Pagrindinis »

Paranormal Vikipedija


Vaiduoklis – galimai įsivaizduojama klaidžiojanti mirusio žmogaus dvasia. Nėra jokių oficialių patikimų jų egzistavimo įrodymų, tik kai kurių žmonių tvirtinimai, kad juos matė.

Apie vaiduoklius yra parašyta daugybė knygų ir pastatyta filmų. Dažniausiai vaiduokliai vaizduojami kaip nužudytų ar kraupiai mirusių žmonių sielos, kurios keršija už savo mirtį.

Pasak kai kurių mitų, kai vaiduokliai užbaigia savo darbą žemėje, jie gali ją palikti.

Vaiduoklių tema naudojama grožinėje literatūroje, meniniuose filmuose suaugusiems ir vaikams, kompiuteriniuose žaidimuose, kurių žanrai paprastai yra siaubas, mistika, maginė fantastika.


Kriptozoologija (gr. κρυπτός 'paslėptas') – pseudomokslas, kurio objektas – gyvūnų, kurių egzistavimas nepatvirtintas, paieškos. Šie gyvūnai vadinami kriptidais. Žinomiausi kriptidų pavyzdžiai: sniego žmogus ir Lochneso pabaisa.

Kriptozoologija apima dvi paieškų kryptis:

  • Gyvūnų, žinomų iš fosilijų ir laikomų išnykusiais, paieškos.
  • Gyvūnų, žinomų iš mitų, įrodymais nepatvirtintų mačiusiųjų liudijimų ir kitų nepatikimų šaltinių, paieškos.

Kadangi kriptozoologai dažnai nesivadovauja moksliniais metodais, o jų tyrimo objektas, daugelio mokslininkų nuomone, vargu ar egzistuoja, kriptozoologija vertinama skeptiškai ir laikoma pseudomokslu.


Sniego žmogus – legendinė į žmones panaši rūšis neva gyvenanti įvairiuose miškingose ir kalnuotose Žemės regionuose. Būtybė pavadinta „radus“ jo „pėdsakus" (panašius į lokio letenų pėdsakus) sniege.

Sniego žmogus įvairiose pasaulio vietose vadinamas įvairiai. Šiaurės Kalifornijoje – bigfutas ('didžiapėdis'), Himalajuose – jetis, Amazonės regione – mapinguaris, Australijoje – jovis, Indonezijoje – orangpendekas.

Aprašymas

Pagal įvairius nepatvirtintus liudijimus ir hipotezes, sniego žmogus skiriasi nuo šiuolaikinio žmogaus stambesniu kūno sudėjimu, užaštrinta kaukolės forma, ilgesnėmis rankomis, trumpu kaklu ir masyviu apatiniu žandikauliu. Plaukuotas visas kūnas, plaukai juodos, rusvos arba pilkos spalvos. Veidai tamsios spalvos. Galvos plaukai ilgesni, nei kūno. Ūsai ir barzda reti ir trumpi. Gerai laipioja medžiais. Tvirtinama, kad sniego žmonės, kurie gyvena kalnuose naudojasi olomis, o miškų sniego žmonės statosi lizdus ir medžių šakų.

Sniego žmogus dažniausiai buvo apibūdinamas kaip vaikščiojantis dvikojis gyvūnas, pėdos – apie 43 cm ilgio. Ūgis svyruoja nuo 1 iki 2,5 metro; minimi ir dar didesni sniego žmonės Centrinės Azijos kalnuose ir Šiaurės Amerikoje. Ilgainiui susiformavo įvairių spekuliatyvių sniego žmogaus bruožų sąrašas. Ječio prigimtyje, esą, tiesiog užfiksuotas viešųjų vietų ir žmonių vengimas.

Sniego žmogaus ir jo vietinių analogų aprašymas yra įdomūs etnografiniu požiūriu. Didžiulio baisaus žmogaus vaizdinys gali atspindėti įgimtas tamsos, nežinomybės, santykių su mistinėmis jėgomis baimes. Pilnai tikėtina, kad sniego žmonėmis laikomi neįprastą kūno plaukuotumą turintys bei sulaukėję žmonės.

Paieška

Kadangi tiesioginių sniego žmogaus egzistavimo įrodymų nėra, sniego žmogaus egzistavimas neigiamas, jį laikant mitinę būtybe, nors sniego žmogus esą buvo pastebėtas jau XIX a. šimtus kartų daugelyje pasaulio vietų. Pasak vietinių gyventojų ir šio gyvūno paieškos entuziastų, sniego žmogus gyvena kalnuose, miškuose ar kitose sunkiai prieinamose vietose. Užrašyta keletas pasakojimų apie labai retus tuose kraštuose gyvenančius humanoidus, bet tikrų įrodymų nėra.

Mėgėjiški sniego žmogaus ir kitų mitinių būtybių tyrimai vadinami kriptozoologija.

Sniego žmogus buvo tariamai užfiksuotas vaizdo juostoje (jos dėka filmo autorius praturtėjo). 1967 metais du sniego žmogaus ieškotojai nufilmavo jį Šiaurės Kalifornijoje, Blafkrike. Būtybės ūgis – apie 2,5 metro, manoma, kad ji svėrė apie 1 toną. Šią vaizdo juostą peržiūrėję ortopedai ir kitų sričių medikai nepriėjo vieningos nuomonės. Abejones kėlė tai, kad nors eisena ir dydis, svorio centras buvo kaip žmogaus, tačiau žingsnio ilgis nesutapo su paliktais pėdsakais.

Jetis

Vėliau pasirodė ir daugiau filmuotų siužetų, kuriuose tariamai užfiksuotas jetis. Dalį jų sukūrė skeptikai pademonstruoti, kaip lengvai tikintieji sniego žmogaus realumu bet ką priima kaip rimtą įrodymą. Netikrą jetį laidai Bullshit! yra nufilmavę ir Penas ir Teleris. Filmą, kuriame vaikščioja kažkuo panašiu į žmogbeždžionę apsirengęs aktorius, dalis ječių entuziastų sutiko labai palankiai ir stebėjosi, kad tai yra pirmas atvejis, kai tokia gera vaizdo kokybė. Tuo tarpu filmuką peržiūrėję antropologai teigė, jog iš eisenos ir manierų akivaizdu, kad ten negali būti jokia žmogbeždžionė, o tik žmogus. Tai buvo parodyta epizode „kriptozoologija“.

Budistiniame Chumjungo vienuolyne Nepale galima pamatyti ječio skalpą (ar bent jau kažką, kas tuo vadinama).


Savitaiga, autosugestija yra procesas, kurio metu asmuo, treniruodamas ir veikdamas pasąmonę, siekia įteigti sau tam tikrus teiginius, mintis tam, kad šie įsitvirtintų pasąmonėje ir po to nesąmoningai veiktų žmogaus sąmonę.

Istorija

Savitaigos teoriją pagrindė prancūzų vaistininkas Emilis Coué XIX a. Jis pastebėjo, kad medikamentų, kuriuos jis duodavo savo klientams, poveikis priklausydavo nuo žodžių, kuriuos jis pasakydavo perduodamas vaistus. Stebėdamas savo apylinkės gyventojus jis priėjo prie išvados, kad kiekvienas žmogus gali pagerinti savo savijautą, jeigu jis naudos sugestijos formules ir keletą kartų pakartos tam tikrus žodžius. Jo pagrindinė formulė buvo: „Kiekvieną dieną visais atžvilgiais man darosi vis geriau ir geriau. “ kurią kartojant po kiek laiko pasijuntama geriau.

Technika

Pasąmonė pasiekiama savihipnozės arba kartojamų afirmacijų pagalba. Pasąmonės pasipriešinimas įveikiamas itin ryškių vaizdinių pagalba (vizualizacija), kadangi pasąmonės kalba yra vaizdas.

Veiksmingumas

Savitaigos veiksmingumas priklauso nuo:

  • atsipalaidavimo būsenos (smegenų biosrovės dažnio - kuo jis žemesnis, tuo veiksmingesnė įtaiga),
  • įsivaizduojamų objektų detalumo, susikurto vaizdinio tikroviškumo, ryškumo,
  • treniravimosi periodiškumo bei susikaupimo.

Autosugestijos metu garsiai arba mintyse nuolat kartojamas sakinys, kol jį priima pasąmonė bei jis įtvirtina. Nepriklauso nuo to, ar mintis turi teigiamą ar neigiamą prasmę. Tikimasi, kad mintis taps savaime suprantamu (pasąmonei) faktu ir taps įsitikinimu, kuriuo neabejojama ir kuriuo bus vadovaujamasi nesąmoningai.

Formos

Savitaiga gali būti nesąmoninga ir sąmoninga. Pastarasis atvejis paprastai dažnesnis. Tačiau ir pimojo atvejo pavyzdžių gausu kasdieniniame gyvenime (man nesiseka, aš nieko negaliu padaryti; aš nieko nesugebu; esu bejėgis; man nepasiseks, aš nelaimėsiu ir t. t.).

Taikymas

Autosugestija taikoma taip pat ir autogeninės treniruotės bei pozityvaus mąstymo atvejais.


Dolmenas (bret. taol maen 'akmeninis stalas') – senoviniai megalitiniai (t. y., pastatyti iš didelių akmens luitų ar plokščių) statiniai, kuriuos sudaro du ar daugiau vertikaliai stovinčių luitų, ant kurių uždėtas horizontalus plokščias akmuo. Dolmenų nereikėtų painioti su menhyrais – vertikaliai pastatytais pavieniais akmenimis.

Dolmenų aptinkama didelėje teritorijoje nuo Airijos iki Korėjos pusiasalio. Dauguma jų pastatyta prieš 4000-5000 metų.

Paskirtis

Dėl dolmenų paskirties nėra vieningos nuomonės. Populiariausios hipotezės teigia, kad tai:

  • altoriai, šventyklos
  • laidojimo vietos
  • astronominiai įrenginiai.

Daugelio dolmenų stūksojimo vietose aptinkama kapų, tačiau archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad šie kapai yra vėlesnių laikotarpių, vadinasi, liudija apie šių statinių garbinimą, bet anaiptol neleidžia teigti juos buvus antkapiniais paminklais (kaip kad Egipto piramidės). Astronominės paskirties versija atrodo įtikinama tik kai kuriais atvejais (pvz., Stounhendžas).

Konstrukcija

Paprasčiausias dolmenas – akmuo, paguldytas ant kelių vertikalių akmenų, dažniausių sustatytų pasagos forma. Sudėtingiausi dolmenai sudaro uždarą erdvę: ant keturių plokščių guli penktoji, o kai kuriais atvejais šeštoji plokštė padedama kaip šios „dėžės“ dugnas. Plokštėse gali būti iškaltos kiaurymės. Jeigu šoninės plokštės ir „stogas“ išsikiša į priekį, susidaro savotiškas prieangis. Kai kada šoninės plokštės būna ne vertikalios, o pakreiptos.


Tinklelis (Reticulum) – žvaigždynas, matomas Pietų pusrutulyje. Jo žvaigždės nėra ryškios, tik dvi siekia 5-o ryškumą.

Žvaigždyną pirmąkart į žvaigždėlapį 1621 m. įtraukė Isaac Habrecht II jį pavadindamas „Rombu“. Jį vėliau į „le Réticule Rhomboide“ pervadino Nicolas Louis de Lacaille, vėliau lotynizavęs į „Reticulum“. Toks pavadinimas oficialiai patvirtintas 1922-ais. Indas C. Ragoonatha Chary Tinklelyje aptiko Mira aptiko kintančią raudonąją žvaigždę „Reticulum R”.

2000 m. buvo pranešta, kad prie „Reticulum A” yra planeta. “Reticulum Zeta” yra dvinarė žvaigždė, kurios narės, į Saulę panašios žvaigždės, yra dideliu atstumu. Sistema yra už 39 šviesmečių. Ji labai populiari tarp ufologų, kurie iš ten kildina pilkųjų rasę. Aplink dvinarę„Reticulum Epsilon“ žvaigždę sukasi baltoji nykštukė. Ji yra maždaug už 50 šviesmečių. 2005 m. Tinklelio žvaigždyne esančioje spiralinėje galaktikoje NGC 1559 nustatyta 1a klasės supernova.

Pirmas rimtesnis „žmonių grobimo“ tyrimas (1961 m.) susijęs su šiuo žvaigždynu, tad laikoma, kad ateiviai atkeliauja iš šio deimanto formos žvaigždyno (Zeta Rediculi – dvinarė„fiksuota žvaigždė“, esanti maždaug už 39 šviesmečių; dzeta – šeštoji raidė graikų abėcėlėje). Specialistai laiko, kad gyvybės buvimas ten „labai tikėtinas“.

1961 m. rugsėjo 19 m. sutuoktinius Hill’us - Betty, kuriai tuo metu buvo 41-eri, ir Barney (39) – sustabdė lankytojai iš Tinklelio Dzeta, klausdami kelio. Jie Betei parodė žvaigždėlapį (kurį ji teprisiminė tik hipnozės metu – ir taip nustatyta, kad tai buvo Tinklelio žvaigždynas). Šis atvejis perteiktas filme „NSO incidentas“ (1975) bei J.G. Fuller‘io knygoje „Nenutraukta kelionė“ (1966).

Netrukus po to, kai Hill‘ų istorija buvo išspausdinta laikraščiuose, daugelis kitų asmenų Jungtinėse Valstijose ėmė tvirtinti, kad jie čenelingo būdu bendravo su tinkleliečiais ir Hill‘ų istorija tapo populiaria ufologijos folkloro dalimi. Tačiau nė vienas „čelendžerių“ nepateikė ypatingų technologinių ar mokslinių žinių, o astronomai nerado jokių įrodymų, kad apie Dzeta-1 ar Dzeta-2 suktųsi planetos, nors tai ir yra labai tikėtina.

Iš tikrųjų, patys Hill‘ai nesiekė viešumos ir nenorėjo pasipelnyti iš savo istorijos. Jie tai priėmė „kaip faktą“. Ją išpūtė turintys lakią vaizduotę, sukurdami visą tinkleliečių civilizaciją.

Betės ir Barnio Hill‘ų pagrobimas buvo pirmasis aprašytas ir ištirtas žmonių pagrobimo atvejis. Ir pirmasis pagrobimas, kurio tyrime panaudota hipnozinė regresija. Kai kas laiko, kad tai vienintelis autentiškas atvejis ankstyvuoju laikotarpiu. Tuo labiau, Pease Oro pajėgų bazė patvirtino, kad tuo metu ir ten stebėjo NSO skrydį.


Bepilotis orlaivis – autonomiškai arba nuotoliniu būdu valdomas orlaivis be įgulos. Dažniausiai naudojamas karo tikslais. Bepiločiai orlaiviai skirstomi į kovos ir žvalgybos, vienkartinius ir daugkartinius. Plačiąja prasme bepiločiams orlaiviams priskiriamos ir įvairios paskirties valdomosios bei sparnuotosios raketos, bet kartais šiuo terminu vadinami tik vienkartiniai arba daugkartiniai varikliu varomi orlaiviai be įgulos, pakilimui naudojantys aerodinamines jėgas, galintys skraidyti autonomiškai arba valdomi nuotoliniu būdu ir nešti mirtinus arba nemirtinus kovinius užtaisus. Pagal pastarąjį apibrėžimą sparnuotosios raketos nelaikomos bepiločiais orlaiviais, nes jos, kaip ir daugelis valdomųjų raketų, pačios yra vienkartiniai ginklai, nepaisant to, kad neturi įgulos ir kai kuriais atvejais yra valdomos nuotoliniu būdu.

JAV 361-osios ekspedicinės eskadrilės bepilotis lėktuvas „MQ-1B Predator“ Ali bazėje, Irake.
Bepilotis orlaivis

Bepiločiai orlaiviai būna įvairių dydžių, formų, konstrukcijų ir pasižymi įvairiomis savybėmis. Anksčiau tai buvo tiesiog nuotoliniu būdu valdomi orlaiviai, bet pastaruoju metu naudojama vis daugiau savarankiškų bepiločių orlaivių, kurie juda pagal iš anksto užprogramuotą skrydžio trajektoriją arba naudodami sudėtingesnes dinaminio automatizavimo sistemas.

Bepiločiai orlaiviai naudojami šabloninėms arba itin pavojingoms užduotims vykdyti. Šiuo metu jie dažniausiai atlieka žvalgybos ir kovines užduotis. Bepiločiai kovos orlaiviai yra skirti antžeminiams ir jūrų taikiniams naikinti (sparnuotoji raketa, planeris su koviniu užtaisu, bepilotis nuotolinio valdymo orlaivis ir kt.) Jų veikimo nuotolis nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių km, skrydžio aukštis nuo 50−100 m iki 25−30 km, greitis − nuo ikigarsinio iki viršgarsinio. Leidžiami iš antžeminių leidimo įrenginių, laivų ir lėktuvų. Naudojant bepiločius kovos orlaivius, atliekama nemažai sėkmingų kovinių užduočių, tačiau jie neretai sukelia atsitiktinių civilių aukų ir (arba) netiksliai pasirenka taikinius. Bepiločiai žvalgybos orlaiviai yra skirti strateginei, operatyvinei ir taktinei oro žvalgybai sausumos ir jūrų karo veiksmų teatruose. Turi specialią įrangą, kuri sudaro galimybes žvalgyti įvairiais būdais (fotografuojant, stebint radiolokacijos metodais ir kt.) dieną ir naktį. Bepiločiai orlaiviai taip pat vis dažniausiai naudojami civiliniais tikslais, pvz., gesinant gaisrus arba atliekant nekarines saugumo užduotis, kaip antai vamzdynams ar pasieniui stebėti.


Ganeša (sanskritu: गणेश) – hinduizmo mitologijoje „Ganos valdovas“, mokslo, rašto, mokyklų globėjas. Ganos dievybės sudarė Šivos palydą.

Vedose Ganeša kaip savarankiška dievybė nefigūruoja, o titulas „Ganapati“ priklausė pačiam Šivai, arba Rudrai (Jadžurvedos Taittirija - samhita IV 5, 4; Jadžurvedos Maitrajani - samhita III 1, 3). Epuose ir puranose Ganeša – Šivos ir Parvatės sūnus. Jis vaizduojamas žmogaus kūnu, raudonos ar geltonos spalvos, dideliu apskritu pilvu, su keturiomis rankomis ir dramblio galva, iš kurios styro tik viena iltis.

Ganeša nėra vedinė dievybė, greičiausiai kilusi iš ikiarijiškų liaudiškų kultų.

Kai kuriose puranose aiškinama, kaip atsirado tokia Ganešos išvaizda aiškinama. Vienoje iš jų pasakojama, jog į Ganešos gimimo šventę užmiršta pakviesti dievą Šanį (planetos Saturno personifikacija); iš keršto šis savo žvilgsniu supleškino kūdikio galvą, ir Brahma tada patarė motinai pritaisyti galvą to gyvūno, kuris pirmas jai pasirodys.

Pasak kito mito, patsai Šiva iš pykčio nupjovęs savo sūnui galvą, kai vaikas neįleido jo į Parvatės kambarį; po to, kad nuramintų savo žmoną, jis pritaisęs prie Ganešos kūno netoliese pasirodžiusio dramblio galvą. Gyvuoja mitas, pasakojantis, jog Ganeša, užrašinėdamas Vjasos doktuojamą Mahabhartą, sulaužęs plunksnakotį; stengdamasis nepraleisti nė žodžio, Ganapatis nusilaužęs savo dešinąją iltį ir ja toliau rašęs Mahabharatos tekstą.

Vieną iltį Ganeša prarado kovoje su Parašurama: Parašurama atėjo aplankyti Šivos, bet Šiva miegojo, o Ganeša atsisakė jį įleisti; tuomet Parašurama metė į Ganešą savo kirvį ir nukirto dešiniąją iltį. Pagal kitą versiją Ganeša pats sau nusilaužė iltį, kovodamas su milžinu Gadžamukha, ir metė ją į savo priešininką; iltis turėjo magiškų galių ir pavertė Gadžamukhą žiurke, kuri tapo kinkomuoju Ganešos gyvūnu (vahana).

Hinduistai Ganešą gerbia kaip išminties dievą ir kliūčių pašalintoją (plg. Ganešos žmonų vardus: Buddhi – „protas“ ir Siddhi – „sėkmė“). Ganeša – vienas iš populiariausių indų dievų; Ganešos atvaizdai ir jam skirtos šventyklos plačiai paplitę visoje Indijoje, ypač pietuose.

Sahadža joga

Dievas Ganeša yra tyrumo, nekaltumo, išminties ir nuolankumo energija. Pagal Sahadžą jogą Šri Ganeša valdo pirmąjį energetinį centrą (čakrą) Muladhara. Jo simbolis – svastika, bidža mantra arba Jo energiją žadinantis garsas yra OM. Šri Ganeša mėgsta saldumynus, todėl vienoje iš keturių rankų laiko Ladu (indiškas skanėstas). Kiekvienas vaikas savyje turi Šri Ganešos energiją, todėl vaikai mėgsta saldumą. Nuo seno Jam lenkiamasi raudonomis gėlėmis, saldumynais ir kumkumu (raudonąja Indijos uoliena). Indijoje, Maharaštros regione yra 8 Ganeša Svajambhu. Tai vietos, kuriose iš žemės iškilo akmenys turintys Šri Ganešos formą. Tie akmenys nuo seno laikomi šventais.


Ksenologijaparanormalus reiškinys pasižymi tuo, kad mediumas, būdamas transo būsenos, kalba arba rašo jam visiškai nežinoma kalba. Dažniausiai tai vyksta, kai mediumas užmezga ryšį su jau mirusiu žmogumi.


Kirmgrauža (hipertunelis) – hipotetinė erdvėlaikio savybė, tam tikras trumpesnio kelio „tunelis“ per erdvę ir laiką.

Terminą pirmą kartą panaudojo JAV fizikas Džonas Vyleris (John Wheeler) 1957-aisiais.

Kirmgraužos yra labai populiari koncepcija mokslinėje fantastikoje, padedanti paaiškinti, kaip kosminiai laivai gali keliauti tarp žvaigždžių apeidami šviesos greičio barjerą.

Fizikoje kirmgrauža yra hipotetinė erdvėlaikio savybė, kuri bendru atveju yra kelio sutrumpinimas per erdvę ir laiką. Kirmgrauža paprastai turi dvi angas (toliau įvykių horizontas), kurios yra sujungtos su vienu tuneliu. Jeigu ja galima keliauti abiem kryptim, tuomet dalelės gali „keliauti“ nuo vieno įvykio horizonto iki kito, pereidamos šį tunelį. Iki šiol nėra jokių įrodymų, paremtų stebėjimais, kad kirmgrauža realiai egzistuotų, nors bendroji reliatyvumo teorija leidžia erdvėlaikiui ją sukurti.

Žodį „kirmgrauža“ (angl. wormhole) 1957 metais pasiūlė amerikiečių fizikas teoretikas Džonas Vyleris, bet pati tokio tunelio idėja buvo išrasta dar vokiečių matematiko Hermano Veilo 1921 metais. Mokslininkas susiejo šią naują sąvoką su jo studijuota mase naudojant elektromagnetinio lauko energiją.

Pavadinimas „kirmgrauža“ kyla iš šio reiškinio paaiškinimo. „Įsivaizduokime kirminą ant obuolio, kuris gali nukeliauti nuo vienos jo pusės iki kitos dvejopai: keliauti obuolio paviršiumi iki kitos jo pusės, arba kirminas gali sutrumpinti savo kelią grauždamasis per obuolio centrą. Tokia pati analogija susijusi su keliautoju, kuris „kirstų kelią“ kitoje Visatos pusėje naudodamasis hipertuneliu“.

Apibrėžimas

Pagrindinė vidinės Visatos (angl. intra-universe) kirmgraužos sąvoka yra ta, kad erdvėlaikio regionai, kurių ribos yra topologiškai nereikšmingos, jų vidinė sandara nėra sujungta paprastai. Įtvirtinant šią idėją atsirado naujų apibrėžimų ir sąvokų, kurios plačiai aprašomos Meto Viserio (Matt Visser) knygoje „Lorentzian Wormholes“:

Jei Lorenco erdvėlaikis talpina kompaktišką regioną Ω, ir jei šio regiono Ω topologija yra šios formos: Ω ~ R x Σ, čia Σ – trijų dimensijų nereikšminga topologija, kurios ribos turi šią formą: dΣ ~ S², ir jei visi hiperpaviršiai Σ yra erdviniai, tuomet regionas Ω gali talpinti kvazi-nuolatinę vidinės Visatos kirmgraužą.

Apibūdinti vidinių visatų kirmgraužas šiek tiek sudėtingiau.

Kirmgraužų tipai

idinės Visatos kirmgraužos sujungia vieną Visatos vietą su kita, kuri taip pat yra toje pačioje Visatoje (tuo pačiu laiku, bet nebūtinai). Hipertunelis teoriškai galėtų sujungti nutolusias vietas Visatoje sukuriant trumpesnį kelią per erdvėlaikį. Tai leistų keliauti tarp šių vietų greičiau nei šviesa, keliaujanti per įprastą erdvę. Vidinės Visatos hipertuneliai jungia vieną Visatą su kita. Ši teorija spėja, kad tokie hipertuneliai galėtų būti panaudoti kelionėms iš vienos paralelinės Visatos į kitą. Hipertunelis, kuris jungia (dažniausiai) uždaras Visatas, dažnai vadinamas Švarcšildo kirmgrauža. Kitas hipertunelių panaudojimas galėtų būti laiko kelionės. Šiuo konkrečiu atveju, kelio sutrumpėjimas būtų nuo vieno erdvės ir laiko taško iki kito. Stygų teorijoje hipertunelis įsivaizduojamas kaip jungiantis dvi D-branas, kur įvykių horizontai sujungti su branomis, kurios taip pat yra susijungusios per erdvę, veikiamą stipraus magnetinio lauko. Galiausiai, hipertuneliai tikėtinai gali būti dalis erdvėlaikio turbulencijų.

Egzistuoja dviejų tipų kirmgraužos: Lorenco ir Euklido. Pastarosios studijuojamos dalelių fizikoje, o Lorenco hipertuneliai bendrojoje reliatyvumo teorijoje ir gravitacijos srityje. Keliaujami hipertuneliai priklauso specialiai Lorenco hipertunelių rūšiai, kuri leidžia žmogui keliauti nuo vienos hipertunelio pusės iki kitos. Sergejus Krasnikovas pasiūlė erdvėlaikio kirtimo sąvoką. Ši sąvoka tapo bendresne keliaujamiems hipertuneliams ir varomosios jėgos sistemoms, kaip, pavyzdžiui, Alkubero variklis (angl. Alcubierre drive) ir Krosnikovo tunelis, kurie nurodo hipergreitas tarpžvaigždines keliones.