Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » »

Vaistažolė. Dilgelė, sveikatai ir maistui

Pri­si­me­na­te pa­sa­ką apie dvy­li­ka bro­lių, juod­var­niais pa­vers­tų, ir jų se­se­rį, mez­gu­sią jiems marš­ki­nius iš dil­gė­lių pluoš­to? Pa­si­ro­do, toks dra­bu­žis – ne pa­sa­kos pra­ma­nas, o rea­ly­bė.

XIX a. Eu­ro­po­je iš dil­gė­lių bu­vo ga­mi­na­mi įvai­raus tan­ku­mo sie­te­liai, tik­da­vę ir mil­tams si­jo­ti, ir me­dui per­koš­ti, o šio au­ga­lo gy­do­mą­sias sa­vy­bes jau ži­no­jo se­no­vės gy­dy­to­jai.

Pa­va­sa­ris – pa­ts lai­kas jas nau­do­ti

Ka­ži, ar ras­tu­me žmo­gų, ku­ris ne­pa­žin­tų dil­gė­lės? Ši gam­tos do­va­no­ja­ma žo­lė pa­pli­tu­si vi­so­je Lie­tu­vo­je, daž­niau­siai au­ga šiukš­ly­nuo­se, pa­tvo­riuo­se, miš­kuo­se, upių pa­kran­tė­se, ap­leis­tuo­se so­duo­se, pa­miš­kė­se ir krū­muo­se. „Pa­va­sa­rį šie au­ga­lai ypač stip­rūs, nes iš šak­nų gau­na vi­sas vei­kią­sias me­džia­gas“, – sa­ko val­go­mų au­ga­lų ži­no­vė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė.

Vaistažolė. Dilgelė, sveikatai ir maistui

Dil­gė­lių la­pai ir stie­bas apau­gę smai­liais dil­gi­na­mai­siais ir pa­pras­tais plau­ke­liais. Dil­gi­na­ma­jam plau­ke­liui pa­lie­tus odą ir nu­lū­žus, iš jo iš­si­ski­ria la­še­lis skruz­džių rūgš­ties, ku­ri ir nu­de­gi­na odą. Skruz­džių rūgš­tis – tai la­kus skys­tis, ku­ris grei­tai iš­ga­ruo­ja džio­vi­nant. Jo ne­lie­ka ir ver­dant.

Ast­ro­lo­gai re­ko­men­duo­ja dil­gė­les rink­ti per pir­mą­jį mė­nu­lio ket­vir­tį auš­tant ir bū­ti­nai ant­ra­die­nį – ta­da jos pa­si­žy­mi ypa­tin­ga gy­do­mą­ja ga­lia. Tos vie­tos, kur au­ga dil­gė­lės, yra ener­ge­tiš­kai la­bai stip­rios. Veiks­min­ga tai ar ne – spręs­ki­te pa­tys.

Tin­ka­miau­sia dil­gė­lė – skin­ta pa­va­sa­rį, kai jos stie­be­liai 10–15 cm aukš­čio. Nup­jau­tos dil­gė­lės ke­le­tą va­lan­dų pa­vy­ti­na­mos, nu­ski­na­mi jų la­pai. Vė­liau, dil­gė­lėms sens­te­lė­jus, t. y. lie­pą-rug­sė­jį, mais­tui ski­na­mi tik jau­nų, at­žė­lu­sių dil­gė­lių la­pai. Džio­vi­na­ma ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je, pa­vė­sy­je. Iš­džiu­vę la­pai tu­ri bū­ti tam­siai ža­li, sa­vi­to kva­po, kar­to­ki.

Dil­gė­lių sėk­los (jas kar­po­me) ren­ka­mos lie­pos pa­bai­go­je. Tai pui­kus ge­le­žies šal­ti­nis. De­šimt die­nų kas­dien val­gant po ma­žiau nei pu­sę ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio dil­gė­lių sėk­lų su me­du­mi, su­stip­rė­ja krau­jas. Val­gy­ti ge­riau­sia ry­tais, iš­gė­rus tik van­dens.

Tik rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad dil­gė­lės la­bai tirš­ti­na krau­ją, to­dėl vy­res­ni žmo­nės jas var­to­ti tu­rė­tų at­sar­giau. Dil­gė­lių šak­nys tin­ka vy­rų po­ten­ci­jai ge­rin­ti.

Nie­ko ne­kai­nuo­ja, nors nau­da vi­so­ke­rio­pa

„Dil­gė­lių ap­stu vi­sur, jos be var­go ran­da­mos, to­dėl men­kai ir ver­ti­na­mos“, – sa­ko val­go­mų lau­ki­nių au­ga­lų ži­no­vė K. Ši­lins­kie­nė, pri­min­da­ma, kad mū­sų pro­tė­vių po­žiū­ris į dil­gė­lę bu­vo vi­siš­kai ki­toks. Dil­gė­les nuo se­no ypač mė­go žve­jai, ku­rie pui­kiai ži­no­jo, kad jų su­gau­ta žu­vis ne­su­ges net pa­čią karš­čiau­sią die­ną, jei­gu bus su­vy­nio­ta į dil­gė­les. Kad mė­sa ne­paš­vink­tų, tų lai­kų šei­mi­nin­kės, mė­są iš vi­sų pu­sių ap­dė­lio­da­vo dil­gė­lė­mis. Lai­kas nuo lai­ko jas kei­čiant, mė­sa il­gai iš­si­lai­ky­da­vo ne­pa­ki­tu­sios ko­ky­bės. Ly­giai taip pat dil­gė­lės ap­sau­go bet ko­kį ki­tą grei­tai gen­dan­tį mais­tą.

Dil­gė­lė žmo­gui ypač nau­din­ga po žie­mos, ka­da or­ga­niz­mui trūks­ta vi­ta­mi­nų. Tai vie­nas nau­din­giau­sių lau­ki­nių au­ga­lų. Dil­gė­lės la­puo­se yra 3,6 pro­c. rie­ba­lų, 22–30 pro­c. skai­du­lų, taip pat cuk­raus, skruz­džių, svies­to, ac­to rūgš­čių, ta­ni­nų, 15–19 pro­c. mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų (ka­lio, nat­rio, mag­nio, ge­le­žies, sie­ros, si­li­cio, chlo­ro), 0,6 pro­c. as­kor­bo rūgš­ties, vi­ta­mi­nų B2, B3, K, E, ka­ro­ti­no, 2–5 pro­c. chlo­ro­fi­lo.

Dil­gė­lė­se daug kal­cio yra kar­bo­na­to pa­vi­da­lu, tai­gi jis ne­pa­vo­jin­gas inks­tams, net ir var­to­jant di­de­lė­mis do­zė­mis. Dil­gi­na­muo­siuo­se dil­gė­lės plau­ke­liuo­se yra la­kaus bea­zo­ti­nio tok­si­no, skruz­džių rūgš­ties, rie­bių­jų rūgš­čių, sėk­lo­se – apie 32 pro­c. rie­ba­lų.

 „Dil­gė­lės – pui­kus po­li­vi­ta­mi­nų san­dė­lis, sa­vo ver­tin­go­sio­mis sa­vy­bė­mis len­kian­čios net špi­na­tus bei mor­kas, – pa­sa­ko­ja au­ga­lų ži­no­vė. – Ža­lio­se dil­gė­lė­se esa­ma ang­lia­van­de­nių ir bal­ty­mų, pa­sta­rų­jų tiek, kiek ir žir­niuo­se, pu­pe­lė­se, pu­po­se. Ka­lo­rin­gu­mu jos pri­lygs­ta bul­vėms. Ka­ro ir po­ka­rio me­tais dil­gė­lės kar­tu su rūgš­ty­nė­mis ir ba­lan­do­mis dau­ge­liui žmo­nių bū­da­vo vos ne pa­grin­di­niu mais­tu“.

Se­niau vi­sa­me pa­sau­ly­je iš dil­gė­lių bū­da­vo iš­gau­na­mi plau­šai, iš ku­rių bū­da­vo ga­mi­na­mi siū­lai, vir­vės, žve­jų tink­lai. Mū­sų se­no­liai bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad ki­li­mė­liai, išaus­ti iš šio au­ga­lo, yra ne tik stip­rūs, bet ir ga­li ap­sau­go­ti būs­tus nuo ne­kvies­tų sve­čių. Šiam rei­ka­lui pla­čiai nau­do­tos dil­gė­li­nės šluo­tos – jo­mis iš na­mų va­ry­tas už­kei­ki­mas. Iš dil­gė­lių bū­da­vo ga­mi­na­mi įvai­riau­si amu­le­tai. Itin ne­pak­lus­niam vai­kui bū­da­vo įkre­čia­ma dil­gė­li­nės ko­šės – ir ne tam, kad skau­dė­tų, o tam, kad iš jo bū­tų iš­va­ro­ma pik­to­ji dva­sia, ku­ri, žmo­nių nuo­mo­ne, ir ska­tin­da­vu­si vai­ką krės­ti šu­ny­bes.

Ūky­je be­si­su­kan­čios šei­mi­nin­kės pui­kiai ži­no­jo, kad dil­gė­lės di­di­na kar­vių ir ož­kų pri­mil­žius, viš­tų ir žą­sų dės­lu­mą. Na­mi­nius paukš­čius le­si­nant mi­ši­niu iš sau­sų šios žo­lės vir­šū­nė­lių ir avi­žų, kiau­ši­nių bū­na iš­ti­sus me­tus.

Mais­to pra­mo­nė­je iš dil­gė­lių ga­mi­na­mi eko­lo­giš­ki ža­li mais­ti­niai da­žai, ku­riais nuo­la­tos na­miš­kių svei­ka­ta be­si­rū­pi­nan­ti šei­mi­nin­kė eg­lu­tes ant nau­ja­me­ti­nių tor­tų nu­da­žy­da­vo bū­tent šiais da­žais. Gra­žu, o svar­biau­sia – ne­kenks­min­ga svei­ka­tai.

Ir vais­tas, ir mais­tas

Apie dil­gė­lių gy­do­mą­sias sa­vy­bes ra­šy­ti­nių ži­nių iš­li­kę iš Se­no­vės Ro­mos gy­dy­to­jo ir gam­ti­nin­ko Dios­ko­ri­do. Įžy­mu­sis me­di­kas ir fi­lo­so­fas Hi­pok­ra­tas dar prieš pust­re­čio tūks­tan­čio me­tų pri­pa­ži­no dil­gė­lę esant uni­ver­sa­lia vais­ta­žo­le, pa­de­dan­čia nuo dau­ge­lio ne­ga­la­vi­mų.

Šios nau­din­gos in­for­ma­ci­jos ba­ga­žą pa­pil­dė ne­gin­či­ja­mas Vi­du­ram­žių me­di­ci­nos au­to­ri­te­tas Avi­ce­na. Ma­no­ma, kad jis pir­ma­sis krau­ja­vi­mą iš no­sies pra­dė­jo stab­dy­ti švie­žių dil­gė­lių la­pų ko­še­le, mat šios ašt­rios žo­lės tu­ri krau­ja­vi­mą ir žaiz­das už­trau­kian­čių sa­vy­bių, ku­rios neuž­mirš­tos ir šiais lai­kais – iš jų ga­mi­na­mi me­di­ka­men­tai, stab­dan­tys krau­ja­vi­mus iš inks­tų, plau­čių, žar­ny­no, gim­dos, prieš­he­ma­ro­jiniai pre­pa­ra­tai.

Ši vais­ti­nė žo­lė at­ve­ria po­ras, pa­si­žy­mi šla­pi­mą va­ran­čiu ir ak­me­nis iš šla­pim­ta­kių bei inks­tų ša­li­nan­čiu po­vei­kiu. Dil­gė­lės re­gu­liuo­ja me­džia­gų apy­kai­tą ir pa­si­žy­mi stip­riu bak­te­ri­ci­di­niu po­vei­kiu. Nuo se­no jų nuo­vi­ru de­zin­fe­kuo­ja­mos žaiz­dos, ypač pū­liuo­jan­čios, api­plau­na­mos vo­tys.

Vaistažolė. Dilgelė, sveikatai ir maistui

Veik­lio­sios šių žo­le­lių me­džia­gos sti­mu­liuo­ja pa­žeis­tų au­di­nių gi­ji­mą, pa­de­da ser­gant po­dag­ra bei reu­ma­tu. Dil­gė­lės la­pus ga­li­ma vi­rin­ti me­du­je ir juo gy­dy­ti du­su­lį. Ac­te vi­rin­tų šak­nų nuo­vi­ru, jei var­gi­na slin­ki­mas ar pleis­ka­nos, ska­lau­ja­mi plau­kai.

Ne­pa­kei­čia­mos dil­gė­lės yra di­di­nant or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą li­goms, ke­liant to­nu­są ir ener­gi­ją. „Šaukš­tas švie­žiai iš­spaus­tų dil­gė­lių sul­čių kas ry­tą ir va­ka­rą – ir vi­sos die­nos žva­li bū­se­na jums ga­ran­tuo­ta“, – ti­ki­na Kris­ti­na.

Pa­tie­ka­lus su dil­gė­lių la­pe­liais nuo se­no var­to­ja Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Uk­rai­nos, Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos, Bel­gi­jos, Ru­mu­ni­jos, Len­ki­jos gy­ven­to­jai. Be ga­lo po­pu­lia­ri dil­gė­lė Už­kau­ka­zė­je, kur iš jos su­ku­ria­mi tik­ri ku­li­na­ri­niai še­dev­rai. Gru­zi­jos ir Ar­mė­ni­jos mo­te­rys ver­da dil­gė­li­nius barš­čius ir ko­pūs­tie­nę, su dil­gė­lių įda­ru ga­mi­na vir­ti­nius, ke­pa py­ra­gė­lius ir py­ra­gus, jų de­da į sa­lo­tas.

Dil­gė­lės čia au­gi­na­mos spe­cia­liai, daž­nai vy­nuo­gy­nuo­se, mat jos dar pa­de­da ap­sau­go­ti vy­nuo­ges nuo ken­kė­jų. Kaip mais­ti­nę ža­lia­vą dil­gė­les yra la­bai pa­mė­gu­sios uk­rai­nie­tės. Jos jas tru­pu­tį ap­ver­da pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je kar­tu su rūgš­ty­nė­mis ir špi­na­tais, po to trum­pai pa­troš­ki­na svies­te su čes­na­kais ir su­mai­šo su kie­tai vir­tais ka­po­tais kiau­ši­niais. Tai be ga­lo pui­kus įda­ras lie­ti­niams bly­nams ir py­ra­gams.

„Dil­gė­lės yra neut­ra­laus sko­nio, tad pa­pras­tai į pa­tie­ka­lus de­da­mos drau­ge su „ryš­kes­niais“ ing­re­dien­tais – svo­gū­nų laiš­kais, rūgš­ty­nė­mis, pet­ra­žo­lė­mis, sa­lie­rais, kra­pais, čes­na­kais, ka­lend­ro­mis“, – da­li­ja pa­ta­ri­mus ži­no­vė ir siū­lo iš­ban­dy­ti pa­čios vir­tu­vė­je se­niai nau­do­ja­mą re­cep­tą. Ge­rai nu­plau­tos švie­žios dil­gė­lės 5 min. ver­da­mas ne­di­de­lia­me kie­ky­je van­dens, iš­grie­bia­mos ir su­pjaus­to­mos ar su­ma­la­mos. Gau­ta ma­sė tin­ka sriu­boms, troš­ki­niams, py­ra­gė­lių įda­rams, mal­ti­nu­kams, lie­ti­niams, om­le­tui, duo­nos teš­lai ir t. t. Li­kęs nuo­vi­ras nau­do­ja­mas sriu­bai ar teš­lai.

 „Jei­gu šie­met neišd­rį­si­te dil­gė­lė­mis gar­din­ti mais­to pa­tie­ka­lų, tai bent jau už­si­pli­ky­ki­te švie­žių dil­gė­lių ar­ba­tos, ku­ri ne tik kve­pės tik­ru pa­va­sa­riu, bet ir pra­tur­tins or­ga­niz­mą vi­ta­mi­nais“, – sa­ko Kris­ti­na.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar