Pagrindinis »

Paranormal Vikipedija


Šokoladas buvo mėgstamas majų, actekų ir kitų Mesoamerikos tautų gėrimas gerokai iki tol, kol ispanai „atrado“ jį ir atvežė į Senąjį pasaulį. Archeologiniai radiniai leidžia spėti, kad šokoladas geriamas jau 3100 m. Be to jis nebuvo vien maistas – jis buvo siūlomas dievams įvairių apeigų, tame tarpe ir susijusių su žmonių aukojimu, metu.

Tačiau tikrą perversmą padarė airių protestantas, gydytojas ir gamtininkas Hans Sloane (beje, kurio gausi knygų ir gamtos eksponatų kolekcija davė pradžią Britų muziejui) 1680-aisiais dirbo pas Jamaikos gubernatorių. Ten jis rinko artefaktus ir aprašinėjo vietinę florą ir fauną. Jis nustatė, kad vietinis šokolado gėrimas yra gerokai skanesnis, kai sumaišomas su pienu. Vėliau jis užpatentavo šį atradimą. Sloane variantas labai išpopuliarėjo Anglijoje ir likusioje Europoje. Pieną ėmė naudoti ir kietojo šokolado gamyboje ir dabar pieniškas šokoladas sudaro apie du trečdalius viso parduodamo šokolado.

Šokolado teigiami poveikiai yra gerai aprašyti. Antioksidantai (kaip polifenolis ir flavonoidai) sudaro iki 8% džiovintų kakavos pupelių svorio. Jie neutralizuoja reaktyvias molekules (vadinamuosius laisvuosius radikalus), kurios gali pažeisti ląsteles. Saikingas šokolado naudojimas turi teigiamą poveikį ktaujo spaudimui, sulėtina aterosklerozę ir sumažina „blogojo“ cholesterolio lygį. Jis padeda ir mąstymui – Norvegijoje atlikti bandmai parodė, kad senyvi žmonės, vartojantys flavonoidų gausius gaminius (šokoladą, vyną ar arbatą) geriau atlieka testus.


1989 m. kompiuterininkas Tim Berners-Lee dirbo CERN institute, esančiame netoli Ženevos, tuo metu, kai Didžiojo elektronų pozitronų kolideris išėjo į elektroninę erdvę. CERN buvo vienas didžiausių Interneto centrų, kuriame tūkstančiai mokslininkų dirbo su daugybe kompiuterinių sistemų. Informacija buvo saugoma hierarchiniu principu: dokumentai buvo medžio pavidalo centrinio depozitoriumo šakų galuose. Dokumento suradimui reikėjo nusigauti visą kelią medžio šakomis. CERN‘e visada buvo daugybė naujų darbuotojų (daugelis čia padirbdavo trumpai, iki 2 m), kuriems buvo sunku rasti tinkamą šaką. Kovo mėnesį Berners-Lee pasiūlė sukurti sistemą, kuri veiktų panašiai į pačią organizaciją: „daug susiliejančių ‚voratinklių‘, kurių persidengimai su laiku vystosi“. Sistemą Berners-Lee užbaigė 1990 m. Kalėdų dieną. Ji buvo padaryta nepaprastai lanksčia: kiekvienas failas galėjo būti nurodytas unikaliu adresu (URL), o HTTP protokolas suteikė vieningą metodą, leidžiantį komunikuoti skirtingoms kompiuterinėms sistemoms. Nesudėtinga HTML kalba jungė dokumentus ir nurodydavo, kaip jie atrodo. Buvo sukurtos ir nemokomos komponentės vartotojams. Per pora dešimtmečių WWW įrodė, kad tai efektyviausias informacijos pateikimo būdas.


Alfredas Wegeneris knygoje „Žemynų ir vandenynų atsiradimas“ (1915) išsakė mintį, kad žemynai dreifuoja, tačiau dauguma geologų kelis dešimtmečius į tai žvelgė skeptiškai. Šiuolaikinę tektoninių plokščių judėjimo teoriją 1962 m. pasiūlė Harry H. Hess’as. Jis, plaukiodamas JAV karinio  transporto laivu Antrojo pasaulinio karo metais, sonariniais prietaisais matavo vandenyno dugną. Jis iškėlė hipotezę, kad visa žemės pluta yra judri, o ją judina po ja esančios mantijos srovės. Nauja pluta susiformuoja plutos lūžiuose vandenynuose, kai pakyla ir sustingsta karšta magma. Jauna pluta plinta nuo plyšių, o sena leidžiasi žemyn. Pluta ir po ja esantis viršutinis mantijos sluoksnis sudarytas iš judančių plokščių.

Hess‘o idėjos buvo pripažintos, kai vandenyno dugne esančių uolienų magnetiniai tyrimai patvirtino prognozes: Žemes magnetinis laukas, kuris sporadiškai keičia poliarumą, palieka pėdsakus sustingusioje uolienoje, turi alternatyvaus magnetizmo juostas, lygiagrečias plyšiams.


Vidaus degimo variklį 1876 m. užpatentavo Nikolaus Otto, panaudojęs prancūzo fiziko Sadi Carnot 1824 m. padarytus atradimus, kad variklio efektyvumas nepaprastai priklauso nuo temperatūrų skirtumo taro karšto energijos „šaltinio“ ir šalto „cilindro“. Keturių cilindrų variklis suspaudžia oro ir degalų mišinį ir jį uždega kibirkštimi taip sukurdamas mažos apimties, tačiau labai karštą šaltinį. Šio variklio efektyvumas iki šiol nepralenkiamas.

Kai kurių laikomas anachronizmu ir išnyksiančiu dėl naftos atsargų mažėjimo. Jį siūloma keisti elektros varikliais – ir čia reikia prisiminti, kad elektra varomos transporto priemonės kadaise (19 a. pab. ir 20 a. pr.) jau buvo populiaresnės. Kartą pakrovus, jomis buvo galima važinėti po miestą visą dieną, kadangi greitis buvo apribotas 12 mylių per valandą greičiu (derinantis prie arklių traukiamų karietų). Kai po Pirmojo pas. karo greičiai išaugo ir imta dažnai važinėti tarp miestų, naftos produktais varomos transporto priemonės paėmė viršų.


Cupcake - skanus kepinys, vienas pirmųjų ir labai paplitęs amerikiečių virtuvės indėlis pasauliui. Kaip ir daugelis kitų, jos išradimas prasmego laiko miglose. Anot kulinarijos istoriko A. Smith, cupcake receptas pirmąkart pateiktas 1828 m. Elizos Leslie kulinarijos knygoje (JAV). „Cup“ (puodelis) nurodė ne pyragaičio formą, o sunaudotą ingredientų kiekį (kai buvo nesveriama, o matuojama puodeliu). Ynne Olver atsekė indeliuose keptų pyragaičių receptus iki pat 1796-ųjų.

Šioje Atlanto pusėje, Anglijoje cupcake receptai pasirodė po 1850-ųjų ir plito labai lėtai. Net iki šiol tikrieji cupcake (ne tie, kurie pateikiami iškepti popieriniuose ar aliuminio indeliuose) retai sutinkami Europoje. Tuo tarpu JAV paskutiniaisiais metais pastebėtas cupcake renesansas. Kai kas tai sieja su „Seksas ir miestas“ veikėjų pomėgiais.

Cupcake - tai mažas pyragaitis dažnai keptas mažame popieriniame ar aliuminio indelyje. Dažnai įvairiai papuošiamas ir paskaninamas. Pradžioje keptas mažuose moliniuose indeliuose, kurių formą įgaudavo.


Apendiksas - nebūtinas, tačiau nėra nenaudingas. Kai kas pokštauja, kad jis egzistuoja tam, kad  chirurgai neliktų be darbo. Leonardo da Vinči manė, kad jis gali būti skirtas „perteklinio vėjo“ nuleidimui apsaugant akląją žarną nuo sprogimo. Tai nėra pernelyg toli nuo tiesos, nes, atrodo, apendiksas atsirado tais laikais, kai primatai maitinosi daugiausia augalais, kurie sunkiau virškinami.

Apendiksas (appendix vermiformis, kirmėlinė atauga) yra ilga plona aklina aklosios žarnos (kuri pati yra nemažas kapšas storosios žarnos pradžioje) atauga, vidutiniškai 8-9 cm ilgio ir 0,5-1 cm skersmens. Kai maistas patenka į akląją žarną, žarnyno bakterijos padeda jį išskaidyti. Kai kurie žolėdžiai (pandos ar triušiai) turi didelius apendiksus, o kiti (tarp jų ir kai kurios beždžionės) jų visai neturi. Todėl biologai ir negali vienareikšmiškai nustatyti jo paskirties.

Galbūt, padėdama virškinimui, atauga įgavo naują vaidmenį – bent jau ankstyvojo gyvenimo etapo metu. Jos gleivinėje yra gausu imuninių ląstelių, stebinčių žarnyno būklę. Pirmosiomis savaitėmis kūdikio žarnyne apsigyvena simbiozinių mikrobų papildymai; ir kirmėlinė atauga gali būti mokymo centru, padedančiu „nepatyrusioms“ imuninėms ląstelėms išmokti atpažinti patogenus ir toleruoti nekenksmingus mikrobus. Jei nėra pašalinama ankstyvoje jaunystėje, kažkur apie gyvenimo vidurį kirmėlinė atauga užsidaro visiškai. Bet iki tol ji savo vaidmenį jau būna atlikusi.


Karvių kempinligė galėtų būti puikia iliustracija, kaip pavojinga būti kanibalais. Karvių kanibalizmas buvo ne dėl išgyvenimo, o dėl ekonominių aspektų. Pirmosios „pakvaišusios karvės“ aptiktos 1984 m. Anglijoje. Tikriausiai jos buvo užsikrėtusios jau prieš kelis metus, kai ėdė maistą, pagamintą iš karvių, avių ir kiaulių dalių, kurių žmonės nevartoja – diafragmų, tešmenų, kanopų, nugaros ir galvos smegenų ir pan. Jų perdirbimas į maistą – o taip pat kitus produktus, kaip sriubas ar vašką – egzistavo šimtus metų (angl. tai vadinama rendering). Anglijoje nuo 20 a. vidurio reikalauta naudoti tirpiklius ir virinti kelias valandas. Laikyta, kad tai turi sunaikinti visus patogenus, kurie buvo paskrestuose gyvuliuose – tame tarpe prioną, pavojingą proteino atmainą, kuri randama visuose žinduoliuose.

8-me dešimt. labai išaugo naftos kainos. Tai, kartu su ekonomine krize, vertė taupyti. Tai daryta ir su tirpikliais bei virimu, - atskyrimui panaudojant centrifugas. Matyt, tai leido išlikti prionams. Šie galėjo patekti iš spontaniškai užsikrėtusių karvių arba avių skrepi ligos, kuri šimtmečius gyvavo Anglijoje, tačiau neatrodė, kad keltų pavojų žmogui, tačiau sugebėjo persiduoti karvėms. O toliau procesas įsisuko... 1992- ais užregistruota 37 tūkst. susirgimų. Teko uždrausti naudoti kanibalistinį maitinimą.

Tai atkartoja Naujosios Gvinėjos fore genties žmonių sunykimą – praktikuojant kanibalistines laidotuvių apeigas paplito mirtina prioninė kuru liga.


Šviesoraštis pralaimėjo fotografijai, tačiau ilgą laiką buvo nepakeičiamas kopijuojant namų planus. 1842 m. balandžio 23 d. John Herschel‘is pastebėjo šviesos poveikį  popieriaus lapui kurį jis buvo paveikęs „potašo ferocianatu“ (dabar vadinamą kalio ferocianidu). Nuo šviesos chemikalas tapo mėlynu, tad Herschel‘is pamanė, kad rado pagrindą spalvotai fotografijai. Jis jau buvo prisidėjęs prie juodai-baltos fotografijos 1839 m., kai rado būdą fiksuoti natrio thiosulfatu.. Ieškodamas kitų šviesai jautrių chemikalų jis išbandė viską nuo augalų ekstraktų iki šuns šlapimo. Ferocianatas sukurdavo aiškų vaizdą, ypač kai buvo derinamas su ammonio (ammonium ferric citrate), kuris išlikdavo išskalavus atvaizdą.

Herschel‘is savo išradimą pavadino „cianotipo“, tačiau nebuvo juo patenkintas, nes nepavyko jo pagalba gauti pozityvų – tik negatyvus. Herschel‘is taip ir nesulaukė tikrojo savo išradimo panaudojimo. Tik jam mirus 1872-ais, cianotipas buvo atgaivintas, kai Paryžiuje įsikūrusi „Marion ir Co“ pervardijo jį „feroprūsišku popieriumi“ ir ėmė jį naudoti architektūros planų kopijavimui. 1876 m. Filadelfijos parodoje išradimą pamatė JAV, kur prigijo kaip šviesoraštis (blueprint), nebrangus dokumentų kopijavimo būdas. Tereikėjo padaryti brėžinį ant skaidraus popieriaus, prispausti stiklu prie „Herschelio popieriaus“ ir apšviesti, o tada nuplauti vandeniu. Gaudavome negatyvą – juodos linijos būdavo atvaizduotos kaip baltos mėlyname fone. Šviesoraščių kontoros, įsikūrusios viršutiniuose aukštuose, kur gausu šviesos, gyvavo beveik šimtmetį. Jų veiklą 1950-1980 m. apmažino tik mažiau darbo reikalavęs ksero ir fotokopijavimas. Na o šiandien namo plano kopiją patogiausia atsispausdinti lazeriniu spausdintuvu.


Gama spinduliai yra tarsi gepardas– tai el. dalelių pasaulio charizmatinė fauna. Tai maksimalaus stiprumo šviesa, kurios bangų ilgis trumpesnis nei 10-11. Tokiomis sąlygomis šviesos banginė prigimtis nuslopsta ir prasiveržia korpuskulinė prigimtis. Kiekvieno gama fotono energija didesnė nei 100 KeV, t.y. 100 tūkst. kartų didesne nei įprastos šviesos – ir gali pasiekti net 100 TeV (o tai daugiau, nei gali pasiekti fizikai naudodami net Didįjį hadronų koliderį).

Tokios neįtikėtinų savybių daleles sukelia nepaprasti procesai: dalelių, judančių beveik šviesos greičiu, susidūrimai; materijos ir antimaterijos anihiliacija, kai visa masė virsta energija; energijos nutekėjimas iš „juodųjų skylių“, radioaktyvus skilimas ar termobranduolinė sintezė.

Labiausiai astronomus domina tie gama spinduliai, kurie susiję su mirusiais, mirštančiais ar mirsiančiais objektais. Kai masyvi žvaigždė išsidrasko supernovos sprogimu, jos nuolaužos išsilaksto su gama spinduliavimu, o jos vietoje lieka neutroninė žvaigždė arba „juodoji skylė“ – naujų gama spindulių šaltinis. Kai kuriuos gama šaltinius dar reikės nustatyti ir jie gali būti susiję su dar mokslui nežinomomis el. dalelėmis. Ir jei žvaigždėtas dangus nuteikia romantikai, tai gama spinduliai rodo nežabotą Visatos atšiaurumą.


Mėlyna spalva kadaise buvo „brangenybė“. Dabar galite rinktis: kobaltas, prūsiškasis, azūritas ar ultramarinas. Bet 14-ojo amžiaus dailininku tobula mėlyna spalva galėjo kainuoti karališkai apvalią sumelę. Jos negalima net atspausdinti, ji anapus išgaunamų spalvų gamos, kurią apibrėžia keturių įprastinių spausdinimo spalvų maišymas.

Seniausias žmogaus išgautas mėlynas pigmentas yra „egiptietiškas“: išdegant vieną dalį kreidos, vieną dalį vario oksido ir keturias dalis kvarco. Jo randama ant 2500 m. pr.m.e. datuojamų artefaktų ir vis dar tebenaudotas 79 m., kai Vezuvijus palaidojo Pompėją.

Viduramžiais spalva buvo vienas alchemikų apsėdimų – ir jie menininkams davė ultramariną, kuris buvo gaunamas iš mėlynojo lapis lazuli, kasamo Afganistane. Jį apdirbant pavykdavo gauti sodrią tamsiai mėlyną spalvą, kokią regime Nekaltos Mergelės drabužiuose. Mėlyna spalva išreiškė menininko patrono pamaldumą ir turtus. 1824 m. Prancūzijos Nacionalinės pramonės skatinimo bendrija skyrė 6 tūkst. frankų už sintetinio ultramarino sukūrimą. Šią premiją laimėjo jean-Baptiste Guimet ir nuo 1870-ųjų poreikis natūraliam mėlynam pigmentui išnyko. Pramoninį ultramariną savo kūriniams pasirinko impresionistai: Renuaras, Cezanne ir van Gogas.