Juodoji magija: kaip apsiginti?

Per visą žmonijos istoriją gyvavo ne tik gerieji žyniai, bet ir galingi kerėtojai, užsiimantys juodąja magija. Nors ir keista, vis dėlto jų siunčiamas blogis įrodytas neginčytinų faktų.

Kad juodoji magija egzistuoja ir veikia, šiandien niekas neabejoja. Tačiau eilinis mirtingasis kartais net neįtaria, kad tapo juodosios magijos auka: jo gyvenimas, sveikata ima ristis nuokalnėn, gyvybė pakimba ant plauko, o medikai bejėgiškai skėsčioja rankomis…

Su Vilniaus kerėtoja, baltosios ir juodosios magijos žinove Svetlana kalbamės apie tai, kaip pažinti kerus ir kaip nuo jų apsiginti.

Juodoji magija klesti

Žinoma, keistoka būtų pripažinti, kad žmonija tiek daug pasiekusi medicinos srityje, sukūrusi naujų technologijų, užkariavusi kosmosą ir pasiekusi kone Žemės centrą, nesugebėjo rasti būdų apsiginti nuo juodųjų magų antpuolių.

Mūsų dienomis juodoji magija, vėl įgavusi didelį pagreitį, tampa ne tik labai populiari, bet ir labai pavojinga. Įvairiausio plauko ekstrasensai nesivaržydami siūlo savo paslaugas: užkalba ne tik pagelbėdami, bet ir kenkdami ar net nulemdami kitų žmonių mirtį. Tai, žinoma, nemažai kainuoja, bet juodoji magija klesti. Štai kodėl reikia kalbėti apie energinę apsaugą, prisiminti primirštas žinias, kurios kadaise buvo labai populiarios.

Nepilnas butelis vyno

Svetlana: Vienai mano klientei buvo ne daugiau kaip trisdešimt metų. Atrodė ji sveika ir visiškai laiminga, turėjo puikų vyrą, klusnų sūnų. Ir staiga per keletą savaičių viskas pasikeitė. Vėliau analizuodama praeitį ir man pasakodama Veronika prisiminė paskutinę laimingą akimirką – savo gimtadienį. Šventė jį negausioje šeimos draugijoje, pasikvietė keletą žmonių: draugę su vyru ir kaimynę, likusią vieną po skyrybų. Specialiai kaimynei Veronikos vyras pakvietė nevedusį bendradarbį.

Atsitiko taip, kad vakarėlis vis tęsėsi, o gėrimai baigėsi. Kaimynė prisiminė namuose turinti butelį vyno, tiesa, pradėtą. Atsineštą vyną pilstė pati. Pirmiausia įpylė Veronikai, paskui jos vyrui. O į nevedusį vyriškį net nekreipė dėmesio. Nuo vakarėlio pradžios demonstratyviai bendravo tik su Veronikos vyru.

Veronika: Man ir į galvą neatėjo pavyduliauti vyrui. Juk Aleksas visada buvo man ištikimas! Kitą dieną su šeima vykau į sodą ir, kaip įprasta, palikau kaimynei raktus (jei kas nutiktų mums nesant). Vos išvažiavus iš miesto staiga gana rimtai man pasakė, kad su kaimyne taip artimai nebendraučiau, nes jam labai nepatiko jos vakarykštis elgesys. Tuomet tik pasijuokiau iš tokių jo žodžių…

Gyvenimas subyrėjo tarsi kortų namelis

Svetlana: Po kelių savaičių grįžusi iš sodo Veronika netikėtai sunegalavo: juto nuolatinį silpnumą, svaigo galva, dingo apetitas, krito svoris, bet gydytojai negalėjo nustatyti priežasties. O svarbiausia – visiškai pasikeitė šeimos narių elgesys: sūnus pradėjo šiurkščiai elgtis ir prastai mokytis, vyras arba visiškai tylėdavo, arba priekaištaudavo dėl smulkmenų. Kartą grįžusi iš darbo rado vyro raštelį, kad jis išeina pas kitą moterį, t. y. pas kaimynę. Tai buvo nepakeliama, juk gyveno jie šalimais! Įtampą dar labiau didino sūnus leisdamas kaimyniniame bute visus vakarus ir elgdamasis su mama lyg su tuščia vieta…

Išklausiusi šią istoriją supratau, kad viskas prasidėjo nuo nepilno butelio vyno, kurį tą vakarą atsinešė kaimynė. Bet, sprendžiant iš tolesnės įvykių raidos, vienu vynu (kuriuo remiantis griebiamasi pačių stipriausių meilės kerų) kaimynė tikrai neapsiribojo. Juodąją magiją ji nukreipė ne tik į Veroniką, bet ir į jos sūnų. Tada Veronikos paklausiau, ar ji nepastebėjusi, nerasdavusi savo namuose anksčiau neturėtų daiktų? Pasirodo, rasdavo, tik nekreipdavo į juos deramo dėmesio…

„Juodieji“ radiniai

Svetlana: Vyrui palikus šeimą Veronika, norėdama šiek tiek užsimiršti, ėmėsi kone generalinės namų ruošos. Pirmiausia pastebėjusi, kad iširo sofos kraštas, ėmėsi jį siūti. Netikėtai po apmušalu aptiko keistą dviejų spalvų (juodos ir pilkos) vilnos gniužulą. Pilkas – šilkinis, kaip katino kailis, juodas – kietas, primenantis šuns plaukus. Žodžiu, tai akivaizdus klasikinis juodosios magijos variantas. Sumaišę šių dviejų gyvūnų kailius kerėtojai paverčia artimus žmones pikčiausiais priešais. Beje, tai veikia ne tik vyrą ir žmoną, aukomis tampa ir jų vaikai, nes su tėvais jie stipriai energiškai susiję. Ant knygų lentynos Veronika rado svetimą nosinę su kraujo dėmėmis. Tai vėlgi juodosios magijos daiktas.

Taip, Veronika kreipėsi į mane pagalbos pačiu laiku! Juk kruvini juodieji kerai dažniausiai pasiglemžia ne tik aukos sveikatą, bet ir gyvybę. Be to, iš po seno pianino šeimininkė ištraukė mažą juodą vaškinę žvakutę, primenančią kalėdinę, bet apvyniotą juodu siūlu su daugybe mazgelių. Tokiame toteme gali slypėti bet kokia informacija, spinduliuojanti po visą butą. Netgi užsukusius atsitiktinius svečius ši žvakė priverčia jaustis itin blogai: žmonės jaučia nerimą, ilgesį, įvairius negalavimus.

Ką daryti radus juodosios magijos daiktus?

Svetlana: Paklausiau Veronikos, ką ji padarė su šiais radiniais. „Paprasčiausiai išmečiau į šiukšlių vamzdį“, – atsakė ši. Tai buvo didžiausia klaida. Mat toks būdas atsikratyti pražūtingųjų totemų nieko nekeičia, tai yra iš jų neišvaduoja. Juose slypinti informacija nenustoja veikti prieš savo auką. Bet kurį juodosios magijos totemą – vilną ar žvakę – reikia sunaikinti tam tikru būdu. Ir tai būtina žinoti!

Visų pirma tokio radinio negalima liesti rankomis! Nedera ne tik į rankas imti, bet netgi koja paspirti. Kad išmestumėte „staigmeną“ iš buto arba pašalintumėte ją iš kelio (dažnai magiški daiktai numetami prie slenksčio), reikia pasinaudoti lazda arba žnyplėmis, o paskui lazdą ar žnyples gerai nuplauti tekančiu vandeniu. Užburtą nepageidautiną daiktą būtina sudeginti po atviru dangumi.

Pašalinis daiktas – pretekstas sunerimti

Svetlana: Tad kokius dar daiktus naudoja kerėtojai juodosios magijos tikslais? Ir kokių saugumo taisyklių reikia laikytis juos aptikus?

Tikriausiai jau aišku: jeigu jums kas nors atnešė ir pasiūlė pradėtą butelį vyno, jokiu būdu nedera jo gerti, kad ir koks patikimas ir mielas atrodo žmogus. Vietoj sumaišytų katės ir šuns plaukų juodieji magai dažnai naudoja meškos taukus, varnų plunksnas, supainiotus tamsius siūlus ir kitokias tekstilės skiaures bei šiukšles, pametamas, kaip jau minėta, kur nors bute. Verta įsidėmėti štai ką: po pobūvio apžiūrėkite savo butą, ar nėra kokių nors paliktų daiktų. Žinoma, jeigu nesate šimtu procentų įsitikinę, kad tarp svečių negalėjo būti bent vieno pavyduolio. Jei prie namų durų radote adatą, žiogelį, plunksnų ir jau minėtų daiktų, būkite ypač atidūs ir nelieskite jų rankomis.

Apie dovanas ir suvenyrus

Svetlana: Jeigu jums dovanojamas koks nors naminis kepinys (pavyzdžiui, pyragas), o jūs nevisiškai pasitikite kepėju, geriau jo nevalgykite. Kaip ir tekstilė, vilna, natūralios kilmės medžiagos ir tešla yra stiprus neigiamos informacijos perteikėjas. Juk kiekviena moteris žino, kad įvairių šeimininkių pagal vieną ir tą patį receptą pagamintas patiekalas gali būti įvairaus skonio. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad kepėjų informaciniai laukai skirtingi: pyrago kepimą lydi skirtinga nuotaika, kuri lemia gaminio kokybę ir skonį… Todėl suprantama, kodėl rytiečiai neleidžia sergančioms moterims ruošti maisto: mat tuo metu šeimininkių spinduliuojama negatyvi energija perduodama maistui ir valgis netenka gerųjų savybių (ypač jei tai ryžiai ir mėsa).

Per šventes iškilmių šeimininkams paprastai dovanojama gėlių. Tokia dovana atrodytų yra pati saugiausia. Tačiau išimtis – geltonos gėlės (ypač skintos pelkėje) – vandens lelijos, vilkdalgiai… Geltonos gėlės – vienintelės, gebančios perteikti neigiamą informaciją aplinkiniams.

Gana atsargiai reikia priimti dovanojamus suvenyrus – amatininkų gaminius. Dar geriau ir pačiam jų nepirkti. Ypač jei tai – atvežtinė egzotika.

Įsigydamas suvenyrą įsigyji ir ligą

Viešint Rytų šalyse patartina nepirkti jokių to krašto rankų darbo gaminių. Kodėl? Keistos nendrinės, medinės ar molinės kaukės, parduodamos turguose labai pigiai, kaip ir kiti rankų darbo gaminiai, nuo seno kerėtojų naudojami beviltiškai sergantiems ligoniams gydyti. Jomis būdavo išgydomas vėžys, raudonoji vilkligė, kitos baisios ligos. Procesas toks: ligonį įkurdindavo kerėtojo namuose, kur per kelias dienas buvo gaminama tokia kaukė ar statulėlė. Magas užmegzdavo glaudų energinį ryšį tarp gaminio ir nesveikų žmogaus organų. Tada šį „liaudies meno“ dirbinį nešdavo į turgų ir parduodavo baltajam turistui – europiečiui, kad šis išsivežtų „ligą“. Taigi turistas parsiveždavo pražūtingąjį meno kūrinį namo, parodydavo pirkinį visiems šeimos nariams. O šis, paskleidęs nematomuosius energinius mirties čiuptuvus, sugriebdavo ką nors iš šeimos narių ir perduodavo jam „ligos“ informaciją. Kažkur ten, toli, ligonis pasveikdavo, o čia susirgdavo niekuo dėtas žmogus. Ir dažniausiai beviltiškai, nepagydomai…

Štai ir visos energinio saugumo taisyklės, kurias žinoti reikia kiekvienam, kad apsisaugotų nuo galimų energinių antpuolių, galinčių baigtis labai liūdnai.