo, o išdygo 8 milijardai daigų. Įsivaizduojate, koks skirtumas? Padaryti ką nors gero mamai yra gerai, bet to pakanka 15-ai minučių. O kai padarai kažką gero 8-iems milijardams, tai yra laimė. Jos neįmanoma nusipirkti, jos nerasi, jos nėra, tik pats žmogus gali ją užsitarnauti.

 

Todėl jei žmogus nelaimingas, visada sakau – nenusipelnei. Klausiu: „Kam tarnauji?“ „Tarnauju kūnui.“ Jokios laimės tada nebus. Laimė priklausys nuo gabalėlio torto. Suvalgei torto – tai laimė, pavalgei – laimingas. Sakau: „Tavo laimė supuvusio kiaušinio neverta.“ Reikia daryti kažką žmonijai.

Tai gali būti bet kas. Yra aktyvi išraiška, yra pasyvi. Aktyvi, kai paimi šluotą ir pašluoji aplink laiptinę arba paimi kastuvą ir nukasi sniegą. Viduje taip gera pasidaro. Arba eini į slaugos namus. Nežinau, kaip pas jus Lietuvoje, bet aš Anglijoje nemokamai prižiūrėdavau sergančius vaikus, tai vadinama savanoryste. Yra pasyvi (išraiška), kai meldiesi, kad visi būtų laimingi. Vienuoliai ir vienuolės visą laiką meldžiasi, jie laimingi, nes visą laiką meldžiasi už pasaulį. Jie nesimeldžia, kad į Ignoto gatvę ateitų laimė. Ne, jie meldžiasi už taiką visame pasaulyje.

Mačiau visų religijų vienuolių – katalikų, stačiatikių, budistų, induistų, jie – kaip vaikai, visą laiką laimingi. Jie visada – kažkokioje palaimoje. Nesakau, kad visiems reikia tapti vienuoliais, ne. Tai išrinktųjų likimas. Taigi kas nežino, ką daryti, kad būtų laimingas, tegul ima šluotą ir eina šluoti. Štai ir bus laimė.