Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Istorijos paslaptys » Peržiūrų: (1743) Komentarų: (0) (30.06.2015 - 18:53)

Moterys amazonės: prasimanymas ar realybė?

Jau daugybę amžių legendos apie moteris-kares amazones neduoda ramybės tiek mokslininkams, tiek ir eiliniams žmonėms, besidomintiems istorija. Per daugybę metų šios legendos pasipildė visokiais prasimanymais, buvo smarkiai pagražintos, o amazonės tapo daugelio literatūrinių kūrinių, tarp jų ir fantastinių, pagrindinėmis herojėmis. Moterims tai yra simbolis - moteriškos nepriklausomybės, sektinas pavyzdys, o vyrams - grožio ir patrauklumo pavyzdys.

Pirmą kartą žinios apie moteris-kares, kurios vėliau buvo pavadintos amazonėmis, pasirodė senovės graikų (elėnų) istorikų veikaluose. Panašu, kad gimstantis antikinis pasaulis, sukurtas ir vystomas senovės grai­kų, susilietė su į istoriją nueinančiu matriarchatu, kuriame pasaulį valdė moterys. Ir šis pasaulis taip nuste­bino senovės graikus, kad visa tai atsispindėjo mituose, legendose ir pasakojimuose.

Pagal vieną versiją žodis „amazone" yra kilęs iš persų kalbos žodžio „ha-mazan“ - moteris-karė. Kita versija aiškina, kad šis pavadinimas kilo iš žodžių „a" ir „mazon", t.y. „be krūtinės". Ši versija kilo iš pada­vimų, kad amazonių tarpe buvo paprotys jaunystėje prideginti dešiniąją krūtį, kad ji negalėtų toliau vystytis, ir netrukdytų karin­gosioms amazonėms naudotis lanku ar kitais ginklais... Yra nemažai kitokių šio žodžio kil­mės aiškinimų, pavyzdžiui, „a masso" (žodis „masso" reiškia „liesti"). Tai reiškia, kad vyrams buvo draudžiama liestis prie amazonių. Šiaurės Kaukazo tautų kalbose išliko žodis „maza" - „mėnulis". Tai gali būti atgarsis tų tolimų laikų, kai šio regiono gyventojai dievino Mėnulį - medžioklės deivę, atitin­kančią graikų Artemidę.

1928-ais metais sovietų mokslinin­kai padarė sensacingą atradimą, atlik­dami kasinėjimus Žemo Achvalo vie­tovėje Juodosios jūros pakrantėje, t.y. numanomoje amazonių gyvenamojoje srityje. Jie atkasė labai seną kapavietę, kurioje buvo palaidotas „kunigaikš­tis" su visais šarvais ir ginklais. Šalia gulėjo dviašmenis kirvis. Detalus ske­leto tyrimas parodė, kad tai buvo...moters palaikai. Kas ji buvo? Amazonių karalienė?

1971-ais metais Ukrainoje buvo atrasta kita kapavietė, kurioje palaidota moteris su vi­sa karališka pagarba. Šalia jos gulėjo mergaitės griaučiai, taip pat gausiai papuošti. Kartu su jomis kape buvo padėti ginklai ir aukso dirbiniai. Šalia buvo aptikti dviejų vyrų skeletai.
Kaip paaiškėjo, jie nemirė na­tūralia mirtimi. Gal tai buvo amazonių karalienė kartu su jos garbei nužudytais vergais?

1993-1997-ais metais, atlie­kant kasinėjimus Pokrovkos vietovėje Kazachstane, buvo aptikti kitų moterų-karių kapai. Šalia moterų skeletų gulėjo ginklų liekanos - strėlių antgaliai ir durklai. Aišku, kad šios klajoklių genties moterys mokėjo save apsiginti mūšyje. Šių ka­paviečių amžius siekia 2,5 tūkstančio metų. Ar tai irgi buvo amazonės?

Panašių atradimų geografija kur kas platesnė, nes yra duomenų, jog amazonės gyveno ir Indijoje, ir Malaizijoje, netgi prie Baltijos jūros. Visai neseniai anglų mokslininkai nustatė, kad amazonės kariavo ro­mėnų pusėje dabartinės Didžiosios Britanijos teritorijoje. Dviejų tokių moterų, tarnavusių romėnų armijoje Britanijoje, kapavietės buvo aptiktos Brueme Kambrijos grafystėje.

Yra manoma, kad moterys-karės atkeliavo iš Rytų Europos nuo Dunojaus. Senovės graikai tvirtino, kad būtent šiose vietose gyveno labai karingos moterys. Šios genties, kuri išmirė tarp 220-ųjų ir 300-ųjų metų, moterys buvo sudegintos laidotuvių laužuose kartu su savo arkliais ir karine amunicija. Gali būti, kad šios amazonės buvo numerijų - neregu­liarių romėnų armijos padalinių, įė­jusių į legionų, kariavusių Britanijoje, sudėtį, - narės. Kiti radiniai liudija, kad jų būrys atkeliavo iš Norikumo, Panonijos ir Ilirijos provincijų, kurios dabar yra Austrijos, Vengrijos ir buvusios Jugoslavijos teritorijose.

Brueme, kur aptikta kapavietė, anksčiau buvo tvirtovė ir gyvenvie­tė, o daugiau nei 180 palaikų analizė parodė, kad čia buvo laidojami mirusiųjų pelenai. Kartu su vienos moters pa­laikais buvo aptikti sudeginti gyvūnų palaikai. Dar buvo aptiktos kaulinės plokštelės, kurios buvo naudojamos dė­žutėms papuošti, o taip pat kardo makščių ir molinių indų detalės. Visa tai rodo, kad ši moteris turėjo aukštą statusą. Jos amžius buvo tarp 20 ir 40 metų. Kitos moters, kurios amžius buvo tarp 21 ir 45 me­tų, kape buvo aptikta sidabro taurė, makštys ir kauliniai papuošalai. Tai reiškia, kad vis tik pasaulyje buvo moterys- karės?

Senais laikais graikai manė, kad amazonės, garbinusios deivę Artemidę, kilo iš ka­ro dievo Areso (Marso) ir jo paties dukros Harmonijos, o šios gentys gyveno prie Fermodonto upės netoli Femiskiro miesto Mažojoje Azijoje. Pavasariais du mėnesius amazonės gyvendavo su svetimšaliais ar kaimy­nystėje gyvenančiais vyrais, taip no­rėdamos papildyti genties gyventojų skaičių. Mergaites pasilikdavo sau, o berniukus arba nužudydavo, arba atiduodavo tėvams. Kaip teigia graikų istorikas Herodotas, „nė viena mergi­na negali pažinti vyro, kol nenužudys priešo". O žodį „amazonė" jis aiškino kilus iš žodžių „a" ir „mazon", t.y. „be krūties". Šis pavadinimas atsirado dėl papročio ankstyvame amžiuje pride­ginti dešiniąją krūtį ir taip sustabdyti jos vystymąsi, kad ji ateityje netruk­dytų naudotis ginklais...

Kur gyveno „bekrūtės moterys"? Daugelis tyrinėtojų mano, kad mituo­se yra dalis vertingos istorinės infor­macijos, ir nurodo: šiaurinėje Turkijos dalyje, dabartinės Ternečajaus upės rajone. Tai yra būtent ta legendinė Fermodonto upė, kurios žiotyse buvo amazonių šalis ir iš kurios jos atkeliavo trojėnams į pagalbą. Dar prieš Trojos karą amazonės prie Fermodonto upės atsikėlė iš Kaukazo kalnų.
Senovės graikų istorikas Diodoras Sicilietis rašė, kad amazonės gyveno prie gyvenamojo pasaulio pakraš­čio, t.y. už elėnams žinomų teritorijų ribos. Jis taip pat teigė, kad amazonės vadovavo
bendruomenei ir užsiiminėjo karyba, o vyrai atliko ūkinius darbus, vykdydami savo žmonų nurodymus. Kai gimdavo vaikai, jais rūpintis tekdavo vyrams. Legendos ir senovės istorikai teigia, kad amazonės dalyvavo Trojos kare, įsiveržė į kimeriečių - klajoklių genties, gyvenusios Kryme ir netoli jo esančiose stepėse, - teritoriją, taip pat dalyvavo žygyje į Atiką (Senovės Graikijos miestų-valstybių šalį) ir Atėnų apsuptyje. Po Trojos karo amazonių būriai atsidūrė skitų teritorijoje.

Graikų istorikas Herodotas rašė: „Graikai kariavo su amazonėmis (moterų-karių gentimi, kurias taip pavadi­no skitai), kurios patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė įvairiomis kryptimis. Likusias gyvas priešininkes graikai paėmė į nelaisvę ir išplaukė trimis dideliais laivais. Jūroje moterys sukilo prieš savo užkariautojus ir juos išžudė, tačiau, nemokėdamos valdyti laivų, turėjo atsiduoti vėjo valiai.

Jų laivus bangos mėtė nuo vie­no šono ant kito, kol jos priplaukė Kremnezą ant Azovo jūros kranto, esantį netoli laisvųjų skitų šalies. Kai moterys išsilaipino Skitijoje, jos įsiveržė į šalį, pagrobė arklius ir ėmė organizuoti žygius bei plėšti žmones. Taip jos sukėlė skitų neapy­kantą, kurie iš pradžių nesuprato nei jų kalbos bei nežinojo kas jos tokios. Skitai jas palaikė jaunais vyrais, kurie įsiveržė į šalį, norėdami ją už­grobti. Skitai į jų agresyvius veiks­mus atsakė tuo pačiu, tarp abiejų pusių kilo mūšis, kuriame žuvo labai daug žmonių.

Pasibaigus mūšiui skitai suprato, kad jie kovojo su moterimis. Jie nu­sprendė jų nežudyti netgi savigynos tikslais. Iš savo tarpo išrinko tiek jaunuolių, kiek buvo kariaujančių moterų, bei paprašė jų įkurti savo stovyklą prie amazonių stovyklos, tačiau nedaryti joms nieko blogo, bet stengtis kuo labiau su jomis suartėti. Jie norėjo auginti vaikus, kurias pa­gimdys šios narsios moterys.

Skitų jaunuoliai paklausė senolių patarimo. Kai moterys pajuto, kad jaunuoliai nėra nusiteikę priešiškai, jos priartėjo prie skitų stovyklos. Skitai ir amazonės susivienijo ir vėliau tapo viena tauta. Tik skitai negalėjo išmokti amazonių kalbos. Tik tuo­met, kai amazonės ėmė suprasti skitų kalbą, jaunuoliai joms pasakė: „Mes turim tėvus ir giminaičius, valdome didžiulius turtus, tačiau dabar turime gyventi kitaip. Bus geriau, jeigu mes liksime su savo skitų tauta. Mums ne­reikalingos kitos moterys".

Amazonės jiems atsakė: „Mes nega­lėsime gyventi šalia jūsų šalies mote­rų, nes jų gyvenimo būdas skiriasi nuo mums įprasto. Mes šaudome iš lanko, jodinėjame, rengiame žygius. Mes nemokame atlikti pareigų paprastų moterų, kurios užsiima namų darbais. Jeigu norite, kad taptumėme jūsų žmonomis, jums teks eiti pas tėvus ir grįžti atgal su savo turtų dalimi. Jeigu taip padarysite, mes amžinai būsime jūsų žmonomis".

Šie žodžiai įtikino skitų jaunuolius. Jie parėjo pats tėvus ir gimines bei grįžo atgal pas amazones su savo tur­tų dalimi. Tuomet amazonės pasakė: „Po to, kai mes išskyrėme jus su tėvais ir giminėmis bei padarėme jiems žalą, mes negalime čia pasilikti, nes bijo­me pasekmių. Mes turime kraustytis iš čia ir apsigyventi už Tano (Dono upė)" .

Skitai sutiko ir paliko gim­tąsias vietas. Jie persikėlė per Doną ir tris dienas keliavo į rytus, kol atvyko į žemes, kuriose gyvena ir šiandien.

Daugelis sarmatų moterų ir dabar laikosi savo senų papročių, jodinėja, vyksta į medžioklę vienos arba su vyrais. Daugelis jų lydi vyrus į karą, jų drabužiai niekuo nesiskiria nuo vyrų drabužių".
Štai taip rašė Herodotas. Dabar paskaitykime ką rašė kiti senovės is­torikai apie karingas moteris, kurios ištekėjo už skitų jaunuolių ir taip davė pradžią sarmatų genčiai.

Hipokratas rašė: „Skitų gentis gy­vena prie Meoto ežero (Azovo jūra). Jie labai skiriasi nuo kaimyninių gen­čių. Juos vadina sarmatais. Jų jaunos moterys jodinėja, nešioja su savimi lanką ir strėles ir dar prieš ištekėda­mos dalyvauja mūšiuose. Niekas iš jų neturi teisės ištekėti, kol nenužudys trijų priešų. Nuo labai senų laikų šios moterys turi paprotį specialiu alaviniu instrumentu nudeginti savo mažoms mergaitėms dešinę krūtį, kad vėliau joms būtų lengviau nešioti kalaviją ir kitus ginklus".

Kitokios versijos...

Eforas mano, kad meotai ir sar­matai buvo viena tauta, o amazonės po Farmadono mūšio susimaišė su sarmatais, kurie buvo pradėti vadinti „tais, kuriuos valdo moterys". Vėliau jie gyveno Kabardos, Kumos lygu­mose ir prie Mermadalio (Tereko) upės, kuri juos skyrė nuo legų, kurie buvo ne kas kita, kaip lezginai ar dagestaniečiai.

Iš esmės Herodoto pasakojime nėra nieko, kas galėtų atrodyti pra­simanyta ar neįtikėtina, nors tiki­mybė, kad amazonių gentis ilgą laiką egzistavo be vyrų, yra labai abejotina. Istorijoje žinomi ir kiti panašūs įvykiai. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Karaibijos vyrai kalbėjo kalba, kuri skyrėsi nuo jų žmonų kalbos. Taip atsitiko dėl to, kad ši gentis kovojo su kita gentimi, gyvenančia saloje, ir nugalėjo. Karaibai išžudė visus vyrus ir sau pasiėmė jų žmonas. Panašūs įvykiai vyko kai kuriose Azijos gentyse, gyvenančiose šio žemyno šiaurėje, bei senosiose Amerikoje gyvenusiose gentyse. Galima dar pridurti, kad ir dabar­tiniu metu Kaukazo tautose moterų didvyriškumas nėra retas atvejis.

Reinegsas pirmasis užrašė istoriją apie amazones, kurią jam papasakojo čerkesai. Pasakojimai apie šias mote­ris Kaukazo tautose perduodami iš kartos į kartą. Perdavimas vykdavo žodžiu, todėl negalima atmesti tiki­mybės, kad pasakojimai ger daugelį amžių kažkiek pasikeitė. Sis pasako­jimas yra tiesiogiai susijęs su pirmąja čerkesų migracija iš gimtųjų vietų. Štai ką jie papasakojo:

„Kai mūsų protėviai gyveno prie Juodosios jūros, jiems teko kovoti su emmatč, moterų gentimi, gyvenusia tose kalnų vietovėse, kur dabar gyvena svanai ir čerkesai. Jos taip pat užgrobė ir kaimynines lygumas iki paties Achlo Kabako.

Šios moterys atsisakydavo paklus­ti vyrų įsakymams ar net bendrauti su jais. Jos eidavo į mūšį. Tarp jų ir mūsų vyko begaliniai karai, laimė­davome tai mes, tai jos. Kartą, kai mes ruošėmės lemiamam mūšiui, išmintingoji emmatč genties prin­cesė, kuri, kaip teigiama, turėjo aiškiaregystės dovaną, staiga išėjo iš savo palapinės ir paprašė susitikti su čerkesų kunigaikščiu Tulma, kuris taip pat pasižymėjo labai dideliais protiniais gabumais. Kariai tarp kariaujančių šalių pastatė baltą pa­lapinę, kurioje susitiko abiejų genčių valdovai. Po kelių valandų princesė išėjo iš palapinės ir kreipėsi į savo armiją, sakydama, kad viskas sude­rinta: kadangi Tulmos argumentai buvo svaresni ir labiau įtikinami už jos pateiktus argumentus, ji sutiko tekėti už jo. Ji dar pridūrė, kad pagal jų planą priešiškumas turi nuslopti ir gentys pradės draugauti. Po to prin­cesė liepė abiem armijoms pasekti savo vadovų pavyzdžiu.

Įsakymas buvo įvykdytas, netrukus neapykantą ir priešiškumą pakeitė meilė. Čerkesų kariai vedė karingas moteris, visi išsiskirstė į žemes, ku­riose ir dabar gyvena".

Kalbant apie Fermadono pavadi­nimą, tai jis, greičiausiai, atsirado iš amazonių kalbos, kurios kalbėjo sarmatų kalba. Iš sarmatų save kil­dina dabartiniai osetinai, Sarmatų ir osetinų kalboje žodis „don" reiškia vandenį ar upę.

Yra išlikusi dar viena legenda, kad skitai nusprendė pas amazones pa­siųsti grupę jaunų vyrų, kurių skai­čius atitiko amazonių skaičių, tačiau ne stoti su jomis į kovą, o netoliese įsikurti stovykloje. Įsitikinusios, kad ateiviai nekelia pavojaus, amazonės jų nepuolė. Praėjo ma­žiau ar daugiau laiko, amazonės užmezgė ryšius su jaunais skitais, netgi išmoko jų kalbą. Jauni skitai kvietė amazones prisijungti prie jų genties, tačiau amazonės nesutiko ir liko gyventi pačios sau. Taip skitų teritorijoje atsi­rado nauja tauta - sauromatai, kalbanti iškraipyta skitų kalba. Ši legenda neseniai buvo patvir­tinta, atliekant skitų pilkapių kasinėjimą teritorijoje tarp Rusijos ir Kazachstano. Buvo aptiktos ka­pavietės su palaidotomis moterimis. Jos buvo palaidotos su šarvais ir ko­viniais ginklais. Panašios kapavietės buvo aptiktos Kaukaze ir šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, kuriose moterys buvo palaidotos su ginklais ir netgi su arklių pakinktais.

Istorija apie amazonių atsiradimą prie Atėnų sienų yra susijusi su Senovės Graikijos herojumi Tezėj u (Tesėju). Šią istoriją papasakojo Plutarchas. Tezėjus vienos kelionės per Pontą Avksinską (Juodąją jūrą) metu priplaukė prie amazo­nių apgyvendinto kranto ir ten išsilaipino, kur buvo gana svetingai priimtas. Tačiau už svetingumą buvo atsimokėta di­džiuliu nedėkingumu - Tezėjas įsimylėjo amazonių karalienę Antiopę ir išgabeno ją savo laivu į Atėnus. Amazonės, norėdamos išvaduoti savo karalienę, sausuma pasiekė Atėnus ir apsiautė miestą. Apsiaustis truko 4 mėnesius ir baigėsi mūšiu prie Akropolio sienų. Sis mūšis nesibai­gė kurios nors pusės pergale. Buvo sudaryta taikos sutartis, amazonės grįžo į savo gyvenamąsias vietas. Antiopės jos taip ir neišlaisvino, nes ji kovėsi graikų pusėje ir žuvo mūšio metu. Štai tokie reikalai vykdavo se­novėje - neaišku kas ir už ką kovoja.

Pasirodo, ši legenda neatsirado tuščioje vietoje. Sarmatų moterys iš tiesų kariaudavo kartu su vyrais. Tai liudija archeologų radiniai - kovi­niai ginklai, aptikti sarmatų moterų kapavietėse. Visiškai suprantama, kad karingos tautos gana dažnai ka­riaudavo. Pasienio teritorijose nuolat kildavo susirėmimai, lengvi būriai atlikdavo staigius reidus į svetimas teritorijas, pagrobdavo gyvulius ir išsivesdavo vergus. Tačiau karai ne­galėjo amžinai trukti. Kartais nesu­tarimai nurimdavo, tuomet skitai ir sarmatai tarpusavyje prekiaudavo ar­ba dalyvaudavo bendruose žygiuose į kitas šalis. Abi gentys susivienydavo ir tuo atveju, kai reikdavo atremti išorės priešų puolimą. Pavyzdžiui, kai prie Skitijos sienų priartėjo persų karaliaus Darijaus armija, sarmatai skitams į pagalbą atsiuntė savo ka­riuomenę, kurioje buvo moterys.

Kaip teigia Senovės Graikijos istorikai, garsusis antikos rašytojas Homeras sukūrė ne tik visiems ži­nomus „Iliadą" ir „Odisėją", bet ir poemą „Amazonijos šalis“. Įdomu tai, kad pastarasis kūrinys, skirtingai nei garsiosios poemos, kuriose buvo garbinami vyrų atlikti žygdar­biai, ir kurios išliko iki mūsų dienų visiškai nenukentėjusios, nežiūrint į savo didelę apimtį visiškai neišliko. Jokiuose kasinėjimuose nebuvo ap­tikta nė vienos „Amazonijos šalies“ eilutės.

Dar XX amžiaus pradžioje išleis­toje Brokhauzo ir Efrono enciklope­dijoje buvo teigiama, kad absoliučiai visuose iki šių dienų išlikusiuose amazonių atvaizduose - statulos, ba­reljefai, paveikslai ir kt.- amazonės pavaizduotos „idealiai gražios figū­ros su abiem krūtimis, tačiau su gana išvystytais raumenimis".

Homeras gana sausai atsiliepė apie amazones. Pasakojimuose apie argonautų žygį jos pavaizduotos kaip bjaurios furijos. Tačiau vėles­nių autorių kūryboje jų paveikslas tampa vis patrauklesnis. Dar vėliau, kai amazonėms teko apsigyventi ar tai Libijoje, ar tai Meotidijoje (prie Azovo jūros), jos jau primena epų herojes ar pasakų fėjas ...

Herodotas rašė, kad po Trojos karo amazonės patraukė į rytus ir susimaišė su skitais. Taip atsirado sarmatų tauta, kurioje ateivės ama­zonės buvo lygios su vyrais. Apie vietines gyventojas šios karingos sve­čios atsiliepė taip: „Mes su jūsų mo­terimis negalime gyventi, mes mūsų skirtingi papročiai. Mes šaudome iš lanko, jodinėjame, o moteriškų dar­bų dirbti mes nesimokinome: viso to jūsų moterys nedaro. Jos atlieka tik moteriškus darbus, sėdėdamos savo vežimuose".

Įdomu tai, kad antikos autoriai, kalbėdami apie amazones, būtinai pabrėžia jų nepaprastą narsą ir karinį pasiruošimą. Romos imperijoje didžiausias pagyrimas kariui buvo pasakymas, jog šis „kovojo kaip ama­zone". Jeigu Romos istorikas Dionas Kasijus pasakojo teisybę, kai nepilno proto imperatorius Komodas II am­žiuje Koliziejaus arenoje kovėsi kaip gladiatorius tai su žvėrimis, tai su žmonėmis, senatoriai, o kartu su jais ir kiti žiūrovai, privalėjo jį sveikinti šūkiais: „Tu - pasaulio valdovas! Tavo šlovė prilygsta amazonių šlovei!“

Moterys-karės pelnytai nusipelnė tokių pagyrų. Jų šaltakraujiškumas tapo legenda: persekiojamos priešų jos pusiau pasisukdavo balne ir tiks­liai pasiųsdavo į juos strėles. Ypač vikriai jos mokėjo elgtis su dviašme­niu peiliu. Sis aštrus kaip skustuvas ginklas, taip pat lengvas pusmėnulio formos skydas tapo neatskiriamu amazonių atributų visuose piešiniuo­se.

Apie amazones kalbėjo ne tik graikai ir romėnai. Pasakojimai apie mūšius su karingų moterų gentimis žinomi ir senovės Kinijos bei Egipto istorijose. Amazonės nebuvo užmirš­tos, tačiau pirmame amžiuje prieš mūsų erą atsirado pirmosios abejonės dėl jų egzistavimo realumo. Istorikas ir geografas Strabonas surinko daug pasakojimų apie amazones, juos palygino ir pavadino paprasčiausiu prasimanymu:

„Su pasakojimais apie amazones įvyko kažkas keisto. Visuose kituose pasakojimuose miti­niai ir istoriniai elementai yra atskir­ti... O kalbant apie amazones, tai apie jas visada - tiek anksčiau, tiek dabar - buvo pasakojamai tie patys stebuklingi ir neįtikėtini pasakojimai“.

Su šia nuomone sutiko ir vėliau gyvenę istorikai. Be to, galima pa­galvoti, kad amazonės staiga išnyko istorijos platybėse. Strabonas padarė išvadą: „Jeigu kalbama apie dabar­tinę amazonių buvimo vietą, tai tik nedaugelis apie tai pateikia neįtikė­tinus ir be jokių įrodymų duomenis". Taip moterys-karės iš tiesų tapo legendinėmis būtybėmis. Jų įvaizdis tik dar labiau nuspalvino senovės di­dvyrių žygdarbius, jaudino fantaziją, tuo pačiu stabdė bet kokį moterų prieštaravimą. Kaip teigė oratorius Isokratas, „nors ir kokios drąsios bu­vo amazonės, jas nugalėjo vyrai ir jos neteko visko". Kad ir kaip buvo, istorijos apie amazones ir toliau nedavė ramybės vyrų protams. Garsusis viduramžių keliautojas Markas Polas tvirtino, kad jis pats savo akimis matė amazones Azijoje. Ispanai ir portugalai pranešdavo apie „amazonių valstybes“ Pietų Amerikoje.

Savo laiku Kolumbas iš indėnų sužinojo apie salą, kurioje gyveno vien tik moterys. Jis norėjo sugauti keletą šių moterų, kurias vė­liau būtų parodęs Ispanijos karalienei. Tačiau užka­riauti salos nepavyko. Kai Kolumbo laivai išmetė inkarus prie vienos salos  ir į krantą buvo pasiųs­ta valtis su žmonėmis, iš netoliese esančio miško išbėgo daugybė mote­rų, apsikaišiusių plunksnomis ir ginkluotų lankais.
Jų elgesys rodė, kad jos pasiryžu­sios ginti savo gyvenamąsias vietas. Kolumbas šią ir šalia esančias salas pavadino Mergelių salomis.

Garsusis konkistadoras Fransiskas de Oreljana atrado didelę upę Pietų Amerikos žemyne ir buvo pirmasis europietis, kuris ją perplaukė pačioje plačiausioje vietoje. 1542-ųjų metų vasarą jo būrys, atseit, pamatė legen­dines amazones, su kuriomis susirė­mė mūšyje. Šiandien yra manoma, kad tai buvo arba indėnų moterys, kurios kovojo šalia vyrų, arba ispa­nai moterimis paprasčiausiai palaikė ilgaplaukius indėnus. Beje, Oreljana atrastąją upę norėjo pavadinti savo vardu, tačiau prigijo kitas pavadi­nimas - Amazonė, tų pačių moterų-karių, su kuriais tarsi kovėsi jo kariai, garbei...

Pats pavadinimas „amazonės" („bekrutės") atsirado žymiai vėliau, galutinai jis prigijo Pietų Amerikoje. Kartą ispanai įžengė į teritoriją, kuri priklausė genčiai, paklūstančiai ama­zonėms. Vietiniai indėnai amazones pakvietė į pagalbą. Jos kovėsi prieš ispanus pirmosiose eilėse ir pasižy­mėjo neįtikėtina narsa bei nepapras­tu karišku pasiruošimu. Paimti bent vieną amazonę į nelaisvę ir vėliau
parodyti Ispanijos valdovams nepavyko, kaip ir nepavyko užkariauti šalies. Ši šalis bu­vo pavadinta Amazonija, o upė - Amazone. Pavadinimas „Brazilija" atsirado vėliau ir jis kilo iš senovės keltų le­gendos apie pasakišką O Brazilo salą - laimės salą, gyvenamą moterų.

Daugelio pasaulio tautų legendose ir mituose yra minimos amazonės. Tai - senovėje vyravusio matriarchato atgarsiai. Šiose legendose ir mituose amazonėms priskiriamos tokios savybės, kurių dauguma neturi istorinio patvirtinimo.

Ypatinga nuomonė Tikrosios amazonės, dievą Artemį garbinusios Termodonto merginos, gyvenusios tūkstančius metų iki mūsų, visada kovojo nuogos ir ant arklių jojo be jokio balno. Tai, kad jos išdegindavo sau vieną krūtį, kad galėtų geriau šaudyti iš lanko, yra paprasčiausias prasimanymas. Taip galima teigti dėl to, kad nėra išlikę nė vieno se­novinio amazonės atvaizdo, kuriame ji neturėtų krūties. Amazonės šaudė tiesiai prieš save virš žirgų ausų arba, jodamos šalia priešo, pasisukdavo ir trenkdavo jo arkliui. Tikrąsias amazones galima pamatysi senose Klazomeno vazose ir lėkštėse. Tai tvirtos, kresnos nuogos merginos, jojančios ant stiprių žirgų ir lydi­mos barzdotų arklininkų bei šunų. Jonėnijos ir Karijos moterys, įpratu­sios gyventi laisvai, negalėjo susitai­kyti su grubiais užkariautojais doriečiais. Pačios narsiausios, stipriausios merginos keliaudavo į šiaurę prie Ekvino Ponto, kur įkūrė Temiskiros miestą. Tai buvo ne tauta, o šven­tosios Artemio, o vėliau Hekatos merginos. Neišmanantys istorikai ir dailininkai jas sumaišė su skitų mo­terimis, kurios taip pat buvo puikios karės ir jodinėtojos. Štai todėl labai dažnai amazonės vaizduojamos apsi­rengusios skitų ar kapadokų rūbais, dengiančiais jas nuo galvos iki kojų.

reklama

Mįslės ir faktai

Šioje istorijoje: sarmatai, amazonės, skitai

Pasidalinkite su paranormal.lt savo naujiena, receptu, mintimis!

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

Peržiūrų: 1743 | | Reitingas: 0.0/0 |
Nemokami skelbimai
paranormal.lt
Parduodu ekologiškus obuolius...

Sveiki, parduodame ekologiškus, įvairių rūšių obuolius. Obuoliai niekuo nesupurkšti, auginti nuosavajam sode. 1 KG/60...
paranormal.lt
Antikvariniai minkšti baldai...

Antikvariniai minkšti baldai. Klaipėdoje prekiaujame, tik su klientu sutartu laiku. Klientui pageidaujant, atvežame b...

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:

//Rašykite, diskutuokite, ginčikitės, atviras kodas (be keiksmų). Pasidalink, su kitais savo nuomone, bendrauk!

Iš viso komentarų: 0
avatar

Paranormal TV TV nemokamai

NAUJAUSI VIDEO:
00:04:33

Alien Interview 20... 5

00:13:57

Davidas Icke - Tie... 2

00:14:43

Davidas Icke - Tie... 0



Tavo spauda ir naujiena!
paranormal.lt
Ūkininkai renkasi ekologiškų produk...

Lietuvos žmonės gali džiaugtis šiuo metu plintančiais ūkininkų turgeliais. Ne išimtis ir pat... (346)

paranormal.lt
Add 3 Ingredients To Your Coffee. A... Despite being a delicious start of the day, the morning cup of coffee also offers numerous heal... (268)