Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Istorijos paslaptys » Peržiūrų: (548) Komentarų: (0) (21.04.2016 - 22:06)

Keturi „Kovojančio drakono" mūšiai

1922-ais metais Vašingtone įvykusi konferencija sudavė stiprų smūgį Japonijos admirolų ambicijoms. Jų viltys viešpatauti Ramiajame vandenyne visiškai sužlugo: dabar Tekančios saulės šalies laivynas ilgam laikui liko tik trečias. Į Vašingtoną atvykusių delegacijų derybų svarbiausias klausymas buvo susijęs su linkorais, būtent jų statybai buvo įvesti patys griežčiausi apribojimai.

Naujų lėktuvnešių kūrimas nebuvo draudžiamas, svarbu buvo tik neviršyti bendrą tonažą, kuris Didžiajai Britanijai ir JAV buvo nustatytas po 135 tūkstančius tonų, o Japonijai - 81 tūkstantis tonų. Taip nelabai nusimanantys kariniuose jūrų reikaluose politikai sudarė sąlygas greitam jūrų aviacijos ir lėktuvnešių vystymuisi.

Pirmasis po Vašingtono konfencijos lėktuvnešis buvo pastatytas Japonijoje. Tai buvo „Riudzio“ („Kovojantis drakonas").

Keturi „Kovojančio drakono

Japonijos Imperatoriškojo laivyno vadovybės manymu, mažasis lėktuvnešis „Riudzio“ galėjo atlikti pagalbines užduotis, pavyzdžiui, pridengti japonų konvojus ir pulti priešininko konvojus, palaikyti jūrų desantą antraeilėmis kryptimis arba atlikti smūgius iš oro į priešininko kranto objektus, kai priešininko KOP galimybės yra ribotos. Ši prielaida buvo patvirtinta, atliekant reidą į Indijos vandenyną ir kovose už Filipinus bei Midvėjaus atolą.

Japonijos valdantysis elitas, XX amžiaus pradžioje nustatęs kursą, kuriuo buvo siekiama sukurti „Didžiąją Rytų imperiją", puikiai suprato, kad tai neišvengiamai sukels konfliktus su didžiausiomis jūrų valstybėmis - Didžiąja Britanija ir JAV Japonai, suprasdami, kad artimiausioje ateityje nepavyks įgyti kiekinio pranašumo prieš britų ir amerikiečių laivynus, pasirinko kitą kelią - gerinti laivų kokybę ir įsisavinti naujas taktines gudrybes.

Japonų admirolai gana greitai įvertino laivų aviacijos galimybes. Pirmasis laivas „Vakamija“, kuriuo buvo galima gabenti keturis hidroplanus, laivynui buvo perduotas jau 1914-ais metais, 1920-ais metais laivyną papildė perdirbti iš tankerių lėktuvnešiai „Notoro“ ir „Kamoi“ (atitinkamai šešiolika ir dvylika hidroplanų), o 1922-ųjų metų pabaigoje japonai pastatė savo pirmąjį lėktuvnešį su vientisu deniu „Chosė“. Tokiu būdu, Japonija tapo trečiąja šalimi, kuri susikūrė pilnavertį lėktuvnešį. Pirmosios dvi šalys buvo Didžioji Britanija (1918-ųjų m. rugsėjo mėnuo) ir JAV (1922-ųjų m. kovo mėnuo).

Pagal 1922-ųjų metų Vašingtono susitarimą Japonija gavo teisę statyti lėktuvnešius, kurių bendra vandentalpa neviršijo 81 tūkstantį tonų (lėktuvnešis „Chosė“ buvo pripažintas bandomuoju ir į bendrą kvotą neįėjo), taip pat perdaryti į lėktuvnešius du linijinius kreiserius arba linkorus. Japonijos laivynas greitai išnaudojo nustatytą kvotą: 1927-ais metais buvo pastatytas lėktuvnešis „Akagi“, kurio vandentalpa buvo 34464 tonos, o 1928-ais metais - lėktuvnešis „Kaga“ su 33693 tonų vandentalpa.

Visiškai išnaudoti kvotą japonai nusprendė, į naują laivų statybos programą įtraukdami mažąjį lėktuvnešį „Riudzio“.

Taktinės - techninės charakteristikos

„Riudzio“ buvo pradėtas statyti 1929 m. lapkričio 26 d. KJL laivų statykloje Jokosukoje ir pagal to meto klasifikaciją priklausė mažųjų lėktuvnešių kategorijai. Karo teoretikų manymu mažieji lėktuvnešiai, skirti pagalbinių užduočių vykdymui, turėjo turėti iki 20 tūkstančių tonų vandentalpą, 114-127 mm kalibro artilerijos pabūklus, 20-40 mm kalibro zenitinius automatus, gabenti 20-50 lėktuvų.

„Riudzio“ Taktinės - techninės charakteristikos

Reikia pažymėti, kak Japonija pirmoji pasaulyje ėmė statyti specialius lėktuvnešius, kurie iš karto buvo projektuojami kaip lėktuvnešiai, o ne perstatomi iš kitų tipų laivų. JAV pirmasis specialaus pastatymo lėktuvnešis buvo pradėtas statyti 1931-ais metais, o Didžiojoje Britanijoje - 1935-ais metais.

Konstrukcija

„Riudzio“ konstrukcija buvo tokia, kad jame buvo ištisinis denis (ilgis -156,5 m, plotis - 23 m) be jokio antstato. Kapitono tiltelis, panašus į tokius, kurie būdavo prekybiniuose laivuose, buvo įrengtas priekinėje laivo dalyje po deniu. Pagrindinė lėktuvnešio
problema su vientisu deniu buvo kaminas.

Konstruktoriai pasiūlė dešiniajame borte išvesti į lauką du atgal ir žemyn užlenktus skirtingo skersmens vamzdžius.

Lėktuvnešio statybos metu projektas buvo peržiūrėtas (kariniai funkcionieriai priėmė sprendimą vieno aukšto lėktuvų angarą perdaryti į dviejų aukštų), o tai laivo vandentalpą padidino nuo 8 tūkstančių tonų iki 10 tūkstančių tonų. Projekte atlikti pakeitimai sukėlė laivo perkrovą ir neigiamai paveikė jo stabilumą, todėl laivyno vadovybė buvo priversta beveik iš karto po to, kai lėktuvnešis buvo įtrauktas į laivyno sudėtį (1933 m. gegužės 9 d.), išsiųsti jį atgal į laivų statyklą modernizavimui.

Keturi „Kovojančio drakono  1934-1936-ais metais vykusi modernizacija visiškai nebuvo kosmetinė. Jos metu buvo iš esmės pakeista lėktuvnešio architektūra, apie 30% padidėjo jo vandentalpa. Laive buvo sumontuoti kyšuliai povandeninių laivų puolimui ir aukščiau perkelti kaminai, nes anksčiau, plaukiant visu greičiu, į juos patekdavo vanduo, taip pat pakeistos kairiojo borto sponsonų (išsikišimai, ant kurių montuojami pabūklai) išdėstymas, o stabilumo padidinimui triume buvo įdėta 1200 tonų balasto. Ribota laivo vandentalpa neleido jį padengti pilnaverčiu šarvu - šarvais buvo padengti tik šaudmenų skyrius ir mašinų skyrius. Laive buvo įrengtas dviejų velenų variklis, kurio bendra galia siekė 65000 AG, varomas nafta ir sudarytas iš dviejų garo turbinų bei šešių katilų. Kai kurie istorikai mano, kad „Riudzio“ lėktuvnešio variklis buvo „Takao“ tipo kreiserių keturių velenų variklio (keturios „Parsono“ tipo turbinos ir 12 „Kanpono“ katilų) dviejų velenų variantas. Maksimalius „Riudzio“ greitis siekė 29 mazgus, o didžiausias galimas nuplaukti atstumas siekė 3200 mylių, plaukiant 25 mazgų greičiu, arba 9500 mylių, plaukiant 12 mazgų greičiu.

Artilerijos ginkluotė

Lėktuvnešio artilerijos ginkluotę iš pradžių sudarė 12 universalių 127 mm kalibro pabūklų, sumontuotų šešiuose dvigubuose bokšteliuose, ir 24 13,2 mm kalibro kulkosvaidžiai. Eksploatavimo metu laivo ginkluotė ne kartą buvo keičiama, įrengiant papildomus suporintus 25 mm automatus (pirmieji du buvo įrengti vietoje dviejų 127 mm kalibro pabūklų bokštelių per 1934-1936-ais metais atliktą modernizaciją).

„Riudzio“ Aviacinė ir Artilerijos ginkluotė

Aviacinė ginkluotė

„Riudzio“ aviacijos grupės skaičius per jo tarnybos laiką padidėjo daugiau nei du kartus (daugiausia dėl to, kad buvo pradėti naudoti lėktuvai su sulankstomais sparnais) - nuo 17 lėktuvų 1933-iais metais iki 38 lėktuvų 1941-ais metais.

Lėktuvų skaičiaus lėktuvnešyje padidėjimas proporcingai nepadidino laivo karinių galimybių, kurio labiau priklauso ne nuo gabenamų lėktuvų skaičiaus, o nuo jų panaudojimo intensyvumo. Savo ruoštu,

laivo aviacijos panaudojimo intensyvumas priklauso nuo trijų faktorių:

- laiko, reikalingo lėktuvo transportavimui iš angaro iki pakilimo denio (priklauso nuo liftų skaičiaus);

- laiko intervalo tarp lėktuvų pakilimo (žymiai sutrumpėja, jei yra naudojama katapultos);

- vienu metu denyje esančių lėktuvų skaičiaus (priklauso nuo denio ploto).

Nors katapultos nebuvimas vidutiniškai du kartus padidino laiko intervalą tarp lėktuvų pakilimų, pagrindinė lėktuvnešio „Riudzio“ problema buvo denio plotas, kuris ribojo lėktuvų, vienu metu galinčių būti denyje, skaičių ir atlikti pakilimus bei nusileidimus. Specialistų nuomone, „Riudzio“ denyje vienu metu galėjo būti ne daugiau nei 6 lėktuvai vienu metu. Palyginimui galima pasakyti, kad britų lėktuvnešio „Glories“ denyje vienu metu galėjo būti apie 10 lėktuvų, o kito britų lėktuvnešio - „Illastries“ - 16 lėktuvų. „Riudzio“ denyje buvo įrengti 6 stabdžiai, skirti iki 6 tonų sveriančių lėktuvų stabdymui, leido jame nutūpti visiems to meto Japonijos KJL vienmotoriams lėktuvams.

Dėl to, kad padidėjo aviacijos grupės kariškių skaičius, bendras lėktuvnešio ekipažo skaičius padidėjo nuo 600 žmonių 1933-iais metais iki 924 žmonių 1936-ais metais. Jūrininkų gyvenimo sąlygos buvo tikrai spartietiškos (kitaip sunku paaiškinti, kaip tilpo 1,5 karto didesnis ekipažas, nedidinant gyvenamųjų ir buitinių patalpų ploto). Informacija apie japonų jūrininkus, kurie miegojo tiesiog ant kilimėlių denyje, greičiausiai, yra legenda, tačiau netgi sovietų jūreiviai, pripratę prie patogumų nebuvimo, teigė, kad jūreiviai „Riudzio“ lėktuvnešyje gyveno ypač susispaudę.

Po visų minėtų pakeitimų „Riudzio“ lėktuvnešis galėjo atlikti visas jam numatytas užduotis - pridengti japonų konvojus ir pulti priešininko konvojus, palaikyti jūrų desantą antraeilėmis kryptimis arba atlikti smūgius iš oro į priešininko kranto objektus, kai priešininko KOP galimybės yra ribotos.

Karinė tarnyba

„Riudzio“ buvo nuleistas į vandenį 1933 m. gegužės 9 d. Po to, kai buvo baigtas bazinis ekipažo apmokymas, laivas buvo įtrauktas į Vieningojo laivyno sudėtį. Tiesa, tai buvo tik formalus sprendimas, nes jau 1934-ais metais prasidėjo laivo modernizacija, kurios metu buvo pašalinti pastebėti trūkumai.

„Riudzio“ lėktuvnešis

Po modernizacijos laivas dalyvavo kare su Kinija (1937-ųjų metų ruduo, 1938-ųjų metų pavasaris ir ruduo), atlikdamas Kinijos pakrantės blokadą ir iš oro palaikydamas desantą. 1939-ųjų metų pabaigoje laivas buvo pervestas į rezervą (manoma, kad taip atsitiko dėl to, kad lėktuvų pilotai buvo perkelti į didesnius laivus), tačiau jau 1941-ųjų metų birželio mėnesį buvo sugražintas į tarnybą ir tapo Japonijos 4-ojo laivyno dalimi.

Prasidėjus karui su JAV, laivas veikė prie rytinės Filipinų pakrantės, prie Malajų salyno, Javos ir Sumatros salų. 1941 m. gruodžio 7 d. lėktuvai iš „Riudzio“ lėktuvnešio (aviacijos grupė buvo sudaryta iš 18 torpedinių lėktuvų B5N2 ir 16 naikintuvų A5M4) atliko du Filipinuose esančio Mindanao uosto antskrydžius. Pirmajame antskrydyje dalyvavo 13 B5N lėktuvų, iš kurių 2 į lėktuvnešį nebegrįžo. Pakartotiniame antskrydyje dalyvavo 2 B5N2 lėktuvai, kuriuos pridengė trys A5M4 naikintuvai.

Duomenų apie didelius sugriovimus šių antskrydžių metu nėra. Nuo gruodžio 8 iki 11 dienos „Riudzio“
aviacija atliko patruliavimą ir žvalgybą, o gruodžio 12 d. lėktuvai iš lėktuvnešio palaikė desanto išsilaipinimą Legaspyje.

1942-ųjų metų kovo-balandžio mėnesiais „Riudzio“ (tuo metu lėktuvnešio aviacijos grupę sudarė 15 torpedinių laivų B5N2 ir 12 naikintuvų A6M2), kuris buvo vice-admirolo Ozavos operatyvinės grupės sudėtyje, kurioje dar buvo 6 kreiseriai ir 4 esminininkai, dalyvavo reide į Indijos vandenyną. Grupė vien tik užpuldinėjo sąjungininkų konvojus. Iš viso buvo nuskandinta 12 laivų, kurių bendras bruto registro tonažas sudarė 100 tūkstančių tonų. Iš šių laivų „Riudzio“ lėktuvai vien balandžio mėnesį nuskandino 9 laivus.

1942-ųjų metų vasarą „Riudzio“ Siaurės junginio, kuriam vadovavo vice-admirolas Chosogaja, sudėtyje dalyvavo Aleutų operacijoje. Junginio sudėtyje buvo du įsiveržimo būriai („Attu“ būrį sudarė vienas lengvasis kreiseris, keturi esminininkai, du transporto laivai ir 1000 jūrų pėstininkų, „Kyskos“ būrį sudarė vienas lengvasis kreiseris, du esminininkai, šeši transporto lėktuvai ir 550 desantininkų) ir priedangos pajėgos (lėktuvnešiai „Riudzio“ ir „Dziunio“, trys sunkieji kreiseriai ir šeši esminininkai).

Lėktuvnešių aviacijos grupę sudarė 75 lėktuvai (21 torpedinis lėktuvas B5N2, 24 pikiruojantys bombonešiai D3A1 ir 32 naikintuvai A6M2). Meistriškai išvengęs susidūrimo su amerikiečių kontradmirolo Roberto Teobaldo vadovaujamu būriu, skirtu Aleutų salų gynybai (penki kreiseriai, keturiolika esminininkų ir šeši povandeniniai laivai), japonų junginys pasiekė puolimo poziciją ir naktį į liepos 4 d. bombardavo Dač Harboro karinę bazę Unalaškos saloje.

„Riudzio“ lėktuvnešis

Antskrydis vyko nepalankiomis oro sąlygomis (praktiškai visi šaltiniai pažymi blogą matomumą dėl tiršto rūko), todėl pasiekti tikslą pavyko septyniolikai lėktuvų iš „Riudzio“ lėktuvnešio. Nėra žinoma smūgį atlikusios grupės sudėtis, tačiau yra žinomi nuostoliai - trys torpediniai lėktuvai B5N2, keturi bombonešiai D3A1, trys naikintuvai A6M2 bei vienas žvalgybinis hidroplanas. Dalis šaltinių teigia apie stiprų amerikiečių pasipriešinimą, tačiau, greičiausiai, kalbama ne apie jų veiksmus antskrydžio metu, o vėlesnius amerikiečių kranto aviacijos bandymus bombarduoti japonų lėktuvnešius.

Po antskrydžio Siaurės junginys išvengė atsakomojo amerikiečių kranto aviacijos smūgio ir, išlaipinęs desantą, liepos 6 d. užėmė Kyskos salą, o liepos 7 d.- Attu salą. Istorikai, tarp kuriu yra priešiškai japonams nusiteikę „Pasaulinės karų istorijos“ autoriai Ernestas Diupuji ir Trevoras Diupuji, linkę gerai vertinti Siaurės junginio veiksmus: „Jeigu amerikiečiams nebūtų buvę žinoma, kad tai tik dėmesį nukreipiantis manevras, šią operaciją būtų galima laikyti stambia japonų sėkme“.

Tuo metu praktiniai Dač Harboro antskrydžio rezultatai vertinami ne taip vienareikšmiškai. Kai kurie specialistai, kuriems priklauso ir „Lėktuvnešių enciklopedijos“ autorius V. Bešanovas, kalba apie rimtus karinės bazės sugriovimus. Tačiau dauguma linkę pritarti E. Diupuji ir T Diupuji požiūriui: „Praktiškų rezultatų bombardavimas, iš esmės, neatnešė - nebent keliems amerikiečių kariams teko parausti".

Kadangi tai įvyko gana seniai ir praktiškai visa informacija yra amerikiečių autorių šaltiniuose, nustatyti tikrosios tiesos nėra galimybės, tačiau mažai tikėtina, kad per vieną antskrydį, kuriame dalyvavo 17 lėktuvų (tarp jų ne daugiau 14 torpedinių lėktuvų ir bombonešių) ir atsižvelgiant į tai, kad teoriškai šie lėktuvai galėjo gabenti 6500-9500 kg bombų, galima buvo padaryti rimtą žalą bazei.

„Riudzio“ nedalyvavo kovose prie Midvėjaus atolo, tačiau amerikiečiai gana ilgai buvo įsitikinę, kad lėktuvnešį nuskandino šio mūšio metu 1942 m. birželio 4 d. Rasti racionalų paaiškinimą šiam nesusipratimui gana sunku, nes nuskandinti japonų lėktuvnešiai turėjo žymiai didesnę vandentalpą („Akagi“ - 41300 tonų, „Kagi“ - 43650 tonų, „Soriu“ - 19800 tonų, „Chiriu“ - 21900 tonų) ir turėjo denio antstatus, kurie vizualiai juos skyrė nuo „Riudzio“.

Žūtis

Paskutinis mūšis lėktuvnešio „Riu-dzio“ istorijoje buvo 1942 m. rugpjūčio 24 d. įvykęs jūrų mūšis prie Rytų Saliamonų salų (karo istorijoje žinomas kaip Pirmasis mūšis dėl Guadalkanalo). Japonų operacijos, kuriai buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Ka“, tikslas buvo išvalyti Guadalkanalo salą nuo rugpjūčio 7 d. išsilaipinusio amerikiečių desanto ir, esant galimybei, sunaikinti amerikiečių lėktuvnešius. Dalyvauti operacijoje buvo skirta kariuomenės grupė, kuriai vadovavo vice-admirolas Kondo iš Jungtinio laivyno (trys lėktuvnešiai, trys linkorai, šeši sunkieji kreiseriai, hidrotransportas ir esminininkai), bei kontradmirolo Tanakos vadovaujama grupė (transporto laivai, kuriuos lydėjo kreiseris „Džinsų“ bei keturi apsaugos laivai).

Pagrindinę smogiamąją japonų laivyno jėgą sudarė lėktuvnešiai „Siokaku“ ir „Dzuikaku“, kurie gabeno 147 lėktuvus (tarp jų buvo 54 bombonešiai D3A1, 36 torpediniai lėktuvai B5N2 ir 52 naikintuvai A6M2). Lėktuvnešio „Riudzio“ (aviacinę grupę sudarė 23 naikintuvai A6M2 ir 9 torpediniai lėktuvai B5N2) įtraukimas į junginį ir šiandien, praėjus daugiau nei 70 metų po šio mūšio, kelia ginčus.

Šiuo klausimu egzistuota trys pagrindinės versijos:

- „Riudzio“ į junginį buvo įtrauktas kaip eskadrinis lėktuvnešis dėl to, kad Japonijos laivynas patyrė didelius nuostolius mūšiuose dėl Midvėjaus;

- „Riudzio“ buvo įtrauktas į junginį atlikti diversijoms ir nukreipiamiesiems manevrams;
- buvo planuojama „Riudzio“ panaudoti kaip masalą amerikiečių lėktuvnešiams.
Pirmoji versija kelia daugiausia abejonių, nes visos operacijos metu „Rudzio“ veikė atskirai nuo kitų lėktuvnešių. Rugpjūčio 24-osios ryte admirolo Tanakos grupė buvo už 250 mylių į šiaurę nuo Guadalkanalo.

Pagrindinės Kondo pajėgos, įskaitant lėktuvnešius „Siokaku“ ir „Dzuikaku“ - už 40 mylių į rytus nuo Tanakos grupės. Grupė, kurios sudėtyje buvo lėktuvnešis „Riudzio", sunkusis kreiseris „Tonė“ ir esminininkai „Anacukadzė“ ir „Tokicukadzė“, buvo toli išlindusi į priekį tam, kad galėtų smogti amerikiečių užimtam japonų aerodromui Guadalkanale (karo istorijoje aerodromas žinomas Henderson Fildo (Henderson Field) pavadinimu).

Lėktuvnešio „Riudzio“ ir sunkiojo kreiserio „Tonė“ išlindimas į priekį be rimtos apsaugos nuo oro atakų rodo, kad japonai buvo visiškai įsitikinę, kad prie Guadalkanalo nėra amerikiečių lėktuvnešių, arba šiuo manevru buvo bandoma išsiaiškinti amerikiečių lėktuvnešių buvimo vietą, kad po to juos būtų galima atakuoti iš pagrindinių japonų lėktuvnešių.

„Riudzio“ lėktuvnešis

Yra dvi versijos apie tai, kaip amerikiečiai aptiko „Riudzio“, Pagal vieną versiją lėktuvnešį aptiko amerikiečių patrulinis hidroplanas „Katalina“, pagal kitą versiją amerikiečiai, nežiūrint į tai, kad po mūšio dėl Midvėjaus japonai pakeitė šifrus, ir toliau perskaitydavo japonų radijo pranešimus.

Netiesioginis įrodymas, kad amerikiečiai tikrai skaitė japonų pranešimus, yra admirolo Fletčerio įsakymas, kuriuo buvo įsakyta perdislokuoti į kitą vietą išvakarėse Henderson Filde nusileidusius 31 bombonešį SBD-3 ir 5 torpedinius lėktuvus TBF-1. Šie lėktuvai nutūpė lėktuvnešiuose, kurie buvo už 150 mylių į rytus nuo Guadalkanalo. Susidaro nuomonė, kad amerikiečiams buvo žinomas „Riudzio“ tikslas.

Japonai planavo Henderson Pildą atakuoti dvejomis nuosekliomis bangomis (pirmąją bangą sudarė 6 priedangos naikintuvai A6M2 ir 6 torpediniai lėktuvai B5N2; antrąją bangą -9 naikintuvai A6M2, į kurių užduotį įėjo aerodromo šturmas). Artėjant prie aerodromo japonų lėktuvus užfiksavo amerikiečių naikintuvai „Vaildket“ ir P-40, kurie stojo į mūšį. Buvo numušti keturi japonų torpediniai lėktuvai ir trys naikintuvai.

14:15 iš amerikiečių lėktuvnešio „Saratoga“ pakilo lėktuvai (šiai grupei vadovavo 2-ojo rango kapitonas Feltas). Tai, kad bendras amerikiečių lėktuvų skaičius buvo 38, sutinka visi autoriai, tačiau duomenys apie šios grupės sudėtį pateikiami labai skirtingi. Paprastai kalbama apie 29 bombonešius SBD-3 ir 9 torpedinius lėktuvus TBF-1, pakilusius iš „Saratogos“.

Iš šių lėktuvų 22 SBD-3 ir 7 TBF-1 turėjo atakuoti „Riudzio“, o 7 SBD-3 ir 2 TBF-1 - kreiserį „Tonė“.

14:58 du torpediniai lėktuvai, pakilę į žvalgybą iš lėktuvnešio „Enterpraiz“, atakavo lėktuvnešį „Riudzio“. Iš lėktuvų numestos bombos į tikslą nepataikė, tačiau lėktuvnešyje „Saratoga“ buvo gautas pranešimas apie japonų lėktuvnešio koordinates. Po kelių minučių amerikiečiai dviem torpediniai lėktuvais atakavo kreiserį „Tonė“, tačiau irgi nesėkmingai. Be to, patruliuojantys japonų naikintuvai numušė vieną iš šių dviejų amerikiečių torpedinių lėktuvų.

15:36 iš „Saratogos“ pakilusi aviacijos grupė pradėjo „Riudzio“ ataką. Kreiseris „Tonė“ ir esminininkai buvo maždaug 5 km atstumu nuo lėktuvnešio, todėl šiam mažai kuo galėjo padėti. Japonų oro patrulio naikintuvai irgi negalėjo sutrukdyti atakos, nes jų buvo per mažai (atakos pradžios metu lėktuvnešyje buvo vos 8 naikintuvai A6M2).

Pirmieji penkiolika SBD-3 nesėkmingai atakavo „Riudzio“. 15:50 2-ojo rango kapitonas Feltas įsakė nutraukti kreiserio „Tonė“ ataką ir visas pajėgas skirti lėktuvnešio atakai. Būtent Felto grupei priskiriamas pirmasis pataikymas į „Riudzio“ apie 16:20.

Iš viso į lėktuvnešį pataikė keturios (kitais duomenimis - trys) 454 kg sveriančios bombos, kurios sukėlė daug gaisrų, bei viena torpeda, kuri, vienais duomenimis, pataikė į dešiniojo borto mašinų skyriaus plotą, kitais duomenimis - sugadino laivo vairą. Dar trys amerikiečių bombos sprogo visai šalia lėktuvnešio ir padarė dideles skyles korpuse. Atėjus tamsai „Riudzio“ ekipažas, supratęs, kad nebeverta bandyti išgelbėti laivą, pradėjo evakuotis į kreiserį „Tonė“ ir esminininkus, kurie gelbėjo grįžusius ir netoliese ant vandens nusileidusius „Riudzio“ lėktuvų pilotus.

Apie 20 valandą lėktuvnešis apvirto ir nuskendo. Pagal labiausiai paplitusią versiją žuvo apie 600 japonų karių, tačiau dalis istorikų kalba apie žymiai mažesnį skaičių - 120 karių. Felto grupės atakos metu nebuvo numuštas nė vienas amerikiečių lėktuvas.

17:11 amerikiečių lėktuvnešius atakavo lėktuvai, pakilę iš lėktuvnešių „Siokaku“ ir „Dzuikaku“. Versijos, kad „Riudzio" buvo naudojamas kaip masalas, šalininkai pažymi, kad papulkininkio Seki grupė iš 27 bombonešių D3A1 ir 18 naikintuvų A6M.2 pakilo apie 15 valandą, o kapitono Takahasio grupė iš 27 bombonešių D3A1 ir 9 naikintuvų A6M2 - apie 16 valandą. Šių aviacijos grupių tikslas buvo ne apginti „Riudzio“, o atakuoti amerikiečių lėktuvnešius. Jų nuomone, japonai savo veiksmais stengėsi kiek galima daugiau amerikiečių lėktuvų nukreipti į „Riudzio“ puolimą tam, kad sumažintų jų galimybę smogti atsakomąjį smūgį lėktuvnešiams „Siokaku“ ir „Dzuikaku“.

Bendri japonų nuostoliai mūšyje prie Rytų Saliamonų salų buvo vienas lėktuvnešis (,,Riudzio“), vienas esminininkas ir apie 90 lėktuvų, amerikiečių pusės - 17 lėktuvų. Be to, gana rimtai buvo apgadintas lėktuvnešis „Enterpraiz“. Priimta manyti, kad mūšis baigėsi lygiomis. Nors japonai patyrė didelius nuostolius, tačiau jie žymiai susilpnino amerikiečių laivyną, išvesdami iš rikiuotės vieną iš trijų lėktuvnešių, ir tai galėjo labai paveikti tolimesnę mūšio dėl Guadalkanalo eigą. Reido į Indijos vandenyną metu lėktuvnešis „Riudzio“ sėkmingai pasirodė kaip kovotojas su konvojais, mūšių dėl Filipinų ir Aleutų salų metu - kaip efektyvus aviacijos palaikymo laivas antraeilėmis kryptimis. Dėl šių priežasčių dauguma specialistų palaiko mintį, kad lėktuvnešio „Riudzio“ žūtį 1942 m. rugpjūčio 24 d, galima paaiškinti arba sąmoningu Japonijos armijos vadovybės sprendimu, arba visiška šios vadovybės nekompetencija.

TEMOS lėktuvai, jūrų mūšiai, riudzio lėktuvnešis, naikintuvai, linkorai, aviacija

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

reklama
PANAŠIOS NAUJIENOS:

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be nuorodos į PARANORMAL.LT šaltinį.

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar

//Medicina, Ligos, Mutacijos, Liaudies medicina » Liaudies medicinos naujienos


paranormal.lt
Rozmarinų spiritas nuo podagros, venų varikozės ir celi...

Celiulitas, deja, bendra problema į kurią labiau linkusios moterys virš 18 metų. Dažniausios celiulito priežastys yra riebalai, ...
paranormal.lt
Arbatų nauda tavo sveikatai...

Arbatą rekomenduojama gerti ištisus metus. Kadangi šio gėrimo paruošimo būdai – įvairūs, ir skirtingai ruošta arbata pasižymi sk...
paranormal.lt
Paprastas kokteilis padės atsikratyti nugaros skausmo...

Šiandien, nugaros skausmas tapo viena iš labiausiai paplitusių ligų. Tai yra dėl to, sėslus gyvenimo būdas, neteisingas ar su...

paranormal.lt
Mitybos rekomendacijos po chemoterapijos...

Onkologas, fitoterapeutas Juozas Ruolia kasdien konsultuoja žmones po onkologinių ligų gydymo. Jis sukūrė mitybos strategiją,...


Ekologiškų produktų, antikvaro, ezoterikos skelbimų portalas
paranormal.lt
Ekologiška paukštiena...

Parduodame ir priimame užsakymus mėsinių viščiukų (broilerių) ir žąsų bei ančių skerdienai. Skerdžiama, atlikus užsak...

paranormal.lt
Numerologija. Numerologijos paslaugos. Analizės....

Naujausia metodika, apjungianti rytų ir vakarų numerologiją. Tikslu - konkretu - kryptinga. Rusijos ezoterikos centro...



NAUJAUSI VIDEO:
00:10:26

Saldainiai be cukr... 3

00:06:16

Soda. Kaip teising... 4

00:10:15

Kraujo valymas nat... 0


Tavo spauda ir naujiena!
paranormal.lt
Lietuvoje papasakojo apie ateivius ... Svarstymai, ar egzistuoja nežemiška gyvybė, turi daugybę versijų. Mokslininkai vis ieško egzopl... (519)
paranormal.lt
Ūkininkai renkasi ekologiškų produk...

Lietuvos žmonės gali džiaugtis šiuo metu plintančiais ūkininkų turgeliais. Ne išimtis ir pat... (1930)