Vėžlių ilgaamžiškumo paslaptis
- Kategorija: Gamta
- Peržiūrų: 1400
- Reitingas: 0.0
Šventosios Elenos saloje Pietų Atlante galima rasti gyvūna, kurį Gineso rekordų knyga pavadino „seniausiu pasaulyje sausumos gyvūnu“. Jo vardas Džonatanas ir jis yra milžiniškas vėžlys. Gineso rekordų knygos duomenimis, 2019 m. Džonatanui buvo 187 metai.
Džonatanas ir kiti milžiniški vėžliai nėra vieninteliai ilgai gyvenantys vėžliai, sakė Jordanas Donini, biologijos profesorius ir vėžlių ekologas iš Floridos Pietvakarių valstijos koledžo. Jūrų vėžliai gali gyventi nuo 50 iki 100 metų, o dėžiniai vėžliai – daugiau nei šimtmetį. Tiesą sakant, mokslininkai nežino daugelio vėžlių rūšių gyvenimo trukmės ribos vien todėl, kad atskiri žmonės patys gyvena nepakankamai ilgai, kad tai sužinotų.
Taigi kodėl vėžliai gyvena taip ilgai? Yra ir evoliucinis, ir biologinis atsakymas.
Evoliucinis atsakymas gana paprastas: gyvūnai, pavyzdžiui, gyvatės ir meškėnai, mėgsta ėsti vėžlių kiaušinius. Kad perduotų savo genus, vėžliai turi ilgai gyventi ir dažnai daugintis, kartais kelis kartus per metus, ir dėti daug kiaušinių.
Biologinis vėžlių ilgaamžiškumo mechanizmas yra sudėtingesnis.
Vienas iš vėžlių ilgaamžiškumo požymių yra jų telomerai – struktūros, sudarytos iš nekoduojančių DNR gijų, kurios uždaro chromosomų galus, rašoma portale „Live Science“. Šios struktūros padeda apsaugoti chromosomas dalijantis ląstelėms. Laikui bėgant telomerai trumpėja arba nyksta, todėl nebegali taip gerai apsaugoti chromosomų ir kyla problemų dėl DNR replikacijos. O DNR replikacijos klaidos gali sukelti tokias problemas kaip augliai ir ląstelių mirtis.
Tačiau vėžliai pasižymi mažesniu telomerų trumpėjimo greičiu, palyginti su trumpiau gyvenančiais gyvūnais. Tai reiškia, kad jie yra atsparesni tam tikros rūšies pažeidimams, kurie gali atsirasti dėl DNR replikacijos klaidų.
Mokslininkai nepatvirtino visų veiksnių, lemiančių vėžlių ilgaamžiškumą, tačiau pasiūlė keletą idėjų. Liepos 8 d. preprintų duomenų bazėje bioRxiv paskelbtame dar nerecenzuotame straipsnyje mokslininkų grupė tyrė įvairius mechanizmus ir medžiagas, sukeliančias ląstelių pažeidimus ir mirtį, ir nagrinėjo, kaip į tai reaguoja kelių vėžlių rūšių, įskaitant milžiniško vėžlio (kaip Džonatanas), ląstelės.
Straipsnyje teigiama, kad milžiniški vėžliai ir kelios kitos vėžlių rūšys sugeba apsisaugoti nuo ilgalaikio ląstelių pažeidimo poveikio. Jie tai daro greitai sunaikindami pažeistas ląsteles, naudodami procesą, vadinamą apoptoze, arba užprogramuota ląstelių mirtimi.
Džonatanas ir kiti milžiniški vėžliai nėra vieninteliai ilgai gyvenantys vėžliai, sakė Jordanas Donini, biologijos profesorius ir vėžlių ekologas iš Floridos Pietvakarių valstijos koledžo. Jūrų vėžliai gali gyventi nuo 50 iki 100 metų, o dėžiniai vėžliai – daugiau nei šimtmetį. Tiesą sakant, mokslininkai nežino daugelio vėžlių rūšių gyvenimo trukmės ribos vien todėl, kad atskiri žmonės patys gyvena nepakankamai ilgai, kad tai sužinotų.
Taigi kodėl vėžliai gyvena taip ilgai? Yra ir evoliucinis, ir biologinis atsakymas.
Evoliucinis atsakymas gana paprastas: gyvūnai, pavyzdžiui, gyvatės ir meškėnai, mėgsta ėsti vėžlių kiaušinius. Kad perduotų savo genus, vėžliai turi ilgai gyventi ir dažnai daugintis, kartais kelis kartus per metus, ir dėti daug kiaušinių.
Biologinis vėžlių ilgaamžiškumo mechanizmas yra sudėtingesnis.
Vienas iš vėžlių ilgaamžiškumo požymių yra jų telomerai – struktūros, sudarytos iš nekoduojančių DNR gijų, kurios uždaro chromosomų galus, rašoma portale „Live Science“. Šios struktūros padeda apsaugoti chromosomas dalijantis ląstelėms. Laikui bėgant telomerai trumpėja arba nyksta, todėl nebegali taip gerai apsaugoti chromosomų ir kyla problemų dėl DNR replikacijos. O DNR replikacijos klaidos gali sukelti tokias problemas kaip augliai ir ląstelių mirtis.
Tačiau vėžliai pasižymi mažesniu telomerų trumpėjimo greičiu, palyginti su trumpiau gyvenančiais gyvūnais. Tai reiškia, kad jie yra atsparesni tam tikros rūšies pažeidimams, kurie gali atsirasti dėl DNR replikacijos klaidų.
Mokslininkai nepatvirtino visų veiksnių, lemiančių vėžlių ilgaamžiškumą, tačiau pasiūlė keletą idėjų. Liepos 8 d. preprintų duomenų bazėje bioRxiv paskelbtame dar nerecenzuotame straipsnyje mokslininkų grupė tyrė įvairius mechanizmus ir medžiagas, sukeliančias ląstelių pažeidimus ir mirtį, ir nagrinėjo, kaip į tai reaguoja kelių vėžlių rūšių, įskaitant milžiniško vėžlio (kaip Džonatanas), ląstelės.
Straipsnyje teigiama, kad milžiniški vėžliai ir kelios kitos vėžlių rūšys sugeba apsisaugoti nuo ilgalaikio ląstelių pažeidimo poveikio. Jie tai daro greitai sunaikindami pažeistas ląsteles, naudodami procesą, vadinamą apoptoze, arba užprogramuota ląstelių mirtimi.
Temos
