Kunigas ne egzorcistas paaiškino, kodėl velnias bijo humoro

Kunigas jėzuitas Aldonas Gudaitis – ne egzorcistas, tačiau į velnią žiūri rimtai. Tiesa, nevengia ir ankedotų. Paskaitos „Kodėl velnias bijo humoro?“ autorius mano, kad piktasis – reali būtybė, tačiau ne tokia galinga, kaip kartais atrodo.

Dvasininkas įsitikinęs, kad humoras ir juokas, anekdotai ir maldoje kylantis linksmas žvilgsnis į save, ypač kai nesiseka ar liūdna, – gera apsauga nuo piktojo. Iš velnio jis atima pagrindinį įrankį – nusiminimą.

Kunigas A.Gudaitis ir savo gyvenime taiko šią taktiką. Jis su humoru žiūri į savo nesėkmes ir net netekęs artimųjų maldoje patiria Dievo malonę – gręžiasi į gerąją gyvenimo pusę.

– Kaip suprasti jūsų posakį, kad velnias bijo humoro? – paklausėme vienuolio ir kunigo A.Gudaičio.

– Yra toks anekdotas apie velnią, kai jis nutarė pasitraukti iš savo verslo. Sušaukė visus kipšus ir ėmė iš varžytinių pardavinėti savo įrankius. Jaunesnieji kipšai, kuriems rūpėjo tapti žmonių gundymo specialistais, jais buvo labai susidomėję. Už pyktį, išdidumą, melą ir panašius dalykus siūlė nedaug, jie visi buvo parduoti už palyginti žemą kainą.

Priėjus prie paskutinio įrankio varžymasis buvo nepaprastas. Kaina vis kilo. Kiekvienas kipšas siūlė, kiek tik įstengė. Žinojo, kad tuo įrankiu labai lengva žmogų nukreipti nuo tikrojo kelio. Matydamas, kad visi nori įrankį turėti, velnias nusprendė jį pasilaikyti ir iš verslo nesitraukti. Tas įrankis – tai nusiminimas. Linksmas žmogus labiausiai nervina velnią.

Koks velnio tikslas? Nuo pat pradžių, kai velnias gundė Adomą ir Ievą, jis sakė: „Jūs patys būsite kaip dievai.“ Reiškia, sureikšminkit save. Kai save sureikšminame, mums reikia, kad viskas būtų tobula. Kai nepavyksta – ar karjeroje, ar santykiuose, ar vairuojant automobilį – nusimename. Velniui svarbu, kad žmogus būtų nuliūdęs, jaustųsi nevertingas, vis dar netobulas.

Pažiūrėkite į vaikus, jie be kompleksų, nuoširdžioje tiesoje ir linksmume. Dievas sako: „Būkite tokie, kaip vaikai“. Vaikų nuotaikos velnias bijo.

Pavyzdžiui, prieš mišias buvau paprašęs visų išsijungti mobilius, o man besakant pamokslą, paties telefonas pradėjo skambėti. „Turbūt iš dangaus skambina“, – pasakiau. Supratau, kad arba tuo metu galiu nervintis, kažką kaltinti, arba pasiduoti įvykiams ir matyti Dievo meilę.

Kuo mažiau save sureikšminame, tuo mažiau įtampos. Humoras duoda laisvę – ir man, ir kitam. Vienas pavyzdys. Pas vieną kunigą atėjo pora, norėjo tuoktis. Abu įsitempę. Paaiškėjo, kad jau laukiasi vaikučio. Manė, kad kunigas bars, išvadins paleistuviais. „O jau krikšto tėvus radot?“ – paklausė kunigas. Abu iš karto atsipalaidavo.

– Egzorcistai sako, kad į velnią reikia žiūrėti rimtai. Kaip jūs matote velnią? Ar ir į jį žiūrite su humoru?

– Visiškai pritariu egzorcistams. Velnias realiai egzistuoja. Apaštalas Paulius sakė: „Nenoriu daryti blogio, bet jį padarau; noriu daryti gerą, bet jo nepadarau.“ Mes tai vadiname nuodėmės įstatymu.

Iš Šv. Rašto atrandam, kad yra konkreti, realiai egzistuojanti dvasia. Ar ji su ragais, nagais – nežinia. Viena aišku – jos veikimas yra realus.

Tačiau krikščionybė neskelbia, kad yra gerasis ir blogasis pasauliai ir kad jie tarpusavyje kovoja. Krikščionybė sako, kad yra Dievas, gėris ir gėrio trūkumas. Piktasis nėra tolygus Dievo jėgai.

Sveikas požiūris yra toks, kad egzistuoja velnias ir nereikia jo neigti, jis tikrai veikia. Tačiau nereikėtų ir kovoti prieš velnią. Geriau kovoti už Dievą, už gėrį. Kovoti prieš velnią ar prieš savo nuodėmes – tai palikti Dievą kaip priemonę, palikti Jį nuošalyje.

Verčiau tikėti Dievu, kad Jis galingesnis, net ir įvykus nuodėmei, paslydus. Tikėti Dievo gailestingumu daug svarbiau negu sureikšminti velnio jėgą, jo viešpatavimą ar net duoti jam kokią duoklę, kad jis nelįstų. Tai jau būtų blogai.

– Humoras – čia nekalbu apie skaudžias patyčias – siejasi ne su galia, o nuolankumu. Kaip gali velnias jo bijoti?

– Vien juoktis iš velnio – negana. Reikia pažinti Dievą, Jo kūrybą ir pergalę. Net ir įvykus blogiui, Dievo galia vis tiek veda viską į gėrį. Jis sugeba per gailestingumą ir atleidimą vėl laimėti. Ta prasme velnias nėra gąsdinantis.

Kaip sakiau, velnias nori sureikšminti, žmogų padaryti savo paties tikslu, skatinti jo puikybę – prieš žmones atrodyti geriausiu, stipriausiu. Humoras – to priešnuodis.

Yra viena labai gera ryto malda: „Viešpatie, apsaugok mane nuo minties, kad šiandien man viskas pasiseks.“ Ne specialiai planuoti nesėkmę ar nuvertinti save, kad vis tiek niekas neišeis, bet būti pasiruošus, kad tikrai viskas nebus tobula.

Humoras – tai atvirumas tikrovei, kad viskas įvyksta ne taip, kaip planavau.

– Bažnyčiose dažnai žmonės būna rimti. Esate pasakojęs, kad perdėtas rimtumas yra jansenizmo erezijos pasekmė. Kokia tai erezija?

– Ši erezija skelbė, kad bet koks žmogaus džiaugsmas, skonėjimasis maistu, juokas kyla iš nuodėmingos žmogaus prigimties ir reikia su tuo kovoti, reikia būti rimtam.

Bažnyčia pasmerkė jansenizmą, tačiau ilgą laiką tradicijose išliko šios erezijos pėdsakų. Lietuva ilgai buvo pavergta, Vatikano II susirinkimo nutarimai labai vėlai mus pasiekė.

Yra likęs toks pasakymas: „Dabar tau bus mišios.“ Žmonės galvoja – mirtis, blogai, nes buvo įprasta mišias aukoti tik už mirusiuosius.

Arba ligonio sakramentas, kuris duoda stiprybę, buvo pavadintas paskutiniu patepimu. Sako, jau kunigą pas ligonį vedė, viskas, jam amen. Tokios idėjos siekia jansenizmo laikus, kai buvo nuvertinta Jėzaus žmogystė, žmogaus žmogiškumas ir tik siela atrodė verta išgelbėjimo, kūnas buvo laikomas tik kalėjimu.

Kūnas irgi yra vertybė – pats Jėzus prisikelia perkeistu kūnu. Kūnas yra dvasios šventovė.

Šv. Raštas sako: „Danguje sėdintį juokas tik ima.“ Reiškia, ir danguje yra daug juoko, džiaugsmo, kažko šviesaus. Jeigu ir rimta, tai kažkas gero.

– Kaip vertinate piktas reakcijas į vaikų krykštavimą bažnyčiose?

– Gerai, kai mišios vaikams būna atskiros. Žmonės nori girdėti Dievo Žodį, susikaupti. Kartais būna ne tik krykštavimas, bet ir ožiavimasis. Kitus tai trikdo.

Šiais laikais bandoma tai spręsti – mamytėms ir vaikams skirti kitą patalpą, kur mišias galima stebėti ekranuose, o į bažnyčią ateiti tik aukojimui. Bandoma vengti, kad mišios netaptų vaikų žaidimų aikštelėmis.

Kita vertus, Jėzus sakė: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ Jis barė apaštalus: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane.“

Šia prasme, mišiose vaikučių buvimas yra svarbus. Reikia juos auklėti, kad mišios nėra vien žaidimas.

Bet tas vaikiškas laisvumas yra ženklas, kad mes taip kviečiami būti Dievo atžvilgiu. Dievas nėra tas, kuris kontroliuoja ir jei tik nusikaltai, tai per galvą kerta ir baudžia. Jis nori tikro santykio, vaikiško santykio, kur dar ne viską supranti ir suklysti.

– Kuo skiriasi humoras nuo patyčių?

– Reikia išlaikyti išmintingą ribą. Kartais humoras gali sužeisti. Geriausia juoktis iš savęs, save laikyti humoro objektu, nebent gerai pažįsti draugą ir žinai, kad jis humorą supras.

Patyčios tai yra žmogaus pažeminimas dėl jo ribotumo ar kitų dalykų. Patyčiomis siekiama kitą suniekinti.

Kartais intencija nėra pažeminti. Man yra buvę įvairių pravardžiavimų, kurie man tuo metu skaudėjo, bet užaugus tas žaizdas galima įvilkti į gražią istoriją. Tuomet pasirodo, kad vaikystė, paauglystė buvo kūrybinga.

Jei buvau toks geras, kad neturėjau jokios pravardės, tai kokia ta vaikystė? Žinoma, nereikia specialiai tyčiotis, kad užaugus būtų ką papasakoti.

Kita vertus, pasaulis toks bus, kad žmonės tyčiosis. Gera yra išugdyti tinkamą reakciją į patyčias. Kartą močiutė įlipo į autobusą. Jauna mergina leptelėjo: „Šitos senės geriau jau sėdėtų namuose, dar čia su tom tašėm valkiojasi.“ Močiutė jai atsakė: „Tu, vaikeli, niekada nesensi, tik jaunėsi ir jaunėsi.“

Gerai turėti požiūrį, kad žmogus, kuris tyčiojasi irgi yra sužeistas. Jis tyčiojasi dėl savo nepilnavertiškumo, savo žaizdos, savęs nepriėmimo, nuovargio, nuodėmingumo. Tai yra Dievo žvilgsnis – jis blogai padarė, bet jis nėra blogas žmogus.