Skraidantis žmogus iš paralelinio pasaulio

Apie "skraidančius žmonės" žinoma nuo neatmenamų laikų. Beveik visų tautų pasakose ir legendose pasakojama apie sparnuotą būtybę, panašią į žmogų. Tačiau tik pastaruoju metu buvo pradėta labiau domėtis šiais reiškiniais, bandant suprasti su kuo susitinka žmonija savo gimtojoje Žemėje?

Pirmiausia „skraidančiais žmonėmis" buvo susidomėta JAV. Šios šalies KOP archyve, kuriame saugoma su NSO susijusi informacija, yra Viljamo Lembo iš Nebraskos pranešimas. 1992 m. vasario 22 d. apie 5 valandą ryte Lembas medžiojo netoliese Hjubelo. Netikėtai kažkur iš aukštai pasigirdo keistas aukšto tono garsas. Vyras pakėlė galvą ir pamatė virš galvos praskrendantį didelį tamsų objektą. Po to ši skraidanti „būtybė" nusileido, panašiai kaip sklandytuvas, ir toliau nuėjo giliu sniegu,

palikdama pėdsakus. Būtybės ūgis buvo ne mažiau 8 pėdų. Ji praėjo pro medį, už kurio slėpėsi Lembas, ir dingo. Medžiotojas pabandė pavyti keistąją būtybę, sekdamas pėdsakais sniege, tačiau taip ir nesugebėjo.

Dar keletas aprašymų apie nepaprastus susitikimus, įvykusius netoliese mažyčio Point Plezanto miestelio. Šie aprašymai taip pat saugomi jau minėtame archyve.

1966 m. lapkričio 15 d. vakare apie 23:30 dvi jaunos sutuoktinių Skarberių ir Maletų poros iš Point Plezanto išvyko automobiliu į užmiestį pas savo draugus. Jauni žmonės pasiklydo. Bandydami rasti kelią privažiavo prie seno fabriko. Kai jie važiavo pro atvirus vartus, viena moteris net prasižiojo iš nuostabos. Visi pažvelgė į tamsą ir pamatė du ryškius raudonus apskritimus. Jie buvo maždaug dviejų colių skersmens, nutolę vienas nuo kito apie šešis colius. Staiga šie apskritimai atsiskyrė nuo pastato, ėmė artėti link automobilio. Visi pamatė, kad tai yra didžiulio padaro akys.

Savo išvaizda padaras buvo panašus į žmogų, tik žymiai didesnis. Jo ūgis buvo apie 6,5-7 pėdos. Keisčiausia buvo tai, kad jis turėjo ant nugaros suglaustus sparnus!

Didžiulės raudona šviesa šviečiančios akys, atrodo, automobilyje sėdinčius žmones tarsi užhipnotizavo. Visi keliautojai apie minutę laiko sėdėjo nejudėdami, negalėdami atitraukti akių nuo padaro. Tuomet kažkuris šūktelėjo: „Nešdinamės iš čia!“ Automobilis išvažiavo į kelią. Ant nedidelės kalvos jaunuoliai pamatė dar vieną, lygiai tokį patį padarą. Kai dideliu greičiu važiuojantis automobilis susilygino su juo, padaras išskėtė sparnus, panašius į šikšnosparnio, ir vertikaliai pakilo aukštyn į orą. Nors automobilis spaudė apie 100 mylių per valandą greičiu, skraidantis padaras nuo jo neatsiliko, beje, nė karto nemostelėdamas sparnais.

1966 m. lapkričio 17 d. keliu Nr. 7 automobiliu važiavo 17-metis vaikinas, gyvenantis Point Plezante. Staiga šalia automobilio atsirado „didelis paukštis", kuris vaikiną persekiojo visą mylią.

1966 m. lapkričio 25 d. 7:15 ryte jaunas avalynės pardavėjas Tomas Uris važiavo automobiliu ir pastebėjo lauke šalia kelio stovinčią figūrą, panašią į žmogaus. Staiga padaras išskleidė sparnų porą ir vertikaliai pakilo aukštyn, tarsi malūnsparnis. Vaikinas plentu „spaudė" 75 mylių per valandą greičiu, tačiau „skraidantis žmogus" nuo jo neatsiliko.

Įdomu yra tai, kad visi Point Plezanto miestelio gyventojai, matę skraidantį monstrą, tvirtino, kad juos apėmė neapsakoma baimė.

Panašiai tuo pačiu metu skraidantis padaras pasirodė netoli Nju Heiveno miestelio Vakarų Virginijoje. Vieną sekmadienio rytą 18-metė Konė automobiliu vyko namo iš bažnyčios. Kai ji važiavo pro apleistus vietinio golfo klubo laukus, šone pasirodė didelė pilka figūra, kurios ūgis buvo ne mažiau 7 pėdų. Tačiau ne didžiulis ūgis prikaustė Konės žvilgsnį, o padaro akys - didelės, apvalios, šviečiančios raudona spalva. Staiga išsiskleidė ant padaro nugaros esanti sparnų pora, jis pats lėtai ir be jokio garso vertikaliai pakilo aukštyn. Skrydžio metu padaras sparnais nemojavo.

„Skraidantis žmogus“ buvo pastebėtas ne tik anapus Atlanto. 1963 m. lapkričio 16 d. vakare keturi vaikinai iš Kento grafystės (Anglija) grįžo iš šokių namo nedideliu užmiesčio keliu netoliese Sendling Parko. Staiga už medžių pasigirdo šakelių traškėjimas, didžiulė juoda figūra išlindo iš krūmų ir pasuko tiesiai į vaikinus. Padaras buvo žmogaus dydžio, tik turėjo sparnus, kaip koks šikšnosparnis.

Labai panašus padaras 1979-ais metais buvo pastebėtas Jaroslavlio srityje (Rusija). Studentas Igoris Kulešovas kartu su mokslo draugais buvo išsiųstas į Pereslavsko rajono Nagorjės kaimą padėti nuimti derlių. Vieną šiltą rugsėjo vakarą vaikinas su pažįstama mergina išėjo pasivaikščioti. Saulė nusileido už horizonto, sutemo. Staiga studentas pamatė, kad iš tos pusės, kur ką tik nusileido saulė, maždaug 25-30 metrų aukštyje skrenda kažkoks tamsus daiktas. Kai jis priartėjo, pavyko įžiūrėti žmogų, kuris lėtai skrido oru. Jis buvo apsirengęs skafandru, primenančiu viduramžių riterių šarvus. Jo galva buvo panaši į apverstą kibirą. Skrendančio žmogaus kūną juosė vos pastebima švytinti aureolė... Netikėtai skraidantis žmogus staiga pakeitė savo kursą ir pasuko link jaunuolių. Skrisdamas virš suakmenėjusios porelės galvų, jis ištiesė kairę ranką ir jo skrydžio kryptis sklandžiai pasikeitė link miško, už kurio labai greitai ir dingo. Kai „skraidantis žmogus“ skriejo virš jaunuolių, jie išgirdo garsą, panašų į lapų šlamėjimą pučiant silpnam vėjui.

Prisimindamas šį keistą nutikimą, Igoris papasakojo, kad tuo metu, kai prie jų priartėjo skraidantis padaras, jo kūnas suakmenėjo. Jis negalėjo net pajudėti. Tokioje būsenoje išbuvo 5-7 minutes. Palaipsniui jaunuolis ėmė atsigauti, pajuto, kad vėl gali judėti, tačiau prislėgta nuotaika buvo keletą dienų. Praėjus dviems dienoms po susitikimo su „skraidančiu žmogumi" Igoris pasijuto blogai - sustreikavo širdis. Jaunuolis buvo išleistas namo. Iki kelionės į kaimą jaunuolis buvo visiškai sveikas. Namuose jis kreipėsi į gydytoją, kuris apžiūrėjo ir padarė elektrokardiogramą. Pamatęs ją, gydytojas pasakė, kad su tokia širdimi dirbti žemės ūkio darbų jam tikrai negalima.

22-jų metų studentė Manuela iš Parmos (Italija) „skraidantį žmogų" matė 1991 m. gruodžio 16 d. Mergina pasakojo, kad padaras buvo „tamsiai žalios spalvos, iš pažiūros gana nerangus. Veide buvo matyti dvi didžiulės raudona spalva mirksinčios akys. Padaras judėjo horizontaliai lėtai, tarsi kosmonautas nesvarumo būsenoje, ir sukinėjo galvą kaip koks robotas. Visą laiką jo akys mirksėjo. Padaras tai kybojo ore, tai paskrisdavo į vieną ar kita pusę, tai pakildavo aukštyn ar nusileisdavo žemyn“.

Su kuo susidūrė liudininkai, gyvenantys abiejuose mūsų planetos pusrutuliuose? Nežiūrint į tai, kad vienais atvejais „skraidantys žmonės" turėjo sparnus, o kitais jų nebuvo, susidaro įspūdis, kad jie yra tos pačios kilmės. Visi šie padarai turėjo raudonas akis, kurios žmones hipnotizavo. Sprendžiant iš to, kad padarai, nemojuodami sparnais lengvai pavydavo dideliu greičiu važiuojančius automobilius, galima manyti, kad ore jie judėjo kažkokio kito įtaiso pagalba.

Amerikiečių mokslininkai, kurių šalyje „skraidantys žmonės“ buvo sutinkami dažniausiai, turi dvi hipotezes. apie galimą jų kilmę. Pirmoji hipotezė yra tokia: kariškiai panaudojo netoliese įslaptintų karinių bazių esančių rajonų gyventojus ilgalaikiams eksperimentams, kurių metu buvo bandoma paveikti žmonių sąmonę ir ją valdyti kažkokiu ypatingu spinduliavimu, sukeliančiu vienodas haliucinacijas visiems žmonėms. Antroji hipotezė teigia, kad skraidantys žmonės iš tiesų egzistuoja. Tik jų gimtoji vieta yra ne Žemė. Jie kartas nuo karto atsiranda mūsų matavime, o po to be pėdsakų sugrįžtą į savąjį. Šiuo atveju būtų įdomu sužinoti, kas sukelia šio keisto fenomeno pasireiškimo ciklus. Gal būt, būtent tokiu periodiškumu atsidaro portalai į kitus pasaulius?