Mirtis ant Materhorno kalno: Mįslė, kurios niekas negali įminti jau 150 metų

Ši paslaptinga istorija nutiko prieš pusantro amžiaus Šveicarijoje nedideliame Cermato miestelyje. Praėjo 150 metų nuo tada, kai pirmasis žmogus pakilo j Materhorno kalno viršūnę. Pats kalnas stovi ant Italijos ir Šveicarijos sienos. Praėjus vos valandai po šio istorinio jvykio 1865-ais metais, keturi iš septynių alpinistų nukrito ir užsimušė.

Yra įvairiausių gandų, tačiau visiškai neaišku ar tai buvo sumanyta žmogžudystė, ar nusikalstamas neatsakingumas. O gal tai buvo nelaimingas atsitikimas, kurį paaštrino turtingo, tačiau sudėtingo charakterio britų alpinisto ir dviejų neraštingų gidų konfliktas?

Dabartiniu metu Cermatas - garsus kurortas vieno iš garsiausių pasaulyje kalno papėdėje ir kurį išgarsino britų alpinisto Edvardo Vimperio pasiekimas. Turistai sustoja šioje vietoje, norėdami pasigrožėti Vysla, žibintais, žyminčiais Vimperio taką ir apšviečiančiais rausva ir violetine vakaro šviesa užlietą kalną.

Tačiau ginčų Cermate netrūksta ir šiandien. Ypač tai susiję su didžiule konkurencija, kuri prasidėjo alpinizmo „Aukso eros“ laikais. Tuo metu britai pradėjo neskelbtas varžybas - jie kopė į Alpių kalnų viršūnes su įranga, primenančia tvido kostiumus ir dygliuotus batelius.

Nereikia užmiršti, kad XIX amžiaus 7-o dešimtmečio pradžioje Cermate ir Šamoni vyravo gana skurdi agrarinė ekonomika. Turistinis biznis, kurio pagrindą sudarė ekscentriškų užsieniečių lydėjimas į kalnus, atnešė gerus, galima pasakyti - didžiulius pinigus. Ši aplinkybė ir pažadino žiaurią konkurenciją.

Ginčai, kas iš tiesų atsakingas už tragediją, įvykusią kopimo metu, ir toliau verda. Tarsi 1996-ų metų įvykiai Evereste, aprašyti knygoje „Ištirpę ore“ („Into thin air“), vyko 1865 -ais metais.

Kiti du išlikę gyvi alpinistai buvo Peteris Taugvalderis ir jo sūnus Peteris Taugvalderis jaunesnysis, kurie buvo kilę iš Cermato miesto. Vienas iš žuvusiųjų buvo Mišelis Krozas - ypač gerbiamas ir žymiai labiau patyręs gidas iš Samoni.

Pagal pačią šlykščiausią versiją Taugvalderis vyresnysis pavydėjo Krozui ir nupjovė virvę, taip atsikratydamas konkurento. O jeigu priežastis buvo ne pavydas, jis galėjo ryžtis žmogžudystei, norėdamas pats išgyventi ir išgelbėti sūnų.

Įrodymų, kad Taugvalderis iš tikrųjų turėjo pakankamai drąsos ir įžūlumo įvykdyti žmogžudystę Materhorno viršukalnėje, trūkumas neatgrasė vietinį Šveicarijos televizijos kanalą parodyti gana populiarią televizijos laidą, pavadintą „Nusikaltimo vieta - Materhornas“.

„Pamirškite tai! Versija apie tai, kad būtent Taugvalderis nupjovė virvę, praktiškai niekuo neparemta", - pasakoja Edvinas Hamondas, 77-ių metų amžiaus istorikas, tiriantis istorijas, susijusias su Alpių kalnais. Hamondas, kuris pirmą kartą į Materhorną užkopė 1967-ais metais, mano, jei Taugvalderis ir yra kaltas, tai tik dėl to, kad nepakankamai dėmesio skyrė įrangai patikrinti.

Nežiūrint j tai, kad Cermatas švenčia Vimperio pergalę, vietiniai stengiasi turistams neparodyti, kad ne visi čia taip jau labai mėgsta Vimperį. Viename madingo tinklo „Alex Hotel“ viešbutyje, kuriame keletą dešimtmečių apsistoja aukštuomenės atstovai, nutiko įdomus įvykis. Kai kažkas prie registracijos staliuko paminėjo Edgaro Vimperio vardą, pro šalį einantis vyras šūktelėjo: „Aš žinau Taugvalderio versiją!“

„Labai gaila, kad žmonės turi priimti vienos ar kitos pusės tiesą", -pasakoja vietinė rašytoja Sara Rendel, Vimperio biografijos ekspertė. Sara reguliariai dalyvauja kasmetinėse šventėse - demonstruoja video knygą ir dalyvauja kasmetiniame teatralizuotame pastatyme. Būdama populiaria žurnaliste, ji kiekvieną dieną rašo internetinį dienoraštį apie 1865-ųjų metų kopimą į Materhorno kalną.

„Visas šis priešiškumas neleidžia žmogui atkreipti dėmesio į nepaprastus Vimperio gyvenimo faktus ir bendrai į šią epochą, - pasakoja Rendel. - „Tai buvo Viktorijos epocha, Vimperio tipo vyrai tiesiog spinduliavo atkaklumu ir įsitikinimu, kad gali viską pasiekti".

Tačiau neigiamas požiūris apie Vimperio, dailininko iš Londono, 1860-ais metais išsiųsto į Alpes nupiešti keletą kalnų peizažų, o vėliau užkopusio į šiuos kalnus, asmenybę iš tikrųjų kilo dėl 1871-ais metais išleistų jo paties parašytų memuarų „Kopimai į Alpių kalnus 1860-1869-ais metais".

Šioje knygoje Vimperis, iš esmės, pila purvą ant Taugvalderių, ne tik vadindamas juos bailiais, tačiau ir tvirtindamas, kad jie neatidžiai parinko virvės, todėl Piteris Hedou (mažiausiai patyręs ekspedicijos narys), ištiesęs virvę per pirmųjų keturių ekspedicijos dalyvių tvirtinimus, nukrito nuo kalno, nes virvė pasirodė besanti per trumpa. Alpių muziejuje Šamoni eksponuojami paveikslai nutapyti, remiantis Vimperio versija. Juose pavaizduota, kaip Piteris Hedou, Mišelis Krozas, Čarlzas Hadsonas ir Lordas Frensis Duglas krenta į ledo plyšį iš daugiau nei 4000 pėdų aukščio.

Daugelis mano, kad lemtingoji virvė apvyniota būtent aplink Duglą, nes ji taip ir nebuvo surasta. Praėjus daugeliui metų ekspertai tikrino virvių stiprumą, norėdami išsklaidyti visas abejones, susijusias su šia tragedija, tačiau taip ir nesuprato, kodėl Taugvalderis nepanaudojo ilgesnės virvės (kuri buvo arsenale) surišti pirmąjį alpinistų ketvertuką.

Vimperis savo knygoje rašė, kad iš karto po to, kai keturi nelaimingieji nukrito į plyšį, Taugvalderiai sustingo iš siaubo, „verkė tarsi vaikai ir drebėjo visu kūnu, tarsi norėdami mus pagąsdinti žiauria mūsų bendrininkų lemtimi". Vimperis tęsė nusileidimą, pasinaudodamas, kaip teigia Taugvalderiai, ilgesne virve, nes nusileidimas, šiaip ar taip, vyko toliau: „keletą kartų senasis Peteris atsisuko į mane pelenų baltumo veidu ir, drebėdamas visu kūnu, ištardavo: „Aš negaliu".

Situaciją apsunkino gandai apie tai, kad Taugvalderis specialiai nupjovė virvę, norėdamas susidoroti su savo konkurentu.

1865 m. liepos 25 d, prasidėjo tyrimas, kuris truko tris dienas. Išvadose buvo teigiama, kad Piteris Hedou, būdamas nepakankamai patyręs, neišsilaikė ant uolos, krito, ir tai tapo tragedijos priežastimi. Oficialių kaltinimų nebuvo, tačiau Taugvalderių šeimos reputacija buvo smarkiai pakirsta. Kadangi tėvas ir sūnus Taugvalderiai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, jų versija mažai kam žinoma. Vieninteliu faktinės informacijos šaltiniu visais laikais buvo Vimperis - taip teigia Hamondas.

Matiasas Taugvalderis, tiesioginis Peterio Taugvalderio palikuonis, yra stiprios valios žmogus, kuris pats tris kartus įkopė į Materhorno kalną, pirmą kartą papasakojo istoriją, kurią pavadino „Taugvalderio versija".

Būdamas programuotoju ir fotografu, Matiasas per internetą sudomino daug žmonių, norėdamas surinkti lėšų surengti nepaprastą parodą Materhorno muziejuje, pavadintą „Tiesos paieškos".

Panaudodamas dokumentus, kurie visuomenei ilgai nebuvo žinomi, ir pateikdamas garsaus alpinisto Reinholdo Mesnerio nuomonę apie alpinizmo legendą, Taugvalderis pareiškė, kad jo protėviams pateikti kaltinimai dėl 1865-ais metais įvykusios tragedijos, turi būti atšaukti.

„Iki šiol egzistavo tik viena įvykio versija, - viešai pareiškė Taugvalderis muziejuje, savo išvaizda demonstruodamas pasitikėjimą savimi, - tačiau dabar žinote ir kitą".

Taugvalderio paroda labai sąžininga. Viena jos dalis vadinasi „Trys požiūriai". Joje rodomas į vaizdo juostą įrašytas interviu su Naidžela Hol - Vimperio anūke. Moteris reiškia užuojautą visiems žuvusiesiems. Interviu buvo paimtas ir iš Piterio Hedou anūko, kuris taip pat mano, kad jo senelis apkaltintas neteisingai.

Pats Matiasas Taugvalderis visiškai sutinka su garsiuoju alpinistu Mesneriu, kuris savo interviu teigia, kad Vimperis galėjo taip aštriai apkaltinti Taugvalderį dėl tos priežasties, kad norėjo nukreipti dėmesį nuo paties atsakomybės dėl šio įvykio, nes būtent jis buvo grupės lyderis. Pasiekimai, patvirtinantys paties Vimperio kompetenciją, nėra labai svarūs: jis 10 kartų bandė įkopti į Materhorno viršūnę, tačiau visi 10 bandymų buvo nesėkmingi. „Nėra jokios abejonės dėl to, kad Vimperis bandė sau visiškai priskirti pirmojo įkopimo į Materhorną sėkmę", - teigia Mesneris.

Tačiau dauguma britų diasporos atstovų, pabuvojusių Cermate ir labai stipriai jį pamėgusių, kaip ir Vimperį, mano, kad naujoji versija tik meta šešėlį ant jų kraštiečio pasiekimo, o tai visiškai nepriimtina.

„Iš tikrųjų, 1865 m. liepos 14 d. nutikusioje istorijoje svarbu ne tai, kas pirmasis nukrito nuo olos, ar pakankamai stipri buvo virvė, arba kas buvo apkaltintas dėl šio įvykio", - pasakoja Agnusas Poteris, kuris į Cermatą atvyko, būdamas dar vaiku, o dabar vadovauja „Chez Nous" viešbučių tinklui. - Svarbus pats nepaprastas užkopimas į Materhorno kalno viršūnę, kuri ilgai išliko neprieinama".