Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal Pagrindinis » Paranormal.lt - Pasaulio naujienos kitaip » Karo Paslaptys » 2015 » Gruodžio » 13

Nacių «Naujoji Švabija» Antarktidoje - mitas ar realybė

1938 ir 1939 metais fašistinė Vokietija į Antarktidą surengė dvi ekspe­dicijas. Jos nariai Karalienės Matildos Žemėje išmetė daugybę metalinių vimpelų su svastikos ženklu. Vienos iš šių ekspedicijų vadas kapitonas Rišteris 1939 m. balandžio 12 dieną sugrįžęs j Hamburgą atraportavo, jog išmesti kas 25 kilometrai vimpe­lai atitvėrė 600 000 kvadratinių kilometrų teritoriją, kurios apie 350 000 kvadratinių kilometrų nufotografuota iš oro. Tą teritoriją Vokietija paskelbė savo valda ir pavadino Naująja Švabija.

Rusų istorikas ir rašytojas M. Demidenka, analizuodamas karo metais sovietų paimtus labai slaptus SS archyvus, juose rado duomenų, jog vokiečių laivų flotilė Karalienės Matildos Žemėje aptiko sujungtų urvų labirintus su šiltu oru. Antarktidos projekto šefas admirolas Karlas Denicas prasitarė: „Mano povandeninio Laivyno jūrininkai surado tikrą žemės rojų.“

1939 metais šeštajame žemyne prasidėjo vokiečių slaptos „Bazės 211“ statybos darbai. Į Antarktidą iš Vokietijos kas trys mėnesiai ėmė kursuoti laivas „Schwabenland". Buvo gabena­mos staklės, kalnakasybos įranga, milžiniškos frezos, bėgiai ir vagonai. Dabar jau žinoma, kad buvo suformuotas visiškai slap­tas povandeninių laivų junginys ..Fiurerio konvojus". Jo sudėtyje veikė 35 povandeniniai laivai, kuriuose vėliau buvo išmontuota ginkluotė ir gabenti konteineriai. Matyt, ne viskas tilpo į standar­tinius laivus. Buvusio JAV žvalgybos pulkininko Vindelos Stivenso duomenimis, vokiečiai pastatė aštuonis nestandartinius didelės talpos povandeninius laivus, ir visų jų pėdsakai po karo dingo. JAV žvalgybos duomenimis, iš Vokietijos karo pabaigoje turėtų povandeninių laivų dingo 54 ir tik 11 iš jų galėjo būti nuskandinti. Jau 1943 metais tas pats admirolas K. Denicas pagyrūniškai pra­sitarė: „Vokiečių povandeninis laivynas didžiuojasi, kad kitame pasaulio pakraštyje fiureriui sukūrė neįveikiamą tvirtovę."

Antarktidos paslapčių tyrinėtojų D. Čaildreso, R. Vesko, V. Tezijskio duomenimis, nuo 1942 metų į Antarktidą statybos dar­bams buvo išgabenti tūkstančiai koncentracijos stovyklų kalinių. Taip pat pervežta daug mokslininkų, specialistų, įvairaus turto ir maisto atsargų.

Į Antarktidą nacius atvedė begalinis noras siekti ginkluotės pranašumo prieš kitas valstybes, o kartu ir siekis užvaldyti visą pasaulį. XX amžiaus pabaigoje Vakarų spaudoje pasirodė nema­žai informacijos apie šių tikslų ištakas. Dalis tos informacijos turėjo mistinį atspalvį. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje pusiau slaptai veikė Tules, Vril, Anenerbe, Germanenorden ir kitos bendrijos, kurių tikslas buvo ne vien propaguoti nacistinę ideologiją, bet ir skatinti tam tikrus mokslinius tyrinėjimus. Jų nariai aktyviai dirbo didžiųjų pasaulio bibliotekų fonduose, ieško­dami priešistorinių ir senovinių žinių ir mokslo laimėjimų. Buvo organizuotos ekspedicijos ieškoti Šambalos, taip pat j Indijos, Himalajų, Tibeto vienuolynus tyrinėti išlikusių senųjų raštijos paminklų. Kaip teigia spauda, naciams pavyko Tibete surasti seno­vės žinių slėptuves. Anglų žvalgyba persekiojo tas ekspedicijas, bet vokiečiai atsi­gabeno sanskritinius manuskriptus „Vimanika Šastra" ir ..Sama-rangana Sutradharan". Juose būta senovinių skraidymo aparatų aprašų. Jie esą išsivertė iš sanskrito „Šakuna Vimanas" tekstus apie milžiniškus kosminius laivus. Bet kitų šalių specialistai abe­joja, ar tos technologijos įveikiamos net XXI amžiuje. Būta žinių, jog ypač stipri kontaktuotoja Vril bendrijos narė Marija Otė ėmė iš ateivių priiminėti techninę informaciją apie „skraidančias lėkš­tes“. Gal taip buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tikrų informa­cijos šaltinių. Po karo paaiškėjo, jog naciai galėjo turėti ryšių su ateiviais iš Plejadžių (Sietyne) spiečiaus žvaigždyno ir iš jų gauti tam tikrą informaciją.

Rusų karininkas, technikos mokslų daktaras pulkininkas Vita­lijus Šelepovas viename savo straipsnių internete mini Majamyje (JAV, Floridos valstija) gyvenantį kontaktuotoją su ateiviais Rendį Vintersą. Pastarasis teigia, kad ir šiandien Amazonės džiunglėse veikia ateivių iš Tauro žvaigždyno erdvėlaivių bazė. Jo žodžiais, tai tie patys ateiviai, kurie prieš karą naciams teikė techninę informa­ciją, bet, pamatę pastarųjų agresyvius tikslus, bendradarbiavimą nutraukė. Po karo tie ateiviai darbams savo bazėje paėmė nemažai vokiečių, iš kurių užaugo jau dvi naujos kartos. Naujoji karta, turė­dama kosminį ryšį, yra praradusi tėvų ir senelių agresyvumą.

Kad ir kaip ten buvo, karo pabaigoje, rusų žvalgybininko pul­kininko Vitalijaus Šelepovo teigimu, naciai Čekijoje, dabartinėje Lenkijoje ir Vokietijoje turėjo 9 konstruktorių biurus ir gamyklas, kūrusias „skraidančias lėkštes“. Jo teigimu, žinoma, kad viena gamykla buvo perkelta į Antarktidą, kur su šeimomis gyveno mokslininkai bei inžinieriai, dirbo tūkstančiai iš koncentracijos stovyklų atvežtų kalinių. Jie kūrė ne tik „lėkštes“, bet ir gene­tiškai naują žmogų, turintį užvaldyti pasaulį. Antroji įmonė buvo išvežta į Norvegiją ir paslėpta šiaurės fiordų labirintuose. Po karo paaiškėjo, kad dar viena gamykla atsirado Amazonės džiunglėse Brazilijoje, o likusių šešių adresai nežinomi.

Nors naciai pavėlavo ir jiems nepavyko likimo laikrodžio pa­sukti kita linkme, jie stebėtinai greitai pradėjo bandyti „lėkš­tes“. Pirmasis modelis buvo nestabilus kaip prisvilęs blynas. Antrasis buvo stabilesnis, galėjo vertikaliai pakilti ir pasiekti 1200 km/val. greitį. Drezdene dirbusio konstruktoriaus Beloncės modelis (Nr. 3) buvo įdomus, nes jį varė oro ir vandens mišinys. Jame ratu buvo išdėstyti 12 reaktyvių variklių, kurie savo srovė­mis šaldė sprogimo principu veikiantį variklį. 1945 metų vasaryje Beloncės diskas buvo išbandytas. To skraidymo aparato modelių būta dviejų dydžių - 38 ir 68 metrų skersmens. Per 3 minutes mažesnysis pakilo į 15 kilometrų aukštį ir pasiekė tuo metu ne­įtikėtiną 2200 km/val. greitį. Jis buvo labai manevringas: galėjo „kabėti“, skristi pirmyn ir atgal. Bet netrukus Vroclavą (buvusį Breslau) užėmė sovietai, o aparatas prieš tai buvo susprogdintas. Jau po karo Australijoje (!) buvo surastas dokumentinis filmas apie vadinamą ..lėkštę" Fau-7 ir vokiečių kurtas raketas. Šis pa­sakojimas apie nacių sukurtas „lėkštes“ padės geriau suprasti vokiečių vėlesnę veiklą Antarktidoje.

Po karo daugumą žymiausių vokiečių aviacijos konstruktorių išsivežė amerikiečiai, todėl apie jų darbus mažai kas žinoma; o Beloncė dingo. Gal persikėlė į Antarktidą. Dabar jau žinoma, jog karui baigiantis 1945 m. balandžio 13 d. slapta iš Kylio uosto išplaukė povandeninis laivas U-530. To laivo įgula buvo sukom­plektuota iš jūrininkų, nebeturinčių likusių gyvų giminių. Į laivą buvo pakrautos 6 metalinės dėžės su svarbiausiom nacių relik­vijom. Laivu plaukė ir grupė paslaptingų keleivių, kurių veidus dengė kaukės. Minima, jog tarp krovinių buvo asmeninių Hitlerio daiktų. Lyg ir priimta, kad asmeniniai bagažai keliauja kartu su keleiviais. Iškrovus laivą Naujojoje Švabijoje, ten liko ir 16 žmo­nių. Taip baigėsi speciali operacija, turėjusi „Valkirija 2“ kodą.

Laivo U-530 kapitonas, vienas jauniausių ir talentingiausių vo­kiečių povandeninių laivų vadų, 25 metų Otas Vermoutas, kurio tėvai žuvo per bombardavimą Berlyne, 1945 m. liepos 10 dieną savo laivu įplaukė j Argentinos Mardel Plata uostą ir su visa įgula pasidavė vietinei valdžiai.

Panaši istorija ir su kitu povandeniniu laivu U-977, vadovauja­mu Hainco Seterio. Tas laivas, matyt, dar vėliau paliko Vokietijos krantus. Manoma, jis į Antarktidą gabeno Hitlerio ir Evos Braun palaikus, o iškrovęs Naujojoje Švabijoje, 1945 m. rugpjūčio 17 die­ną su įgula pasidavė argentiniečiams tame pačiame Mardel Plata uoste.

Sužinoję apie U-530 ir U-977 pasidavimą, į Argentiną atskubė­jo amerikiečių specialiųjų tarnybų atstovai. Iš jūrininkų ir karinin­kų tardymo ir paaiškėjo daug čia aprašytų smulkmenų, po kurio laiko patekusių j spaudą. Kapitonas H. Šeferis buvo apkaltintas esą išvežęs Hitlerį į Pietų Ameriką. 1952 metais išleistoje prisimi­nimų knygoje jis paneigia šį kaltinimą, nors aplinkybių išsamiau neaprašo. O 1983 metais į Vakarų spaudą netikėtai pateko H. Se­terio laiškas buvusiam U-465 laivo kapitonui Vilhelmui Bernhartui, datuotas tų pačių metų birželio 1 dieną. Jame jis atkalbinėja savo seną draugą išleisti memuarus. Tas laiškas labai mįslingas, darantis užuominų apie kažką išskirtinio iš visų jų buvusių plau­kimų į Antarktidą. Štai koks jis pasirodė Vakarų spaudoje:

„Brangus Vili, aš svarstau, ar verta išleisti tavo rankraštį. Visi trys laivai (U-977, U-530, U-465), dalyvavę toje (pajuodinta cituo­jant) operacijoje, dabar ramiai miega Atlanto dugne. Gal geriau jų nežadinti? Pagalvok apie tai, senas drauge!.. Mes visi davėm priesaiką saugoti paslaptį... Ką tu pasieksi, jei pasakysi teisybę apie tai, kokia buvo mūsų misija? Ir kas nukentės dėl tavo atvi­rumo? Aš kartoju dar sykį: tegu tiesa miega su mūsų povandeni­niais laivais vandenyno dugne... Nuoširdžiai, Haincas."

Dabar jau žinomos V. Bernharto rankraščio kai kurios detalės. Tarp jų ir apie Šventąją ietį ir Kristaus taurę, bet mūsų pasakoji­mas apie Antarktidą.

Amerikiečių kariškius suerzino naujos žinios apie Antarktido­je gyvuojančią Naująją Švabiją ir jos tikslus. JAV suskubo organi­zuoti specialią ekspediciją į Antarktidą.

Ekspedicijai vadovauti buvo paskirtas admirolas Ričardas Berdas (Byrd, 1888-1957 m.). Planetos ašigaliai jam buvo ne naujie­na. 1926 m. jis perskrido Siaurės, o 1929 m. - Pietų ašigalį. Iki pat paslaptingos mirties jis domėjosi ašigaliais. Ekspedicija buvo pa­vadinta „Didžiuoju šuoliu“ (High Jump) ir oficialiai skirta Antark­tidos moksliniams tyrimams. Bet dar niekada ir į niekur nebūta mokslinės ekspedicijos, taip ginkluotos ir aprūpintos. 1947 metų sausyje link Antarktidos krantų pajudėjo galinga jūrinė armada iš trylikos laivų, tarp kurių buvo lėktuvnešis, tanklaivis, povandeninis laivas ir grupė kitos paskirties laivų. Lėktuvnešiu plaukė 25 lėktuvai ir sraigtasparniai bei 4100 jūros pėstininkų - ne tik gerai ginkluotų, bet ir aprūpintų maisto atsargomis pusei metų. Tiesa, ekspedicijoje buvo ir 25 mokslininkai.

Tokios sudėties ekspedicija pasiekė Karalienės Matildos Žemę. Ekspedicijos lėktuvai žemėlapiuose pažymėjo apie 1,4 mln. kv. km. Antarktidos teritorijos ir padarė apie 49 000 vietovės nuotraukų. Šešių lėktuvų būrys, vadovaujamas D. Bangerio, mėnesį laiko vykdė žvalgybinius skrydžius poliarinėse platumose. Skrisdamas iš karalienės Marijos Žemės į Ulkso Žemę, D. Bangeris pastebėjo be ledo ir sniego atvirą teritoriją, pilną ežerų, kurių ilgis siekė iki 5 kilometrų. Ežerų vandens spalva buvo nuo rausvai rudos iki melsvos. Su hidroplanu jis nusileido viename iš tų ežerų. Eže­ro vanduo buvo šiltas. Toji oazė, iš abiejų pusių suspausta gal apie 30 metrų aukščio ledo sienų, buvo beveik kvadratinė ir apie 950 kv. km ploto. Vėliau oazė pavadinta Bangerio vardu.

Praėjus dvidešimt metų po „Didžiojo šuolio“ vienas ekspedici­jos dalyvių davė interviu laikraščiui „Sunday Times". Jis pasako­jo, jog ekspedicija atrado Antarktidos pakraštyje oazę be ledo, su gausybe ežerų ir skurdžia pakrančių augalija. Vanduo ežeruose buvęs šiltas, o vienas ežeras turėjęs ryšį su jūra. Tai buvo ideali vieta paslėpti povandeniniams laivams.

Bet kažkas atsitiko, apie ką net praėjus 60 metų oficialiai ne­pranešta. Vos pradėjusi „tyrinėti“ šeštąjį žemyną nepraėjus nė mėnesiui ekspedicija išskubėjo atgal namo. Sugrįžęs ekspedici­jos vadovas aiškinosi įvairiose komisijose ir net Kongrese. Pa­mažu informacija pateko į spaudą. 1948 metų gegužę žurnalas „Brizant" ir kitos informacijos priemonės kai ką paviešino.

Per mėnesį ekspedicija Antarktidoje prarado vieną (kitų šaltinių duomenimis - du) laivus, keturis (ar 5) lėktuvus. Dar dešimt lėk­tuvų buvo taip apgadinti, jog juos teko palikti. Prarasti 68 jūreiviai ir karininkai. Priešo priešinimasis buvęs stiprus. Spauda citavo R. Berdo žodžius: „Ten, iš kur pasisekė ištrūkti, oras prisisunkęs mirties, kraujo, išdavystės.“ Nenorėję skelbti pavardžių, ekspe­dicijos lakūnai pasakojo apie iš vandens išnirusius ir juos ataka­vusius „skraidančius diskus“, apie keistus atmosferos reiškinius, sukeliančius psichinius sutrikimus. įvairių komisijų nariams to­kie lakūnų pasakojimai tais laikais atrodė fantazija. Nepatikėta ir R. Berdo teigimu, jog vokiečiai turėjo skraidymo aparatus, galin­čius atmosferoje dideliu greičiu perskristi nuo ašigalio iki ašigalio ar įveikti didelius atstumus po vandeniu. Nutarta visą ekspedici­jos medžiagą įslaptinti, kol nepaaiškės detalės.

Sunku pasakyti, kiek patikima Vakarų spaudoje paskelbta iš­trauka iš R. Berdo pasiaiškinimo JAV Kongrese:

    „Mums būtina apsauga nuo greitų ir labai manevringų vokiečių naikintuvų, aktyviai veikiančių poliarinėse platumose. Tokiems lėktuvams nereikia dažnai pasipildyti kuro, kad pajėgtų naikinti taikinius bet kuriame planetos taške. Tos mašinos, padariusios mūsų ekspedicijai nuostolių, visiškai – nuo metalo lydymo iki kiekvieno sraigtelio – gaminamos po ledais gamyklų korpusuo­se, įrengtuose natūralios kilmės ertmėse. Aplenkdamas teisėtus klausimus apie energijos šaltinius, pasakysiu, kad ten veikia ato­minė elektrinė. Specialistus, maistą ir viską, kas būtino gamy­bai bei buičiai organizuoti, vokiečiai atgabeno nuo 1935 iki 1945 metų... Mūsų ten neįleido.“

Be visa kita, R. Berdas komisijai parodė lapelius, kuriuos ant amerikiečių iš lėktuvo mėtė vokiečiai. Kupinuose sarkazmo lape­liuose su svastika buvo įrašyta: „Brangūs svečiai, ar jums nenu­sibodo šeimininkai?“
Amerikiečių kariškiai daug ką apie Naująją Švabiją žinojo iš pasidavusių U-530 ir U-977 povandeninių laivų įgulų ir vadų apklausos. Kol rusai ir amerikiečiai „tampėsi“ šalto karo vėtro­se, nacių palikuonys produktyviai išnaudojo laiką, Antarktidoje įdiegdami aukštas technologijas, prireikus turinčias garantuoti revanšą būsimuose karuose pasauliui valdyti. Naujajai Švabijai vadovavo jaunas pulkininkas Maksimilianas Hartmanas. Į tokias atsakingas pareigas 25 metų pulkininką paskyrė pats Hitleris. Vėliau, po R. Berdo žūties, spaudoje pasirodė žinių tariamai iš admirolo asmeninių užrašų. Vieno žvalgybinio skrydžio 1947 metų ekspedicijos metu jo lėktuvą privertė nusileisti keisti skraidymo aparatai, o prie admirolo priėjęs aukštas mėlynakis blondinas anglų kalba įteikė reikalavimą amerikiečių vadovybei nutraukti branduolinius bandymus. Buvo gandų, jog amerikiečiai pasirašė susitarimą su Naująja Švabija. Juo už žaliavų tiekimą vokiečiams amerikiečiai gavo naujų technologijų informacijos.

Amerikiečiai suprato Naujosios Švabijos ginklu neįveiksią. Reikėjo diplomatijos. Ir 1948 metais R. Berdas išvyko į antrąją Antarktidos ekspediciją. Apie ją žinoma dar mažiau. Antrąjį kartą amerikiečiai prie Karalienės Matildos Žemės priplaukė su bal­ta vėliava, bet neišvengė nacių techninio pranašumo demons­travimo. Tik po to ir vokiečiai iškėlė baltą vėliavą. R. Berdas su artimiausiais vadais perėjo į vokiečių povandeninį laivą ir buvo nugabentas į jų vadavietę.

Tarp atsiskyrusių nuo pasaulio Antarktidos kolonistų kilo ne­sutarimų. Kaip vėliau rašė spauda, M. Hartmanas pats prisipaži­no: „Nėra valdžios vienybės, nėra ateities, o kad nedegraduotu­me, mes su jūsų pagalba turime grįžti į civilizaciją. Dirbtiniame pasaulyje, kuriame mes gyvename, sustojo laikas, ir tai išbandy­mas. Čia gyvuose kūnuose miršta sielos.“

M. Hartmanas paliko Antarktidą, prieš tai apdovanojęs ameri­kiečius. Likusius savo gyvenimo metus jis paskyrė kovai už taiką pasaulyje. Mirė 1974 m. O R. Berdas iš antrosios Antarktidos ekspedicijos grįžo daug pasiekęs ir turtingas. Jis parsivežė M. Hartmano pasirašytą do­kumentą JAV valdžiai - „Ketinimą bendradarbiauti“. Norėdamas įrodyti savo didelę valdžią, M. Hartmanas priminė, jog karinės nesėkmės atveju kaip tik jis turėjęs visus įgaliojimus specialiai Antarktida parengtu povandeninių laivų konvojumi išvežti į Antarktidą visą nacių „viršūnėlę“ ir patį Hitlerį. Tokie M. Hartmano atviravimai vėl iškėlė klausimą: kur dingo Hitleris ar vietoje savęs paliko an­trininką? O kad jis galėjo nelaukti kapituliacijos, yra labai daug įvairių užuominų. Antarktidos „stotelė“ – ne vienintelė ir paskuti­nė. Antrininką parengti tais laikais nebuvo problemų.

Na, o M. Hartmanas, norėdamas netrukdomas palikti Antark­tidą ir rodydamas amerikiečiams savo atvirumą, perdavė tech­ninę dokumentaciją skraidančio aparato, kuris, pasiekęs tam tikrą greitį, tampa nematomas lokatoriams ir žmonėms. Vienin­telis jo trūkumas, greičiausiai išsprendžiamas netolimoje ateity­je, – ribotos kuro atsargos, leidžiančios skraidyti vos pusvalandį. R. Berdas parsigabeno tą „plekšnę“...

Nesėkminga R. Berdui buvo trečioji kelionė į Karalienės Matildos Žemę. Išplaukęs atominiu povandeniniu laivu, R. Berdas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. Pikti liežuviai teigia, kad tai buvo M. Hartmano priešininkų diversija, susijusi su kažkokia paslapti­mi. Amerikiečiai tebeieško nuskendusio laivo, ketindami jį iškel­ti. Matyt, tai labai svarbu. O paslaptinga vokiečių „Bazė 211“, atrodo, tebegyvuoja be M. Hartmano. Jo gyventojai esą įvaldę genų inžineriją ir skry­džius į kosmosą.

Visu tuo sunkoka patikėti. Bet ten gyvenimas galbūt vyksta pa­gal mums neįsivaizduojamas technologijas, kaip ir aprūpinimas maistu ar kuru.

Antarktidoje tyrinėjimus vykdantys įvairių šalių mokslininkai dažnai stebi skraidančias „lėkštes“ ir „cigarus“. Štai keletas pa­stebėjimų.

1961 m. brazilų meteorologas R. Vilena, dirbęs JAV ekspedici­jos sudėtyje, matė skraidantį objektą, kai ledlaužiu plaukė prie Karaliaus Jurgio salos. Pradžioje meteorologas tai palaikė ra­keta, po to lyg meteoritu. Bet spalva, forma, šviesos blyksniais tas aparatas apstulbino. Jo teigimu, tokios technikos Žemėje dar nėra. Staiga aparatas pasidalijo į dvi dalis, o virš abiejų jų švie­tė „V“ formos prožektoriai. Abu objektai visai palei ledo paviršių dingo už horizonto.

1965 m. birželio 3 d. Argentinos stoties Desepšeno saloje per­sonalas ir kariškiai matė milžinišką linzės formos objektą, judėjusį zigzagais – tai „pakibdavusį“ vietoje, tai vėl išvystydavusį didelį greitį. Argentiniečių bazėje ir kitose artimose stotyse tuo metu buvo nutrūkęs radijo ryšys. 1976 metais japonų tyrinėtojai naujausia radarine įranga užfiksavo net 19 sferinių objektų, vienu metu nusileidusių iš kosmoso į Antarktidos paviršių ir dingusių iš monitorių ekranų.

Įvairių valstybių Antarktidos tyrinėtojams pasitaiko ir keistų nuotykių. 1958 metų gruodžio 11 d. JAV ekspedicijos narys Ro­džeris Bensonas visureigiu gabeno krovinį į Makmerdo bazę prie Erebuso ugnikalnio. Netikėtai dešinėje nuo savo maršruto jis pa­stebėjo „cigarą“, prisijungusį prie atramų konstrukcijos. Po juo vaikštinėjo dvikojis padaras. Vairuotojui pasirodė labai didelis jo veidas ir ilgos rankos. Galbūt jis buvo su specialia kauke ar ska­fandru.

Panašią keistenybę aptiko ir norvegai. Kaip 2001 m. skelbė JAV žurnalas „Weekly World News", 160 kilometrų nuo Maklintoko kalno jie pastebėjo keistą maždaug 28 metrų aukščio iš ledo blokų pastatytą bokštą, primenantį senovinių pilių statinį. Bet tyrinėtojai vengė tiesioginio kontakto su nežinomais ar į radijo užklausimą neatsakančiais subjektais, nes žinojo apie žemyne įsikūrusius nacius.

Dar įdomesnį nutikimą patyrė Kanados lakūnas. 2004 m. kovo mėnesį jis ant Antarktidos ledo pastebėjo, matyt, po avarijos skraidančio aparato liekanas ir jas nufotografavo. Kai vėliau į tą vietą atvyko speciali tyrinėtojų grupė, aparato jau nebuvo. Liko tik nuotrauka, kurioje matėsi duobė ir joje sudužusi „lėkštė“. Tą nuotrauką išspausdino „Toront Tribune". O po kurio laiko į redak­ciją atėjo 85 metų žmogus, prisistatęs Lensu Beiliu. Karo metais jis, koncentracijos stovyklos kalinys rusas Leonidas Bielyj, dirbo slaptoje avia gamykloje Penemiundėje Vokietijoje. Pamatęs laik­raštyje „lėkštę“, jis prisiminė tokią pat matęs 1943 metų rudenį prie vieno angaro. Jo žodžiais, tas „blynas“ tada sušvilpė ir verti­kaliai pakilo nuo betoninės aikštelės.

Tokie iš įvairių šaltinių pateikti pasakojimai leidžia manyti, jog „Bazė 211" gyvuoja. Kai kurie šaltiniai JAV užfiksuotus keistus įvykius taip pat sieja su Naujosios Švabijos gyventojų veikla. Pas grūdų biznierių Nebraskos valstijoje atvykęs pirkėjas Raimundas Smidtas papasako­jo jam vieną atsitikimą. 1957 metų lapkričio 5 dieną jam važiuo­jant San Francisko - Bostono greitkeliu ūmai užgeso automašinos variklis. Jis išlipo išsiaiškinti, kas atsitiko. Netikėtai netoli kelio miško aikštelėje vairuotojas pastebėjo didelį metalinį „cigarą“. Pro atidarytą liuką išlipęs žmogus R. Smidto gimtąja vokiečių kalba pašaukė į vidų. Viduje buvo dvi moterys ir du vyrai. „Cigaro“ kelei­viai jam pasirodė normalūs žmonės, tik judėjo lyg slysdami grin­dimis. Galima būtų ir netikėti R. Smidto pasakojimu, bet lapkri­čio 6 dienos ankstų rytą Tenesio valstijoje (JAV) prie Klarko namų netoli Noksvilio miesto nusileido didelis pailgas objektas. Klarko sūnus Everetas vedžiojo šunį ir išgirdo, kai išėję iš objekto du vyrai ir dvi moterys kalbėjosi vokiečių kalba. Everetas tą kalbą girdėjo iš vokiškų filmų. Kai subėgę vietiniai šunys ėmė pulti atvykėlius, tie sugrįžo į objektą ir nuskrido. Nusileidimo vietoje vietinio laikraščio žurnalistas rado 1,5x7,5 metro įspaustos žolės plotą.

Įdomus pasaulis:
Pasaulio naujienas kitaip... skaitykite Paranormal Telegram, FB ir X(twitter) kanale

Pasaulio naujienas kitaip... skaitykite Paranormal Telegram, FB ir X(twitter) kanale

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie šio darbo. Skaitykite „Paranormal.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Paremti galite Paypal arba SMS. Kaip tai padaryti? Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.

O dabar įvertink šią naujieną, padaryk gerą darbą šiandieną + komentuok:

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Komentarai su keiksmažodžiais bus šalinami automatiškai, be atsiprašymo.
avatar

Nemokami skelbimai

Skanaus:
07.09.2018 laikas 09:50 Receptai – Patiekalai Liaudiški patarimai Nevaisingumo gydymui

Nevaisingumas liaudies medicinoje, Nevaisingumas, liaudiškomis priemonėmis, receptai nevaisingumui gydyti, liaudiški patarimai gydant ligas, kaip išgyti, netradicinė medicina, kaip gydytis vaistažolėmis.

Skaityti daugiau

01.09.2019 laikas 13:33 Receptai – Patiekalai Nuostabūs sekmadienio pusryčiai - sotūs paplotėliai!

Lengvi ir skanūs! Dubenyje sumaišykite visus sausus produktus: cukrų, druską, miltus ir sodą. Atskirai suplakite kiaušinį su pienu mikseriu ir augaliniu aliejumi iki purių putų. Mišinio kiekis turėtų padidėti.

...

Skaityti daugiau

05.11.2019 laikas 17:31 Receptai – Patiekalai Eklerai Su Avietėmis

Sviestą ir vandenį pakaitinti. Sumažinti ugnį ir suberti miltus. Maišyti, kol susiformuos tešla. Atvėsinti ir nuolat maišant po vieną įmušti 3 kiaušinius. Konditeriniu švirkštu formuoti eklerus ir ištepti likusio kiaušinio plak...

Skaityti daugiau

Taip pat skaitykite:
28.03.2024 laikas 17:21 Poltergeistas Grotono ūkyje, Konektikute
Veiksmo vieta - ūkis Grotono mieste, Konektikuto valstijoje, JAV. Ūkyje gyveno pagyvenusi pora, 70 metų ponas Hemstedas ir jo žmona, ramiai ir taikiai gyvenę santuokoje daugiau kaip 30 metų, ir 13 metų sūnėnas Frenkis Gardneris bei jo jaunesnis broli...

Skaityti daugiau

28.03.2024 laikas 17:06 Zimbabvės šeima teigia, kad juos persekioja «nematomi goblinai»
Šeima iš Magwegvės (Magwegwe) miesto Bulawayo šiaurėje, Zimbabvėje, yra išsigandusi dėl nepaaiškinamų ir bauginančių reiškinių, vykstančių jų namuose.

Skaityti daugiau

28.03.2024 laikas 16:50 Tamsioji materija gali sukurti sprogstančias žvaigždes

Astronomai jau seniai spėliojo, kad paslaptingoji tamsioji medžiaga, sudaranti didžiąją dalį visatos, gali turėti didelę įtaką įprastai materijai. Naujas tyrimas rodo, kad tamsioji medžiaga gali būti pajėgi kurti sprogstančias žvaigždes.

...

Skaityti daugiau