Patogenas, arba ligos sukėlėjas – biologinis veiksnys, sukeliantis ligą. Patogenais gali būti bakterijos, virusai, grybai, pirmuonys.

Daugelis organizmų turi naturalią gynybą prieš patogenus – imuninę sistemą. Padėti apsisaugoti nuo patogenų gali ir simbiontinės bakterijos – natūrali mikroflora. Tačiau jei pažeidžiama imuninė sistema (pvz., ŽIV) arba sunaikinama mikroflora (pvz., naudojant antibiotikus), organizmas tampa lengvai pažeidžiamas patogenų.

Šiuolaikinėje medicinoje yra daug būdų kovoti su patogenais – antibiotikai, vakcinos, fungicidai ir t. t. Be to, geros sanitarinės sąlygos trukdo patogenams plisti. Dėl to daug mažiau žmonių miršta nuo ligų, tačiau visiškai išnaikinti ligų nepavyksta, nes ligų sukėlėjai greitai dauginasi ir todėl sparčiai evoliucionuoja, tampa atsparūs gydymui. Nuo kai kurių ligų, pavyzdžiui, AIDS, vaistų dar nerasta. Mažai tikėtina, kad žmonijai kada nors pavyks įveikti visas ligas, nes tokiu atveju žmonija taptų laisva niša, kurios niekas neeksploatuoja, ir anksčiau ar vėliau ją vėl kas nors užimtų.

Ekologiniu požiūriu patogenai yra svarbūs, nes vykdo natūralią atranką, kurios metu išlieka atspariausi, sveikiausi individai. Kai kurie ligų sukėlėjai panaudojami kenkėjų biologinei kontrolei. Taip, panaudojant miksomos virusą, buvo sumažinta triušių populiacija Australijoje, dariusi didžiulę žalą vietinei gamtai. /https://lt.wikipedia.org/wiki/Patogenas/

Liaudies gydymas

Liaudies medicina (angl. traditional medicine) – medicinos žinių sistemos, kurios per ilgą laikotarpį buvo sukauptos visų visuomenių viduje ir perduodamos iš kartos į kartą. Pradėtos kaupti jau pirmykštėje visuomenėje. Liaudies medicina susidėlioja stebint ir nagrinėjant žmogaus reakciją į tam tikrus poveikius, kaip žolelių antpilai ar akupunktūra, kurios vystėsi šimtmečiais įvairių visuomenių viduje iki šiuolaikinės medicinos eros. Tradiciniai vaistai apima tokias praktikas kaip žolių medicina, Ajurvedinė medicina, akupunktūra, tradicinė Kinijos medicina, Pietų Afrikos gyventojų Muti ir kitos panašios kilmės medicinos žinios ir praktikos iš viso pasaulio. Liaudies mediciną tiria etnomedicina, etnobotanika ir medicinos antropologija.

Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) apibrėžia liaudies mediciną kaip „sveikatos praktikos, metodai, žinios ir tikėjimai, panaudojantys vaistus iš augalų, gyvūnų ir mineralų, dvasinę terapiją, manualines terapijas ir pratimus, naudojamus atskirai ar kartu ligoms gydyti, diagnozuoti, ligų profilaktikai ir sveikatos palaikymui“.

Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos naudoja liaudies mediciną, kai kuriems pirminės sveikatos priežiūros uždaviniams spręsti. Pavyzdžiui, Afrikoje, iki 80 % gyventojų naudoja tradicinę mediciną pirmaeilei sveikatos priežiūrai. PSO taip pat pažymi, kad jos populiarumas didėja ir industrinėse šalyse. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose 158 milijonai suaugusių naudoja papildančią mediciną (sritis, kuri apima ir tradicinę mediciną, bet yra platesnė). PSO taip pat pažymi, kad „netinkamas tradicinių vaistų ar praktikų naudojimas gali turėti neigiamų ar pavojingų padarinių“ ir kad „yra būtini tolimesni tyrimai, kad nustatyti efektyvumą ir saugumą“ kelių praktikų ir vaistinių augalų, naudojamų liaudies medicinoje.

II fazės fermentai – medžiagos kurios gali nuginkluoti laisvuosius radikalus, ir padėti kovoti su vėžį sukeliančiais kancerogenais

17 beta estradiolis – stipriausias žinduolių estrogeninis hormonas, gali būti kancerogeninis su hormonais susijusio vėžio atvejais

A

ACE inhibitoriai – randami išrūgų baltymuose, mažina kraujospūdį ir stiprina širdį bei kraujagysles

Acermanas – krakmolas arba kiti polisacharidai

Acetilcholinas – vienas pagrindinių neuromediatorių, reikalingų atminties funkcijoms ir sveikų smegenų veiklai užtikrinti

Acetilenas – vėžio ląstelių augimą stabdanti medžiaga, esanti salieruose

Acidozė – šarmų, esančių kraujyje ir audiniuose, išeikvojimas

Adaptogenai – komponentai, kurie nepaisydami stresorių poveikio, normalizuoja fiziologinius poveikius

Adenozintrifosfatas (ATF) – organizmo energijos molekulė

AKF inhibitoriai – aptinkami išrūgų baltymuose, mažina kraujospūdį ir gerina širdies ir kraujagyslių sveikatą

Aldosteronas – adrenalino hormonas, kuris gali pakelti kraujospūdį

Alfa karotinas – karotinoidas, kuris organizme virsta vitaminu A

Alfa laktalbuminas – baltymų frakcija, svarbi kovai su ligomis, randam išrūgų baltymuose

Alfa linoleninė rūgštis (Alfa linoleno rūgštis) – uždegimą mažinanti omega-3 riebioji rūgštis

Alicinas – veiklioji česnakų medžiaga, aliino ir alinazės tarpusavio sąveikos rezultatas

Aliinas – amino rūgštis randama česnakuose

Alilizotiocianatas – sinigrino irimo produktas, manoma, kad padeda išvengti navikų ir stabdo jų augima

Alinazė – fermentas, randamas česnakuose, jam veikiant amino rūgštį aliiną, susidaro glicinas

Amino rūgštys – baltymų formavimuisi susijungiančios molekulės

Anetolis – junginys, suteikiantis pankoliams saldų skonį

Angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai (slopikliai) – veikdami aplink arterijas esančius raumenis, padeda normalizuoti kraujospūdį

Antiemetikas – gali padėti išvengti pykinimo ir vėmimo

Antimutagenas – medžiaga, kuri stabdo ląstelių pokyčius, galinčius sukelti vėžį

Antioksidantai – maiste esančios medžiagos, padedančios įveikti oksidacinius procesus arba oksidacinį stresą, kurie lydi beveik visas degeneruojančias ligas

Antitrombocitinė veikla – neleidžia sulipti trombocitams kraujyje, taigi saugo nuo širdies priepuolio ar insulto

Antocianinai – pigmento molekulės, suteikiančios spalvą mėlynėms, raudoniesiems kopūstams bei vyšnioms, gerina regėjimą ir smegenų veiklą, mažina regėjimo lauke atsiradusių dėmių plitimą, padeda organizmui kovoti su uždegiminiais procesais

Antrakvinonas – junginys noni vaisiuose, kuris skatina kolageno sintezę ir gali padėti nuo raukšlių

Apoptozė – natūrali ląstelių mirtis

Argininas – amino rūgštis, vertinga dėl savo savybės apsaugoti vidines arterijų sieneles, tuomet jos būna atsparesnės aterogenezei

Astaksantinas – lašišoje aptinkamas antioksidantas

Ataksija – drebantys judesiai ir svyruojanti eisena

Aterosklerozė – arterijų užsikimšimas

Atsparumas insulinui – siejamas su meta-bioliniu ir II tipo diabetu

Augalų steroliai – augalų cheminės medžiagos, labai naudingos sveikatai, mažina cholesterolio kiekį kraujyje

Avenantramidai – polifenolio antioksidantai, unikalūs avižoms, manoma kad pasižymi priešuždegiminėmis ir širdžiai naudingomis savybėmis

Azoto oksidas – organizme esantis junginys, padedantis įveikti kraujagyslių susiaurėjimą, tokiu būdu palengvindamas kraujo pratekėjimas, sintetinamas iš arginino

B

Betainas – metabolitas, kuris sąveikaudamas su folatu mažina homocisteino toksiškumą, dar žinomas kaip trimetilglicinas (TMG), aptinkamas cukriniuose runkeliuose

Beta gliukanai – polisacharidai, skatinantys imuninės sistemos veiklą

Beta karotinas – karotenoidas, organizme virstantis vitaminu A

Beta kriptoksantinas – oranžiniai geltonas karotinoidas, kuris gali sumažinti plaučių vėžio riziką

Beta laktoglobulinas – baltymų frakcija, svarbi kovai su ligomis, randama išrūgų baltymuose

Beta sitosterolis – augalinis junginys, žymiai mažinantis cholesterolio kiekį kraujyje ir tausojantis prostatą

Betacianinas – junginys, suteikiantis raudoną spalvą burokėliams

Betainas – metabolitas, kuris, veikdamas kartu su folio rūgštimi, mažina galimą homocisteino nuodingumo lygį, taip pat žinomas kaip trimetilglicinas (TMG)

Boras – mineralas, kuris gali būti svarbus kaulams ir sąnariams, ypač moterų organizme

Bromelainas – amino rūgštis skaidantis proteolitinis fermentas, atnaujina skrandžio veiklos sutrikimus, išgaunamas iš ananasų

Būtinosios riebiosios rūgštys – su maistu gaunami gerieji riebalai, palaiko daugelį sveiko organizmo funkcijų

C

C-reaktyvusis baltymas – kraujo baltymas, naudojamas uždegimo diagnostikai

Chalkano polimerai – cinamone aptinkami fitochemikalai, didinantys ląstelių gliukozės metabolizmą

Charatinas – junginys, randamas kartesniuose melionuose, gali padėti nuo diabeto

Chemotaksija – baltųjų kraujo kūnelių susidūrimo su infekcija greitis

Chlorogeno rūgštis – antioksidantas, ypač efektyvus nuo laisvųjų radikalų, vadinamų superoksido aniono radikalais, randama saldžiose bulvėse, obuoliuose ir kavoje

Cholorofilas – medžiaga, dėl kurios augalai būna žali, natūrali kraują valanti priemonė

Cholecistokininas (CCK) – virškinamojo trakto hormonas, pranešantis smegenims apie sotumą

Cholinas – kiaušiniuose aptinkama medžiaga, reikalinga užtikrinti smegenų ir kepenų veiklą bei skaidant riebalus, organizme virsta į betainą

Chromas – insulino veiklą užtikrinantis mineralas

Ciberžolė – Uždegimą mažinantis prieskonis

Ciklooksigenazė – organizme gaminami junginiai, gali būti dviejų ar daugiau formų, vadinamų COX-1 ir COX-2

Cinarinas – artišokų veiklioji sudedamoji dalis, apsauganti kepenis

Cirkuliuojantis imuninis kompleksas – sąnarių skausmą sukeliantis junginys

Cisteinas – gliutationo – svarbiausio organizme esančio antioksidanto – gamybai būtina amino rūgštis

Citratas – junginys galintis padėti išskaidyti inkstų akmenis

Citokinai – uždegiminiai chemikalai

COX inhibitoriai – skausmo ir uždegimo plitimą organizme stabdantys vaistai

C reaktyvusis baltymas – kraujo baltymas, padedantis nustatyti uždegimo lygį

D

Dialil disulfidas – česnakuose esantis junginys, kuris, kaip paaiškėjo, slopina leukemijos ląsteles mėgintuvėliuose

Dialil sulfidas – svogūnuose esantis junginys, kuris organizmą skatina gaminti svarbų su vėžiu kovojantį fermentą

Dihidrotestosteronas (DHT) – testosterono metabolitas, lemiantis plaukų slinkimą ir gerybinę prostatos hiperplaziją

Diosgeninas – pupose esantis fitochemikalas, kuris, atrodo, trukdo vėžinėms ląstelėms daugintis

Disacharidai – angliavandenis cukrus

Diterpenas – sveikatai naudingas augalinis junginys, randamas rozmarinuose

Ditioletionai – priešvežiniai fitochemikalai, randami kopūstuose

Dopaminas – smegenų neuromediatorius, užtikrinantis gerą savijautą

D-ribozė – organizmo ląstelėse gaminamos molekulės, dalyvaujančios ląstelių veikloje

E

Eikozanoidai – metabolinius procesus reguliuojantys organizmo minihormonai, dar vadinami prostaglandinais

Elago rūgštis – vyšniose ir raudonosiose avietėse natūraliai aptinkamas fenolis, žinomas antikancerogeninis ir animutageniškas jo poveikis, trikdo tumorų augimą

Emocinės laisvės technika (ELT) – jos autoriaus Gary Graig apibūdinama kaip emocinė akupunktūros versija, ELT technika padeda žmonėms išsilaisvinti iš pykčio, sielvarto, neigiamo savo įvaizdžio, vilčių, tikėjimo žlugdymo ir netgi ligų sukeliamos neigiamos energijos

Endotelio funkcijos sutrikimas – kraujagyslių vidinio paviršiaus ląstelių veiklos sutrikimas

Enterodiolis – lignano skilimo žarnyne produktas, kuris trukdo estrogeno vėžį skatinančiai veiklai

Enterolaktonas – lignano skilimo žarnyne produktas, kuris trukdo estrogeno vėžį skatinančiai veiklai

Epigalokatechino galatas (EGKG) – priešvėžinį žaliosios arbatos poveikį sukeliantis katechinas

Eritadeninas – veiklioji shiitake grybų medžiaga, mažinanti cholesterolio kiekį kraujyje

Eruko rūgštis – riebalų rūgštis, kuri susijusi su Kešano liga

Eskinas – paprastojo kaštono veiklioji medžiaga, stiprinanti venų vožtuvus, sieneles bei kapiliarus

Estrogenų dominavimas – siejamas su menopauze, sumažėjusiu estrogenų ir progesterono kiekiu, progesterono kiekis mažėja sparčiau, todėl pažeidžiama abiejų hormonų pusiausvyra

Eugenolis – fitochemikalas, pasižymintis antimikrobine veikla, jis gali padėti sustabdyti bakterijų ir grybelių augimą

F

Fagocitozė – imuninės sistemos mechanizmas, kuriam veikiant pašalinamos ląstelių liekanos, bakterijos, patogenai bei negyvos audinių ląstelės

Fenetil izotiocianatas – junginys, randamas kryžmažiedėse daržovėse, kuris gali pasižymėti priešvėžiniu poveikiu

Fenilalaninas – skausmą kontroliuojanti amino rūgštis

Fenilbutazonas – priešuždegiminis vaistas, pasižymintis poveikiu, panašiu į kurkumino poveikį

Fenoliai – augalų cheminės medžiagos, stiprūs antioksidantai ir priešuždegiminės, taip pat žinomos kaip fenolio rūgštis

Fenolio junginiai – natūralūs antioksidantai, neutralizuojantys kenksmingus laisvuosius radikalus, sukeliančius tokius chroninius susirgimus kaip vėžys, širdies ligos ir diabetas, dauguma jų priklauso flavonoidams

Fenolio rūgštys – užkerta kelią vėžinių tumorų augimą skatinančių junginių veiklai

Fibrinai – organizmo gaminamos lipnios, primenančios voratinklį skaidulos, padedančios sustabdyti kraujavimą

Fibrinogenas – organizme pasisavinimą stabdantys junginiai

Fikocianinas – pigmentas, randamas melsvai žaliuose dumbliuose, pasižymintis antioksidantinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, gali neleisti susidaryti vėžio ląstelių kolonijoms

Fitatai – mineralų pasisavinimą stabdantys junginiai

Fitoestrogenai – silpnas augaluose esantis estrogeninis junginys

Fitonutrientai – augalinės maistinės medžiagos

Fito rūgštis – chromo (ir kitų mineralinių medžiagų) pasisavinimą mažinantis fitochemikalas

Fitoaleksinai – augalų gaminamos cheminės medžiagos, gintis nuo patogeninių mikroorganizmų

Fitoenas – antioksidantas, randamas daugelyje vaisių ir daržovių, tarp jų pomidoruose, manoma, kad kartu su zera karotinu ir fitofluenu gerai apsaugo nuo ligų

Fitoestrogenai – silpni augalų estrogeniniai junginiai

Fitofluenas – antioksidantas, randamas daugelyje vaisių ir daržovių, tarp jų pomidoruose, manoma, kad kartu su zera karotinu ir fitofluenu gerai apsaugo nuo ligų

Fitosteroliai – augalų cheminės medžiagos, labai naudingos sveikatai, mažina cholesterolio kiekį, dar vadinami augalų steroliais

Flavonoidai – augalinių junginių grupė, turinti antioksidacinių, antivėžinių ir antialerginių savybių, išskiriama apie 4000 skirtingų flavonoidų

Flavanoliai – kakavoje esantys flavonoidai, apsaugo kraujagyslėse esančias į riebalus panašias medžiagas nuo arterijų užkimšimo ir moduliuoja nikotino rūgštį

Floridzinas – fitochemikalas, randamas obuoliuose, susijęs su antioksidantminėmis sąvybėmis

Folatas – B grupės vitaminas, padedantis išvengti nervų vamzdelių defektų ir sumažinti homocisteino kiekį

Folio rūgštis – B vitaminas, kuris padeda išvengti nervinio vamzdelio defekto ir sumažinti homocisteino kiekį

Fosfatidilcholinas – veiklioji populiaraus lecitino papildo sudedamoji dalis. Tyrimų, atliktų su gyvūnais, metu įrodyta, kad jis apsaugo nuo cirozės bei fibrozės ir yra būtinas normaliai kepenų veiklai užtikrinti

Fosfatidilserinas – fosfolipidas ir gamtoje aptinkama maistinė medžiaga, esanti ląstelių membranoje, dižiausia jos koncentracija būna smegenyse

Fruktooligosacharidai – naudinga sveikatai nesuvirškinamų angliavandenių forma, padedanti išlaikyti sveiką virškinamojo trakto mikroflorą

Ftalidai – fitochemikalų grupė, atpalaiduojanti arterijos sienelių raumenų audinius ir mažinanti streso hormonų kiekį

Fukoidanas – polisacharidas, kuris, manoma, pasižymi antivėžine veikla, randamas kombu ir wakame

Furokumarinai – junginiai randami greipfrutuose, trukdo svarbiausio fermento, skatinančio ir reguliuojančio tam tikrų vaistų apykaitą, veiklai, priežastis negerti vaistų su greipfrutų sultimis

G

Gama amino sviesto rūgštis (GASR) – raminamą poveikį smegenims turintis slopinamasis neuromediatorius

Gama linoleno rūgštis (GLR) – svarbi geroji omega-6 rūgštis, aptinkama kanapių sėklose, raktažolėse ir agurklių aliejuje

Gama-tokoferolis – vitamino E sudedamoji dalis, neutralizuojanti perioksinitrito radikalus, sukeliančius endotelio ląstelių membranų sutrikimus

Ganodermo rūgštis – reishi grybų komponentas, kuris neutralizuoja peroksinitrito radikalus,ardančius ląstelių endotelio membranas

Gemalas – mažiausia grūdo dalis, turtinga vitaminų, mineralų ir skaidulų

Geraniolis – fitochemikalas, pasižymintis antimikrobine veikla, gali sustabdyti bakterijų ir grybelių augimą

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) – erzinanti, tačiau nekenksminga būsena, apibūdinanti dažnu šlapinimusi, ypač naktį, šlapimo užlaikymu, silpna arba trūkinėjančia srove, poreikiu skubiai nusišlapinti, gausiu arba mažu šlapimo kiekiu

Gingerdionas – antioksidantas ir veiklioji imbiero medžiaga

Gingerolis – fitochemikalas, suteikiantis imbierui aitraus skonio

Glicerofosfocholinas (GPC) – protinę veiklą, dėmesį, susikaupimą ir atmintį veikiantis fosfolipidas

Glicirizinas – saponinių šeimos narys ir veiklioji saldymedžio medžiaga

Glikerminis indeksas – padeda išmatuoti suvartojamo maisto (pvz. vaisių) poveikį padidėjusiam cukraus kiekiui kraujyje

Glikemijos kiekis – maisto poveikis cukraus kiekiui kraujyje, skaičiuojamas pagal porcijos dydį

Glikeminis indeksas – matas, kiek tam tikras maistas, padidina cukraus kiekį kraujyje

Glikeminis krūvis – maisto veikiamo cukraus kiekio kraujyje vienetas

Glikogenas – kraujo cukraus sankaupos

Glikolipidai – medžiagos, randamos svieste, pasižymi antiinfekcinėmis savybėmis

Glikonutrientai – veiklioji vaistinė sacharozė

Gliukozė – grynasis cukraus kiekis kraujyje

Gliukozės toleravimo faktorius (GTF) – padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, aptinkamas mielėse

Gliukozinolatai – augalinės maistingosios medžiagos, kurios yra pirminės molekulės, stiprinančios žmogaus atsparumą vėžiui

Gliutationas – vienas svarbiausių organizmo antioksidantų

Gliutationio peroksidazė – apsaugą nuo laisvųjų radikalų ir antioksidantų sukeltos astmos užtikrinantis fermentas, ypač svarbus mažinant uždegiminių medžiagų, pvz. leukotrinų, gamybą

Gliutationo-S-transferazė – svarbus su vėžiu kovojantis fermentas

Goitrogenai – natūraliai susidarančios medžiagos, kurios slopina skydliaukės veiklą

Gūžys – jodo trūkumo sukeltas nevėžinis skydliaukės padidėjimas

H

Hemagliutaminas – krešulius skatinanti medžiaga, dėl kurios raudonieji kraujo kūneliai susijungia, randama sojų pupelėse

Helenalinas – arnikoje aptinkama stipri priešuždegiminė medžiaga

Hesperidinas – dominuojantis flavonoidas apelsinuose, stiprina kapiliarus ir pasižymi priešuždegimine, antialergine, vazoprotekcine ir antikancerogenine veikla

Helicobacter pylori (H. pylori) – dažnai pasitaikanti skrandžio bakterinė infekcija, sukelianti skrandžio opas

Hesperidinas – apelsinuose dominuojantis flavonoidas, stiprina kapiliarus, pasižymi priešuždegiminėmis antialerginėmis, antikancerogeninėmis bei kraujagysles saugojančiomis savybėmis

Hidrochlorinė rūgštis – aktyvuoja skrandžio baltymus skaidančius fermentus

Hidroksicitratas (hidroksicitrininė rūgštis) – fermento, vadinamo citrato liaze, vienetas, padeda sacharozę ir krakmolą paversti riebalais bei malšina apetitą

Hidroksilo radikalai – pavojingi laisvieji radikalai

Hidrolizuoti kviečių baltymai – natūralūs AKF inhibitoriai (slopikliai), gausus aukštos svarbos absorbuojamų baltymų šaltinis

Hiperglikemija – didelis cukraus kiekis kraujyje

Hipokampas (hippocampus) – už atmintį atsakinga smegenų sritis

Hipotiroidizmas – skydliaukės veiklos sutrikimas, pasižymintis sumažėjusiu skydliaukės hormonų kiekiu organizme

Homocisteinas – amino rūgštis, natūralus metabolizmo produktas, priešuždegiminė biocheminė medžiaga, galinti padidinti širdies ligų ir insulto riziką

HDP – junginiai Azijoje naudojami vėžio gydymui papildyti, taip pat randami grybų ląstelių struktūroje

I

Imunoglobulinas – baltyminė frakcija, išsiskirianti gebėjimu kovoti su susirgimais

Indolai – fitochemikalai, saugo nuo prostatos, odos ir krūties vėžio

Inositolis – žmogaus organizmo sintezuojama medžiaga, dažnai manoma esant B grupės vitaminu, tačiau tai nėra vitaminas

Insulinas – kasoje gaminamas riebalus kaupiantis hormonas, išsiskiriantis padidėjus cukraus kiekiui kraujyje

Inulinas – natūraliai susidarančios tirpiosios skaidulos, kurios maitina gerąsias žarnyno bakterijas ir padeda palaikyti sveiką skrandį bei virškinamąjį traktą

Izoflavonai – sojų patiekaluose esantys fitochemikalai, galintys palengvinti menopauzės simptomus

Izomerai – cheminiai junginiai, turintys vienodo skaičiaus, bet skirtingo išsidėstymo tos pačios rūšies atomų

Izotiocianatai – fitochemikalai, kurie neutralizuoja kancerogenus, mažina jų žalingą poveikį, ir skatina išskirti kitas su jais kovojančias medžiagas

Įgimtas faktorius – skrandyje išsiskiriantis baltymas, reikalingas vitamino B12 įsisavinimui

J

Jodas – skydliaukės hormonų gamybai būtinas elementas

K

Kamieninės ląstelės – histamino saugyklos

Kankorėžinė liauka – smegenyse esanti liauka, padedanti reguliuoti paros ritmą ir gaminti melatoniną

Kaprino rūgštis – vidutinės grandinės trigliceridas, iš kurio žmogaus organizme susidaro monokaprinas, randamas kokosuose

Kapsaicinas – aitriųjų paprikų veiklioji medžiaga, dažnas nuskausminamųjų kremų ingridientas, vazodiletatorius

Karminatyvas – medžiaga, mažinanti vidurių pūtiną

Karotinoidas – augaluose aptinkamas antioksidantinis junginys, itin naudingas sveikatai

Karvakrolis – junginys, pasižymintis priešgrybelinėmis, antibakterinėmis ir antiparazitinėmis savybėmis, randamas raudonėliuose ir čiobreliuose

Katechinai – itin veiksminga polifenolių grupė, aptinkama spanguolių sultyse, žaliojoje arbatoje ir cinamone

Katecholaminai – smegenyse esančios cheminės medžiagos, padedančios pataisyti nuotaiką ir įveikti depresiją

Klaudikacija – skausmingi kojų raumenų spazmai, atsiradę dėl deguonies trūkumo, protarpinis šlubumas

Kofermentas Q10 – daugelyje organizmo audinių aptinkamas ubikvinonas, būtinas gaminant organizmo energijos molekules ATF (adenozintrifosfatus)

Kofeino rūgšties fenetilo esteris – veiklioji bičių pikio medžiaga, pasižyminti priešvėžinėmis, priešuždegiminėmis ir imunomoduliacinėmis savybėmis

Kofeino rūgštis – stiprus antioksidantas, randamas kavoje ir rozmarinuose, antiuždegiminė medžiaga

Konjuguota linolo rūgštis (KLR) – transriebalai, aptinkami žolėdžių gyvūnų pieno produktuose ir mėsoje

Kortizolis – streso hormonas, kurio didelis kiekis gali priversti susitraukti hipokampą ir tokiu būdu sukelti smegenų senėjimą

Ksenohormonai – toksinai skatinantys hormonų irimą

Kukurbitacinai – moliūgų sėklų cheminės medžiagos, kurios gali trukdyti gamintis DHT (dihidrotestosteronui), šalutiniam testosterono apykaitos produktui

Kurkuminas – antioksidantas ir kurkuminoidas, pasižymi priešuždegiminėmis ir priešvainikinėmis savybėmis, teigiamai veikia cholesterolio kiekį kraujyje

Kurkuminoidai – junginių grupė, lemianti ciberžolės gydomąsias savybes ir ryškiai geltoną spalvą

Kvercetinas – natūralus priešuždegiminis flavonoidas

L

Laisvieji radikalai – destruktyviosios organizmo molekulės, gali pažeisti ląsteles ir DNR strutūrą

Lauro rūgštis – riebioji rūgštis, turinti antivirusinę, antimikrobinę bei imuninę funkciją

Lecitinas – maistinis papildas, kuris yra 10 – 20% fosfatidilcholinas

Lektinai – medžiagos, esančios ankštiniuose ir grūduose, kurių pirminė užduotis atbaidyti puolančius vabzdžius, lektinai gali prisijungti prie organizmo audinių ir sukelti problemų

Lignanai – augalusoe esantys junginiai, saugantys nuo vėžio, ypač nuo to, kuris susijęs su jautrumu hormonams – gimdos ir prostatos vėžio

Likopenas – karotinoidas, susijęs su mažesne prostatos vėžio rizika, randamas pomidoruose

Limonenas – fitochemikalas, kuris skatina organizmą sintetinti fermentą, pasižymintį antioksidantinėmis savybėmis ir padedantis nukenksminti chemikalus, randamas citrusinių vaisių žievelėje

Limoninas – limonoidas citrinose, kuris, atrodo gali mažinti cholesterolio kiekį

Limonoidai – fitochemikalai, kurių gausu citrusiniuose vaisiuose, suteikia kvapą šviežioms citrinoms ar apelsinų žievelei

Linolio rūgštis – nepakeičiamoji riebalų rūgštis, pasižyminti antivėžinėmis savybėmis, dar vadinama omega-6

Lipidų peroksidacija – procesas, kai riebalai apkarsta

Liuteinas – karotenoidas, natūralus antioksidantas, užtikrinantis sveiką odą ir akis

Liuteolinas – flavonoidas, randamas artišokuose, kuris padeda išvengti MTL oksidacijos

Lizinas – būtinoji amino rūgštis, kuri, veikdama su kitomis amino rūgštimis, užtikrina augimą, padeda išlaikyti kūno masę ir organizme esančio azoto – svarbios amino ir nukleininių rūgščių sudedamosios dalies – atsargas

Lytinius organus surišantis globulinas (SHBG) – junginys, kuris prisitvirtina prie estrogeno ir padeda jį pašalinti iš organizmo

L-argininas – spermos gamybą ir judrumą didinanti amino rūgštis, būtina azoto oksido susidarymui

L-ergotioneinas – stiprus grybuose esantis antioksidantas, kuris neutralizuoja laisvuosius radikalus ir padidina fermentų, pasižyminčių antioksidantine veikla, poveikį

L-gliutaminas – gausiausiai žmogaus organizme esanti amino rūgštis

L-gliutamino rūgštis – sužadinimą lemiantis neuromediatorius

L-karnitinas – vitaminus primenantys junginiai, lydintys riebiąsias rūgštis į ląstelių mitochondrijas, kur sunaudojami energijai gauti

Lukštas – nevalgomas išorinis grūdo branduolio sluoksnis, dar vadinami pelais

M

Makula – centrinė tinklainės dalis, vadinamoji, geltonoji dėmė, kurioje išsidėstę jautrumą šviesai formuojantys fotoreceptoriai

Magnis – didelį kraujospūdį mažinantis mineralas

Makrofagai – baltieji kraujo kūneliai, kurie ryja svetimkūnius, tokius kaip grybeliai ar bakterijos

Manganas – augimui, reprodukcijai, žaizdų gijimui, smegenų veiklai, bei sacharozės, insulino, ir cholesterolio metabolizmui būtina medžiaga

Melatoninas – galingas hormonas, atliekantis daugybę funkcijų organizme, viena iš jų – padėti sureguliuoti miego ciklą, gali turėti nuo vėžio apsaugančių sąvybių

Metabolinis sindromas – priešdiabetinė forma, didinanti širdies ligų riziką

Metabolitas – metabolinio proceso šalutinis produktas

Metilhidroksichalkono polimeras – veiklioji cinamono sudedamoji dalis, savo funkcija panašus į insuliną, didiną ląstelių sunaudojamą gliukozės kiekį ir nurodo tam tikroms ląstelėms gliukozę versti į glikogeną

Metilinimas – centrinėje nervų sistemoje vykstanti cheminė reakcija, kurios metu molekulių grandinės pereina į metilo grupes

Mielino danga – izoliacinė nervus dengianti medžiaga

Miricetinas – dažnai pasitaikantis flavonoidas, galintis pasižymėti priešuždegiminiu, antinavikiniu ir antioksidantiniu poveikiu, randamas razinose

Miristicinas – lakusis aliejus petražolėse, kuris gali trukdyti susidaryti navikams

Molibdenas – fermentų veiklą stiprinanti medžiaga, randama raudonose daržinėse pupelėse

Monokaprinas – šalutinis kaprino rūgšties produktas, galintis pasižymėti antivirusiniu poveikiu

Mononesotieji riebalai – pagrindiniai Viduržemio jūros šalių virtuvės riebalai, susiję su mažesniu sergamumu širdies ligomis, randami riešutuose ir alyvuogių aliejuje, dar vadinami omega-9

Monoterpenas – augalinis junginys, randamas rozmarinuose

Mukopolisacharidai – sudėtiniai angliavandeniai, kurių sudėtyje yra amino rūgščių, paprastųjų angliavandenių ir kartais baltymų, sudaro melsvadumblių ląstelių sieneles

N

N-acetilcisteinas – kepenis apsaugantis antioksidantas, amino rūgšties L-cisteino derivatas, stipraus antioksidanto glutationo pirmtakas

Natokinazė – fibrinolitinis trombus mažinantis fermentas, aptinkamas natto (sojų produktas)

Natrio alginatas – junginys, esantis tamsiai ruduose dumbliuose, gali sumažinti radioaktyviųjų dalelių patekimą į kaulus

Natūralios ląstelės žudikės – organizmo ląstelės, užprogramuotos aptikti ir sunaikinti tumorą bei apsaugoti organizmą nuo įvairių mikrobų

Nazuninas – antocianinas, kuris yra stiprus antioksidantas, randamas baklažanuose

Neopterinas – žmogaus organizme randama medžiaga, kuri, atrodo, atlieka svarbų vaidmenį imuninėje sistemoje, gaunamas iš bičių pienelio

Nepakeičiamosios riebalų rūgštys – gerieji riebalai, kurie turi būti gaunami su maistu, reikalingi sveikai organizmo veiklai

Netirpiosios skaidulos – nesuvirškinamos maisto dalys, pašalinamos per žarnyną

Neuromediatorius – smegenyse gaminama informaciją perduodanti cheminė medžiaga

Neutrofilai – gausiausia baltųjų kraujo kūnelių rūšis organizme, svarbus imuninės sistemos elementas

NF-kapa B – genų, atsakingų už reakciją į uždegimą, gaminimą kontroliuojantis baltymas

Nobiletinas – citrusinių vaisių flavonoidas, kuris gali padėti išvengti aterosklerozės

O

Obuolių rūgštis – acte esanti medžiaga, padedanti kovoti su toksinais ir pašalinti žalingas bakterijas

Oksalatas – kalcio pasisavinimą trikdanti medžiaga

Oksidacinis stresas – neigiamas deguonies molekulių laisvųjų radikalų ląstelių poveikis

Oksidacija – laisvųjų radikalų sukeltas ląstelių senėjimas

Oksimelis – obuolių acto ir medaus mišinys, vartojamas ištirpdyti skausmą sukeliančias organizme susikaupusias kalcio nuosėdas

Oktakozanolis – junginys kviečių gemalų aliejuje, kuris naudingas sportuojant

Oleino rūgštis – omega-9 riebalai, dideliais kiekiais aptinkami alyvuogių aliejuje ir makadamijos riešutų aliejuje bei daugelyje kitų riešutų, skatina omega-3 riebiųjų rūgščių patekimą į ląstelės membraną

Oleuropeinas – veiklioji alyvuogių lapų ekstrakto medžiaga

Omega-3 riebalai – alfa linoleninė rūgštis esanti sėmenyse, DHA (dokozaheksaeno rūgštis) ir EPA (eikozaheksaeno rūgštis), aptinkama žuvyse, pvz. lašišoje, išlaiko ląstelių membranų skysčius

ORAC įvertis –  deguonies radikalų pasisavinimo geba, antioksidantinės galios įvertinimo sistema

Organinės sieros junginiai – antivėžiniai junginiai, randami garbanotuosiuose kopūstuose

Orizanolis – junginys ruduosiuose ryžiuose, žinomas kaip mažinantis cholesterolio kiekį

Ortomolekulinė medicina – Linus Pauling pradėtas vartoti terminas, apibūdinantis organizme esančių medžiagų ir jų junginių naudojimą ligų prevencijai ir gydymui

Osteoartritas – chroniškas sąnario kremzlės susidėvėjimas

Osteokalcinas – junginys, surišantis kalcio molekules kauluose, aktyvuojamas vitamino K

P

P medžiaga – cheminė medžiaga, perduodanti į smegenis skausmo signalus

Palmito rūgštis – riebalai, randami šokolade, nereikia valgyti dideliais kiekiais

Pantoteno rūgštis – vitaminas B5, randamas žemės riešutuose, mažina įtampą

PCB – polichlorintas bifenilas, toksinas, kartais randamas ūkiuose augintose lašišose

Papainas – proteolitinių fermentų grupės atstovas, padedantis išskaidyti arba suvirškinti baltymus, gaunamas iš papajų ir naudojamas gaminant virškinimą gerinančius bei skausmą mažinančius fermentų papildus

Papildomo faktoriaus H (PFH) genas – glaudžiai siejamas su dėmių regėjimo lauke plitimu

Pektinas – skaidulų grupė, padedanti išvengti vidurių užkietėjimo, sumažinti cholesterolio kiekį ir reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, aptinkamas obuoliuose ir svarainiuose

Pepsinas – pagrindinis baltymus virškinantis fermentas, esantis skrandyje

Perililo alkoholis – tumorų augimą stabdantis junginys, aptinkamas vyšniose

Perlamutras – kalcio ir baltymų mišinys, kuriuo austrės padengia į jų kriauklę patekusį smėlį ar žvyrą

Persinė salvadora (Salvadora persica L.) – mineralinėmis medžiagomis turtingas augalas, padedantis išlaikyti švarius dantis ir turintis dantenų kraujavimą stabdančių medžiagų

Piridoksal-5-fosfatas – veiklioji vitamino B6 forma

P-kumaro rūgštis – polifenolis, tiriamas dėl jo antioksidantinių savybių ir galimos priešvėžinės veiklos

Plazminas – organizme esantis fermentas, tirpdantis ir skaidantis fibriną

P-metoksibenzilo izotiocianatas – peruvinės pipirnės (Lepidium meyenii) šaknyje aptinkama medžiaga, žinoma kaip afrodiziakas ir apsauganti nuo vėžio

Podagra – skausmingas, dažniausiai paveldimas sutrikimas, kai organizmas negali tinkama metabolizuoti šlapimo rūgšties, dar vadinama metaboliniu artritu

Poliacetilenai – augalų junginiai, padedantys apsisaugoti nuo kancerogenų, randami pastarnokuose

Polifenoliai – stiprūs antioksidantai, dauguma jų padeda kovoti su vėžiu. Šių junginių priskaičiuojama daugiau nei 4000. Polifenoliai skirstomi į grupes ir pogrupius – flavonoidus, antocianinus ir izoflavonus. Polifenoliai, kai ir kiti antioksidantai, padeda apsaugoti ląsteles nuo natūralaus, bet kenksmingo fiziologinio proceso, vadinamu oksidaciniu stresu

Polinesotieji riebalai – didelė riebiųjų rūgščių grupė, į kurią įeina omega-3 ir omega-6, aptinkama augaliniame aliejuje, riešutuose ir žuvyje

Polisacharidai – ilgos gliukozės molekulių juostos

Prancūzų paradoksas – faktas, kad prancūzai mažiau serga širdies ligomis nei amerikiečiai, nors valgo gerokai daugiau riebaus maisto

Proantocianidinai – augaliniai junginiai, apsaugantys nuo degeneracinių ligų, antioksidantai keletą kartų stipresni nei vitaminai C ir E. Padeda apsisaugoti nuo vidinio ir išorinio (rūkymo, užterštumo) streso sukelto poveikio

Probiotikai – gerosios virškinamojo trakto bakterijos, aptinkamos jogurte

Prostaglandinas – skatina vėžinių tuomorų augimą

Proteazės inhibitorius – pupose esantis fitochemikalas, kuris lėtina vėžinių ląstelių dalijimąsi

Proteilitiniai fermentai – gyvulinės kilmės fermentai, skaidantys baltymus

P-substancija – informaciją smegenims perduodanti cheminė medžiaga

Pterostilbenas – stiprus antioksidantas, žinomas, kaip mažinantis cholesterolio kiekį ir kovojantis su vėžiu

Punikalaginai – gausiausiai granatuose esantys taninai, manoma kad būtent dėl jų granatų sultys pasižymi itin dideliu antioksidantų kiekiu

Purinai – medžiagos kurios organizme skyla į šlapimo rūgštį, randami žiediniuose kopūstuose

R

Resveratrolis – vynuogėse ir mėlynėse aptinkamas junginys, siejamas su senėjimo lėtėjimu

Riešo kanalo sindromas – skausmingas nervo, esančio tarp riešo kaulo ir raiščių, suspaudimas

Rodopsinas – rožinis akies pigmentas, reikalingas matyti blausioje šviesoje

Rozmarino rūgštis – fenolio rūgštis, randama raudonėliuose ir rozmarinuose, pasižymi antimutageninėmis ir antikancerogeninėmis savybėmis

Rutinas – kraujagysles saugojantis flavonoidas

Rūgšties pertekliaus išsiskyrimas (arba rūgšties refliuksas) – rūgšties perteklius skrandyje

S

Saponinas – pupose esantis fitochemikalas, stabdantis vėžinių ląstelių dauginimąsi ir lėtinantis tumorų augima

Selenas – mineralas ir antioksidantas, padedantis kovoti su vėžiu

Serotoninas – atsipalaidavimo neuromediatorius

Sezaminas – lignamų šeimos narys, randamas sezamų sėklose, trukdo organizme gamintis uždegimą skatinantiems junginiams

Sezaminolis – fenolio antioksidantas, susidaro kai iš sezamo sėklų spaudžiamas aliejus

Sezamolinas – lignamų šeimos narys, randamas sezamų sėklose

Sėlenos – turtingiausias skaidulų šaltinis, jose yra ir maistinių medžiagų

Silicis – kaulams svarbi maistingoji medžiaga, randama salieruose

Silikonas – sveikus kaulus užtikrinanti maistinė medžiaga

Silimarinas – veiklioji tikrojo margainio (Silybum marianum) sudedamoji dalis

Sinigrinas – cheminė medžiaga, randama Briuselio kopūstų daiguose, kuri stabdo ikivėžinių ląstelių vystymąsi

Sisteminiai fermentai – skaido daugelį biocheminių elementų, glaudžiai siejamų su skausmo ir uždegimo atsiradimu

Skaidulos – nesuvirškinama maisto produktų dalis, mažinanti riziką susirgti širdies ligomis, diabetu, nutukimu ir vėžiu

Skėtiniai – augalų grupė, kurią JAV vėžio institutas identifikavo kaip saugančią nuo vėžio, priklauso pastarnokai ir petražolės

Skydliaukė – nedidelė plaštakės formos liauka, gaubianti trachėją

Sotieji riebalai – gera forma randama kokosų aliejuje, bloga – greito maisto patiekaluose, skrudintose bulvytėse

Stearo rūgštis – riebalai, randami juodajame šokolade, pasižymi neutraliu poveikiu organizmui

Steroidinis glikozidas – junginys, randamas šparago šaknyje, veikia hormonų gamybą ir galbūt net emocijas

Steroliai – riebalai, būtina susidarant svarbių hormonų (pvz. lytinių hormonų) molekulėms

Subliuksacija – vieno arba daugiau stuburo slankstelių išnirimas

Sulfidai – savito kvapo sieros junginiai, randami svogūnuose, gali padėti mažinti lipidų kiekį ir kraujospūdį

Sulfoksidai – sieros junginiai, randami kopūstuose

Sulforafanas – narys izotiocianatų šeimos, kuri saugo nuo prostatos, skrandžio, odos ir krūties vėžio, randamas brokoliuose ir jų daiguose

Superoksido dismutazė (SOD) – svarbus antioksidantinis fermentas, aptinkamas grūdinėse kultūrose

Sviesto rūgštis – riebalų rūgštis, pasižyminti antivirusinėmis ir priešvėžinėmis savybėmis, kelia interferono lygį organizme

Š

Šakniastiebis – naudojama ciberžolės dalis

Širdies išemija – komplikuotas kraujo patekimas į širdies raumenį

Šogaoliai – antioksidantai ir veikliosios medžiagos imbiere, pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis

T

Taninai – kartūs augaliniai junginiai, esantys arbatoje, vyne bei kai kuriuose vaisiuose, jų ypač gausu granatuose

Taraksasterolis – hormonų pusiausvyrai reikalinga kiaulpienių medžiaga

Tartaro rūgštis – randama acte, svarbi kovojant su organizmo toksinais ir stabdo žalingų bakterijų veiklą

Taurinas – amino rūgštis ir natūralus diuretikas

Teaflavinas – antioksidantas esantis juodojoje arbatoje

Teaninas – žaliojoje arbatoje esanti medžiaga, skatinanti raminančio poveikio turinčio smegenų neuromediatoriaus, vadinamo GASR, išsiskyrimą

Tearaubigenas – antioksidantas esantis juodojoje arbatoje

Telomerazė – fermentas, kuris skatina vėžio ląsteles dalintis be pabaigos

Teobrominas – daugelyje tokių augalų kaip kakavmedžiai esantis junginys, padedantis atpalaiduoti stemplės sutraukiamąjį raumenį

Tiraminas – iš amino rūgšties tirozino gauta cheminė medžiaga, gali sukelti migreną

Tirozinas – austrėse esanti amino rūgštis, kurią smegenys paverčia dopaminu

Tirpiosios skaidulos – skyla perėjusios virškinamąjį traktą ir sudaro želė, į kurią pakliūva cholesterolio perteklius, lėtindamos virškinimą padeda kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje bei cukraus patekimą į kraujagysles

Tokoferoliai – gydomieji alyvuogėse esantys augaliniai junginiai, E grupės vitaminų atstovai

Trigliceridai – pagrindinė organizme esančių riebalų forma, jų kiekis matuojamas atliekant įprastus kraujo tyrimus

Triptofanas – žaliava, iš kurios organizmas pasigamina neuromediatorių serotoniną

Triterpenoidai – aktyvusis Reishi grybų ingredientas

Trivalentis chromas – maiste ir maisto papilduose esantis chromas

Tromboksanas – pagrindinis kraujo krešulių veiksnys

Trombozė – krešulių (arba trombų) formavimasis kraujagyslių viduje, trikdantis kraujo pratekėjimą

U

Uždegimas (inflamacija) – svarbus beveik visų degeneracinių susirgimų veiksnys

V

Vyno rūgštis – aptinkama acte, svarbi kovojant su toksinais bei žalingomis bakterijomis

Z

Zeaksantinas – su liuteinu susijęs karotenoidas, užtikrina sveikas akis

Zeta karotinas – antioksidantas, randamas daugelyje vaisių ir daržovių, manoma kad kartu su fitoenu ir fitofluentu gerai apsaugo nuo ligų

Ž

Žarnų pralaidumas – žarnų sienelių, apsaugančių kraujagysles nuo teršalų, susilpnėjimas

Hermafroditas – individas, kuriame vystosi ir vyriškos, ir moteriškos lytinės ląstelės. Hermafroditizmas - abiejų lyčių turėjimas vienu metu. Jis pasitaiko kai kuriose bestuburių grupėse - plokščiosiose kirmėlėse, žieduotosiose kirmėlėse, moliuskuose. Kitose gyvūnų grupėse jis gali pasitaikyti kaip patologija.

Hermafroditinių organizmų vyriškos ir moteriškos lytinės liaukos per visą jų gyvenimą gali funkcionuoti vienu metu, pavyzdžiui, siurbikių, kaspinuočių ir žieduotųjų kirmėlių. Tokie organizmai gali turėti prisitaikymų neapvaisinti savęs, nors kai kurie kaspinuočių vieni nareliai gali apvaisinti kitus tos pačios kaspinuočio strobilės narelius.

Kai kuriose biologinėse rūšyse yra reiškinys, kai ontogenezės metu individai keičia lytį. Jis pasitaiko žuvyse.

Terminu hermafroditas taip pat kartais vadina individus, turinčius dvigubas genitalijas ir/ar abilytes mozaikines lytines liaukas, ypač kalbant apie žmones.

Terminas hermafroditas kilo iš graikų dievo Hermafrodito, Hermio ir Afroditės sūnaus, turėjusio dvigubus lyties organus, vardo.

Zoologija

Lytį keičiantys hermafroditai yra individai, kurie gimsta vienos lyties, o vėliau pakeičia lytį ir vienu metu gali veikti tik kaip vieną lytį turintys. Kai kurių rūšių individai lytį gali keisti daug kartų.

Hermafroditų lyties lėmimas nėra susijęs su lytinėmis chromosomomis ar haploidiškumu. Lytis keičiama nekintant chromosomų kiekiui ar chromosomų rinkiniams.

Protandritai: kai individas gimsta patinu, bet vėliau gyvenime pakeičia lytį į patelės. Pavyzdžiui, jūrų klounas (gentis Amphiprion) yra spalvinga rifų žuvis, randama begyvenanti simbiozėje su anemonėmis. Paprastai viena anemonė turi visą „haremą“, susidedantį iš didelių patelių, mažesnių reproduktyvių patinų ir tiek pat nereproduktyvių patinų. Jei patelė dingsta, reproduktyvus patinas pakeičia lytį į patelės ir didžiausias iš nereproduktyvių patinas subręsta ir tampa reproduktyvus. Tai parodo, kad žvejojimo intensyvumas gali keistis, kai įvyksta lyties pasikeitimas iš vyriškos į moterišką, nuo tada žvejys natūraliai labiau nori pagauti didesnę žuvį. Nenatūraliai atrankai priklausančios populiacijos paprastai yra keičiančios lytį į mažesnį dydį.

Protoginistai: kai individas gimsta patele, bet vėliau gyvenime pakeičia lytį į patino. Pavyzdžiui, lūpažuvinės (Labridae) visos yra protoginistinės rifinės žuvys, bet turi dvi skirtingas gyvenimo strategijas: 1. Kai kurios rūšys pradeda gyventi kaip patelė ir kai jos užauga pakankamai didelės - pakeičia lytį į patino. 2. Kitos rūšys pradeda gyventi kaip patelės arba patinai (pirminė fazė), ir bet kuris iš jų pakeičia lytį į superpatino (paskutinė vyriškoji fazė). Patelės ir pirminės fazės patinai turi vienodą spalvingumą. Superpatinas yra didesnis ir dažniausiai ryškesnių spalvų ir būna tik pats vienas visame rifo plote. Kai superpatinas miršta, didžiausia lūpažuvinė visame plote, patelė ar patinas, pakeičia lytį į naują superpatiną.

Hipoglikemija – tai būklė, kai gliukozės koncentracija kraujyje būna nenormaliai maža. Gliukozė yra pagrindinė organizmo energetinė medžiaga, kurios normali koncentracija kraujyje svyruoja tarp 3,9 ir 5,6 mmol/l.

Gliukozės koncentraciją kraujyje mažina kasos hormonas insulinas, o didina gliukagonas, adrenalinas, gliukokortikoidai ir kiti įvairūs hormonai. Pati hipoglikemija nėra liga, tai simptomas, kad organizme sutriko gliukozės koncentracijos reguliavimas. Ši būklė dažnai pasitaiko sergantiesiems diabetu, bet ji taip pat gali išsivystyti kitiems asmenims. Žmonės, kurie serga diabetu ir vartoją leidžiamą insuliną, gali patirti hipoglikemijos priepuolį, jeigu susileidžia per daug insulino, arba suvartoja pernelyg mažai angliavandenių palyginus su susileisto insulino kiekiu. Asmenys, kurie neserga diabetu, gali patirti hipoglikemiją, jeigu: vartoja tam tikrus vaistus (pavyzdžiui, antimaliarinius), vartoja labai daug alkoholio, serga sunkiomis ligomis (pavyzdžiui, kepenų ar inkstų ligomis), ilgą laiką badauja, serga ligomis, sukeliančiomis insulino perteklių (pavyzdžiui, insulinoma), ar serga kitomis endokrininėmis ligomis.

Labai svarbu hipoglikemiją kuo greičiau diagnozuoti bei koreguoti. Gliukozės koncentracija kraujyje yra didinama daug angliavandenių turinčiu maistu, leidžiamais gliukozės tirpalais ar specialiais vaistais. Tuomet reikia išsiaiškinti hipoglikemijos priežastį bei ją šalinti. 

Hipoglikemija. Simptomai

Hipoglikemija gali sukelti daug įvairių nespecifinių simptomų. Gliukozė yra labai svarbi viso kūno ląstelės, tačiau ji yra itin svarbi smegenims. Mažėjant gliukozės koncentracijai kraujyje, pirmiausiai pasireiškia įvairūs simptomai, susiję su raumenų ir viso kūno veikla. Tai vyksta todėl, kad organizmas stengiasi kuo ilgiau išlaikyti pakankamą gliukozės padavimą smegenims, nes jos, kitaip negu raumenys ar kepenys, neturi jokių gliukozės atsargų. Todėl pasireiškia: stiprus širdies plakimas, drebulys, nerimas, šaltas prakaitas, stiprus alkis, dilgčiojimo jausmas burnoje. Dar labiau mažėjant gliukozės koncentracijai kraujyje, jos ima trūkti ir smegenims. Pradeda reikštis: nerimas, nenormalus elgesys, dėmesio sukaupimo sutrikimai, regėjimo sutrikimai (dvejinimasis, išsiliejęs vaizdas). Negydant hipoglikemijos, ši būklė dar labiau sunkėja, pasireiškia sąmonės sutrikimai, traukuliai, koma ar net mirtis. 

Hipoglikemija. Ligos eiga

Hipoglikemija išsivysto palaipsniui, bet jos atsiradimo greitis priklauso nuo ją sukėlusių priežasčių. Ji atsiras greičiau, jeigu buvo perdozuota insulino, bei išsivystys lėčiau, jeigu ją nulėmė fizinė mankšta ar ilgas nevalgymo periodas. Ypač pavojinga, kai asmuo, sergantis diabetu, nueina miegoti su gana žema gliukozės koncentracija kraujyje ir nakties miego metu jam išsivysto hipoglikemija. Tokiam asmeniui gali pasireikšti hipoglikeminė koma ir jis gali nenubusti. 

Hipoglikemija. Diagnostika

Hipoglikemija dažnai apibūdinama vadinamąja Viplio triada. Pagal šią triadą, hipoglikemija – tai: hipoglikemijai būdingi simptomai ir požymiai, žema gliukozės koncentracija kraujyje, simptomai ir požymiai išnyksta gliukozės koncentracijai grįžus į normalias ribas.

Taigi įtariant galimą hipoglikemiją, reikia kuo greičiau atlitki kraujo tyrimą gliukozės koncentracijai jame nustatyti. Galutinai hipoglikemijos diagnozė patvirtinama tuomet, kai buvę simptomai ir požymiai išnyksta atstačius gliukozės koncentraciją kraujyje iki normalios.

Įvairūs papildomi tyrimai gali būti atlikti ieškant hipoglikemiją sukėlusios priežasties.

Hipoglikemija. Gydymas

Hipoglikemijos gydymas apima du etapus: greitą gliukozės koncentracijos kraujyje normalizavimą bei šią būklę sukėlusių priežasčių šalinimą. Gliukozės koncentracija kraujyje gali būti didinama keliais būdais. Jis pasirenkamas atsižvelgiant į paciento sąmonės lygį. Jei hipoglikemija yra nežymi ir pacientas yra sąmoningas, jam duodama suvalgyti angliavadenių turinčio maisto (saldainių, vaisių sulčių, gliukozės tablečių, medaus). Esant žymiai hipoglikemijai, ar jei pacientas negali suvalgyti maisto ar išgerti skysčių, jam leidžiamas gliukozės tirpalas. Efektui pagreitinti galima skirti leidžiamų hormonų, didinančių gliukozės koncentraciją kraujyje.

Žmogaus būklei pagerėjus, aiškinamasi hipoglikemijos priežastis. Priklausomai nuo jos, skiriamas tolimesnis gydymas. Jis gali būti medikamentinis arba chirurginis (jeigu hipoglikemiją sukėlė insuliną produkuojantis  auglys -insulinoma).

Hipoglikemija. Profilaktika

Jeigu pacientas serga diabetu ir jam kartojasi hipoglikemijos epizodai, gydytojas turėtų peržiūrėti ir pakoreguoti paciento gydymo planą, galbūt dar kartą paaiškinti pacientui, kaip matuoti gliukozės koncentraciją kraujyje, kaip vartoti insuliną, kaip derinti mitybą. Tokiems asmenims patariama nesportuoti nevalgius, bei būti atidiems ir laiku pastebėti pirmuosius hipoglikemijos požymius.

Pacientams, nesergantiems diabetu, hipoglikemijos epizodų padeda išvengti dažnas valgymas nedidelėmis porcijomis. Visgi šitoks hipoglikemijos prevencijos metodas nėra rekomenduojamas taikyti ilgą laiką. Tad reikėtų rasti hipoglikemijos priežastį ir ją pašalinti.

Antigenai – tai medžiagos, kurias atpažįsta specifiniai antikūnai ir T-limfocitai ir sukelia imuninį atsaką. Antigeno charakterizavimui priimtos dvi sąvokos – imunogeniškumas ir antigeniškumas. Imunogeniškumas – tai antigeno sugebėjimas iššaukti imuninį atsaką, o antigeniškumas – tai antigeno sugebėjimas susirišti su antikūnu. Junginiai, kurių molekulinė masė mažesnė už 10 000, pavyzdžiui vaistiniai preparatai, patys nėra imunogeniški. Junginius, kurie imunogeniškumą įgauna tik susijungę su didelės molekulinės masės baltymu-nešėju, priimta vadinti haptenais. Haptenai negali skatinti antikūnų gamybą, tačiau gali su jais jungtis. Reikia pabrėžti, kad imunogeniškumas – yra kompleksinė charakteristika, kuri priklauso nuo paties antigeno savybių, jo pakliuvimo į organizmą kelio ir imunizavimo būdo. Kokiomis nors priemonėmis nustatyti hapteną yra labai sunku, nes haptogenai susidaro ne tik tiesiogiai jungiantis pačiam haptogenui su baltymu, bet ir haptogeno metabolitui.

Grigorijus Jefimovičius Rasputinas (tikr. pavardė Novychas, 1869-1916) - rusų valstietis ir mistikas, kurio gebėjimai pagerinti caro Nikolajaus II sūnaus Aleksėjaus, sergančio hemofilija, sveikatą leido daryti didelę įtaka caro šeimai (ypač imperatorei Aleksandrai) ir rūmams. Dėl daug G. Rasputino biografijos detalių ginčijamasi, nes jos nėra tiksliai žinomos. Jaunystėje, nors ir lankė mokyklą, tačiau liko beraštis, o kadangi pasižymėjo dideliu ištvirkimu, gavo Rasputino pravardę. 18 m. amžiaus nuvyko į Verchoturjes vienuolyną, kur įsitraukė į flagelantų gretas. Vėliau sutiko šventąjį Makarijų, stipriai paveikusį Rasputino pažiūras – ir jis netapo vienuoliu. Grįžo į gimtinę, vedė, tačiau 1901 m. ėmė keliauti, aplankė Atono kalną, ir palaipsniui įgavo pagarbų senolio vardą (tarytum šventojo).

1903 m. atvyko į St.- Peterburgą, kai caro rūmuose ėmė populiarėti mistika ir okultizmas, - ir po poros metų buvo pristatytas caro šeimai. 1908 m. jis buvo pakviestas į rūmus vėl, nes caraičiui Aleksėjui pablogėjo sveikata. Rasputinui pavyko sumažinti jo kančias, o išvykdamas jis perspėjo, kad ne tik caraičio, bet ir visos dinastijos likimas jo rankose. Ir taip prasidėjo metų trukęs jo didelės įtakos rūmams laikotarpis, kai rūmuose jis pasirodydavo kaip paprastas ir kuklus valstietis, o išėjęs iš jų puldavo į ištvirkavimų liūną. Apie antrąją Rasputino gyvenimo pusę caro šeima nenorėjo patikėti. 1911 m. G.

Rasputino elgesys tapo masiniu skandalu, bet jo įtakos sustabdyti nepavyko. 1916 m. buvo bandyta kaip nors apsaugoti Rusiją nuo G. Rasputino, kaip nors jį pašalinti. Galiausiai gruodžio 29 d. F. Jusupovas pasikvietė G. Rasputiną į savo namus, kuriuose jį vaišino užnuodytais pyragaičiais, tačiau nuodai nepaveikė Rasputino, todėl įtūžęs Jusupovas šovė į jį. Vis tik tasai sugebėjo išbėgti į kiemą, kur į jį vėl pašovė V. Puriškevičius. Tada surištą įmetė į eketę Nevoje, kur jis pagaliau nuskendo.

Retrovirusai taip vadinami todėl, kad jie veikia priešingai nei paprasti virusai: dauguma virusų formuojasi iš DNR, kurios pavirsta RNR, o retrovirusai formuojasi iš RNR, o tada pavirsta DNR.

Šiuo metu žinomos vos kelios ligos, kurias sukelia retrovirusai, - tai yra AIDS, kurį sukelia ŽIV retrovirusas, taip pat atskirų rūšių vėžiai.

XMRV retrovirusą 2006 metais atrado JAV Kalifornijos universiteto San Fransiske (The University of California at San Francisco) tyrėjai ir greitai susiejo jį su prostatos vėžiu, nors ir toks priežastinis ryšys dar neįrodytas. Virusas siejamas ne tik su lėtiniu nuovargiu, bet ir su autizmu, fibromialgija, išsėtine skleroze ir Parkinsono liga, tačiau per eksperimentus dar nepavyko rasti įtikinamų įrodymų.

Lėtinio nuovargio sindromas, dar vadinamas mialginiu encefalomielitu, yra sunki liga, kuri visiškai pakeičia žmogaus gyvenimą ir sumažina darbingumą. Pirmą kartą jis patraukė tyrėjų dėmesį XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį.

Lėtinio nuovargio simptomai dažnai apibūdinami kaip kai kas panašaus į gripą, bet jie būna stipresni, pasižymi nuovargiu, nesugebėjimu judėti ir raumenų skausmais.

Liga gali prasidėti staiga, ir mokslininkai įtaria, kad tai virusinė infekcija. Vis dėlto virusas dar nerastas, todėl kai kurie gydytojai, o taip pat ir valstybinės sveikatos apsaugos institucijos mano, kad ši liga yra pacientų vaizduotės vaisius. JAV ligų kontrolės ir profilaktikos centrai (The US Centers for Disease Control and Prevention), nesugebėdami rasti ligos priežasties, konstatavo, kad lėtinio nuovargio sindromo (mialginio encefalomielito) epidemijos priežastis esą isterija. Dar 2010-aisiais šie centrai nurodė, kad žmonės, kurie tvirtina, kad juos kamuoja ši liga, turi „asmenybės sutrikimų - serga šizofrenija, paranoja, bėgimu nuo realybės, obsesiniais kompulsiniais sutrikimais ir depresija".

Tai tikrai didžiulio masto paranoja, nes JAV šia liga serga apie 2 mln. asmenų, o Didžiojoje Britanijoje -250 tūkstančių.

Liaudies medicina (angl. traditional medicine) – medicinos žinių sistemos, kurios per ilgą laikotarpį buvo sukauptos visų visuomenių viduje ir perduodamos iš kartos į kartą. Pradėtos kaupti jau pirmykštėje visuomenėje. Liaudies medicina susidėlioja stebint ir nagrinėjant žmogaus reakciją į tam tikrus poveikius, kaip žolelių antpilai ar akupunktūra, kurios vystėsi šimtmečiais įvairių visuomenių viduje iki šiuolaikinės medicinos eros. Tradiciniai vaistai apima tokias praktikas kaip žolių medicina, Ajurvedinė medicina, akupunktūra, tradicinė Kinijos medicina, Pietų Afrikos gyventojų Muti ir kitos panašios kilmės medicinos žinios ir praktikos iš viso pasaulio. Liaudies mediciną tiria etnomedicina, etnobotanika ir medicinos antropologija.

Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) apibrėžia liaudies mediciną kaip „sveikatos praktikos, metodai, žinios ir tikėjimai, panaudojantys vaistus iš augalų, gyvūnų ir mineralų, dvasinę terapiją, manualines terapijas ir pratimus, naudojamus atskirai ar kartu ligoms gydyti, diagnozuoti, ligų profilaktikai ir sveikatos palaikymui“.

Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos naudoja liaudies mediciną, kai kuriems pirminės sveikatos priežiūros uždaviniams spręsti. Pavyzdžiui, Afrikoje, iki 80 % gyventojų naudoja tradicinę mediciną pirmaeilei sveikatos priežiūrai. PSO taip pat pažymi, kad jos populiarumas didėja ir industrinėse šalyse. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose 158 milijonai suaugusių naudoja papildančią mediciną (sritis, kuri apima ir tradicinę mediciną, bet yra platesnė). PSO taip pat pažymi, kad „netinkamas tradicinių vaistų ar praktikų naudojimas gali turėti neigiamų ar pavojingų padarinių“ ir kad „yra būtini tolimesni tyrimai, kad nustatyti efektyvumą ir saugumą“ kelių praktikų ir vaistinių augalų, naudojamų liaudies medicinoje.

Žolininkystė – tradicinės liaudies medicinos atšaka, taikanti gydymą vaistingaisiais augalais. Žolininkystei priklauso ne tik gydimas, bet ir vaistingųjų augalų rinkimas, laikymas, paruošimas, kartais ir auginimas. Daugelyje augalų yra tokių aromatinių junginių kaip fenoliai, flavonoidai, taninai, alkaloidai, kurie teigiamai veikia organizmą, stiprina imunitetą, šalina kenksimingus mikrorganizmus.

Žolelių naudojimas medicinoje žinomas jau nuo Šumero laikų. Iki įsigalint farmacijos pramonei daugelis negalavimų buvo gydoma žolelėmis. Žolininkai ilgus šimtmečius buvo gydytojai, į kuriuos kreiptąsi negalint pačiam išsigydyti ligos. Neretai žolininkai-žiniuoniai drauge su gydimu žolelėmis taikė magiją, užkalbėjimus.

Rokalo sala (angl. Rockall) – nedidelė uolėta negyvenama sala Atlanto vandenyne, priklauso JK formaliai nuo 1955 m. Uolos plotis – 25 m, aukštis – 22 m. Sala vulkaninės kilmės, ardoma smarkių vandenyno bangų. Mėgstama jūros paukščių būriavimosi vieta.

Aplink salą, vandenyno dugne yra naftos telkinių. Dėl to JK vienareikšmiškai salą įtraukė į savo sudėtį, kad galėtų savo išskirtine ekonomine zona apimti naftos telkinius. Į Rokalo salą taip pat pretenduoja Danija, Islandija ir Airija. 1997 m. birželio 10 d. Greenpeace organizacija, protestuodama prieš naftos gavybą, užėmė salą ir įkūrė netikrą Veivlando (Waveland) valstybę. Britai ignoravo tokius veiksmus ir 1999 m. pasibaigus finansavimui akcija baigėsi.

Cholesterolis - tai riebalai (lipidai) mūsų kraujyje, kuriuos kepenys sintetina iš angliavandenių, baltymų ir riebalų, kurių gauname su maistu. Dalį cholesterolio, kurio esama produktuose, organizmas sugeba absorbuoti tiesiogiai, pvz., iš kiaušinių trynių ir pieno produktų, tačiau tai tėra tik 20 proc. reikiamo kiekio. Iš tikrųjų organizmui reikia tiek daug cholesterolio, kad kepenys sintetina jo maždaug 4-5 kartus daugiau, negu gaunama su maistu. Tiesa, jei gauname daugiau cholesterolio su riebiu maistu, kepenys jo sintetina mažiau.

Cholesterolis - ypač svarbi substancija.

Tai tarsi gyvybės „plytele", kiekvienos žmogaus ląstelės sudedamoji dalis.

Kadangi cholesterolis vienas pats nesugeba judėti kraujyje, organizmas „supakuoja" jį į lipoproteinus, kurie pristato šį atitinkamiems audiniams. Šitaip susidaro įvairios cholesterolio formos - mažo tankio lipoproteinų (MTL), labai mažo tankio lipoproteinų (Livru) ir didelio tankio lipoproteinų (DTL) cholesteroliai. Laikoma, kad MTL ir LMTL esti kalti dėl širdies ligų formavimosi, o DTL cholesterolis lyg ir saugo nuo širdies ligų at-plėšdamas cholesterolį nuo arterijų sienelių ir nugabendamas jį atgal į kepenis.

Kadangi cholesterolis yra kraujyje, jis matuojamas milimoliais litre kraujo (mmol/l) arba JAV - miligramais dekalitre (mg/dl). Niekas medicinoje tiksliai nežino, būtent kuris asmuo nustatė, kokia yra pavojinga cholesterolio koncentracija kraujyje, bet rodiklis, kuris didesnis nei 6 mmol/l, laikomas dideliu. Tiesa, mūsų laikais jau abiejose Atlanto vandenyno pusėse cholesterolio koncentraciją mažinančių vaistų receptą gydytojai rašo jau tada, kai rodiklis viršija 5-5,2 mmol/l.

Iš tikrųjų sveika cholesterolio koncentracija varijuoja priklausomai nuo medicinos naujausios mados, pvz., dabar laikoma, kad ideali cholesterolio koncen-tracija yra 5 mmol/l. Iš šio kiekio DTL (gerasis) cholesterolis turi sudaryti bent 1,3 mmol/l, nors optimaliai jo koncentracija viršytų 2 mmol/l. MTL cholesterolio koncentracija paprastai būna apie 3,5 mmol/l ir, jeigu šis rodiklis pakiltų aukščiau kaip 4 mmol/l, jis būtų laikomas pavojingu ir turėtų būti mažinamas medikamentais, daugiausia -statinais.

Maždaug prieš 20 metų Amerikoje normaliu bendrojo cholesterolio rodikliu buvo laikomi 7 mmol/l, bet prieš 10 metų ši norma buvo sumažinta iki 6,5 mmol/l, o dabar ir toliau vis krinta. Atskiri kardiologuos ekspertai jau siūlo laikyti sveiku bendrojo cholesterolio rodikliu tik 2,5 mmol/l. Prestižinės Harvardo medicinos mokyklos (Harvard Medical School) tyrėjai pageidauja, kad vidutines MTL cholesterolio koncentracijos rodikliai JAV būtų sumažinti perpus. „Gali būti, kad vieną dieną bus susitarta, jog kone kiekvienam žmogui reikia ryžtingai bandyti mažinti savo MTL cholesterolio koncentraciją statinų grupės medikamentais", - sako mokslininkai.1 Tuo pat metu tyrėjai iš Mičigano universiteto (The Uriversity of Michigan) prieštarauja, kad rekomendacijos dėl MTL koncentracijos esti savavališkos ir neturi jokio mokslinio pagrindo.2

Vis dar nėra iki galo aišku, koks yra cholesterolio vaidmuo formuojantis širdies ligoms, tačiau tradicinė nuomonė išlieka: „Kai kraujyje cirkuliuoja per daug MTL cholesterolio, šis gali pamažu kauptis ant arterijų, kurios maitina smegenis ir širdį, vidinių sienelių ir suformuoti plokšteles - tankias ir kietas nuosėdas, galinčias susiaurinti arterijas."3 O medicinos požiūris vis dar yra toks, kad žmonės gauna per daug MTL cholesterolio, jei valgo riebių patiekalų.

1. www.health.harvard.edu/fhg/updates/update1104b. shtml
2. Arch Intern Med, 2006; 145:520-30
3. www.saintthomasheart. com/cholesterol

Natokinazė - natūralus fermentas kraujotakai ir kraujagyslėms, iš specialiu būdu fermentuotą sojų pupelių. Šis fermentas buvo atrastas Japonijoje ieškant atsakymą j klausimus dėl mažo japoną tautos sergamumo širdies ir kraujagyslių ligomis. Natokinazės fermento nauda viso kūno kraujotakai (veikia ne tik arterijose, bet ir venose) pagrįsta mokslinių tyrimų išvadomis:

- mažina trombų (kraujo krešulių) susidarymo riziką, ardo susidariusius trombus,

- slopina uždegiminius procesus kraujagyslėse,

- gerina kraujo tėkmę ir cirkuliaciją, sumažina jo klampą,

- nežymiai mažina kraujospūdį.

Natokinazę rekomenduojama vartoti pacientams, turintiems širdies ir kraujagyslių ligų ir ypač trombozės rizikos veiksnius:

• vyresniems nei 40 metų, turintiems paveldimumo riziką ar sergantiems širdies nepakankamumu, miokardo infarktu, insultu, ateroskleroze, periferinių arterijų ligomis, cukriniu diabetu, onkologinėmis ligomis, turintiems venų patologijas,
• padidėjęs cholesterolis (aukštas cholesterolis yra kompleksinė problema, kuriai reikalingas kompleksinis sprendimas. Neužtenka vien tik sumažinti jo kiekį kraujyje, nes tai nepadeda pilnai atstatyti sutrikdytos kraujotakos, sumažinti trombą (kraujo krešulių) susidarymo rizikos, nuslopinti uždegiminių procesų kraujagyslėse, todėl naudinga mitybą papildyti natokinaze),
• padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje,
• hipertenzija/padidėjęs kraujospūdis, kontraceptinių priemonių vartojimas (ypač rūkančioms ir turinčioms antsvorio moterims),
• gyvenimo būdo aspektai: antsvoris, rūkymas, fizinis pasyvumas, nepilnavertė mityba, stresas, sėdimas darbas, nepasitenkinimas darbu ar gyvenimu, poilsio stoka ir kt.

Hantavirusinė infekcija (Hantavirus infection) – tai ūminė virusinė endeminė liga, kuriai būdingas karščiavimas su šaltkrėčiu, bendra intoksikacija bei inkstų ar kvėpavimo takų ir plaučių pažeidimai. Hantavirusų (Bunyaviridae š,. Hantavirus g.) gamtinis rezervuaras yra graužikai ir vabzdžiaėdžiai. Žmogus užsikrečia lašiniu būdu per orą nuo šeimininkų išskyrų arba tiesioginio sąlyčio metu.

Epideminis pakilimas gali būti siejamas su tinkamomis klimato sąlygomis, kurios nulemia graužikų populiacijos padidėjimą. Didelė graužikų gausa sustiprina žmogaus kontakto su graužikų išskyromis riziką.

Infekcijos rezervuaras

Žinoma daugiau kaip 20 hantavirusų rūšių, sukeliančių ligas žmonėms. Europoje cirkuliuoja mažiausiai penki hantavirusai: Puumala (PUUV), Dobrava (DOBV), Saaremaa (SAAV), Tula (TULV) ir Seoul virus (SEOV). Plačiausiai paplitęs - PUUV, kurį platina miško pelėnas (Myodes glareolus). PUUV sukelia vidutinio sunkumo HKIS. DOBV platina geltonkaklė lauko pelė (Apodemus flavicollis) ir sukelia sunkios formos HKIS. SAAV, kurį nešioja lauko pelė (A. agrarius), yra labai artimas DOBV. Būtina pastebėti, kad Centrinėje Europoje ir Rusijoje hantavirusas, susijęs su A. agrarius, filogenetiškai skiriasi nuo viruso, paplitusio Europos šiaurės rytų dalyje ir siejamo su A. flavicollis (DOBV-Af linija) ir kito padermės viruso, siejamo su Juodosios jūros lauko pele A. ponticus (DOBV-Ap linija). TULV platina plačiai paplitęs pelėnas Microtus arvalis, lauko pelėnas M. agrestis ir pietinis pelėnas M. levis, taip pat žinomas kaip M. rossiaemeridionalis. Šio viruso patogeniškumas žmogui yra abejotinas. SEOV, platinamas rudosios ir juodosios žiurkės (Rattus norvegicus ir R. rattus), plačiai paplitęs Azijoje ir Europos uostuose, sukelia vidutinio sunkumo ligą. Europe šis virusas, kaip žmogaus patogenas, nustatytas tik vieną kartą Prancūzijoje. Per pastarąjį dešimtmetį nustatyta, kad Europoje hantavirusus (Laihia, Asikkala ir Seewi) nešioja vabzdžiaėdžiai. Platintojais gali būti kirstukai Neomys fodiens, Sorex minutus ir Sorex araneus. Virusai 50° C temperatūroje tampa neaktyvūs per 30 min., o 0-4° C temperatūroje išlieka gyvybingi iki 12 val.

Graužikai išskiria hantavirusus su šlapimu, išmatomis ir seilėmis, o žmogaus infekcija dažniausiai vyksta įkvėpus aerozoliais užkrėstų graužikų ekskrementus. Todėl graužikų užkrėstos dulkėtos vietos yra pavojingos vietos. Europos hantavirusai nėra perduodami iš vieno žmogaus į kitą. Nariuotakojų, kaip hantavirusų pernešėjų reikšmė nežinoma.

Kaip užsikrečiama?

Įvairūs peliniai graužikai su seilėmis, šlapimu, išmatomis išskiria virusą į aplinką. Žmogus gali užsikrėsti įkvėpęs graužikų ekskrementais užkrėsto aerozolio. Todėl graužikų ižkrėstos dulkėtos vietos, pvz., rūsiai, grūdų sandėliai, yra labai pavojingi. Užsikrečiama ir tiesioginio sąlyčio būdu.  Tiesiogiai nuo sergančio žmogaus užsikrečiama retai.  Užsikrėtęs graužikas  sukėlėją gali platinti apie du mėnesius.

Infekcijos pasireiškimas

Hantavirusai sukelia tris sindromus:
1) hemoraginį karščiavimą su inkstų sindromu (HKIS), daugiausia Europoje ir Azijoje;
2) epideminę nefropatiją (EN), lengvos HKIS formos, kurią sukelia Puumala hantavirusas ir pasitaikantis Europoje;
3) Hantaviruso širdies ir plaučių sindromas (HCPS) Amerikoje.

Hantavirusine liga sergančių pacientų klinikinės formos gali būti gana įvairios - nuo besimptomės iki sunkios. Inkubacinis laikotarpis yra gana ilgas, dažniausiai 2–3 savaitės, tačiau gali būti ir iki šešių savaičių. Endeminėse vietose reikėtų įtarti hantavirusinę infekciją, jei ūminį karščiavimą lydi trombocitopenija, galvos skausmas, dažnai labai stiprus, pilvo ir nugaros skausmai be aiškių kvėpavimo takų infekcijos simptomų.

Mirštamumas nuo Puumala viruso infekcijos yra mažesnis nei 0,1–0,4%. Sveikimas  paprastai prasideda antrą ligos savaitę ir kartu pagerėja šlapimo išsiskyrimas, dėl kurio atsiranda poliurija. Tačiau visiškas pasveikimas gali trukti savaites.

Gydymas

Hantavirusinės ligos gydymas daugiausia yra simptominis. Nepaprastai svarbu išlaikyti skysčių balansą, vengiant per didelės paciento hidratacijos. Inkstų nepakankamumo atveju gali prireikti dializės. Kadangi Europos hantavirusai neplinta nuo vieno žmogaus prie kito, ligonio izoliuoti nereikia.

Ribavirinas yra vienintelis vaistas, naudojamas Europoje nuo sunkių hantavirusinių infekcijų.

Rizikos grupės

Didesnę infekcijos riziką turi miškininkai ir ūkininkai.  

Prevencijos priemonės

Skiepų nuo hantavirusinės infekcijos nėra.

Pagrindinė prevencijos priemonė – graužikų populiacijos mažinimas ir jų naikinimas.

Svarbu vengti virusų užkrėstų dulkių darbo ar laisvalaikio metu; žmonėms, sergantiems lėtinėmis sunkiomis ligomis, rekomenduojama naudoti veido kaukes valant graužikų išskyromis užterštas patalpas. Kai valomos vietos, kuriose akivaizdžiai yra graužikų išmatų, reikia vengti ore esančių dulkių, todėl rekomenduojama jas valyti dezinfekuojančiomis priemonėmis. Laukiniai graužikai, paimti į namus kaip augintiniai arba į laboratorijas tyrimų tikslais, gali būti infekcijos  šaltiniu.

Parengta pagal ECDC medžiagą
https://www.ecdc.europa.eu/en/hantavirus-infection/facts

Šeolas (hebr. ‏שְׁאוֹל‏‎ Šəʾōl) – Tanache minima tamsybių vieta, mirusiųjų pasaulis ir požemis, į kurį patenkantys visi mirusieji – tiek teisieji, tiek neteisieji. Tai tylos ir tamsos vieta, atskirta nuo gyvųjų pasaulio ir Dievo. Šeolas dar įvardijamas žeme arba požemio pasauliu, kapu, dulkėmis, avadonu (prapultimi), tyla, Belialo srautais, duobe ar duobės gelmėmis, tamsos karalyste. Šeolo įvaizdyje jaučiama gretimų kraštų mitologijos įtaka.

Šeolo gyventojai yra šešėliai (rephaim), bejėgės esybės, netekusios asmenybės bruožų.Visgi buvo tikima, kad tam tikromis aplinkybėmis gyvieji gali su jomis susisiekti. Karaliaus Sauliaus prašymu kerėtoja iš Endoro iškvietusi pranašo Samuelio šešėlį, tačiau tokia praktika buvo uždrausta (Pakartoto Įstatymo 18,10).

Nors Tanache Šeolas suprantamas kaip nuolatinė mirusiųjų buveinė, Antrosios Jeruzalės šventyklos laikotarpiu (500 m. pr. m. e. – 70 m. e. m.) ėmė rastis įvairesnių sampratų. Kai kuriuose tekstuose Šeolas laikomas tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų buveine, padalinta į atitinkamas dalis. Kituose tekstuose laikoma, kad tai tik bausmės vieta nedoriems mirusiesiems. Talmude, veikiant graikų ir persų tradicijoms, prilyginamas Gihenomai – vietai, kurioje baudžiami nusidėjėliai. Apie 200 m. pr. m. e. Aleksandrijoje išvertus Tanachą į graikų kalbą (Septuaginta), žodis Šeolas buvo išverstas kaip hades (Hadas – požemio pasaulio karalystė ir ją valdantis dievas graikų mitologijoje). Esama nemažai bendrybių tarp Šeolo įvaizdžio Tanache ir Hado, aprašyto Homero kūriniuose. Šaltinis wikipedia.org

Zohar, Zoharas, Zoar, (hebr. ‏זהר‏‎ Zohar ‘spindesys, spinduliavimas, švytėjimas’) - plačiai pripažintas svarbiausias žydų misticizmo – kabalos tekstas. Šiame tekste yra visų pirma Toros komentarai, parašyti aramėjų ir hebrajų kalbomis, susidedantys iš pasakojimų ir dialogų.

Aprašymas

Zoharas – tai knygų grupė. Jose yra ne tik rašto aiškinimai, bet ir mistinė teologija, mitinė kosmogonija ir kosmologija, mistinė fiziologija ir tai, ką mes galėtumėm vadinti antropologija.

Ji parašyta dialogų tarp legendinio Rabino Šimono bar Johajaus, jo sūnaus, mokinių ir kitų herojų forma. Herojai aptarinėja mistines Dievo ir dieviškojo pasaulio paslaptis, Visatos kilmę ir struktūrą, sielų prigimtį ir išgelbėjimą, nuodėmę, gėrį ir blogį bei kitas panašias temas.

Rabinas Šimonas bar Johajus „Rašbi“ (II amžius). Rabi Šimonas buvo vienas pagrindinių Rabi Akivos mokinių. Jis laikomas Zoharo autoriumi, palaidotas Merone, Izraelyje, į vakarus nuo Cfato.

Komentarai, vertimai ir leidimai

Garsusis XX a. rabinas kabalistas Yehuda Ašlagas (dar vadinamas Baal ha Sulam) 1885-1955 m. yra išleidęs vienintelį pilną visos knygos „Zohar“ komentarą, vadinamąjį „Sulam“ (Laiptinė). Šaltinis: wikipedia.org

Guanas (isp. guano, iš kečua huanu 'mėšlas') – bekvapė medžiaga, natūraliai susidaranti iš jūrų paukščių ar šikšnosparnių suirusių išmatų likučių, turinti daug azoto (apie 9 % amoniako) ir fosforo (apie 13 % P₂O₅) junginių. Guane yra ne tik daug amoniako, bet ir šlapimo, fosforo, oksalo rūgščių, daug nitratų.

Naudojamas kaip efektyvios azoto ir fosforo trąšos. Dideli guano klodai yra Pietų Amerikoje (Peru, Bolivijoje), Pietų Afrikoje (Namibijos pakrantėje), Ramiojo vandenyno salose. Yra paskaičiuota, kad dabar egzistuojančiame guane yra tiek fosforo, kad jo kaip trąšos Žemės žemės ūkiui pakaktų 30-čiai metų.

Iš guano buvo išskirtas guaninas, kuris dėl to gavo dabartinį savo pavadinimą.

Guano kasyklos

Geriausias guanas randamas sauso klimato kraštuose, kadangi kitaip lietaus vanduo iš guano išplauna nitratus, kurie yra labai tirpūs. Guanas kasamas įvairiose salose, pvz., Nauru ir Činča (Chincha Islands) Ramiajame vandenyne, Juan de Nova saloje Indijos vandenyne ir kitur. Tos salos ilgai buvo paukščių kolonijų vietos, ir jose susikaupė daugelio metrų storio paukščių išmatų, virstančių guanu, klodai.

XIX a. žinoma guano gavybos vieta buvo Peru. Guaną tenai kasė kelis šimtmečius. Peru pakrantėse, smulkiose uolėtose salelėse, kur neprieidavo keturkojai plėšrūnai ir žmonės, buvo susidarę didžiuliai guano telkiniai. Kormoranas Phalacrocorax bougainvillii buvo vienas pagrindinių guano gamintojų toje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Kitos daugiau prisidėjusios rūšys buvo Peru pelikanas Pelecanus thagus ir padūkėlis Sula variegata.

Guanas buvo strateginė žaliava dėl dviejų priežasčių:

• kaip biologiškai panaudojamų fosforo ir azoto junginių šaltinis guanas buvo ir yra gera trąša,
• kaip nitratų turtinga medžiaga ilgą laiką buvo parako gamybos žaliava.

Su guano gavybos ginčais susijęs ir Ramiojo vandenyno karas, tarp kurio priežasčių buvo ir guano bei iš jo susidarančios kalio salietros kasybos klausimai.

Placebo efektas apibrėžiamas, kaip jaučiamas neveiksmingo vaisto poveikis, paskatintas psichologinių paciento įsitikinimų. Kitaip tariant, jei sergantis žmogus tiki, kad vaistas yra labai stiprus ir veiksmingas, jis gali jaustis geriau, manydamas, kad gydymas jam išties padeda. Nors efekto nauda tiki ne visi, yra įrodymų, kad kartais šis psichologinis įsitikinimas padeda ne tik jaustis geriau, bet ir pasveikti, nors placebas veikliosios medžiagos neturi. O ar esate girdėję apie atvirkštinį placebo efektą?

Tai nėra mokslinis terminas, tačiau būtent taip galima apibūdinti naujo tyrimo rezultatus. Mokslininkai pastebėjo, kad pacientai dažniau jaučia šalutinį vaistų poveikį, jei apie jį yra informuoti. Šįkart tyrėjai domėjosi populiarios cholesterolio lygį reguliuojančios tabletės, statino, poveikiu.

Seniai buvo pastebėta, kad žmonės dažniau skundžiasi tomis problemomis, kurias gali sukelti vaistai, jei jiems apie tai iš anksto pranešama. Bet mokslininkai nežinojo, ar taip yra dėl atvirkštinio placebo efekto ar todėl, kad pacientai tiesiog labiau kreipia dėmesį į tas sritis, kurios gali būti paveiktos vartojamų vaistų. Tai yra, jei informaciniame lapelyje perskaitysite, kad vaistas gali sukelti galvos skausmą, jūs į jį labiau atkreipsite dėmesį.

Tačiau dabar atliktas tyrimas buvo kiek kitoks. Į eksperimentą buvo įtraukta 10 tūkst. žmonių Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse. Vieniems dalyviams buvo duodamos netikros tabletės, neturinčios jokių aktyvių sudedamųjų dalių, o kitiems – tikri cholesterolį reguliuojantys vaistai. Tris metus buvo stebima, kokių nusiskundimų šie žmonės turės. Tirtas vaistas kartais sukelia kognityvines problemas, miego sutrikimus ir raumenų skausmą.

Moksliniai pastebėjo, kad tiek tikrus, tiek netikrus vaistus vartoję žmonės vienodai dažnai skundėsi raumenų skausmais. Tuo tarpu miego sutrikimai dažniau kankino tuos, kurie vartojo placebą. Kognityvinių sutrikimų skaičius buvo per mažas, kad mokslininkai galėtų daryti kokias nors išvadas.

Ką reiškia šie rezultatai? Statinai, cholesterolio lygiui sumažinti vartojami vaistai, yra labai populiarūs, tačiau turi daug ir neigiamų atsiliepimų. Taigi, gali būti, kad skaitydami šiuos atsiliepimus apie raumenų skausmą žmonės automatiškai įsivaizduoja, kad tai patirs ir jie, ir tai tampa save išpildančia pranašyste. Tačiau mokslininkai nežino, ar šis psichologinis faktorius sukelia realų skausmą, ar žmonės tiesiog kaltina statinus dėl jų jaučiamo raumenų skausmo, kurį iš tikrųjų sukelia kiti veiksniai.

Nocebo efektas nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti. Jis gali paskatinti žmones negerti vaistų, o tai automatiškai sukelia kitas problemas, ypač jei kalbama apie cholesterolio lygį reguliuojančius medikamentus. Mokslininkai teigia, kad gydytojai turi žinoti apie šį efektą ir apie jį informuoti pacientus.

Nocebo efektas – kas tai?

Įvairiais tyrimais įrodyta, kad gydymosi sėkmei labai didelę reikšmę turi du dalykai: specifinis tinkamai parinktų vaistų ar procedūrų veikimas į tam tikrą organą ar procesą, vykstantį organizme, bei paciento lūkesčiai. Kai lūkesčiai teigiami, jų poveikį sveikatai vadiname placebo efektu ir, atvirkščiai, jei žmogus, gydydamasis tikėsis blogiausio, tuomet jį „gydys“ nocebo efektas.

Pasak Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) specialistų, viešai skatinamas nerimas ir tvirtinimai, kad generiniai vaistai yra tik pigios originalių vaistų kopijos, mažiau efektyvūs, kokybiški ar veiksmingesni ir dėl to prastesni, kad jie sukelia daugiau nepageidaujamų reakcijų, yra nepagrįsti. Nėra jokių tokias kalbas patvirtinančių mokslinių įrodymų. Ligą gydo vaisto veiklioji medžiaga, o ne jo pavadinimas ar pakuotė.

Medicina šiandien jau nebeįsivaizduojama be generinių vaistinių preparatų. Visi farmakologiniai vadovėliai vieningai tvirtina, kad tiek originalūs, tiek generiniai vaistai nesiskiria. Tai, kad dalis visuomenės vis tiek tuo abejoja, galima paaiškinti nocebo efektu.

Nocebo efektas – kas tai?

1981 m. buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu sveikiems savanoriams ant galvų buvo uždėti elektrodai ir pasakyta, kad pro juos bus leidžiama elektros srovė, taigi, vėliau, tikėtina, gali skaudėti galvą. Po tyrimo dauguma dalyvių patvirtino, kad jiems išties skauda galvą. Tačiau įdomiausia yra tai, kad tyrimo metu jokia elektros srovė per elektrodus nebuvo paleista. Taigi, galvos skausmui atsirasti pakako lūkesčio, kad šis bus. Taip buvo susidomėta placebo efekto priešprieša – nocebo efektu.
Kalbant apie vaistus, nepriklausomai nuo to, ar pastarieji yra efektyvūs ar ne, neigiami paciento lūkesčiai turi didžiulį poveikį.

Nocebo efektas pasireiškia esamų simptomų pablogėjimu arba naujų nespecifinių simptomų atsiradimu, kai jiems nėra jokios aiškios priežasties.

Nespecifiniais simptomais laikomi tokie bendri simptomai, kaip galvos skausmas, mieguistumas, pykinimas, silpnumas. Dėl šio efekto pablogėjusi žmogaus savijauta yra didžiulis stresas jam pačiam.

Nocebo efektas taip pat didina paskirto gydymo režimo nesilaikymo tikimybę, skatina veiksmingo gydymo nutraukimą, nereikalingų, pašalinius simptomus neva gydančių, vaistų vartojimą, dėl jo labiau nepasitikima sveikatos priežiūros specialistais, maža to, padidėja gydymo kaštai.

Jei žmogus anksčiau yra turėjęs neigiamų patirčių vartodamas vaistus, nepriklausomai nuo to, koks yra dabar jo vartojamas vaistas, išauga rizika patirti minėtų nespecifinių simptomų. Neigiamiems žmonių lūkesčiams didžiulę įtaką daro ir sveikatos priežiūros specialistai.

Jei gydytojas ar vaistininkas, kalbėdamas apie vaistą, garsiai išsako, kad šis – generinis, tad pacientas privaląs atkreipti dėmesį, nes gali jaustis kitaip, patirti nepageidaujamų reakcijų – tokios ir panašios frazės žmogų iš anksto užprogramuoja negatyviai. Tad sveikatos priežiūros specialistams labai svarbu atsirinkti, kokiu būdu tinkamiausiai pateikti informaciją apie galimus nepageidaujamus gydymo poveikius. Galbūt užuot pranešus, jog, pavyzdžiui, 5 procentai šį vaistą vartojusių žmonių patiria alerginių reakcijų, geriau būtų sakyti: net 95 procentai pacientų šį vaistą toleruoja puikiai.

Būtina, kad tiek gydytojai, tiek pacientai objektyviai suprastų, kad generinis vaistas nėra nei pakaitalas, nei prasčiau gydanti originalaus vaisto kopija.

Kas garantuoja vaistų kokybę?

VVKT specialistai primena, jog visi vaistai: tiek originalūs, tiek generiniai Europos Sąjungos (ES) šalyse narėse yra registruojami laikantis ES priimtų teisės aktų ir vieningų standartų. Tai reiškia, kad visiems vaistams (tiek originaliems, tiek generiniams) visoje Europoje taikomi vienodi šiuolaikiniai kokybės, saugumo ir veiksmingumo reikalavimai.

Pažymėtina, kad tiek originalių, tiek generinių vaistų registracijos metu jų kokybę, saugumą ir veiksmingumą vertina kompetentingi ekspertai.
VVKT vaistų registracijos metu vertina pateiktą vaisto registracijos paraišką bei bylą ir tik tuo atveju, jei bylos duomenys bei atlikti tyrimai įrodo vaisto saugumą, kokybę ir efektyvumą, vaistas yra registruojamas.
Užregistravus vaistus, jų buvimas rinkoje yra nuolat stebimas. Esant reikalui, konkretus vaistas gali būti tiriamas laboratorijoje. Bet kokia gauta nepageidaujama reakcija į vaistą yra analizuojama ir vertinama. O tokių reakcijų gali pasitaikyti vartojant tiek originalų, tiek generinį preparatą.

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos informacija

Atsiradęs sąnarių skausmas priverčia atsisakyti sporto ar kitų mėgiamų veiklų, trukdo darbuotis darže bei sode, neigiamai veikia nuotaiką, miegą ir t.t. Bursito atveju skausmas gana stiprus, todėl kentėti jo tikrai nereikėtų – kuo skubiau kreipsitės į gydytoją, tuo greičiau grįšite prie įprastinės savo dienotvarkės. Taigi, kas yra bursitas, kaip jis gydomas ir kaip galima jo išvengti?

Kas yra bursitas?

Pirmiausia, reikia pasakyti, kas yra bursa. Tai tepalinis maišelis sąnaryje, įsispraudęs tarp sausgyslės ir kaulo arba odos. Esminė bursos paskirtis – sumažinti gretimų struktūrų trintį judėjimo metu. O bursitas yra bursos uždegimas.
Žmogaus kūne galima rasti net apie pusantro šimto bursos maišelių: vieni jų, esantys paviršiuje, labiau pažeidžiami, o giliau slypintys yra geriau apsaugoti.
Dažniausiai pasitaiko peties, kulno, alkūnės bursitai.

Kokie yra bursito simptomai?

Bursitą pagrįstai galima įtarti, jeigu:

• juntamas lokalus skausmas ar sąnario maudimas;
• atsiranda tinimas;
• atsiranda sąnario sustingimo jausmas;
• sąnarys parausta;
• karščiuojama.

Jei bursitas yra ūminis, tai jį išduos staigiai prasidėjęs ir labai stiprus skausmas sąnaryje, kuris stiprės judant. Negydomas ūminis bursitas virs lėtiniu. Lėtinio bursito atveju sąnario maišelyje susidaro nuosėdos, o skausmas stiprėja palaipsniui, jis trunka ilgiau.

Jei bursito negydysite, tikėtina, kad kelias dienas pakentėjus skausmą jis beveik išnyks, bet maudimas kartas nuo karto atsiras, galimas sąnario skausmas naktimis, todėl bus sunku miegoti. Bet neretai negydant ligos ji komplikuojasi.

Bursito atsiradimo priežastys

Galima išskirti kelias bursito atsiradimo priežastis, nors dažnai jos lieka neaiškios. Bursitą gali sukelti ūminė arba lėtinė infekcija, trauma, ilgai trunkantis fizinis krūvis, sąnario uždegimas, taip pat autoimuninės ligos.

Didesnę riziką susirgti bursitu turi vyresnio amžiaus asmenys, kadangi nustatytas ryšys tarp bursito ir senėjimo proceso. Didesnė tikimybė susirgti šia liga, jei darbas ar kita dažnai atliekama veikla reikalauja kartotinių judesių arba spaudimo į sąnarius, pavyzdžiui, plytelių klojimas, dažymas, grojimas muzikos instrumentu, sodo priežiūra ir pan.

Bursito gydymas

Gydytojas identifikavęs bursito atsiradimo priežastį ir įvertinęs ligos stadiją paskirs tikslingą gydymą.

Sergant bursitu sustorėja bursos gleivinė, o tai sukelia skausmą bei sąnario tinimą. Įprastai bursitui gydyti rekomenduojamas fizinės veiklos ribojimas, poilsio režimas, o skausmui malšinti paskiriami vaistai nuo skausmo.

Jei minėtas konservatyvus gydymas vaistais ir poilsiu bei fizinės veiklos ribojimu bursito simptomų nepanaikina ir gydymas neduoda norimų rezultatų, tuomet taikomas kitas metodas – chirurginis. Operacijos metu bursa pašalinama.

Jei bursitą sąlygojo infekcija, tada liga gydoma antibiotikais. Retais atvejais prireikia nedidelės chirurginės intervencijos – sąnario praplovimo. Taip pat jei bursitas infekcinis, tikslinga ištraukus bursos skystį jį siųsti į laboratoriją ištirti.

Jei bursitas atsirado ne dėl infekcijos, tai sąnario skausmas malšinamas šaltais kompresais, priešuždegiminiais ir skausmą malšinančiais medikamentais, gydymui rekomenduojamas poilsis. Kartais reikia atlikti bursos skysčio ištraukimo procedūrą. Ji nesudėtinga, trunka neilgai.

Bursitui gydyti taikomas ir drenavimas ar bursos pašalinimas – po tokių procedūrų sąnarys savo funkcijas atgauna.
Negydomas bursitas net gali tapti invalidumo priežastimi, pradėti pūliuoti – tokiu atveju pasekmės gali būti labai liūdnos.

Bursito profilaktika

Šie patarimai padės sumažinti bursito atsiradimo riziką, o jei jau sergate, tuomet laikydamiesi šių rekomendacijų efektyviai sumažinsite diskomfortą ir ligos paūmėjimą:

• nešiokite specialų įtvarą, kuris imobilizuos sąnarį, efektyviai malšins skausmą ir mažins tinimą, aktyvins kraujotaką.
• jei klūpite, naudokite minkštas pagalvėles;
• keldami sunkius daiktus nuo žemės kojas kiek sulenkite;
• jei dirbate fizinį darbą, kuo dažniau darykite pertraukas, kurių metu pailsinkite raumenis, sąnarius;
• venkite labai ilgai sėdėti ant kieto paviršiaus, juo labiau vienoje pozicijoje.

Trichomonozė – tai viena labiausiai paplitusių lytiškai plintančių infekcijų pasaulyje. Dažnai trichomonoze sergantys asmenys serga ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis, pvz.: chlamidioze, gonorėja, mikoplazmine infekcija, Candida rūšies grybeliais ir kitomis.

Trichomonozė – dažna lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia pirmuonis Trichomonas vaginalis. Trichomonozės sukėlėjas ilgą laiką gali gyventi organizme nesukeldamas jokio negalavimo. Moterims įvairių simptomų pagausėja menstruacijų metu. Užsikrečiama lytinių santykių metu. Moterys, užsikrėtusios trichomonoze, turi daugiau nusiskundimų nei vyrai, kurie dažnai yra nešiotojai. Po užsikrėtimo praėjus 10 – 20 dienų moterims atsiranda gausių balkšvų išskyrų, gleivinė parausta, niežti, šlapinimasis tampa skausmingas, jaučiamas deginimo pojūtis. Vyrams trichomonozė sukelia mažus pakitimus apyvarpės odoje ir/ar šlapimkanalio viršūnėlėje. Gali atsirasti nemalonių jutimų šlapinantis. Gydoma antibiotikais. Siekiant gydymo efektyvumo, patartina visą gydymo laikotarpį nevartoti alkoholio. Lytiniai partneriai turi būti gydomi kartu, nors ir nejaučia jokių negalavimų. Negydoma trichomonozė gali pažeisti šlaplę, šlapimo pūslę, vyrams – priešinę liauką.

Priežastys

Trichomonozę sukelia pirmuonis – makšties trichomona (lot. Trichomonas vaginalis). Dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu, užsikrėtimas per buitinį kontaktą – retas, kadangi ligos sukėlėjas blogai išsilaiko išorinėje aplinkoje. Galimas naujagimio užsikrėtimas nuo sergančios gimdyvės gimdymo metu. Rizikos veiksniai yra atsitiktiniai lytiniai santykiai, barjerinių kontracepcijos priemonių nenaudojimas.

Ligos eiga

Daugumai vyrų sergančių trichomonoze nebūna jokių simptomų. Kai kuriems vyrams gali atsirasti dirginimo pojūtis šlaplėje, pasirodyti išskyrų iš šlaplės, ar jautis perštėjimą šlapinimosi ar ejakuliacijos metu. Ligos simptomai atsiranda per 5-28 dienas po užsikrėtimo. Ligos eiga lėtinė, negydant gali atsirasti komplikacijos.
Moterims trichomonozė gali pasireikšti putotomis, gelsvos-žalios spalvos išskyromis iš makšties, pasižyminčiomis stipriu nemaloniu kvapu. Taip pat gali būti skausmingas šlapinimas, skausmas lytinių santykių metu, lytinių organų niežulys. Retais atvejais gali būti skausmas pilvo apačioje.

Tyrimas

Sukėlėjas yra nustatomas mikroskopu tiriant išskyrų iš lytinių takų tepinėlį. Vyrų ligos atveju atliekant tepinėlio mikroskopiją T.vaginalis aptikti sunku.
Tam tikrais atvejais gali būti atliekamas pasėlis.

Medicininis gydymas

Trichomonas vaginalis infekcija gydoma antibiotikais – metronidazoliu. Gydant negalima vartoti alkoholio ir dvi paras po gydymo.

Trichomonos gali užgožti smulkesnes bakterijas, taip pat ir kitų lytinių ligų sukėlėjus, todėl kai bus išgydyta trichomonozė, gydytojas turi paneigti kitas lytines ligas (dažnai gonorėją), o jas nustačius, gydyti. Pacientas laikomas pasveikusiu nuo trichomonozės, kai nejaučia ligos požymių.

Sergančiojo trichomonoze partneris tikrinamas dėl Trichomonas vaginalis ir kitų lytiškai plintančių infekcijų ir, nepriklausomai nuo tyrimo rezultatų, gydomas metronidazoliu.

Komplikacijos

Trichomonozė moterims gali komplikuotis dubens uždegimine liga, vyrams – prostatos, sėklidės prielipo ir kitų lyties organų uždegimais.

Patarimai ir profilaktika

Leukozė yra kraujo ląstelių vėžys. Kraujyje yra trijų rūšių ląstelės, kurių kiekviena atlieka specifines funkcijas. Baltosios kraujo ląstelės (leukocitai) padeda organizmui kovoti su infekcinėmis ligomis. Raudonosios kraujo ląstelės (eritrocitai) perneša deguonį iš plaučių į audinius ir grąžina anglies dioksidą iš audinių į plaučius. Kraujo plokštelės (trombocitai) padeda kraujui krešėti.raujo ląstelės formuojasi kaulų čiulpuose. Kraujo ląstelių gaminasi tiek kiek reikia, jų gamyba yra griežtai kontroliuojamas procesas, palaikantis gerą sveikatos būklę. Susirgus leukoze organizmas ima gaminti didelius kiekius nenormalių kraujo ląstelių, kurios nebegali atlikti savo tiesioginių funkcijų. Leukozė paprastai pažeidžia baltąsias kraujo ląsteles.

Yra kelios leukozės rūšys. Jos klasifikuojamos dviem būdais: arba pagal tai, kaip greitai liga vystosi, arba pagal pakitusių ląstelių rūšį.

Leukozė būna ūmi arba lėtinė. Ūmios leukozės atveju pakitusios būna kamieninės ląstelės, jos toliau nediferencijuojasi ir neatlieka savo funkcijų; jų kiekis greitai didėja ir liga progresuoja. Esant lėtinei leukozei yra susidariusių kamieninių ląstelių, bet jos daugiau išsivysčiusios ir gali atlikti kai kurias funkcijas; jų kiekis didėja daug lėčiau ir lėtinė leukozė progresuoja ne taip greit.

Leukozės pažeistos ląstelės neatlieka savo funkcijų ir negali apsaugoti organizmo nuo infekcijų, todėl leukoze sergantys ligoniai dažnai užsikrečia įvairiomis infekcijomis. Sergantys leukoze turi per mažai raudonųjų kraujo ląstelių ir trombocitų. Kai trūksta raudonųjų kraujo ląstelių atsiranda mažakraujystė (anemija), ligoniai būna išblyškę, jaučia silpnumą ir nuovargį. Dėl trombocitų trūkumo tokie ligoniai greit kraujuoja, jiems lengvai atsiranda mėlynės.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Kraujyje yra trijų rūšių ląstelės, kurių kiekviena atlieka specifines funkcijas. Baltosios kraujo ląstelės (leukocitai) padeda organizmui kovoti su infekcinėmis ligomis. Raudonosios kraujo ląstelės (eritrocitai) perneša deguonį iš plaučių į audinius ir grąžina anglies dioksidą iš audinių į plaučius. Kraujo plokštelės (trombocitai) padeda kraujui krešėti.raujo ląstelės formuojasi kaulų čiulpuose. Kraujo ląstelių gaminasi tiek kiek reikia, jų gamyba yra griežtai kontroliuojamas procesas, palaikantis gerą sveikatos būklę. Susirgus leukoze organizmas ima gaminti didelius kiekius nenormalių kraujo ląstelių, kurios nebegali atlikti savo tiesioginių funkcijų. Leukozė paprastai pažeidžia baltąsias kraujo ląsteles.

Leukozės formų klasifikacija grindžiama morfologinėmis ir citocheminėmis leukocitų savybėmis. Pagal šiuos požymius skiriama ūminė ir lėtinė leukozė.

• Ūminei būdinga blastinės leukocitų formos. Vadinasi, ūminė leukozė gali būti limfoblastinė, mieloblastinė, promielocitinė, monoblastinė, mielomonoblastinė, plazmoblastinė, megakarioblastinė, eritromielozė, nediferencijuota, taip pat oligoblastinė. Ūminė leukozė dažniausiai būna leukeminė.
• Lėtinės leukozės formoms priklauso limfoleukozė, mielominė liga, eritremija, lėtinė subleukeminė mielozė, lėtinė monocitinė leukozė ir makroglobulinemija (Valdenstremo liga). Taigi, leukozės formos pavadinimas formuojamas pagal vyraujančių leukocitų skaičių leukogramoje.
• Pagal bendro leukocitų skaičiaus kitimus leukozė skirstoma į:
• Leukeminę (kai leukocitų skaičius labai didelis);
• Subleukeminę (kai leukocitų padaugėję saikingai);
• Aleukeminę (kai leukocitų skaičius normalus ar net sumažėjęs).

Simptomai:

karščiavimas, į persišaldymą panašūs simptomai;
silpnumas, nuovargis;
dažnos infekcijos;
apetito ir/ar svorio praradimas;
pabrinkę limfmazgiai, padidėję kepenys ar blužnis;
polinkis kraujuoti, pvz., iš nosies;
patinusios, kraujuojančios dantenos;
prakaitavimas, ypač naktį;
kaulų ir sąnarių skausmai.

Diagnozei nustatyti, pacientas visapusiškai apžiūrimas, atliekami laboratoriniai kraujo tyrimai. Jei jie rodo, kad yra leukozė, atliekami kaulų čiulpų mikroskopiniai tyrimai (biopsija) diagnozės patikslinimui.

Leukemija įtariama atlikus paprastą kraujo tyrimą. Norint patikslinti jos rūšį, atliekama kaulų čiulpų punkcija bei biopsija. Papildomai naudojami kiti laboratoriniai diagnostikos kriterijai, kurie priklauso nuo leukemijos rūšies.

Nors ūminės leukozės vaizdas gana aiškus, bet specifinių, patognomoninių šios ligos simptomų nėra. Todėl, net konstatavus mažakraujystę, hemoraginį sindromą, padidėjusius limfmazgius, blužnį ir kepenis, gydytojas gali įtarti leukozę ir turi skubiai ištirti tokio ligonio kraują. Kartotiniai kraujo tyrimai daromi ir ligoniams, kurie serga recidyvuojančia refrakterine angina, gripu, respiracinėmis infekcijomis, ypač kurias lydi hemoraginis sindromas, limfoadenopatijomis, netipišku reumatiniu poliartritu, hiperplaziniu gingivitu.

Sergant ūmine leukoze, pakitimai periferiniame kraujyje esti dvejopi. Jeigu blastinės ląstelės išmetamos iš kaulų čiulpų į periferinį kraują, tai leukogramoje būna tipiškas ūminei leukozei vaizdas: nustatomos jaunos — blastinės — ląstelės ir subrendę granulocitai, limfocitai, monocitai (hiatus teukemicus). Jeigu blastinės ląstelės dar neįgavusios savybės patekti iš kaulų čiulpų į periferinį kraują, bet jau sukėlė kažkokius pakitimus organizme, kaulų čiulpuose jų randama pakankamai daug. Kraujyje tuomet konstatuojama tik leukopenija, anemija, trombocitopenija arba pancitopenija.

Gydymas. Leukozės gydymas sudėtingas. Jis priklauso nuo leukozės rūšies ir skirtingiems pacientams yra skirtingas, atsižvelgiant į leukozinių ląstelių savybes, ligos išplitimą, paciento amžių, kitus simptomus, bendrą sveikatos būklę. Dažniausiai taikoma chemoterapija, kartais radioterapija ir/ar kaulų čiulpų persodinimas ar imunoterapija.

Palaikomasis gydymas – saugotis infekcijų, vartoti antibiotikus, priešgrybelinius vaistus atsiradus pirmiesiems infekcijos požymiams. Jei reikia eritrocitų perpylimas, trombocitų perpylimas. Antibiotikai paskiriami profilaktiškai, nes nusilpusi imuninė sistema neapsigina net nuo gerujų bakterijų gyvenančių organizme.
Pagrindinis gydymas yra chemoterapija (vinkristinu, prednizolonu, L –asparginaze, metotreksatu intratekaliai).
Esant blogai prognozei atliekama kaulų čiulpų transplantacija.

Rizikos faktoriai. Apibendrinus daugelį tyrimų, nustatyti kai kurie bendri leukozės rizikos faktoriai:

didelės galios spinduliavimas (atominės bombos sprogimas, darbas atominėse jėgainėse);

kai kurie genetiniai sutrikimai (apsigimimai) - vaikai su įgimtu Dauno sindromu dažniau serga leukoze;

kai kurios cheminės medžiagos (pvz., benzenas) ilgai veikdamas gali sukelti leukozę.

Sakuradžima (jap. 桜島 = Sakurajima, Sakurų sala) yra aktyvus stratovulkanas ir buvusi sala Kagošimos prefektūroje, Kiūšiū, Japonijoje. Dėl per 1914 m. išsiveržimą tarp Sakuradžimos ir Osumi pusiasalio atsirado sausumos tiltas.

Salos ugnikalnis vis dar aktyvus, išmeta daug pelenų. Dėl ankstesnių išsiveržimų susidarė balto smėlio aukštumos. 2015 m. rugsėjį Japonijos meteorologijos agentūra Sakuradžimai buvo suteikusi 3 lygį (oranžinį). Tai reiškia, kad prie ugnikalnio draudžiama artintis, nes jis aktyvus. Paskutinis išsiveržimas buvo 2016 m. vasario 5 d. Bristolio universiteto ir Sakuradžimos vulkano tyrimo centras 2016 m. rugsėjo 13 d. paskelbė, kad per ateinančius 30 metų bus didelis išsiveržimas.

Sakuradžimos viršūnė sudaryta iš trijų dalių: šiaurinės (Kita-dake), centrinės (Naka-dake) ir pietinės (Minami-dake), kuri yra aktyvi. Šiaurinė viršūnė yra aukščiausia, iškilusi 1117 m virš jūros lygio. Ugnikalnis yra Kagošimos įlankos dalyje, vadinamoje Kinkō-wan. Buvusi sala priklauso Kagošimos miestui, pusiasalio plotas 77 kvadratiniai kilometrai.

Samadhi (skr. समाधि = samādhi „susidėjimas“) – indiškojoje tradicijoje aukščiausio sąmoningumo būsena, kurioje išnyksta bet koks dualumas ir pereinama į viršsąmoninį būvį, kurio neįmanoma suvokti protu ir apsakyti žodžiais. Samadhi transcenduoja visas jutimines patirtis, taip pat laiką, erdvę ir priežastingumą. Hinduizme, budizme laikoma visų dvasinių pasiekimų viršūne. 

Patandžalio jogos sistemoje samādhi yra Aštuonlinkio kelio paskutinioji pakopa, budizme svarbiausia Tauriojo aštuonialypio kelio gija. Teigiama, kad sugebėjimas patirti samadhi yra išankstinė sąlyga, išvaduojanti iš samsaros.