Ąžuolų salos paslaptis «Oak island» (Antra dalis)

Tais pačiais 1965-ais metais saloje pasirodė nauja figūra - 42-jų metų amžiaus verslininkas iš Majamio Danielius Blekenšipas. Naujokas nenorėjo taikyti „barbariškų“ metodų saloje, tačiau, norėdamas nors kiek susipažinti su reikalu, tapo Danfildo kompanionu. Beje, buvo juo neilgai: Danfildui nepavyko išvengti įprastinio salos „užkariautojo“ likimo - jis nuskurdo, o Blekenšipas tapo vos ne visagaliu kasinėjimų vykdytoju saloje. Tiesa, jis irgi nebeturėjo lėšų, nes, bankrutavus Danfildui, išnyko ir Blekenšipo dalis. Jį išgelbėjo Deividas Tobijas, finansininkas iš Monrealio. Tobijas susidomėjo sala, skyrė didelę pinigų sumą, sukūrė kompaniją „Triton Alliance, Ltd.“, o Danielius Blekenšipas tapo vienu iš jos direktoriumi.

Blekenšipas neskubėjo gręžti, sprogdinti ar rausti salos žemės. Pirmiausia jis užsidarė archyvuose, kur tyrinėjo senovinius pageltusius nuo laiko žemėlapius, skaitė ekspedicijų žurnalus, knygas, skirtas piratų ir kitokioms brangenybėms. Blekenšipui pavyko susisteminti visus duomenis apie galimą lobį. Neskaitant versijos apie kapitono Kido lobį, labiausiai įdomios yra trys.

Pirmoji versija: Inkų brangenybės

Peru šiaurėje yra Tumbeso provincija. Prieš penkis amžius tai buvo labiausiai įtvirtintas inkų imperijos rajonas. Kai Franciskas Pisaras XVI amžiaus 3-iame dešimtmetyje inkų žemes užkariavo kalaviju ir ugnimi, jis sugebėjo tenai pavogti brangenybių, kurių vertė sudarė 5 milijonus svarų sterlingų. Tačiau tai buvo tik maža dalis. Didžioji dalis dingo be jokių pėdsakų. Kur dingo šios brangenybės? Gal jos buvo slapta išgabentos per Panamos sąsmauką ir paslėptos vienoje mažoje Atlanto vandenyno saloje? Gal šiuo žemės lopinėliu galėjo būti Ąžuolų sala?

Antroji versija: Anglų vienuolių lobiai

1560-ais metais Anglijos parlamentas paleido abatiją prie šv. Andriaus bažnyčios. Šios abatijos vienuoliai garsėjo tuo, kad tūkstantį metų vienuolyno rūsiuose kaupė auksą, deimantus ir meno kūrinius. Po parlamento sprendimo visi šie turtai staiga dingo. Gal nežinomi brangenybių saugotojai sugebėjo jas pergabenti per vandenyną ir pasiekti Ąžuolų salą? Įdomi aplinkybė: požeminiai Ąžuolų salos tuneliai ir po senosiomis Anglijos abatijomis iškasti tuneliai yra keistai panašūs. Jeigu nekreipti dėmesio į mažus nesutapimus, tai galima teigti, kad tai vienų irtų pačių meistrų darbas.

Trečioji versija

Evangelijoje pasakojama, kad prieš užlipant į Golgotą, Jėzus Kristus sušaukė Paskutinę vakarienę - atsisveikinimą su savo mokiniais. Busimieji apaštalai liejo ašaras ir gėrė vyną iš masyvios aukso taurės, žinomos kaip Šventasis gralis. Vakarienė vyko Juozapo iš Arimatėjos namuose. Nežinia, ar Paskutinioji vakarienė iš tikrųjų vyko, ar tai tik prasimanymas, tačiau panaši taurė ilgai buvo saugoma Anglijoje, Glastonberio abatijoje, kur ją asmeniškai atgabeno Juozapas iš Arimatėjos. Kai vyriausybė nusprendė konfiskuoti Glastonberio turtus, pasirodė, kad Šventasis gralis tarsi išgaravęs. Abatija buvo tiesiog perversta aukštyn kojomis, rasta daug sidabro ir aukso gaminių, tačiau taurės surasti nepavyko.

Istorikas R .V. Haris, pirmasis aprašęs Ąžuolų salą, mano, kad taurę paslėpė masonai. Pastarieji Šventąjį gralį paslėpė toje pačioje Ąžuolų saloję.

Atrodo, Blekenšipas atliko visą parengiamąjį darbą. Ko belaukti? Keliauti į salą ir gręžti, gręžti... Tačiau Danielius neskubėjo. Iki jo atsklido gandai, kad kažkur Haityje yra požemis, kuriame senais laikais Karibų jūros piratai slėpė savo turtus. Pasakojama, kad tenai esančių tunelių ir vandens kanalų sistema labai panaši į esančią Ąžuolų saloje.

Blekenšipas sėdo į lėktuvą ir išskrido į Port o Prensą. Požeminės saugyklos jam nepavyko aptikti, tačiau susitiko su vienu žmogumi, kuris kažkada aptiko piratų lobį, vertą 50-ies tūkstančių dolerių, ir kontrabanda jį išgabeno iš Haičio. Pokalbio su lobių ieškotoju metu Blekenšipo mintys pasisuko visai kita linkme. Jis nusprendė, kad Šiaurės Atlante plaukioję piratai greičiausiai nestatė požeminių statinių - jiems to nereikėjo. Kažkas šiuos tunelius išrausė dar prieš Kidą ir Juodąją barzdą. Gal tai padarė ispanai? Gal „pinigų šachta' atsirado apie 1530-uosius metus, kai ispanų laivynas ėmė gana reguliariai plaukioti tarp neseniai atrastos Amerikos ir Europos? Gal armadų vadai tik taip kalbėjo, kad dalis laivų žūsta uraganų metu, o iš tiesų didesnę prisiplėštų turtų dalį paslėpdavo geresniems laikams?

Blekenšipas tuo metu dar nieko nežinojo apie profesoriaus Vilhelmo tyrimus, o tiksliau, jeigu profesorius juos būtų atlikęs kiek anksčiau, jie, tikriausiai, būtų radę bendrą kalbą.

Blekenšipas grįžo iš Haičio ir pagaliau įsikūrė saloje, tačiau įrangą įjungė ne iš karto.

Iš pradžių jis skersai ir išilgai išvaikščiojo visą salą. Vaikščiojo lėtai, apžiūrinėdamas kiekvieną kvadratinį paviršiaus metrą, ir tai atnešė šiokius tokius rezultatus, jis aptiko daug, ko nebuvo pastebėjusios ankstesnės ekspedicijos. Pavyzdžiui, apžiūrėdamas Kontrabandininko įlankos krantą, pastebėjo smėliu apneštus seno pirso griuvėsius. Tai rodė aiškų prieš Blekenšipą buvusių lobių ieškotojų neatidumą.

Kaip žinome, ankstesni lobių ieškotojai visokiais būdais stengėsi prasibrauti gilyn į salos vidų, o tai, greičiausiai, jiems ir sutrukdė atidžiai apsižvalgyti paviršiuje. Kas žino, kiek slaptų ir aiškių ženklų, liudijimų, senovinių daiktų, gulėjusių tiesiog po kojomis, buvo sunaikinta, kai buldozeriais buvo rausiama sala!

Kas paslėpta Ąžuolų saloje? Piratų lobis ar vikingų turtai? Senovinė tvirtovė ar dingusi biblinė relikvija? Niekas to nežino, o tie, kas bandė sužinoti, patyrė nesėkmę. Tas, kas paslėpė lobį saloje, pasidarbavo kaip reikiant: pasiekti šachtos dugną neįmanoma, nes bet kokia duobė iš karto prisipildo jūros vandeniu kanalais, aiškiai specialiai išraustais.

Šulinys, pavadintas „Gręžiniu 10 X“, yra už 200 pėdų į šiaurės rytus nuo „pinigų šachtos“. Pirmą kartą jis buvo išgręžtas 1969-ųjų metų spalio mėnesį. Tuo metu gręžinio skersmuo buvo vos 15 cm. Sunku pasakyti, kodėl Blekenšipas juo susidomėjo, greičiausiai, padėjo salos biografijos žinojimas.

Kad ir kaip buvo, jis praplėtė kiaurymę iki 70 cm skersmens ir sieneles sutvirtino plačiu metaliniu vamzdžiu. Vamzdis buvo nuleistas į 180 pėdų gylį ir atsirėmė į kietą uolieną. Tai nesustabdė lobio ieškotojo. Jis ėmė gręžti uolieną. Intuicija jam kuždėjo, kad paiešką reikia vykdyti būtent šioje vietoje. Grąžtas prasigręžė dar 60 pėdų gilyn ir pasiekė vandeniu užpildytą ertme, esančią storame uolienos
sluoksnyje.
Tai įvyko 1971-ųjų metų rugpjūčio pradžioje Pirmiausia Blekenšipas į "Gręžinį 10 X" nuleido portatyvinę televizijos kamera su šviesos šaltiniu.
Jis pats sėdėjo palapinėje ir žiūrėjo į televizoriaus ekraną, o trys padėjėjai darbavosi su gerve. Kamera pasiekė ertme su vandeniu ir ėmė lėtai suktis, į viršų siųsdama vaizdą. Tuo metu palapinėje pasigirdo riksmas. Padėjėjai puolė į ją, tikėdamiesi blogiausio, kas galėjo nutikti - nutrukusio kabelio. Tačiau palapinėje jų viršininkas stovėjo labai susijaudinęs. Ekrane matėsi vaizdas - didžiulė ertmė, aiškiai dirbtinės kilmės, o jos centre - didelė dėžė, gal net skrynia su brangenybėmis. Tačiau ne dėžė privertė Blekenšipą surikti: priešais televizijos kameros objektyvą vandenyje plaukė... žmogaus ranka! Tai buvo žmogaus delnas, nukirstas ties riešu.

Tuo galima buvo prisiekti!

Kai Danieliaus padėjėjai įbėgo į palapinę, jis, nežiūrint į savo būseną, neištarė nė žodžio ir laukė, ką jie pasakys. O gal jie nieko nemato? Gal jam prasidėjo haliucinacijos? Vos pirmasis į palapinę įbėgęs padėjėjas pažvelgė į ekraną, iš karto sušuko:

- Kokia čia velniava, Denai? Negi tai žmogaus ranka?!

Blekenšipas nusprendė pagudrauti.

- Argi? - viduje triumfuodamas, apsimetė. - Gal tai pirštinė?

- Kokia dar pirštinė?! - įsiterpė kitas padėjėjas, Džeris. - Juk visus kaulus galima suskaičiuoti!

Kai Danielius atsigavo, buvo per vėlu. Ranka dingo iš televizijos kameros regėjimo lauko, o nufotografuoti vaizdą ekrane iš karto niekas nesugalvojo. Po to Blekenšipas daug kartų darė ekrano nuotraukas. Vienoje nuotraukoje matyti „skrynia" ir neryškus rankos atvaizdas, kitoje galima įžiūrėti žmogaus kaukolę! Tačiau tokio ryškumo, koks buvo pirmą kartą pamačius ranką, daugiau nepavyko pasiekti.

Blekenšipas gerai suvokė, kad nuotraukos dar nėra įrodymas. Nors jis ir buvo įsitikinęs ir skrynios, ir rankos, ir kaukolės egzistavimu, tačiau tuo negalėjo įtikinti kitų. Bet koks fotografas būtų jį išjuokęs, teigdamas, kad tai paprasčiausias triukas.

Danielius nusprendė pats nusileisti į „Gręžinį 10 X“ ir iškelti į paviršių kokį nors įrodymą. Tačiau nuleisti žmogų 70-ies cm skersmens vamzdžiu į beveik 75 m gylį - rizikingas dalykas, todėl šio sumanymo vykdymas buvo atidėtas iki kito rudens.

Durys... Neatsidaro

Atėjo 1972-ųjų metų rugsėjis. Ąžuolų saloje dirba paskutinė žinoma ekspedicija. Vos vadovas Danielius Blekenšipas ruošiasi nusileisti į salos gilumoje esančią požeminę ertmę ir pagaliau atskleisti paslaptį, kuri lobių ieškotojams neduoda ramybės daugiau nei 200 metų.

Pirmasis bandomasis nusileidimas įvyko rugsėjo 16 d. Blekenšipas nusileido į 170 pėdų gylį ir išbandė aparatūrą. Viskas normalu. Po dviejų dienų - antras nusileidimas. Danielius nusprendė pasiekti pačią ertmę ir joje apsižvalgyti. Nusileidimas vyko labai gerai. Per dvi minutes Blekenšipas nusileido 180 pėdų metaliniu vamzdžiu, po to įlindo į ertmę uolienoje, ir štai jau galima pradėti žvalgytis. Pirmasis įspūdis - nusivylimas, nes nieko nematyti. Vanduo drumstas, žibinto spindulys prasiskverbia ne daugiau metrą. Po pusantros minutės ekspedicijos vadovas truktelėjo trosą: galima kelti aukštyn.

- Beveik nieko nesimato, - pasakojo vis paviršiuje. - Matosi iki trijų pėdų, o toliau - migla. Aišku tiek, kad ertmė didelė, o joje kažkas yra. Kas yra, sunku pasakyti. Reikia daugiau šviesos. Ant dugno kažkokios šiukšlės, nuolaužos, viskas padengta dumblu. Dėl dumblo ir vanduo nepermatomas. Kitą kartą daugiau apsižvalgysiu, Svarbiausia -pasiekiau ertmę!

Rugsėjo 21 d. įvyko trečiasis bandymas. Šį kartą Blekenšipas prie kameros pritvirtino galingą šviesos šaltinį -du automobilio žibintus ant nedidelės platformos. Po to gilyn nusileido pats. Rezultatas buvo apgailėtinas: žibintai nepasiteisino, jų šviesa nepramušė drumsto dumblino vandens. Liko paskutinė viltis - fotoaparatas su blykste. Rugsėjo 23 d. dar kartą nusileidęs į ertmę, Blekenšipas suprato, kad tai irgi nėra išeitis. Nusirengdamas lengvą nardymo kostiumą, jis liūdnai skundėsi draugams.

- Fotografuoti beprasmiška. Aš net negalėjau suprasti kur šio aparato priekis, o kur užpakalis. Vienu žodžiu, spaudinėti užraktą yra tuščias laiko gaišimas. Ir žibintai nieko nepadeda. Toks jausmas, tarsi jų visiškai nėra. Apmaudu. Nusileidi į didelį gylį, žinai, kad ten kažkas yra, tačiau nuo mažiausio judesio pakyla dumblo debesys ir nė velnio negalima matyti. Viskas gerai, kol patenki į ertmę, o ten reikalai pasidaro prasti.

Taigi, sala atkakliai saugo savo paslaptį. Daug kas jau žinoma, tačiau atsakyti į pagrindinį klausimą - ar joje yra lobis ir kas jame - niekas negali atsakyti. Šiek tiek paaiškinti apie Ąžuolų salos paslaptį galėtų rimtas tyrinėtojas arba Danielius Blekenšipas, tačiau jis... tyli.

- Kol kas nebus jokių mano pareiškimų, - sako jis. - Nesiruošiu niekam nieko pasakoti, kol pats visko iki galo neišsiaiškinsiu. Nenoriu, kad minios idiotų kiekviename kampe rėkautų, jog tai jie atskleidė man paslaptį. Nenoriu, kad čia vyktų rietenos dėl turtų. Vienintelis dalykas, ką galiu pasakyti apie lobį, - piratai niekuo dėti. Man atrodo, jog žinau, kas tenai apačioje, ir šis daiktas žymiai svarbesnis, nei galima įsivaizduoti... Teorijos apie inkų, anglų vienuolių turtus yra įdomios, tačiau neteisingos. Tai kažkas netoli tiesos, tačiau ne pati tiesa. Tai, kas yra salos gilumoje, pranoksta bet kokias teorijas. Visos teorijos ir legendos yra bereikšmės, palyginus su tuo, ką aš spėju... Dar kartą sakau, kad piratai čia niekuo dėti! Jeigu aš galvočiau, kad čia prisidėjo kapitonas Kidas, manęs saloje seniai nebebūtų. Kapitonas Kidas - berniūkštis, palyginus su tais, kas iš tikrųjų rausė šiuos tunelius. Šie žmonės žymiai pranoksta piratus, netgi jei būtų lyginama su visų laikų visais piratais...

Daugybė bandymų pasiekti Ąžuolų salos lobį baigėsi vienodai. Darbininkai iškasdavo šachtą - ją užliedavo vanduo. Pastatydavo dambas - jas sunaikindavo potvyniai. Rausė požeminius tunelius - jie užgriūdavo. Grąžtai įsiskverbdavo į žemę - į paviršių neiškeldavo nieko svarbaus.

Pagrindinis kompanijos „Halifaxu, bankrutavusios 1867-ais metais, pasiekimas - „pinigų šachtoje“ aptiko vandens tunelio įėjimo angą. Ji yra 34 m gylyje. Tunelis kyla aukštyn 22,5 laipsnio kampu ir veda į Kontrabandininko įlanką. Didelio potvynio metu pro angą smarkiai veržėsi vanduo.

Kompanija „Halifax“ buvo pirmoji, kuri uždavė labai svarbų klausimą: KODĖL nežinomi statytojai įdėjo tiek daug jėgų į Ąžuolų salą? Atsakymas prašosi savaime: gilumoje po sala saugomas lobis yra toks svarbus, kad jo apsaugai buvo pasitelktas vandenynas.

Jau XX amžiaus pabaigoje rimti tyrinėtojai pradėjo įsisąmoninti, kad Ąžuolų salos lobis greičiausiai nėra niekaip susijęs su piratais. Štai ką šiuo klausimu prieš keletą metų rašė tyrinėtojas Rupertas Furnas, pasiūlęs labiausiai argumentuotą versiją, prie kurios mes ir artėjame: „Apie 1740-uosius metus piratavimo pikas Atlanto vandenyne ir Karibų jūroje jau buvo praėjęs. Mažai piratų sukaupė didelius turtus, ir dar mažiau buvo tokių, kurie norėjo šiuos turtus paslėpti. Juk piratai buvo didžiuliai švaistūnai! Ryšys tarp piratų ir užkastų lobių yra prasimanytas. Slaptavietės su brangenybėmis prieštaravo pačiai piratų veiklai. Komandos į laivus buvo verbuojamos pagal sąlygą: „Nėra grobio - nėra užmokesčio". Laisvu balsavimu išrinktas kapitonas sau pasiimdavo dvigubą dalį. Netgi tuo atveju, jeigu būtų pavykę užgrobti didelius turtus, vargu ar jam būtų pavykę įkalbėti komandą keletą mėnesių kasti urvus tam, kad būtų sukurtas nuolatinis piratų bankas. Juk vėliau pasinaudoti šiais trofėjais būtų galėję tik nedaugelis išlikusių gyvų. Darbai, atlikti Ąžuolų saloje, numatyti ilgiems amžiams, o tai yra svetima piratų psichologijai".

Tai reiškia, kad darbams saloje vadovavo protingi žmonės, žinantys hidrotechniką ir kalnakasybą, mokantys organizuoti daugelio žmonių darbą ir juos suinteresuoti. Jau mūsų laikais ekspertai paskaičiavo: norint atlikti visus šiuos darbus - iškasti šachtas, išrausti tunelius, įrengti vandenį sugeriančias „kempines" iš kokoso riešutų - su XVIII amžiaus įrankiais būtų reikėję mažiausiai 100 žmonių, kurie kiekvieną dieną dirbtų trimis pamainomis mažiausiai pusę metų.

Tiesa - šiuo atveju galimas Ąžuolų salos mįslės įminimas, - greičiausiai pralaimi prieš prasimanymus. Ji gali būti ne tokia romantiška, tačiau neturinti nieko bendro su pigia fantastika ar mistika ir tuo pačiu metu labiau žmogiška.

Pagaliau pavyko įvardinti svarbiausią salos problemą. Galų gale, tikram tyrinėtojui, smalsiam istorikui, atkreipusiam dėmesį į Ąžuolų salą, nėra taip svarbu, kas ir kiek yra užkasta saloje. Pats įdomiausias dalykas - išsiaiškinti, kas ir kada dirbo Ąžuolų saloje? O po to paaiškės ir kodėl tai buvo daroma. (Pirma dalis)

Oak Island Treasure