Dirbtinėje saloje ypatingas Aleksandro fortas
- Kategorija: Paslaptingi Statiniai
- Peržiūrų: 4921
- Reitingas: 1.0
Pupos formos fortas, apsuptas vandens, yra pastatytas ant dirbtinai suformuotos salos netoli Sankt Peterburgo Rusijoje.
Anksčiau šiame pastate buvo laboratorija, kurioje intensyviai tyrinėtas maras. Du čia dirbę gydytojai maru užsikrėtė ir mirė. Dėl pastato ankstesnės paskirties dabar ši vieta dažnai ir yra vadinama „maro fortu“.
Aleksandro fortas buvo statomas 7 metus ant iš smėlio suformuotos platformos, iš betono ir granito - kuris, kaip teigia žurnalas „Atlas Obscura“, galėjo būti ištrauktas iš Suomijos įlankos dugno. Fortas buvo skirtas apginti strategiškai svarbią įlanką, tačiau kovose taip nė karto ir nedalyvavo.
Žinoma, kova čia vyko - tačiau ne prieš kitus žmones, o prieš marą. Yersinia pestis bakterija, sukelianti marą, buvo atrasta 1894 metais. Po dar kelerių metų Rusija forte įkūrė laboratoriją šiai ligai tirti - buvo siekiama ištirti juodosios mirties patogeną ir atrasti vakciną.
1907 metais parašytas esė suteikia nemažai informacijos apie tai, kas vyko šiame pastate. Rašinyje apibūdinami gyvūnai, kurie buvo apkrėsti maru - tam, kad paėmus jų kraujo mėginį, būtų galima ieškoti gydymo ir prevencijos būdų. Eksperimentai buvo atliekami su triušiais, jūrų kiaulytėmis, beždžionėmis ir net arkliais.
Kaip rašoma esė, 1904 metais pagrindinis gydytojas Turčinovičius-Vyžnievičius susirgo maru ir mirė. 1907 metais, kitas gydytojas - Emanuelis F. Schreiberis taip pat susirgo. Jis kentėjo 3 dienas ir pats sau diagnozavo pneumoninį - arba respiracinį - marą. Kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija, toks maras beveik visuomet yra mirtinas, nebent gydomas moderniąją medicina, ir ne vėliau nei po 24 valandų nuo simptomų pasireiškimo. Miręs gydytojas buvo kremuotas forte - kad bakterijos nebūtų perenštos išorėje gyvenantiems žmonėms.
Esė rašoma, kad dar vienas gydytojas - Levas Vladimirovičius Podlevskis - susirgo vos po kelių dienų nuo E. F. Schreiberio. Juos skyrė tik tai, kad L. V. Podlevskis susirgo buboninio maro forma. Šis maras taip pavadintas dėl to, kad infekcijos ant limfmazgių atsiranda kaip gumbai - arba bubonai. Dabar šis maras pasiglemžia nuo 30 iki 60 proc. savo aukų - jei yra negydomas. L. V. Podlevskis buvo gydomas eksperimentiniu serumu, sukurtu laboratorijoje - ir ilgainiui išgijo.
Anksčiau šiame pastate buvo laboratorija, kurioje intensyviai tyrinėtas maras. Du čia dirbę gydytojai maru užsikrėtė ir mirė. Dėl pastato ankstesnės paskirties dabar ši vieta dažnai ir yra vadinama „maro fortu“.
Aleksandro fortas buvo statomas 7 metus ant iš smėlio suformuotos platformos, iš betono ir granito - kuris, kaip teigia žurnalas „Atlas Obscura“, galėjo būti ištrauktas iš Suomijos įlankos dugno. Fortas buvo skirtas apginti strategiškai svarbią įlanką, tačiau kovose taip nė karto ir nedalyvavo.
Žinoma, kova čia vyko - tačiau ne prieš kitus žmones, o prieš marą. Yersinia pestis bakterija, sukelianti marą, buvo atrasta 1894 metais. Po dar kelerių metų Rusija forte įkūrė laboratoriją šiai ligai tirti - buvo siekiama ištirti juodosios mirties patogeną ir atrasti vakciną.
1907 metais parašytas esė suteikia nemažai informacijos apie tai, kas vyko šiame pastate. Rašinyje apibūdinami gyvūnai, kurie buvo apkrėsti maru - tam, kad paėmus jų kraujo mėginį, būtų galima ieškoti gydymo ir prevencijos būdų. Eksperimentai buvo atliekami su triušiais, jūrų kiaulytėmis, beždžionėmis ir net arkliais.
Kaip rašoma esė, 1904 metais pagrindinis gydytojas Turčinovičius-Vyžnievičius susirgo maru ir mirė. 1907 metais, kitas gydytojas - Emanuelis F. Schreiberis taip pat susirgo. Jis kentėjo 3 dienas ir pats sau diagnozavo pneumoninį - arba respiracinį - marą. Kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija, toks maras beveik visuomet yra mirtinas, nebent gydomas moderniąją medicina, ir ne vėliau nei po 24 valandų nuo simptomų pasireiškimo. Miręs gydytojas buvo kremuotas forte - kad bakterijos nebūtų perenštos išorėje gyvenantiems žmonėms.
Esė rašoma, kad dar vienas gydytojas - Levas Vladimirovičius Podlevskis - susirgo vos po kelių dienų nuo E. F. Schreiberio. Juos skyrė tik tai, kad L. V. Podlevskis susirgo buboninio maro forma. Šis maras taip pavadintas dėl to, kad infekcijos ant limfmazgių atsiranda kaip gumbai - arba bubonai. Dabar šis maras pasiglemžia nuo 30 iki 60 proc. savo aukų - jei yra negydomas. L. V. Podlevskis buvo gydomas eksperimentiniu serumu, sukurtu laboratorijoje - ir ilgainiui išgijo.
Temos
