Šokiruojantys faktai ir visa tiesa apie pieną! Pienas - nuodas, o žalias pienas - vaistas

Kad ir kaip netikėtinai tai skamba, šviežias (žalias), iš ganyklose laikomos karvės melžtas pienas ir pasterizuotas pienas pakeliuose, kokio galima nusipirkti parduotuvėje, - tai du skirtingi produktai, kurių poveikis sveikatai kartais būna net visiškai priešingas. Sužinokite, ką su puikiu natūraliu produktu padaro pasterizavimas ir homogenizavimas.

Šokiruojanti dalis - pienas skatina kaulų lūžius

Pienas dažnai laikomas tobulu gamtos produktu, ir tai turi pagrindo. Jame esama daug reikšmingų mineralinių medžiagų, ypač kalcio, kuris kartu su vitaminu D yra itin svarbus gerai kaulų sveikatai. Mums visiems, o ypač vaikams ir senjorams, rekomenduojama kasdien vartoti pieno produktų, kad kaulai būtų stiprūs. Deja, per daugelį pastarųjų metų tyrimų nerasta jokio ryšio tarp pieno vartojimo ir stipresnių kaulų, verčiau - atvirkščiai.

Švedijos Upsalos universiteto (Uppsala universitet) mokslininkai, vadovaujami prof. dr. Karlo Michaėlssono, 2014-aisiais padarė išvadą, kad reguliarus pieno vartojimas gali būti susijęs su padidėjusiu mirštamumu ir kaulų lūžiais tarp moterų, ir su didesniais mirštamumo rodikliais tarp vyrų. Švedų mokslininkų veikalas yra vienas naujausių ir plačiausių tyrimų, verčiančių suabejoti pieno nauda žmonių sveikatai. Tyrime dalyvavo 100 tūkst. vyrų ir moterų, kurių sveikata buvo stebima 20 metų. Tyrėjai padarė išvadą, kad moterims, kurios gerdavo po 3 ir daugiau stiklinių pieno per dieną, buvo 2 kartus didesnė kaulų (įskaitant šlaunikaulį) lūžių, širdies ligų, navikų ir pirmalaikės mirties rizika. Tarp vyrų, kurie gerdavo po 3 ir daugiau stiklinių pieno per dieną, rezultatai neparodė dažnesnių kaulų lūžių, bet buvo šiek tiek padidėjusi mirties rizika (daugiausia - kardiovaskulinė mirties rizika), palyginti su tais, kurie gerdavo mažiau nei 1 stiklinę per dieną.

Be to, mokslininkai tyrė biologinius streso žymenis. Ir tarp moterų, ir tarp vyrų didesnis suvartoto pieno kiekis buvo susijęs su aukštesniais oksidacinio streso rodikliais, kurie savo ruožtu siejami su spartesniu senėjimu, vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis.

Per kitus tyrimus taip pat patvirtintas paradoksalus ryšys tarp pieno vartojimo ir kaulų lūžių. Pavyzdžiui, Šveicarijos Ciuricho universiteto (Universitat Zūrich) prof. dr. Heike Bischoff-Ferrari su kolegomis 2011 -aisiais nustatė, kad pieno gėrimas, net jei moterys vartotų jo dideliais kiekiais, nesumažintų šlaunikaulio lūžių rizikos.

Diane Feskanich iš Brigamo ir moterų ligoninės bei Harvardo medicinos mokyklos Bostone (Brigham and Womens Hospital and Harvard Medical School Boston) 2014 metais tyrė pieno vartojimą tarp paauglių ir taip pat priėjo prie išvados, kad tai iš esmės nesumažina rizikos, pasiekus suaugusiųjų amžių, patirti šlaunikaulio lūžį. Kaip tik atvirkščiai - tarp vyrų net buvo konstatuotas lūžių rizikos padidėjimas. Vadinasi, profilaktiškas pieno gėrimas, siekiant sumažinti osteoporozę, nepasiteisino. Tyrimas, kurį 2005 metais kartu su kolegomis atliko |AV Ohajo valstijos universiteto (The Ohio State University) prof. dr. Velimiras Matkovicas, demonstravo, kad net papildomas kelerius metus trukęs kalcio vartojimas ilgainiui negarantavo stipresnių kaulų, - nors iš pradžių kalcis tikrai šiek tiek padidino bendrą kaulų tankį, po poros metų jo poveikis sumažėjo (net tada, jei jis vis dar buvo vartojamas papildomai). Tai iš dalies paaiškina, kodėl asmenys, reguliariai geriantys pieno, šlaunikaulio lūžių patiria ne ką rečiau. Tačiau kaip aiškinti paradoksą, kad pieno vartojimas didina lūžių tikimybę ir net mirties riziką?

K. Michaėlssono nuomone, tokiuose tyrimų rezultatuose reikia nagrinėti ir suprasti piene esančio laktozės metabolizmo produkto D-galaktozės vaidmenį.

Yra žinoma, kad D-galaktozė skatina pernelyg ankstyvą laboratorinių gyvūnų senėjimą ir būna susijusi su padidėjusiu oksidaciniu stresu bei uždegimų susiformavimu, taip pat su smegenų degeneracija. Vadinasi, pienas yra kenksmingas, ko gero, kaip tik dėl D-galaktozės, tačiau, norint šią hipotezę patvirtinti ar paneigti, reikėtų atlikti daugiau tyrimų.

Gydytoja Lara Batey iš Bostono vaikų ligoninės (Boston Childrens Hospital), JAV, su kolegomis 2012-aisiais atliko tyrimą, per kurį priėjo prie išvados, kad galaktozemija (genetišku nesugebėjimu metabolizuoti galaktozę) sergą asmenys turi per mažą kaulų tankį, o tai rodo didelę kaulų lūžių riziką.' Beje, vartojant sūrio, jogurto, kefyro ir kitų fermentuotų pieno produktų, nekonstatuota padidėjusi kaulų lūžių ir mirties rizika. Kaip tik atvirkščiai, prof. dr. K. Michaėlssono tyrimas demonstravo, kad kiekviena fermentuotų pieno produktų porcija 10-15 proc. sumažino mirštamumo rodiklius. Ši pastaba nuveda atgal prie galaktozės teorijos, nes fermentuotame sūryje galaktozės yra daug mažiau nei piene, savo ruožtu jogurte galaktozę suskaidyti padeda probiotinės bakterijos.

Be padidėjusios kaulų lūžių ir mirštamumo rizikos, pieno vartojimas siejamas su akne (spuogais ant veido), o 65 proc. žmonių netoleruoja pieno cukraus (laktozės), - jų organizmas nepajėgus suskaidyti angliavandenio, kurio gausu piene, - laktozės.

Vaikų, geriančių neapdorotą žalią pieną, būna stipresnis imunitetas - jie atsparesni alergenams, infekcinėms ligoms, neserga bronchų astma ir neturi odos problemų.

Kiekvienais metais mažėjant įrodymų bazei apie teigiamą pieno poveikį sveikatai, dalis gydytojų ragina iš naujo peržvelgti mitybos gaires, kuriose iki šiol re-komenduojama per dieną išgerti 3 stiklines lieso pieno. Nacionalines pieno programas mokyklose, kuriose dažnai siūlomas saldintas šokolado skonio pienas, taip pat derėtų peržiūrėti ir pakoreguoti.

JAV mokslininkai - Harvardo medicinos mokyklos (Harvard Medical School) mitybos mokslo prof. dr. Davidas Ludwigas ir Harvardo T. H. Chano visuomenės sveikatos mokyklos (Harvard T. H. Chan School of Public Health) prof. dr. Walteris Willettas - abejoja, ar 3 stiklinės pieno per dieną, kuris, be to, yra nuriebintas, būtų įrodymais paremta rekomendacija. Kai kurie tyrėjai net pasisako, kad žmogui pienas iš viso nesą reikalingas, nes, remiantis evoliucija, žmogus pradėjo vartoti pieno gana neseniai - kai pavertė galvijus naminiais gyvūnais. Iki to kalcis būdavo gaunamas iš kitų šaltinių, tai įrodo ir faktas, kad populiacijose, kurios išvis nevartoja pieno, žmonių griaučiai taip pat yra stiprūs.

Pienas iš esmės skirtas tam, kad gyvūnas greitai augtų, jame yra natūralių hormonų, kurie žmogui greičiau kenkia, nes augimo procesų stimuliavimas visą gyvenimą gali būti susijęs su didesne vėžio rizika.

Šie tyrimai kelia pagrįstą abejonę iki šiol vyraujančiomis liaupsėmis pienui. Vis dar nepakanka klinikinių įrodymų norint suprasti, ar pienas žmonėms sveika, ar kenkia. Tačiau esama vieno labai svarbaus aspekto -visi minėti tyrimai buvo daryti analizuojant duomenis apie pramoniniu būdu perdirbto (homogenizuoto / pasterizuoto) pieno vartojimą.

Raminanti dalis - žalias pienas yra sveikas

Pienas, kurio galima nusipirkti parduotuvėje ir kurį būtų teisingiau vadinti pieno gaminiu, dramatiškai skiriasi nuo pieno, kurį davė karvutė. Pramoniniu būdu perdirbtas pienas - nugriebtas, pasterizuotas, homogenizuotas, neretai papildytas pridėtiniais sintetiniais vitaminais (pavyzdžiui, vitaminu D), - ir neperdirbtas, žalias pienas (angl. raw milk) yra du visiškai skirtingi produktai. Visiškai skirtingas, gal netgi priešingas, yra jų poveikis žmogaus organizmui ir sveikatai. Deja, kai visuomenėje vyksta diskusijos apie pieno sveikumą ar nesveikumą, šis labai svarbus niuansas pamirštamas, ir kaip tik dėl to žmonių protuose kyla sumišimas.

Žalias pienas gydo

Palyginti su pramoniniu būdu perdirbtu „broliu", šviežias (žalias) pienas turi daug pranašumų ir teikia naudos sveikatai. Žalio pieno nereikia apdoroti, jis po melžimo filtruojamas, ataušinamas, supilamas į butelius ir juo galima mėgautis į sveikatą. Ūkininkai reguliariai daro pieno tyrimus, kad būtų tikri, jog piene nėra patogeninių bakterijų. Yra žinoma, kad žalias pienas stimuliuoja imuninę sistemą, padeda formuoti ir palaikyti sveikas žarnų sieneles, stabdo patogenų ir toksinų absorbciją žarnyne.

Geriant nenuriebinto žalio (šviežio, neperdirbto) pieno, galima net 80 proc. pagerinti omega-6 ir omega-3 nesočiųjų riebalų rūgščių santykį organizme, kuris toks svarbus gerai širdies ir psichinei sveikatai palaikyti ir uždegimui mažinti. Be to, toks pienas gali ir apsaugoti nuo vėžio, cukrinio diabeto, širdies ligų, kūno antsvorio ir dar kitų ligų -kaip tik nuo tų sveikatos problemų, kurias skatina perdirbtas pienas.

Tai gali atrodyti paradoksalu, bet žalias pienas gali padėti sumažinti net alergijas ir odos problemas - simptomus, kuriuos perdirbtas pienas sukelia. Rusų kilmės gydytoja Natasha Campbell-McBride, dirbanti Didžiojoje Britanijoje, remdamasi savo patirtimi teigia, kad žaliu pienu galima gydyti net pieno alergiją ar netoleravimą. Taigi, asmenys, kurie netoleruoja laktozės, galbūt gali vartoti žalią pieną ir nepatirti įprastinių simptomų. Gydytoja aiškina, kad iš tikrųjų nė vienas iš mūsų nesugebėtume skaidyti laktozės, jei žarnyne nebūtų bakterijų, kurios tai daro už mus. Vadinasi, daugumos žmonių, negalinčių vartoti pieno todėl, kad netoleruoja laktozės, pagrindinė problema esti disbiozė (pakitusi žarnyno mikroflora, kurioje nepakanka gerųjų bakterijų). Todėl tikrasis kelias, vedantis tolyn nuo laktozės netoleravimo, yra žarnyno veiklos sutvarkymas, o tai vėliau galbūt leistų ir mėgautis pienu.

XX amžiaus pačioje pradžioje žalias pienas būdavo vartojamas kaip vaistas.1929 metais JAV gydytojas J. R. Crewe, dirbantis ligoninėje, kuri vėliau tapo Mėjo klinika (Mayo Foundation), taikydavo pieną savo pacientams gydyti (tada žmonės dar nežinojo nei pasterizavimo, nei homogenizavimo) ir paskelbė straipsnį „Gydymas pienu: žalias pienas padeda nuo daugybės ligų" (The Milk Cure: Real Milk Cures Many Diseases). Šiame straipsnyje rašoma, kad, skiriant pieno dietą, skatinant organizmo prakaitavimą ir taikant klizmas, žmonės pasveikdavo nuo tuberkuliozės, psoriazės (žvynelinės), širdies ir inkstų ligų, padidėjusio kraujospūdžio, skrandžio vėžio, gastrito, anemijos, skydliaukės, prostatos ir kitų ligų. Gydymas pienu iš esmės tuo pat metu buvo ir organizmo valymas, nes pienas tiekė tam visas reikalingas maisto medžiagas. Mūsų dienomis, įkvėpti šios patirties ir vartodami žalią pieną, tūkstančiai asmenų pasveiko nuo artrito, Krono ligos, bronchų astmos, opų, žarnų uždegimo sindromo (angl. IBS), lėtinių ausų infekcijų ir kitų ligų.

Europos Sąjungoje atlikta daug tyrimų apie žalią pieną ir jo palankią įtaką sveikatai. Štai kelios iš minėtų tyrimų išvadų:

• Žalias pienas gali sumažinti bronchų astmos, šienligės ir atopinio dermatito simptomus.

• Gyvenimas kaime, į kurį įeina ir žalio pieno vartojimas, sumažina tikimybę susirgti alergijomis, taip pat rinokonjunktyvitu, atopine egzema ir bronchų astma.

• Žalias pienas saugo kūdikius nuo kvėpavimo takų ir ausų infekcijų -rizika susirgti šiomis ligomis sumažėja 30 proc.

• Būtent vėlesnis karvių pieno produktų įvedimas į mažylių valgiaraštį kelia didesnę egzemos riziką.
• Uždaros amišų bendruomenės vaikai Amerikoje, vartojantys žalią pieną, ne taip linkę į alergijas.

• Vaikų, geriančių neapdorotą žalią pieną, būna stipresnis imunitetas - jie atsparesni alergenams, infekcinėms ligoms, neserga bronchų astma ir neturi odos problemų. Be to, šie poveikiai yra stipresni tada, jei žalio pieno pradedama vartoti per pirmus gyvenimo metus.

Žalias pienas nėra pavojingas sveikatai!

Pieno produktų industrijos atstovai gąsdina mus ligomis ir bakterijomis, galinčiomis patekti į šviežią karvės pieną, nesilaikant melžimo higienos taisyklių, dėl galimo kontakto su mėšlu, pamiršę, kad kaip tik intensyvioji gyvulininkystė, kurioje glaudžiai viena prie kitos gyvena šimtai karvių, yra ligų plitimo šaltinis ir todėl ligų sukėlėjai (Salmonella, E. Coli, Listeria) gali patekti ir į pieną. Gerti tokio pieno tikrai pavojinga sveikatai. Todėl pasterizacija yra būdas, kaip pagerinti intensyviosios gyvulininkystės ūkiuose gauto pieno saugumą, nes kaitinimas aukštoje temperatūroje nužudo ligas sukeliančias bakterijas.

Žalias pienas, gaunamas iš švarios ir tvarkingai laikomos karvutės gerai prižiūrimame valstiečio ūkyje, nėra potencialus infekcijos šaltinis. Gerti tokio žalio pieno yra daug saugiau nei iš didelių fermų gauto pasterizuoto pieno. Žaliame piene esama kelių komponentų, trukdančių patogeninėms bakterijoms daugintis, o pasterizuotame piene natūrali apsauginė sistema yra sunaikinta. Perdirbant pieną pramoniniu būdu, būna daug galimybių jį užteršti. Jei dėl kokių nors priežasčių patogeninės bakterijos patenka į pasterizuotą pieną, niekas netrukdo joms ten daugintis, kadangi pieno apsauginiai mechanizmai suardyti. Tai įrodo faktai. JAV nuo 1966 metų, kai žmonės pradėjo vartoti pasterizuoto pieno ir jo produktų, registruota 60 apsinuodijimo protrūkių, kurie apėmė beveik 154 tūkst. asmenų susirgimus ir 73 mirties atvejus. Per tą patį laikotarpį nefiksuotas nė vienas apsinuodijimo atvejis vartojant žalio pieno. JAV vyriausybės statistika liudija, kad esama 35 tūkst. kartų didesnės tikimybės apsinuodyti kitais maisto produktais nei žaliu pienu.

Koks pieno perdirbimo poveikis pienui ir žmonių sveikatai?

Gamtoje niekas nebūna šiaip sau. Visi komponentai piene yra reikalingi, nes jie vienas kitą papildo, skatina geresnį jų pasisavinimą ir panaudojimą organizme. Argi gamtoje esama karvių, duodančių pieną, kuriame mažiau riebalų, ar visai nuriebintą pieną? Vis dėlto žmogus bando būti protingesnis už gamtos nustatytą tvarką ir natūralius produktus pagerinti - visų pirma, nusemti blogus riebalus, po to homogenizuoti, tada kaitinti (pasterizuoti), sunaikinant viską, kas piene yra gyva ir vertinga, o galiausiai papildyti jį sintetiniais vitaminais. Iš tikrųjų taip tik sugadinamas puikus gamtos produktas, nes negyviems ir sunkiai suvirškinamiems pieno komponentams virškinti ir asimiliuoti organizme eikvojama daug daugiau energijos. Ką jau kalbėti apie tai, kad tyrimais patvirtinta, jog perdirbto pieno vartojimas kenkia žmonių sveikatai.

Kam reikalingi pieno riebalai?

1. Riebalai reikalingi tam, kad pieną būtų lengviau suvirškinti, - jie padeda absorbuotis baltymams ir mineralinėms medžiagoms.

2. Riebalai reikalingi tam, kad visavertiškiau būtų absorbuojamas kalcis.

Riebaluose tirpus vitaminas D reikalingas stipriems griaučiams ir dantims, nes kaip tik šis vitaminas ir riebalų turintys produktai, kuriuose jo esama, garantuoja kalcio absorbavimą ir įtraukimą į kaulinio audinio ultrastruktūras. Liesesniame piene nėra pakankamai riebalų, kurie užtikrintų kalcio absorbciją. Pasekmės - osteoporozė ir kaulų lūžiai. Netgi geriant pieno!

3. Riebalai perneša riebaluose tirpius vitaminus K, E, D, A.

4. Riebalai reikalingi energijai užtikrinti, kuri būtina pieno baltymui kazeinui skaidyti.

5. Riebalai reguliuoja pieno cukraus laktozės asimiliavimą kraujyje ir padeda išvengti staigaus insulino išsiskyrimo išgėrus stiklinę pieno.

Atskiriant ir homogenizuojant pieno riebalus, apsunkinamas visų pieno vandens frakcijoje esamų vitaminų ir mineralinių medžiagų asimiliavimas organizme.

Ką duoda PASTERIZAVIMAS?

Pasterizavimas - tai trumpas (15-30 sek. trunkantis) pieno kaitinimas iki 71-74 °C temperatūros ir staigus ataušinimas iki 2 °C, siekiant sunaikinti jame potencialiai esančias bakterijas ir taip pailginti pardavimo bei vartojimo terminą. Priklausomai nuo tikslo, gali būti įvairi pasterizacijos temperatūra ir trukmė. Minėta temperatūra taikoma per HTST procesą (angl. High Temperature Short Time) - pasterizavimą aukštoje temperatūroje neilgą laiką. Tačiau pieną galima pasterizuoti ir 30-60 min. žemesnėje temperatūroje, ar vos kelias sekundes aukštesnėje temperatūroje (135 °C), tada tai yra vadinamasis UHT (Ultra High Temperature) apdorojimas.

Pasterizavimas smarkiai keičia pieną.

1. Sumažina pieno biologinę vertę.

2. Sunaikina fermentus, pavyzdžiui, fosfatazė suyra jau 65 °C temperatūroje, ir kaip tik pagal šio fermento aktyvumo išnykimą piene vertinamas pasterizacijos efektyvumas. Fermentų sunaikinimas apsunkina maisto medžiagų virškinimą ir asimiliavimą, todėl asmenys, geriantys pasterizuoto pieno, kenčia nuo osteoporozės, nes piene esantis ir kaulams itin reikalingas kalcis nesugeba fiksuotis organizme.

3. Apsunkina mineralinių medžiagų panaudojimą organizme.

4. Sumažina vitaminų koncentracijas (pavyzdžiui, vitaminų A ir C - pastarojo sumažėja daugiau nei 50 proc.) ir suardo vitaminus (B6, B12)

5. Keičia aminorūgštis liziną ir tiroziną.

6. Denatūruoja baltymus, t. y. suardo pieno baltymų natūralią aktyvią struktūrą, pažeidžia jų gebėjimą pernešti vitaminus ir mineralines medžiagas per žarnų sieneles iki kraujo.

7. Imuninė sistema pakeistus baltymus ir aminorūgštis palaiko svetimomis medžiagomis ir įjungia autoimuninius gynybos mechanizmus, atakuodama savo audinius ir sukeldama bronchų astmą, juvenilinį cukrinį diabetą, alergijas ir kitas sveikatos problemas.

8. Sunaikina palankias bakterijas, tačiau suardytų ląstelių fragmentai lieka piene, o kaip tik tai gali būti viena iš alergijos pienui priežasčių, sukeliant imunines reakcijas.

9. Sunaikina pienarūgštes bakterijas, kurios saugojo pieną nuo patogenų dauginimosi.

Ar reikia HOMOGENIZUOTI?

Homogenizavimas - tai mechaninis pieno apdorojimo procesas nenaudojant priedų. Jis apima pieno spaudimą pro sietą su labai smulkiomis skylutėmis, naudojant labai aukštą slėgį (iki 14 MPa). Šiame procese riebalų molekulės sudraskomos į smulkesnius vienetus. Taip suformuojama pieno emulsija, kurioje itin mažos riebalų dalelės tolygiai pasiskirsčiusios per visą pieno tūrį ir nebenusėda paviršiuje, kaip tai būna žaliame piene. Palyginti - slėgis, su kokiu apdorojamas vargšas pienas, žmogaus kūne galėtų išmušti skyles.

Homogenizavimas leidžia sumaišyti pieną iš skirtingų fermų, kurio skirtinga riebalų koncentracija ir skonis, bei lengviau reguliuoti riebalų mažinimo procentą, taip pat užtikrina, kad pienas būtų malonesnės išvaizdos ir su ilgesniu laikymo terminu.

Homogenizavimas taip pat keičia pieną.

1. Sudrasko grietinės riebalų molekules į smulkius vienetus. Šiame procese į smulkesnes dalis suyra ir baltymų molekulės.

2. Oksiduoja pieno riebalus, paverčiant juos hidrogenizuotais riebalais. Per homogenizaciją labai stipriai padidinamas riebalų globulių paviršius, dėl to galima prijungti daug daugiau kazeino ir išrūgų baltymų. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl žmonės turi tiek daug ir tokių sunkių alergijų, gerdami įprasto pieno.

3. Skatina širdies ligų atsiradimą. Didelis slėgis nediferenciįuoja, kuri yra riebalų molekulė, o kuri -baltymų, fermento ar hormono, jis be gailesčio traiško visus vertingus pieno komponentus. Šitaip pakeistos molekulės yra tokios mažos, kad gali prasiskverbti per skrandžio sieną ir iškart patekti į kraujotaką, kur braižo ir žaloja arterijas bei širdį, sukeldamos širdies ir kraujagyslių ligas (pvz., aterosklerozę, aneurizmas, staigios mirties sindromą ir kitas).

(Tęsinys) Praeito amžiaus septintą-devintą dešimtmetį vokiečių gydytojas Kurtas Osteris iškėlė ksantino oksidazės hipotezę dėl pieno homogenizavimo poveikio širdies ir kraujagyslių būklei. Fermentas ksantino oksidazė (angl. xanthine oxidase, XO) - tai baltymas, kurio natūraliai esama ant karvių pieno riebalų globulių paviršiaus ir kuris lengvai metabolizuojamas. K. Osteris ištyrė, kad šio fermento biologinis aktyvumas homogenizacijos metu padidėja, nes jis apgaubiamas nanodydžio riebalų globulėmis. Taip paslėptas, piktasis fermentas patenka į žmogaus organizmą, kur pradeda savo juodus darbelius - gali pažeisti ar visiškai sunaikinti žmogaus širdies, arterijų ir nervų ląstelių membranose esančio ir atitinkamą organą saugančio lipido plazmalogeno sluoksnį. Iš esmės K. Osterio iškelta ksantino oksidazės idėja pakeitė hipotezę apie cholesterolį kaip širdies ligų priežastį. Per vėlesnius tyrimus XO teorijoje buvo rasta silpnų vietų, ir kol kas laikoma, kad ši hipotezė paneigta.

Įdomu, kad JAV homogenizavimas prasidėjo XX amžiaus ketvirtą penktą dešimtmetį, ir kaip tik tuo laiku sparčiai padaugėjo aterosklerozės atvejų. Tiesa, tada buvo pradėta vartoti ir sukietintųjų aliejų.

Tai, kas lieka iš pieno po homogenizacijos, apdorojama didelio greičio centrifugoje, siekiant atskirti riebesnę pieno dalį grietinėlei gauti bei kontroliuoti pieno frakcijos riebalų procentą (separavimas).

O tada, kad bent truputį padidėtų pieno, kuriame neliko beveik nieko vertingo, maisto vertė, neretai pienas papildomas sintetiniais vitaminais ir kitais sintetiniais komponentais, kurie gerina skonį ir kvapą.

Tiesiog absurdas - ar kaina nėra per aukšta?

Žmogus neturi nė vienos priežasties, kad dėl sveikatos kasdien vartotų pasterizuoto / homogenizuoto pieno. Tokio pieno gėrimą galima palyginti su cukrinto vandens ir aliejaus mišinio vartojimu. Nieko iš jame pradžioje esančių vertingų maisto medžiagų po drastiško perdirbimo organizmas nebegauna ar nepajėgia asimiliuoti. Be to, reikia atsižvelgti ir į netinkamus intensyvios gyvulininkystės būdu auginamų gyvulių pašarus (kukurūzai, grūdai, sojos), stresą, sergamumą, taip pat į antibiotikų ir hormonų vartojimą, o tai stipriai veikia gaunamo pieno kokybę.

Homogenizavimas apima pieno spaudimą pro sietą su labai smulkiomis skylutėmis, naudojant labai aukštą slėgį. Šiame procese riebalų molekulės sudraskomos į smulkesnius vienetus.

Moderniosiomis technologijomis gaunamas modifikuotas pienas, kuriame nebėra nei fermentų, nei pakankamos riebalų koncentracijos, kuriame pakeista baltymų ir riebalų struktūra, yra didelis apsunkinimas žmogaus organizmo virškinimo sistemai. Jis nesuvirškintas keliauja žemyn žarnynu skatindamas nepalankių bakterijų fermentaciją, formuodamas gleives aplink plonųjų žarnų mikrogaurelius, blokuodamas maisto medžiagų absorbavimą, skatindamas toksinų patekimą į kraują, sukeldamas alergiją, nuovargį bei kitus simptomus.

Galbūt kaip tik pasterizuotas / homogenizuotas pienas daugiausia skatina sveikatos problemas vaikams - bronchų astma, alergijos, virškinimo trakto problemos, autoimunitetas, vidurių užkietėjimas, cukrinis diabetas ir kitos ligos jau tapo vaikystės kasdienybe.

Įvairiuose šaltiniuose tvirtinama, kad pieno cukraus laktozės netoleravimas kankina 25-90 proc. žmonių. Pieno baltymas kazeinas taip pat daugeliui asmenų kelia problemų (ypač A1 tipo kazeinas, keliantis daugiau alerginių reakcijų). Klausimas: ar tokie dideli pieno netoleravimo / alergijų rodikliai nėra susiję kaip tik su perdirbto pieno vartojimu?

Tai tiesiog mitybos paradoksas - nors tūkstančius metų žmonės gyvendavo šalia gyvulių ir drąsiai vartodavo jų pieno, moderni visuomenė drauge su maisto pramonės ir technologijų plėtra padarė atradimą, kad žalias pienas yra kenksmingas. Lygiai taip pat daug metų mus maitindavo informacija, kad sviestas nenaudingas sveikatai, todėl geriau vartoti pramoniniu būdu gaminto margarino.

Latvijoje galime džiaugtis ir būti dėkingi už tai, kad neperdirbto žalio pieno galime nusipirkti net prekybos centruose. Reikia ieškoti žemoje temperatūroje pasterizuoto ar - idealiu atveju -nepasterizuoto žalio pieno, domėtis vietiniuose ūkininkų ūkiuose ar tiesioginės prekybos
būreliuose, ar ieškoti kitų galimybių gauti sveiko žalio pieno. Kartais patys ūkininkai atveža jo parduoti į miestus. Svarbu atsiminti - perdirbtas pienas nėra tas pats pienas, kurį mums davė karvutė!

Žalias pienas yra tarsi sveikas, gyvas pasaulis, kuriame kiekvienas komponentas funkcionuoja bendrame orkestre, vienas kitą saugodami ir rūpindamiesi visaverčiu vartojimu organizme, savo ruožtu pramoniniu būdu perdirbtas tolimas pieno giminaitis yra tarsi plokščias, negyvas atspindys to, kas kadaise buvo toks vertingas gamtos produktas. Mokslas vis daugiau įrodo, kad perdirbtas pienas žmogaus sveikatai labiau kenkia, nei duoda naudos.

Autorius: Silvija ABELE, Prof. dr. chemikė, Lic ISH, CGP, MNHL Sveikatos, holistinio gyvenimo būdo ir GAPS konsultantė, Norvegijos homeopatų draugijos narė, Vestono Praiso fondo narė, Europos Centrinės homeopatų tarybos (ECCH) kontaktinis asmuo Latvijoje, www.curantur.lv steigėja ir autorė.