Ufologų pasakojimai. Ateivių pagrobimai. Apdukcija 05

Ateivių grobimai yra „subjektyviai realūs žmonių atsiminimai, kaip jie buvo slaptai ir/arba prieš savo valią pagrobti nežemiškų būtybių, kurios jiems atliko sudėtingas fizines ir psichologines procedūras.“ Tariamai pagrobtieji dažnai teigia, kad jiems buvo atliekami medicininiai tyrimai, dažniausiai susiję su reprodukcine sistema. Taip pat kartais pranešama, kad ateiviai perspėjo dėl piktnaudžiavimo gamta ir branduolinių ginklų pavojaus. Nors daugelis pagrobimus apibūdina kaip keliančius siaubą, kai kuriems jie būna malonūs.

Ateivių pagrobimai susilaukė daug dėmesio iš mokslininkų ir psichinės sveikatos specialistų. Daugelis jų nemano, kad grobimai įvyksta tiesiogine prasme, kaip būna papasakojami. Buvo pasiūlyta daug alternatyvių fenomeno paaiškinimų, kaip apgaulė, konfabuliacija (netikri atsiminimai), haliucinacijos, miego paralyžius bei kiti miego fenomenai, pasidavimas pseudomokslininkų įtaigai hipnozės metu, DMT įtaka, psichopatologija, psichodinamika ir aplinkos veiksniai.

Pirmasis išgarsėjęs pasakojimas apie ateivių pagrobimą buvo praneštas 1961 m. Nuo to laiko apie ateivių grobimus buvo pranešama visame pasaulyje, bet daugiausiai angliškai kalbančiose valstybėse, ypač JAV.[4] Taip pat pastebėta, kad pagrobimo pasakojimas dažnai priklauso nuo tariamo pagrobtojo gimtosios šalies kultūros.[4]

Ateivių grobimai yra daugybės sąmokslo teorijų ir mokslinės fantastikos kūrinių tema.

Pagrobtieji- Nedaug vyraujančios krypties mokslininkų tiki, kad pagrobimai iš tikrųjų įvyksta taip, kaip yra papasakojami. Vis dėlto daugelio stabilių apie ateivių grobimus pranešusių žmonių nuoširdumu yra abejojama nedaug. 1992 m. metais Harvardo universiteto profesorius psichiatras Džonas Edvardas Mekas (angl. John Edward Mack) tyrinėjo daugiau nei 60 pagrobtųjų ir „praleido su jais daugybę terapijos valandų, bet vienintelis jo pastebėtas ir jį nustebinęs dalykas buvo tų žmonių įprastumas: restorano savininkas, kelios sekretorės, kalėjimo prižiūrėtojas, studentai, universiteto administratorius, kelios namų šeimininkės ir t. t. Daugelis pagrobtųjų visiškai neatrodė turintys iliuzijų, meluojantys, dramatizuojantys, turintys netikrų atsiminimų ar kenčiantys nuo aiškios psichinės ligos.“ Psichologijos profesorius Stanlis Kripneris (angl. Stanley Krippner) taip pat teigė, kad „nors psichopatologijos buvo buvo rastos kai kuriais izoliuotais ateivių grobimų tvirtinimų atvejais, tiek klinikiniai tyrimai, tiek standartizuoti testai parodė, kad kaip grupė, tariamai pagrobtieji niekuo nesiskiria nuo bendros populiacijos pagal psichopatologijų dažnumą.“

Tiesa, kai kurie kiti tyrimai rado tam tikras tariamai pagrobtiesiems bendras savybes. Daktarės Elizabeth Slater atliktas aklas tyrimas atskleidė, kad devyni tyrime dalyvavę tariamai pagrobtieji buvo linkę į „lengvai paranojišką mąstymą“, košmarus ir turėjo silpną seksualinį identitetą.[4] Yvonne Smith teigė, kad dalis pagrobtųjų serga vilklige, bet neturi jokių simptomų.

Kai kurie už tiesioginę pagrobimų atsiminimų interpretaciją pasisakantys tyrėjai tvirtina, kad pagrobtieji turi su pagrobimais nesusijusių paranormalių galių, kurios po pagrobimo sustiprėja. Jenny Randles tyrimas taip pat atskleidė, kad 8 % atvejų, kai pagrobtasis buvo vyresnis nei 40 metų, ateiviai pripažino jį netinkamu. Pagrobtieji dažniausiai mano, kad taip atsitiko dėl medicininių priežasčių.

Nors daugelis pranešusių apie pagrobimus yra suaugusieji, kartais ir vaikai teigia, kad jie buvo pagrobti. Dažnai prieš tai būna apie pagrobimą pranešęs koks nors kitas šeimos narys ir jų pasakojimai paprastai būna panašūs bei turi bendrų labai specifinių detalių.

Žmonės kurie tvirtina, kad buvo pagrobti, ne visada bando paaiškinti fenomeną, bet kai kurie patys pradeda tirti šį reiškinį ir kartais prieina išvados, kad visuomenė tiek mažai žino apie ateivių grobimus dėl to, kad ateiviai arba valdžia slepia ir dangsto faktus.

Grobikai - Kai kurie pagrobtųjų pasakojimai apie grobimus yra gana detalūs. Ateivių pagrobimų tema yra išsivysčiusi visa subkultūra su detaliais grobimų priežastis paaiškinančiais mitais. Buvo išskirtos kelios ateivių rūšys, dažniausiai pasirodančios pranešimuose. Mitai kiekvienai tariamai ateivių rasei priskiria specifinius vaidmenis, kilmę ir motyvaciją.

Tariamų pagrobimų metu paklausti, kodėl taip daro, ateiviai dažnai pasako ką nors panašaus į „mes turime tam teisę“. Taip pat ateiviai kartais teigia, kad pagrobtasis turi kokią nors unikalią savybę, dėl kurios jis yra pakartotinai grobiamas ir/arba jam pasąmoningai yra įdedama informacija, kad ji vėliau galėtų būti aktyvuota. Kartais tai yra susiję su dideliais pasikeitimais Žemėje ir ateivių noru padėti.

Pasakojimai apie pagrobimus - Nors pasakojimuose apie pagrobimus daug detalių nesutampa (kartais smarkiai), kai kurie NSO tyrėjai teigia, kad pasakojimams yra būdinga negriežta, bet gana pastovi įvykių seka, pagal kurią net priskiriama, su kuria ateivių rūšimi buvo susidurta. Tiesa, kai kurie tyrėjai buvo apkaltinti jų teorijų neatitinkančių pasakojimų praleidimu, nutylėjimu arba sutrumpinimu. Dažniausiai yra išskiriami tokie pagrobimo etapai:

Pagrobimas – žmogus yra per prievartą paimamas iš žemiškos aplinkos į tariamą ateivių kosminį laivą.
Tyrimas – pagrobtajam atliekamos invazinės medicininės arba mokslinės procedūros.
Konferencija – grobikai kalbasi su pagrobtuoju.
Turas – grobikai aprodo pagrobtajam savo kosminį laivą.
Laiko praradimas – pagrobtieji greitai užmiršta didžiąją įvykių dalį.
Sugrįžimas – pagrobtieji yra grąžinami į Žemę. Kartais jie yra grąžinami ne į tą pačią vietą, iš kurios buvo tariamai pagrobti, arba su naujomis žaizdomis ar suglamžytais drabužiais.
Mistinis jausmas – pagrobtasis išgyvena gilų mistinį potyrį ir vienybę su Dievu arba Visata.
Pasekmės – pagrobtasis turi susidoroti su psichologiniais, fiziniais ir socialiniais padariniais.

Apie konferencijos, turo ir mistinio jausmo etapus yra pasakojama reguliariai, bet ne taip dažnai kaip apie medicininį tyrimą bei pagrobimą. Taip pat kai kurie pagrobtieji praneša apskridę aplink Žemę arba kitas planetas.[10] Pasak pagrobimų tyrėjo Davido Džeikobo (angl. David M. Jacobs), visas pagrobimas dažniausiai būna labai tiksliai suplanuotas, nebūna jokio svarstymo, ką daryti toliau. Be to, jis nepastebėjo jokių požymių, kad grobikai gyvenime veiktų ką nors nesusijusio su grobimų atlikimu.

Liudijimai - Vienas iš labiau pažymėtinų atvejų nutiko 1957 m., kai tyrėjo Briano Tompsono (angl. Brian Thompson) pažįstama pranešė dvi dienos po NSO pastebėjimo, mačiusi vieno metro ilgio besimeldžiančią ir į vabzdį panašią būtybę. Tompsonas papasakojo apie tai kitam ateivių pagrobimų tyrėjui ir šis atskleidė, kad jis tyrė du atvejus, kai liudininkai raportavo identiškas aplinkybes toje pačioje vietoje ir tais pačiais metais.

Tiesa, yra ir psichologinį paaiškinimą remiančių liudijimų. Du pagrobimų tyrėjai 1992 m. vykusioje konferencijoje teigė, kad penkiuose jiems žinomuose atvejuose, kai tyrėjas buvo šalia prasidedant tariamam pagrobimui, pagrobtasis „fiziškai niekur nekeliavo“.

Požiūriai į ateivių grobimus - Yra daugybė požiūrių į ateivių grobimus – nuo labai skeptiškų iki tikėjimo visų pasakojimų pažodine interpretacija. Taip pat yra suintriguotų fenomenu, bet nesiryžtančių daryti galutinių išvadų. Pavyzdžiui, grobimų tyrėjas Džonas Mileris klausia „Kaip galima tvirtai tikėti kuriuo nors paaiškinimu apie kažką tokio paslaptingo? Tikrų tikėtųjų nuomone yra sunku patikėti, bet kietakakčių skeptikų pažiūros taip pat nėra paremtos realybe.“ Harvardo psichiatras Džonas Mekas teigia, kad „daugiausiai ką galima pasakyti šiuo metu apie fenomeną tai čia yra autentiška paslaptis“.

Skeptiški požiūriai - Skeptikais šiuo atveju vadinami tie, kurie nemano, kad pagrobtųjų pasakojimai apie ateivių grobimus ir tyrimus įvyksta pažodžiui ir iš tikrųjų. Toks požiūris yra pripažįstamas daugelio pagrindinių krypčių mokslininkų ir istorikų. Alternatyvūs paaiškinimai, kaip nežemiškos gyvybės įsikišimas, akademikų dažnai yra laikomi pseudomoksliniais.

Keletas skeptiškų požiūrių:

Yra pasiūlyta nemažai psichologinių fenomeno paaiškinimų, tarp kurių yra haliucinacijos, laikini šizofrenijos, epilepsijos priepuoliai bei miego sutrikimai, iš kurių galima išskirti miego paralyžių, nes jo metu patiriama haliucinacijos ir specifinis kažko piktavalio arba neutralaus būvimas, nors žmonės paprastai nemano, kad tas „kažkas“ yra ateiviai. Taip pat kartais teorizuojama, kad pagrobimai yra sudarkyti praeities įvykių, tokių kaip išprievartavimas, atsiminimai.
Įmanoma, kad kai kurie tariamai pagrobtieji yra psichiškai nestabilūs arba buvo įtakoti narkotikų.
Astronomas Karlas Saganas knygoje The Demon-Haunted World pastebėjo, kad pasakojimai apie ateivių grobimus yra labai panašūs į įvairiais istorijos laikotarpiais sukurtas pasakas apie demonų grobimus. Jis teigia, kad nors šiose istorijose nėra erdvėlaivių, juose yra daugelis kitų centrinių ateivių grobimų elementų: danguje gyvenančios, seksu apsėstos nežmogiškos būtybės, kurios vaikšto per sienas, bendrauja telepatiškai ir daro veisimo eksperimentus su žmonėmis. Sagano nuomone, nebent mes tikime, kad demonai iš tiesų egzistuoja, vienintelis visko paaiškinimas yra haliucinacijos, kurios nutinka skirtingiems žmonėms dėl visiems mums bendrų žmogaus smegenų savybių.
Rašytojas Terensas Makena (angl. Terence McKenna) po eksperimentų su žmogaus kūne randama narkotine medžiaga DMT teigė matęs „mechaninius elfus“, kurių aprašymas daug kuo primena tipinį pilkos rūšies ateivių apibūdinimą. 1988 m. tyrime psichiatras Rikas Strasmanas (angl. Rick Strassman) atrado, kad įšvirkštus dideles DMT dozes, maždaug 20 % savanorių patiria tariamiems ateivių grobimams identiškus potyrius.[