Apendiksas - nebūtinas, tačiau nėra nenaudingas. Kai kas pokštauja, kad jis egzistuoja tam, kad  chirurgai neliktų be darbo. Leonardo da Vinči manė, kad jis gali būti skirtas „perteklinio vėjo“ nuleidimui apsaugant akląją žarną nuo sprogimo. Tai nėra pernelyg toli nuo tiesos, nes, atrodo, apendiksas atsirado tais laikais, kai primatai maitinosi daugiausia augalais, kurie sunkiau virškinami.

Apendiksas (appendix vermiformis, kirmėlinė atauga) yra ilga plona aklina aklosios žarnos (kuri pati yra nemažas kapšas storosios žarnos pradžioje) atauga, vidutiniškai 8-9 cm ilgio ir 0,5-1 cm skersmens. Kai maistas patenka į akląją žarną, žarnyno bakterijos padeda jį išskaidyti. Kai kurie žolėdžiai (pandos ar triušiai) turi didelius apendiksus, o kiti (tarp jų ir kai kurios beždžionės) jų visai neturi. Todėl biologai ir negali vienareikšmiškai nustatyti jo paskirties.

Galbūt, padėdama virškinimui, atauga įgavo naują vaidmenį – bent jau ankstyvojo gyvenimo etapo metu. Jos gleivinėje yra gausu imuninių ląstelių, stebinčių žarnyno būklę. Pirmosiomis savaitėmis kūdikio žarnyne apsigyvena simbiozinių mikrobų papildymai; ir kirmėlinė atauga gali būti mokymo centru, padedančiu „nepatyrusioms“ imuninėms ląstelėms išmokti atpažinti patogenus ir toleruoti nekenksmingus mikrobus. Jei nėra pašalinama ankstyvoje jaunystėje, kažkur apie gyvenimo vidurį kirmėlinė atauga užsidaro visiškai. Bet iki tol ji savo vaidmenį jau būna atlikusi.

Karvių kempinligė galėtų būti puikia iliustracija, kaip pavojinga būti kanibalais. Karvių kanibalizmas buvo ne dėl išgyvenimo, o dėl ekonominių aspektų. Pirmosios „pakvaišusios karvės“ aptiktos 1984 m. Anglijoje. Tikriausiai jos buvo užsikrėtusios jau prieš kelis metus, kai ėdė maistą, pagamintą iš karvių, avių ir kiaulių dalių, kurių žmonės nevartoja – diafragmų, tešmenų, kanopų, nugaros ir galvos smegenų ir pan. Jų perdirbimas į maistą – o taip pat kitus produktus, kaip sriubas ar vašką – egzistavo šimtus metų (angl. tai vadinama rendering). Anglijoje nuo 20 a. vidurio reikalauta naudoti tirpiklius ir virinti kelias valandas. Laikyta, kad tai turi sunaikinti visus patogenus, kurie buvo paskrestuose gyvuliuose – tame tarpe prioną, pavojingą proteino atmainą, kuri randama visuose žinduoliuose.

8-me dešimt. labai išaugo naftos kainos. Tai, kartu su ekonomine krize, vertė taupyti. Tai daryta ir su tirpikliais bei virimu, - atskyrimui panaudojant centrifugas. Matyt, tai leido išlikti prionams. Šie galėjo patekti iš spontaniškai užsikrėtusių karvių arba avių skrepi ligos, kuri šimtmečius gyvavo Anglijoje, tačiau neatrodė, kad keltų pavojų žmogui, tačiau sugebėjo persiduoti karvėms. O toliau procesas įsisuko... 1992- ais užregistruota 37 tūkst. susirgimų. Teko uždrausti naudoti kanibalistinį maitinimą.

Tai atkartoja Naujosios Gvinėjos fore genties žmonių sunykimą – praktikuojant kanibalistines laidotuvių apeigas paplito mirtina prioninė kuru liga.

Šviesoraštis pralaimėjo fotografijai, tačiau ilgą laiką buvo nepakeičiamas kopijuojant namų planus. 1842 m. balandžio 23 d. John Herschel‘is pastebėjo šviesos poveikį  popieriaus lapui kurį jis buvo paveikęs „potašo ferocianatu“ (dabar vadinamą kalio ferocianidu). Nuo šviesos chemikalas tapo mėlynu, tad Herschel‘is pamanė, kad rado pagrindą spalvotai fotografijai. Jis jau buvo prisidėjęs prie juodai-baltos fotografijos 1839 m., kai rado būdą fiksuoti natrio thiosulfatu.. Ieškodamas kitų šviesai jautrių chemikalų jis išbandė viską nuo augalų ekstraktų iki šuns šlapimo. Ferocianatas sukurdavo aiškų vaizdą, ypač kai buvo derinamas su ammonio (ammonium ferric citrate), kuris išlikdavo išskalavus atvaizdą.

Herschel‘is savo išradimą pavadino „cianotipo“, tačiau nebuvo juo patenkintas, nes nepavyko jo pagalba gauti pozityvų – tik negatyvus. Herschel‘is taip ir nesulaukė tikrojo savo išradimo panaudojimo. Tik jam mirus 1872-ais, cianotipas buvo atgaivintas, kai Paryžiuje įsikūrusi „Marion ir Co“ pervardijo jį „feroprūsišku popieriumi“ ir ėmė jį naudoti architektūros planų kopijavimui. 1876 m. Filadelfijos parodoje išradimą pamatė JAV, kur prigijo kaip šviesoraštis (blueprint), nebrangus dokumentų kopijavimo būdas. Tereikėjo padaryti brėžinį ant skaidraus popieriaus, prispausti stiklu prie „Herschelio popieriaus“ ir apšviesti, o tada nuplauti vandeniu. Gaudavome negatyvą – juodos linijos būdavo atvaizduotos kaip baltos mėlyname fone. Šviesoraščių kontoros, įsikūrusios viršutiniuose aukštuose, kur gausu šviesos, gyvavo beveik šimtmetį. Jų veiklą 1950-1980 m. apmažino tik mažiau darbo reikalavęs ksero ir fotokopijavimas. Na o šiandien namo plano kopiją patogiausia atsispausdinti lazeriniu spausdintuvu.

Gama spinduliai yra tarsi gepardas– tai el. dalelių pasaulio charizmatinė fauna. Tai maksimalaus stiprumo šviesa, kurios bangų ilgis trumpesnis nei 10^-11. Tokiomis sąlygomis šviesos banginė prigimtis nuslopsta ir prasiveržia korpuskulinė prigimtis. Kiekvieno gama fotono energija didesnė nei 100 KeV, t.y. 100 tūkst. kartų didesne nei įprastos šviesos – ir gali pasiekti net 100 TeV (o tai daugiau, nei gali pasiekti fizikai naudodami net Didįjį hadronų koliderį).

Tokios neįtikėtinų savybių daleles sukelia nepaprasti procesai: dalelių, judančių beveik šviesos greičiu, susidūrimai; materijos ir antimaterijos anihiliacija, kai visa masė virsta energija; energijos nutekėjimas iš „juodųjų skylių“, radioaktyvus skilimas ar termobranduolinė sintezė.

Labiausiai astronomus domina tie gama spinduliai, kurie susiję su mirusiais, mirštančiais ar mirsiančiais objektais. Kai masyvi žvaigždė išsidrasko supernovos sprogimu, jos nuolaužos išsilaksto su gama spinduliavimu, o jos vietoje lieka neutroninė žvaigždė arba „juodoji skylė“ – naujų gama spindulių šaltinis. Kai kuriuos gama šaltinius dar reikės nustatyti ir jie gali būti susiję su dar mokslui nežinomomis el. dalelėmis. Ir jei žvaigždėtas dangus nuteikia romantikai, tai gama spinduliai rodo nežabotą Visatos atšiaurumą.

Mėlyna spalva kadaise buvo „brangenybė“. Dabar galite rinktis: kobaltas, prūsiškasis, azūritas ar ultramarinas. Bet 14-ojo amžiaus dailininku tobula mėlyna spalva galėjo kainuoti karališkai apvalią sumelę. Jos negalima net atspausdinti, ji anapus išgaunamų spalvų gamos, kurią apibrėžia keturių įprastinių spausdinimo spalvų maišymas.

Seniausias žmogaus išgautas mėlynas pigmentas yra „egiptietiškas“: išdegant vieną dalį kreidos, vieną dalį vario oksido ir keturias dalis kvarco. Jo randama ant 2500 m. pr.m.e. datuojamų artefaktų ir vis dar tebenaudotas 79 m., kai Vezuvijus palaidojo Pompėją.

Viduramžiais spalva buvo vienas alchemikų apsėdimų – ir jie menininkams davė ultramariną, kuris buvo gaunamas iš mėlynojo lapis lazuli, kasamo Afganistane. Jį apdirbant pavykdavo gauti sodrią tamsiai mėlyną spalvą, kokią regime Nekaltos Mergelės drabužiuose. Mėlyna spalva išreiškė menininko patrono pamaldumą ir turtus. 1824 m. Prancūzijos Nacionalinės pramonės skatinimo bendrija skyrė 6 tūkst. frankų už sintetinio ultramarino sukūrimą. Šią premiją laimėjo jean-Baptiste Guimet ir nuo 1870-ųjų poreikis natūraliam mėlynam pigmentui išnyko. Pramoninį ultramariną savo kūriniams pasirinko impresionistai: Renuaras, Cezanne ir van Gogas.

Vibratorius - vienas pirmųjų elektrinių prietaisų, nutiesęs kelią į namus medicininiams taikymams. Gal ir keista matyti jį kaip gydymo priemonę, tačiau jis jau dešimtmečiai yra skiriamas kaip priemonė gydant isterijos susirgimą (nuo 19 a. vidurio šis terminas taikomas ir moterims su padidėjusia seksualiniu poreikiu – seksualine disfunkcija). Jai labai jautrios vienuolės, našlės ir senmergės, nors Viktorijos epochoje ji buvo būdinga ir vedusioms moterims. Klitorio orgazmą, kaip gydymo priemonę, randame dar 1 a. medicininiuose tekstuose. Gydytojai tą priemonę atlikdavo savo rankomis.

Elektros išradimas palengvino problemos sprendimą. Po 1880-ųjų Joseph Mortimer Granville užpatentavo vibratorių raumenų skausmams mažinti, o gydytojai netruko išsiaiškinti, kad jis tinka ir kitoms kūno vietoms. Jis leido sutaupyti laiką gydytojams (ir palengvinti naštą jų rankoms) bei pastorinti pinigines.

3-ame dešimtmetyje Z. Froidas paraxysm (kitas isterijos pavadinimas) įvardijo seksualiniu reiškiniu. 1952 m. Amerikos psichiatrų asociacija (seksualinę) isteriją išbraukė iš ligų sąrašo. Tad vibratoriaus įsigijimo nereikėjo teisintis ligotumu.

Banknotai. Popierinių pinigų atsiradimas Kinijoje prieš tūkstantį metų (Tang dinastijos valdymo metais, 618-907 m.) paskatino santaupų kaupimą, deficito susidarymą ir kreditavimo išplitimą – taip atverdamas kelią dabartinei krizei. Popieriniai pinigai leido kinų pirkliams dideliais atstumais gabentis dideles pinigų sumas. Kai 13 a. Marko Polo aplankė Mongoliją, jis stebėjosi tariamu jos ekonomikos klestėjimu (nepastebėdamas infliacijos, kurią kėlė gausus pinigų spausdinimas).

Dirbtinė širdis. 1982 m. Jutos chirurgai pirmąkart įstatė dirbtinę širdį 61 m. amžiaus Sietlo dantistui Barney Clark. Jis su ja išgyveno 112 d. Tai buvo universiteto Dirbtinių organų skyriaus Willem Kolff'o ir jo komandos triumfas. Tačiau netrukus jo vardo neprisiminė beveik tris dešimtmečius. O jis jau tada buvo žinomas dirbtinių organų specialistas - nuo tada, kai 1967 m. iš Klivlendo klinikų persikėlė į Jutą. Prieš 10 m. jis buvo sukūręs dirbtinį inkstą ir tais pačiais metais pradėjo darbus, susijusius su dirbtine širdimi. 1971 m. jis į darbą priėmė biomechaniką Robert‘ą Jarvik‘ą. Tasai įstojo į medicinos mokyklą ir tobulino širdį iki jos baigimo 1976-ais. Kolff’as turėjo įprotį naujus širdies variantus vadinti jaunų tyrėjų vardais, kad taip šiuos labiau motyvuotų ir sulaikytų nuo persikėlimo kitur. Jarvik‘as vadovavo patobulinimo projektui, kurio rezultatas buvo Jarvik-7, kurį 1981 m. aprobavo JAV Maisto ir vaistų administracija. Tuo metu Jarvik buvo 35 m. amžiaus. Jis pasirodė spaudos konferencijoje, nors nedalyvavo operacijos metu. Jis ir toliau dalyvaudavo spaudos konferencijose, o Kolff neafišavo. Todėl ir nenuostabu, kad tasai šimtų žmonių darbas liko siejamas su vienintelio žmogaus vardu.

Antibiotikai - jų dauguma kilę iš dirvožemio bakterijų. Sveikas protas laiko, kad tie purvo gyviai  susikūrė tuos komponentus kaip ginklą aršioje kovoje dėl maisto ir teritorijos. Tačiau kai kurie mikrobiologai mano kitaip: „jie jais kalbasi, o ne kaunasi“. Jie nurodo, kad dirvožemio bakterijos išskiria antibiotikus ten, kur nėra poreikio žudyti kaimyninius mikrobus. Atseit, tik didelė jų koncentracija pradeda kenkti bakterijoms.

Penicilino bakterinį antagonizmą pirmasis Anglijoje 1875 m. aprašė Dž. Tyndalis. Antibiozę pirmasis 1877 m. aprašė L. Pasteras ir Robertas Kochas. Šio tipo vaistus antibiotikais 1942 m. pavadino amerikietis S. Waksman‘as.

Koriolio efektas - Žemės sukimasis paveikia uraganus, tačiau ne tualetus.

Paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečių artilerija apšaudė Paryžių iš 75 km atstumo, trajektoriją reikėjo tikslinti atsižvelgiant į daugiau veiksnių, nei šaudant artimesniu atstumu. Vienas jų, būtent Žemės sukimosi poveikis (Koriolio efektas) duodavo beveik pusės mylios paklaidą.

Prieš kelis dešimtmečius prancūzų mokslininkas Gaspard-Gustave de Coriolis 1835 m. straipsnyje tyrinėjo įrenginius su besisukančiomis dalimis (pvz., vandens malūnus). Koriolio efektas pasireiškia visose situacijose, kuriose yra sukamasis judėjimas. Tarkim du vaikai sukasi prieš laikrodžio rodyklę besisukančioje karuselėje ir vienas kitam meta kamuolį, jie mato, kad kamuolio trajektorija iškrypsta į dešinę. Tačiau bet kuriam, esančiam greta karuselės, kamuolys skrieja tiesiai. Panašų, tačiau silpnesnį, efektą sukelia ir besisukanti Žemė.

Koriolio efektas daro įtaką ciklonams ir kitiems orų reiškiniams (uraganams, taifūnams),kurie nusisuka palei laikrodžio rodyklę piečiau pusiaujo ir prieš laikrodžio rodyklę šiauriau pusiaujo. Dėl jo vėjai turi tendenciją pūsti aplink aukšto ir žemo slėgio sritis lygiagrečiai pastovaus slėgio linijoms, izobaroms (orų žemėlapyje), o ne tiesiai iš aukšto slėgimo srities į žemo slėgimo sritį statmenai izobaroms.

Pletkininkai sako, kad tualete nuleistas vanduo nukrypsta į vieną pusę, besileisdamas vamzdžiais. Tačiau Koriolio efektas yra per silpnas šiuo atveju, kad per kelias sekundes spėtų žymiai pakeisti vandens srautą.

Kontraceptinės piliulės - nevaisingumo gydymas atvedė į seksualinį liberalizmą. 4-me dešimtm. mokslininkai pradėjo atrasti steroidinių hormonų vaidmenį ir mastė apie jų terapeutinį potencialą, tačiau hormonų išgavimas iš gyvūnų buvo neleistinai brangus plačiam medicininiam naudojimui. 1939 m. chemikas Russel Marker‘is pasiūlė išgauti steroidus iš augalų – ir šis metodas išliko iki šių dienų. Jo įkurta kompanija „Synex“ netruko pagaminti skystą progesteroną iš laukinės dioskorėjos. Jis buvo patrauklus kandidatas menstruacijų sutrikimams gydyti, - tai sieta su nevaisingumu, nes jo vaidmuo buvo neleisti ovuliacijos nėštumo ir menstruacijos metu. 1951 m. „Sunex“ chemikas Carl Djerassi susintetino iš augalų išgaunamą progesteroną, kurį galima vartoti piliulės pavidalu.

Kai 1953 m. šeimos planavimo propaguotoja M. Sanger su turtingu rėmėja K.D. McCormick kreipėsi į steroidų tyrinėtoją G. Pincus, tasai dirbo nedideliame ir sunkumų turinčiame Masačūsetso „Worcester Foundation for Experimental Biology“. Tačiau prieš 20 m. jis buvo sukėlęs skandalą sėkmingai dirbtinai apvaisinęs triušius. G. Pincus įdarbino J. Rock‘ą, kuris jau kelis mėnesius naudojo progesteroną pacienčių ovuliacijos sustabdymui tikintis, kad tai atstatys jų vaisingumą. Jiedu 1954 m. atliko pirmus bandymus su žmonėmis ir po kelių metų eksperimentų JAV 1960 m. aprobavo pirmąsias kontraceptines tabletes.

LSD. Smalsus šveicarų chemikas išbandė pirmąją kelionę su „rūgštele“. Taip buvo pratęsta ilgametė eksperimentavimo su savimi tradicija. 1943 m. balandžio 16 d. Albertas Hofmann’as įkvėpė arba nurijo iš rugių skalsių pagamintą mėginį, kuris gavo LSD-25 pavadinimą. Jis pajuto anaiptol „ne nemalonią tarsi apsinuodijimo būseną, apibūdinamą ekstremaliai sužadinta vaizduote“, kaip jis prisiminė savo autobiografijoje “LSD: Mano probleminis vaikas” (1979). Jis tęsė: „Tarsi sapnuojant, užmerktomis akimis ... į mane sruvo nenutrūkstamas neįprastų formų fantastinių vaizdai su intensyviomis, kaleidoskopiškai besikeičiančiomis spalvomis...“.

Bebaimis tyrinėtojas nusprendė giliau išnagrinėti psichotropines substancijos, kurią tyrė, tačiau nebaigė, „Sandoz Laboratories“ kaip galimą stupuliantą kvėpavimui bei apytakai, savybes. Po kelių dienų jis kruopščiai atmatavo 0,25 mg dozę – ir netrukus „Sandoz“ laboratorija virto keista. Tądien žurnale paskutiniai užrašyti žodžiai buvo: „noras juoktis“. Jo būklė vertė palikti darbą anksčiau – jis namo išvažiavo dviračiu ir taip balandžio 19-oji tapo “dviračio diena“. Vėliau Hofmann‘as LSD išbandė dar šimtus kartų atverdamas kelią subkultūrai. Nors ir draudžiamas, jis tebetraukia ne tik vartotojus, bet ir tyrinėtojus.

Ahnenerbe (liet. Protėvių paveldas) – nacistinėje Vokietijoje veikusi pseudomokslinė tyrimų organizacija, vėliau pasukusi veiklą į okultinius ir nusikalstamus (pavyzdžiui, eksperimentavimo su žmonėmis) tyrinėjimus.

1935 m. liepos 1 d. Reichfiurerio SS Heinrich Himmler, Herman Wirth ir Richard Walther Darré įsteigė „Pirmykštės dvasios istorijos tyrimo bendrija, Vokiečių paveldas“ (vok. „Studiengesellschaft für Geistesurgeschichte‚ Deutsches Ahnenerbe e. V.“, kuri 1937 m. buvo pervadinta į Protėvių paveldo tyrimo ir mokymo bendriją (vok. „Forschungs – und Lehrgemeinschaft das Ahnenerbe e. V.“).

Veikla

Iki Antrojo pasaulinio karo

Bendrija buvo įkurta užsiimti antropologijos tyrinėjimais (pirmiausia Henriko I laikų istorija) ir „arijų rasės“ antropologine ir kultūrine istorija, tačiau vėliau pasuko į skandinavų mitologijos tyrinėjimus, susiedama juos su idėjomis, kad kažkada Šiaurės tautos valdė visą pasaulį.

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios bendrija jau turėjo virš 30 įvairių mokslo sričių skyrių (pvz., geofizikos, entomologija, mitologijos, etnografijos, medicinos, vėžio ir kitų ligų tyrinėjimams ir kt.). Bendrija taip pat turėjo fotolaboratoriją, muziejų, keletą bibliotekų įvairiuose miestuose – Miunchene, Zalcburge ir kt.

Bendrijos pagrindinė veikla nebuvo tik tyrinėjimai laboratorijose, ji rengė ekspedicijos į kitas šalis (pavyzdžiui, į Tibetą, kurią organizavo Ernst Schäfer 1938 m.), organizavo posėdžius ir kongresus. Kartu bendrija kartu su SS siekė įtakos visose mokslo srityse ir universitetų bei mokyklų mokymo programose.

Antrojo pasaulinio karo metais

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui „Ahnenerbe“ veikla irgi pasikeitė. Bendrijos nariai galėjo atvirai naudoti nacių prigrobtomis kultūros vertybėmis savo tyrinėjimams.

1940 m. Ahnenerbe prarado savo nepriklausomybę ir kaip „Tarnyba A“ (vok. Amt A) įtraukta į SS struktūrą. „Germaniškose“ valstybėse Belgijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir Norvegijoje bendrija „mokslo tikslais“ ėmė verbuoti savanorius stoti į Waffen-SS. Tuo pačiu Ahnenerbe rengė projektus, kuriuose buvo šlovinama vokiečių tauta ir germanų paveldas.

1942 m. „Ahenerbe“ draugijoje, remiant Waffen-SS, buvo įkurtas Gynybos mokslo tyrimų institutas (vok. „Institut für wehrwissenschaftliche Forschung“). Šis institutas atlikinėjo tyrimus su žmonėmis – tam buvo pasitelkiami koncentracijos stovyklų (pvz., Dachau) kaliniai. Institute „dirbo“ ne tik gydytojai, bet ir Waffen-SS nariai. Sigmund Rascher atlikinėjo eksperimentus su žmonių ištverme šalčiui, August Hirt – su įvairiomis dujomis. Koncentracijos stovyklose žuvusių kalinių palaikai dažnai buvo išgabenami į šį institutą ir ten tyrinėjami arba panaudojami skeletams gaminti.

Šie eksperimentai su žmonėmis po karo buvo vienas iš Niurnbergo proceso kaltinimų.

Gerontologija – medicinos šaka, tirianti žmogaus organizmo senėjimo priežastis, mechanizmą, reiškinius bei pagyvenusius žmones. Rūpi ne vien fizinis senėjimo procesas, bet ir jam įtaką darantys socialiniai bei kultūriniai veiksniai. Gerontologijos šaka geriatrija nagrinėja senų žmonių ligų ypatumus, jų gydymo ir profilaktikos ypatumus. Senų žmonių higieną nagrinėja gerohigiena, psichiką ir elgseną – gerontopsichologija.

Gerontologija naudoja biocheminius, biofizinius, biologinius, fiziologinius, klinikinius ir kitus metodus. Didelę svarbą turi socialiniai ir higieniniai tyrimai, kurie padeda išaiškinti pernelyg ankstyvo senėjimo priežastis, priklausančias nuo žmogaus gyvensenos, socialinių sąlygų. Gerontologijos vystymąsi lemia esminiai vidutinės gyvenimo trukmės pakitimai.

Pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „astra“, reiškiančio žvaigždė. Astralas – tai neišmatuojamos informacijos energijos komponentas visatos erdvėje. Okultizmo doktrinoje ir magijoje bet kuri, skirtinga nuo materialiosios, gali būti vadinama astraline.

Astralas turi teigiamą ir neigiamą liniją. Šios linijos yra uždaros ir juda sukamaisiais judesiais kaip elektromagnetinės bangos. Astralinis planas juda ir vibruoja neįtikėtinu greičiu. Jis yra kažkur už erdvės ir laiko ribų.

Astralinis planas turi atitikmenis mistinėje islamo srityje – sufizme, induizme, kabaloje, spiritualizme ir kai kuriose kitose religinėse kryptyse. Vėliau paplito nuomonė, kad astraliniame pasaulyje gyvena žmonių sielos. Daugiau skaitykite:  Astralas – nematomas, bet egzistuojantis pasaulis.

Sąmokslo teorija – terminas, nusakantis daugelio nelaimingų atsitikimų, blogybių ir gyvenimo blogėjimo tendencingą aiškinimą slaptų jėgų veikimu – dažniausiai vyriausybių, specialiųjų tarnybų ar slaptųjų organizacijų. Šį reiškinį tyrinėja psichologai, sociologai.

Sąmokslo teorijomis bandoma tendencingai paaiškinti daugelio nelaimių, negerovių ir ekonominio nuosmukio priežastis, įvardijant slaptų jėgų veikimą (specialiųjų tarnybų, slaptųjų, uždarų organizacijų). Sąmokslo teorija gali apimti paradoksalius teiginius, taip pat iracionalius, paranojiškus ar sunkiai įsivaizduojamas, bet iš dalies tikėtinas, todėl ir neatmestinas tiesas.

Sąmokslo teorijos yra įprastos daugumoje pseudomokslų – paprastai jos naudojamos paaiškinti, kodėl viena ar kita pseudomokslinė idėja nėra visuotinai pripažįstama mokslininkų.

Populiariausios sąmokslo teorijos

Sąmokslo teorijos labai dažnai siejamos su vyriausybe bei spec. tarnybomis. Daug jų yra sukurta apie CŽV, FTB ar NASA, tariamai nuo piliečių slepiančias ypač svarbius duomenis apie ateivius iš kosmoso^[1] bei kitus paranormalius reiškinius. Taip pat sąmokslo teorijose dažnai figūruoja korporacijos. Viena populiariausių teigia, kad jau yra išrastas nepaprastai pigus kuro pakaitalas, tačiau korporacijos visomis išgalėmis jį slepia, kad galėtų toliau krautis pelną iš prekybos naftos produktais.

Kitos istorinės organizacijos, apie kurias prikurta sąmokslo teorijų:

• Iliuminatai
• Laisvieji masonai
• Tamplierių ordinas

Kita:

• Satanistinių ritualų mitas
• Ateivių grobimai
• Filadelfijos eksperimentas
• Holokausto neigimas

Populiariojoje kultūroje

Populiariojoje kultūroje tiek sąmokslo teorija kaip koncepcija, tiek konkrečios sąmokslo teorijos yra labai dažnai naudojamos kūrinio intrigai. Pavyzdžiui, populiariame TV seriale "X failai" (The X-Files) FTB specialusis agentas Foksas Malderis (Fox Mulder) bando tirti įvairius paranormalius reiškinius, tačiau jam trukdo valstybinio, o gal net tarpvalstybinio lygio sąmokslas slėpti tiesą. Komedijoje Vyrai juodais drabužiais egzistuoja ypač slapta organizacija, sauganti žmones nuo ateivių iš kitų planetų.

Bene labiausiai ši sritis eksploatuojama Styvo Džeksono išleistame kolekcionuojamų kortų žaidime „Iliuminati“. Jame kiekvienas žaidėjas valdo po slaptą organizaciją ir dėl pasaulio valdymo kovoja naudodamas kortas, atspindinčias įvairias tikras bei fiktyvias „marionetines“ asmenybes ir organizacijas, kaip kad JAV prezidentas Bill Clinton, Greenpeace, FTB ir kt.

[1] Appleyard, B. Aliens Why They Are Here

Regresinės hipnozės metodas, kai žmogui padedama sugrįžti į gilios praeities prisiminimus ne tik mintimis, bet ir kūnu, naudojamas seniai. Jis pagrįstas žinojimu, kad kūno prisiminimai, pojūčių atmintis yra kur kas gilesnė nei proto. Per tuos pojūčius galima iškelti vaizdinius, garsus, kvapus ir emocijas, kurie atrodė visiškai išsitrynę. M. Niunanas buvo labai darbštus gydytojas. Jis hipnotizavo hipnotizavo ir pagaliau sukaupė daugybę faktų, kurie leido atsakingai teigti, kad žmogaus prisiminimai nepasibaigia jo gimimo momentu. Jie nepasibaigia ir motinos įsčiose patirtais išgyvenimais. Atmintis siekia dar toliau – ankstesnį gyvenimą. Tačiau ir ten nesustoja. Jei hipnotizuotojas pasiryžta kantriai dirbti dar maždaug keturias valandas ir „veda“ žmogų toliau, už mirties slenksčio, tas patenka į labai ypatingą erdvę.

Įvairūs (dažniausiai – natūralios kilmės) kanabinolio dariniai, visų pirma – tetrahidrokanabinolis. Randami kanapėse. Vartojami rūkant kanapės augalo dalis, dervą hašišą, valgant ar geriant THC prisotintus patiekalus ar gėrimus ir pan. Kelis dešimtmečius vyksta kanabinoidų tyrimai medicinoje, manoma, kad jie gali būti panaudoti, kaip psichotropiniai, nuskausminantys ir vėmimą stabdantys preparatai. Kai kuriose šalyse kanapių vartojimas medicinos tikslais yra legalus, o iš kanapių gaminami preparatai, arba pačios kanapės yra naudojamos kaip nuskausminantys vaistai. Dalyje šalių kanapės yra dalinai legalizuotos (pvz., Nyderlanduose), kai kuriose kitose šalyse jų vartojimas formaliai draudžiamas, bet faktiškai nepersekiojamas (pvz., Danija, Anglija, Ispanija). Fiziologinis poveikis galutinai neištirtas, yra kelios poveikio teorijos. Fiziologiškai kanabinoidai euforijos nesukelia, abstinencijos sindromo nebūna. Mokslininkai ginčijasi dėl ilgalaikio kanabinoidų poveikio psichikai bei psichologinio pripratimo. Dažnai kanapės specialistų yra įvardijamos kaip narkotikai-vartai, galintys privesti prie sunkesnių narkotikų vartojimo. Ši teorija yra dažna kanapių kriminalizavimo priežastis.

Pareidolija – mūsų sąmonės funkcija, kai mes, matydami kažkokius neaiškius siluetus, jiems nesąmoningai priskiriame tam tikrus bruožus. Sakykim, žinomiausias pareidolijos pasireiškimas yra Mėnulyje per pilnatį matyti žmogaus veidą (kai kurie zuikį mato). Tiesiog tai mes sukuriame tuos vaizdinius. Labai dažnai, pavyzdžiui, vaiduoklių nuotraukose matai, kad tai akivaizdi pareidolija: buvo kažkoks rūkas (tarkim, kažkas rūkė – papūtė cigaretę) ir staiga atsirado kažkoks siluetas. O žmogus sako – žiūrėk, vaiduoklis.

Netgi imant NSO fenomeną, rimtas tyrėjas niekada netiria pranešimo, jei žmogus matė ateivį, kuris buvo toliau nei už 160 metrų, nes tada nesugebame atskirti, koks tai objektas. Ten greičiausiai koks kaimietis su šakėm praėjo, o mačiusiajam pasirodė, kad tai ateivis su lazeriniu ginklu.

Ateivių grobimai yra „subjektyviai realūs žmonių atsiminimai, kaip jie buvo slaptai ir/arba prieš savo valią pagrobti nežemiškų būtybių, kurios jiems atliko sudėtingas fizines ir psichologines procedūras.“^[1] Tariamai pagrobtieji dažnai teigia, kad jiems buvo atliekami medicininiai tyrimai, dažniausiai susiję su reprodukcine sistema. Taip pat kartais pranešama, kad ateiviai perspėjo dėl piktnaudžiavimo gamta ir branduolinių ginklų pavojaus.^[2] Nors daugelis pagrobimus apibūdina kaip keliančius siaubą, kai kuriems jie būna malonūs.

Ateivių pagrobimai susilaukė daug dėmesio iš mokslininkų ir psichinės sveikatos specialistų. Daugelis jų nemano, kad grobimai įvyksta tiesiogine prasme, kaip būna papasakojami. Buvo pasiūlyta daug alternatyvių fenomeno paaiškinimų, kaip apgaulė, konfabuliacija (netikri atsiminimai), haliucinacijos, miego paralyžius bei kiti miego fenomenai, pasidavimas pseudomokslininkų įtaigai hipnozės metu, DMT įtaka, psichopatologija, psichodinamika ir aplinkos veiksniai.^[3]

Pirmasis išgarsėjęs pasakojimas apie ateivių pagrobimą buvo praneštas 1961 m. Nuo to laiko apie ateivių grobimus buvo pranešama visame pasaulyje, bet daugiausiai angliškai kalbančiose valstybėse, ypač JAV.^[4] Taip pat pastebėta, kad pagrobimo pasakojimas dažnai priklauso nuo tariamo pagrobtojo gimtosios šalies kultūros.^[4]

Ateivių grobimai yra daugybės sąmokslo teorijų ir mokslinės fantastikos kūrinių tema.

Pagrobtieji

Nedaug vyraujančios krypties mokslininkų tiki, kad pagrobimai iš tikrųjų įvyksta taip, kaip yra papasakojami. Vis dėlto, daugelio stabilių apie ateivių grobimus pranešusių žmonių nuoširdumu yra abejojama nedaug. 1992 m. metais Harvardo universiteto profesorius psichiatras Džonas Edvardas Mekas (angl. John Edward Mack) tyrinėjo daugiau nei 60 pagrobtųjų ir „praleido su jais daugybę terapijos valandų, bet vienintelis jo pastebėtas ir jį nustebinęs dalykas buvo tų žmonių įprastumas: restorano savininkas, kelios sekretorės, kalėjimo prižiūrėtojas, studentai, universiteto administratorius, kelios namų šeimininkės ir t. t. Daugelis pagrobtųjų visiškai neatrodė turintys iliuzijų, meluojantys, dramatizuojantys, turintys netikrų atsiminimų ar kenčiantys nuo aiškios psichinės ligos.“^[5] Psichologijos profesorius Stanlis Kripneris (angl. Stanley Krippner) taip pat teigė, kad „nors psichopatologijos buvo buvo rastos kai kuriais izoliuotais ateivių grobimų tvirtinimų atvejais, tiek klinikiniai tyrimai, tiek standartizuoti testai parodė, kad kaip grupė, tariamai pagrobtieji niekuo nesiskiria nuo bendros populiacijos pagal psichopatologijų dažnumą.“^[6]

Tiesa, kai kurie kiti tyrimai rado tam tikras tariamai pagrobtiesiems bendras savybes. Daktarės Elizabeth Slater atliktas aklas tyrimas atskleidė, kad devyni tyrime dalyvavę tariamai pagrobtieji buvo linkę į „lengvai paranojišką mąstymą“, košmarus ir turėjo silpną seksualinį identitetą.^[4] Yvonne Smith teigė, kad dalis pagrobtųjų serga vilklige, bet neturi jokių simptomų.^[7]

Kai kurie už tiesioginę pagrobimų atsiminimų interpretaciją pasisakantys tyrėjai tvirtina, kad pagrobtieji turi su pagrobimais nesusijusių paranormalių galių, kurios po pagrobimo sustiprėja. Jenny Randles tyrimas taip pat atskleidė, kad 8 % atvejų, kai pagrobtasis buvo vyresnis nei 40 metų, ateiviai pripažino jį netinkamu. Pagrobtieji dažniausiai mano, kad taip atsitiko dėl medicininių priežasčių.^[8]

Nors daugelis pranešusių apie pagrobimus yra suaugusieji, kartais ir vaikai teigia, kad jie buvo pagrobti. Dažnai prieš tai būna apie pagrobimą pranešęs koks nors kitas šeimos narys ir jų pasakojimai paprastai būna panašūs bei turi bendrų labai specifinių detalių.

Žmonės kurie tvirtina, kad buvo pagrobti, ne visada bando paaiškinti fenomeną, bet kai kurie patys pradeda tirti šį reiškinį ir kartais prieina išvados, kad visuomenė tiek mažai žino apie ateivių grobimus dėl to, kad ateiviai arba valdžia slepia ir dangsto faktus.

Grobikai

Kai kurie pagrobtųjų pasakojimai apie grobimus yra gana detalūs. Ateivių pagrobimų tema yra išsivysčiusi visa subkultūra su detaliais grobimų priežastis paaiškinančiais mitais. Buvo išskirtos kelios ateivių rūšys, dažniausiai pasirodančios pranešimuose. Mitai kiekvienai tariamai ateivių rasei priskiria specifinius vaidmenis, kilmę ir motyvaciją.

Tariamų pagrobimų metu paklausti, kodėl taip daro, ateiviai dažnai pasako ką nors panašaus į „mes turime tam teisę“.^[2] Taip pat ateiviai kartais teigia, kad pagrobtasis turi kokią nors unikalią savybę, dėl kurios jis yra pakartotinai grobiamas ir/arba jam pasąmoningai yra įdedama informacija, kad ji vėliau galėtų būti aktyvuota. Kartais tai yra susiję su dideliais pasikeitimais Žemėje ir ateivių noru padėti.^[9]

Pasakojimai apie pagrobimus

Nors pasakojimuose apie pagrobimus daug detalių nesutampa (kartais smarkiai), kai kurie NSO tyrėjai teigia, kad pasakojimams yra būdinga negriežta, bet gana pastovi įvykių seka, pagal kurią net priskiriama, su kuria ateivių rūšimi buvo susidurta. Tiesa, kai kurie tyrėjai buvo apkaltinti jų teorijų neatitinkančių pasakojimų praleidimu, nutylėjimu arba sutrumpinimu. Dažniausiai yra išskiriami tokie pagrobimo etapai:

1. Pagrobimas – žmogus yra per prievartą paimamas iš žemiškos aplinkos į tariamą ateivių kosminį laivą.
2. Tyrimas – pagrobtajam atliekamos invazinės medicininės arba mokslinės procedūros.
3. Konferencija – grobikai kalbasi su pagrobtuoju.
4. Turas – grobikai aprodo pagrobtajam savo kosminį laivą.
5. Laiko praradimas – pagrobtieji greitai užmiršta didžiąją įvykių dalį.
6. Sugrįžimas – pagrobtieji yra grąžinami į Žemę. Kartais jie yra grąžinami ne į tą pačią vietą, iš kurios buvo tariamai pagrobti, arba su naujomis žaizdomis ar suglamžytais drabužiais.
7. Mistinis jausmas – pagrobtasis išgyvena gilų mistinį potyrį ir vienybę su Dievu arba Visata.
8. Pasekmės – pagrobtasis turi susidoroti su psichologiniais, fiziniais ir socialiniais padariniais.

Apie konferencijos, turo ir mistinio jausmo etapus yra pasakojama reguliariai, bet ne taip dažnai kaip apie medicininį tyrimą bei pagrobimą. Taip pat kai kurie pagrobtieji praneša apskridę aplink Žemę arba kitas planetas.^[10] Pasak pagrobimų tyrėjo Davido Džeikobo (angl. David M. Jacobs), visas pagrobimas dažniausiai būna labai tiksliai suplanuotas, nebūna jokio svarstymo, ką daryti toliau. Be to, jis nepastebėjo jokių požymių, kad grobikai gyvenime veiktų ką nors nesusijusio su grobimų atlikimu.^[11]

Pagrobimas

Tariamai pagrobtieji dažnai praneša jautę neįprastus jausmus prieš tariamą pagrobimą. Tie jausmai pasireiškia neįveikiamu troškimu būti tam tikroje vietoje tam tikru metu arba tikėjimusi, kad tuoj nutiks kažkas „pažįstamo, bet nežinomo“. Pagrobtieji taip pat teigia patiriantys stiprų, į nieką neorientuotą nerimą, nors tuo metu dar nebūna nutikę nieko neįprasto. Šis nuojautos periodas gali tęstis kelias dienos iki pagrobimo arba jo gali iš viso nebūti.^[12]

Po to būna patiriamas perėjimas į kitą sąmoningumo būseną. Žmogus nustoja girdėti aplinkos garsus. Pagrobtieji teigia, kad šiuo metu jie jaučiasi ramiai ir stebi save. Vykstant šiam būsenos kitimui, pasirodo kelios šviesos, kartais lydimos miglos. Šviesos šaltinis skiriasi priklausomai nuo pranešimo: kartais šviesa sklinda iš lauko (kai kurių nuomone, iš grobikų erdvėlaivio), kartais šviesos yra miegamajame kartu su žmogumi ir jos transformuojasi į tariamus ateivius.^[12]

Pagrobtieji teigia, kad po to jie eina arba yra keliami į ateivių laivą. Dažnai yra judama kiaurai pro kietus objektus, kaip sienos ir langai. Kitais atvejais grobiamasis kyla tuneliu į laukiantį ateivių laivą. Kartais žmogus tuneliu kyla vienas, kartais jį lydi tariamieji ateiviai.^[12]

Tyrimas

Šiuo etapu pagrobtajam yra atliekamos medicininės procedūros ir tyrimai. Tai daroma prieš žmogaus valią ar bent jau į ją neatsižvelgiant. Dažnai procedūros būna susijusios su lytiniais organais, reprodukcine sistema, kaukole, nervų sistema bei oda, bet yra pranešta apie įvairiausių rūšių tyrimus. Būtybė, kuri vadovauja operacijai, dažnai būna aukštesnė už kitas.^[2][13] Tyrimo metu būtybės paprastai nevilki pirštinių ir nenaudoja kitų Žemės medicinai įprastų priemonių, kaip tabletės, injekcijos, bet kartais pagrobtojo yra paprašoma išgerti kokį nors skystį.^[2]

Po vadinamojo medicininio tyrimo, pagrobtieji dažnai praneša apie kitas jiems atliekamas procedūras. Viena iš dažniausiai pasitaikančių tokių procedūrų yra įvairių paveiksliukų, skirtų sukelti pagrobtajam tam tikras emocijas, rodymas ekranuose arba transliavimas tiesiai į žmogaus sąmonę. Kitais atvejais pagrobtasis kartu su grobikais įsilieją į haliucinaciją, kurioje vyksta kokie nors įsivaizduojami scenarijai ir pagrobtasis yra vienas iš improvizuojančių aktorių. Taip pat kartais pagrobtajam liepiama valdyti sudėtingą elektroninį prietaisą. Nors iš pradžių žmogui atrodo, kad jis nemoka to daryti, pabandžius atlikti užduotį, pagrobtasis supranta, kad visgi sugeba valdyti grobikų įrenginį.^[11]

Visų amžiaus grupių ir abejų lyčių žmonės kartais pasakoja, kad jiems buvo parodomas „vaikas“. Dažnai jis turi ir žmogaus ir tariamų ateivių bruožų. Pagrobtieji dažniausiai tai vadina žmonių ir ateivių (dažniausiai pilkųjų) hibridu.^[11] Tiesa, pagrobimų tyrėjas Tomas Bulardas (angl. Thomas E. Bullard) teigė, kad išstudijavęs 300 ateivių pagrobimų pasakojimų jis nesugebėjo išskirti vaiko pristatymo etapo. Bulardo nuomone, šį grobimo pasakojimo elementą išsigalvojo kiti tyrėjai.^[14]

Sugrįžimas

Vieno tyrėjo apskaičiavimais, 4-5 % atvejų yra pranešama apie tariamas ateivių klaidas, kai jie neva grąžina pagrobtąjį ne į tą pačią vietą, iš kurios jis buvo paimtas. Kartais tai būna tik kitas kambarys, o kartais pagrobtasis atsiduria už savo namo ribų ir durys būna užrakintos iš vidaus.^[15]

Pasitaiko atvejų, kai žmogus išgyvena tariamąjį ateivių grobimą kelis kartus. Dažniausiai pagrobimai įvyksta toje pačioje vietoje ir panašiomis aplinkybėmis.^[15]

Įsisąmoninimas

Grobimų tyrėjas ir gydytojas Džonas G. Mileris (angl. John G. Miller) teigia, kad dažnai, nors ne visada, žmonės supranta, kad buvo pagrobti vienu, įsimintinu momentu.^[16] Kadangi dažniausiai apie potyrį atsimenama hipnozės metu, skeptikai dažnai vadina tai hipnozei būdingais netikrais atsiminimais, kurie gali būti sukelti ir dėl tyrėjo elgesio.^[17] Įtariama, kad tyrėjai kartais nebūtinai tyčia paskatina žmones interpretuoti neaiškius atsiminimus kaip ateivių pagrobimą. Pavyzdžiui, jei tyrėjas pripažįsta ateivių pagrobimo tikimybę, užhipnotizuotam žmogui tai gali būti paskata būtent taip interpretuoti savo atsiminimus. Taip pat įmanoma, kad tyrėjai įdeda sunkiai suprantamą paciento pasakojimą į ateivių pagrobimo istorijos rėmus, neieškodami alternatyvių paaiškinimų.^[17] Tariami pagrobtieji dažniausiai ateina į hipnozės terapiją norėdami išspręsti tokias problemas kaip atminties apie tam tikrą laiko tarpą praradimas ir neaiškios kilmės raumenų arba galvos skausmai.

Liudijimai

Vienas iš labiau pažymėtinų atvejų nutiko 1957 m., kai tyrėjo Briano Tompsono (angl. Brian Thompson) pažįstama pranešė dvi dienos po NSO pastebėjimo, mačiusi vieno metro ilgio besimeldžiančią ir į vabzdį panašią būtybę. Tompsonas papasakojo apie tai kitam ateivių pagrobimų tyrėjui ir šis atskleidė, kad jis tyrė du atvejus, kai liudininkai raportavo identiškas aplinkybes toje pačioje vietoje ir tais pačiais metais.^[13]

Tiesa, yra ir psichologinį paaiškinimą remiančių liudijimų. Du pagrobimų tyrėjai 1992 m. vykusioje konferencijoje teigė, kad penkiuose jiems žinomuose atvejuose, kai tyrėjas buvo šalia prasidedant tariamam pagrobimui, pagrobtasis „fiziškai niekur nekeliavo“.^[18]

Požiūriai į ateivių grobimus

Yra daugybė požiūrių į ateivių grobimus – nuo labai skeptiškų iki tikėjimo visų pasakojimų pažodine interpretacija. Taip pat yra suintriguotų fenomenu, bet nesiryžtančių daryti galutinių išvadų. Pavyzdžiui, grobimų tyrėjas Džonas Mileris klausia „Kaip galima tvirtai tikėti kuriuo nors paaiškinimu apie kažką tokio paslaptingo? Tikrų tikėtųjų nuomone yra sunku patikėti, bet kietakakčių skeptikų pažiūros taip pat nėra paremtos realybe.“ Harvardo psichiatras Džonas Mekas teigia, kad „daugiausiai ką galima pasakyti šiuo metu apie fenomeną tai čia yra autentiška paslaptis“.

Skeptiški požiūriai

Skeptikais šiuo atveju vadinami tie, kurie nemano, kad pagrobtųjų pasakojimai apie ateivių grobimus ir tyrimus įvyksta pažodžiui ir iš tikrųjų. Toks požiūris yra pripažįstamas daugelio pagrindinių krypčių mokslininkų ir istorikų. Alternatyvūs paaiškinimai, kaip nežemiškos gyvybės įsikišimas, akademikų dažnai yra laikomi pseudomoksliniais.

Keletas skeptiškų požiūrių:

• Yra pasiūlyta nemažai psichologinių fenomeno paaiškinimų, tarp kurių yra haliucinacijos, laikini šizofrenijos, epilepsijos priepuoliai bei miego sutrikimai, iš kurių galima išskirti miego paralyžių, nes jo metu patiriama haliucinacijos ir specifinis kažko piktavalio arba neutralaus būvimas, nors žmonės paprastai nemano, kad tas „kažkas“ yra ateiviai. Taip pat kartais teorizuojama, kad pagrobimai yra sudarkyti praeities įvykių, tokių kaip išprievartavimas, atsiminimai.
• Įmanoma, kad kai kurie tariamai pagrobtieji yra psichiškai nestabilūs arba buvo įtakoti narkotikų.
• Astronomas Karlas Saganas knygoje The Demon-Haunted World pastebėjo, kad pasakojimai apie ateivių grobimus yra labai panašūs į įvairiais istorijos laikotarpiais sukurtas pasakas apie demonų grobimus. Jis teigia, kad nors šiose istorijose nėra erdvėlaivių, juose yra daugelis kitų centrinių ateivių grobimų elementų: danguje gyvenančios, seksu apsėstos nežmogiškos būtybės, kurios vaikšto per sienas, bendrauja telepatiškai ir daro veisimo eksperimentus su žmonėmis. Sagano nuomone, nebent mes tikime, kad demonai iš tiesų egzistuoja, vienintelis visko paaiškinimas yra haliucinacijos, kurios nutinka skirtingiems žmonėms dėl visiems mums bendrų žmogaus smegenų savybių.
• Rašytojas Terensas Makena (angl. Terence McKenna) po eksperimentų su žmogaus kūne randama narkotine medžiaga DMT teigė matęs „mechaninius elfus“, kurių aprašymas daug kuo primena tipinį pilkos rūšies ateivių apibūdinimą. 1988 m. tyrime psichiatras Rikas Strasmanas (angl. Rick Strassman) atrado, kad įšvirkštus dideles DMT dozes, maždaug 20 % savanorių patiria tariamiems ateivių grobimams identiškus potyrius.^[19]

Šaltiniai

1. Šokti aukštyn ↑ Appelle, Stuart. The Abduction Experience: A Critical Evaluation of Theory and Evidence. Journal of UFO Studies, n.s. 6, 1995/96, pp. 29–78
2. ↑ ^{Šokti į: 2,0 2,1 2,2 2,3} Miller, John G. "Medical Procedural Differences: Alien Versus Human. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 59-64.
3. Šokti aukštyn ↑ Appelle, 1996
4. ↑ ^{Šokti į: 4,0 4,1 4,2} Sheaffer, Robert. "A Skeptical Perspective on UFO Abductions. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 382–388.
5. Šokti aukštyn ↑ Lord, Deane W. „John Mack on Abductions“ (Harvard University Gazette, 1992) URL accessed Jan 23, 2006
6. Šokti aukštyn ↑ Cardena, E., Lynn. S. J., & Krippner, S. (Eds.) (2000). Varieties of Anomalous Experience. Washington, DC: American Psychological Association. P. 268.
7. Šokti aukštyn ↑ Hopkins, Budd. "The Hopkins Image Recognition Test (HIRT) for Children. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 127–134.
8. Šokti aukštyn ↑ Basterfield, Keith. "Abductions: The Paranormal Connection. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 149–151.
9. Šokti aukštyn ↑ Randles, J; Pritchard A; Pritchard DE; Mack JE; Kasey P & Yapp C (1994). "Why are They Doing This?". Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference: 69-70, Cambridge: North Cambridge Press. 
10. Šokti aukštyn ↑ Bullard, Thomas E. "The Rarer Abduction Episodes. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 72-74.
11. ↑ ^{Šokti į: 11,0 11,1 11,2} Jacobs, David M. "Subsequent Procedures. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 64-68.
12. ↑ ^{Šokti į: 12,0 12,1 12,2} Nyman, Joe. "A Composite Encounter Model. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 83-85.
13. ↑ ^{Šokti į: 13,0 13,1} Bullard, Thomas E. "The Variety of Abduction Beings. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 90-91.
14. Šokti aukštyn ↑ Bullard, Thomas E. "The Well-Ordered Abduction: Pattern or Mirage? " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 81-82.
15. ↑ ^{Šokti į: 15,0 15,1} Hopkins, Budd. "The Abduction Experience: Return. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 77-80.
16. Šokti aukštyn ↑ Miller, John G. "The Realization Event -An Important Historical Feature. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 42-45.
17. ↑ ^{Šokti į: 17,0 17,1} Kirsch, II; Lynn SJ. „Alleged Alien Abductions: False Memories, Hypnosis and Fantasy Proneness“. Psychological Inquiry, 7 (2 pages = 151-5), 151 (1996). DOI:10.1207/s15327965pli0702_8. 
18. Šokti aukštyn ↑ Hall, Dick & Randles, Jenny & Basterfield, Keith & Moura, Gilda. "Panel on Cross Cultural Patterns in Abductions. " In: Pritchard, Andrea & Pritchard, David E. & Mack, John E. & Kasey, Pam & Yapp, Claudia. Alien Discussions: Proceedings of the Abduction Study Conference. Cambridge: North Cambridge Press, 1994. Pp. 193–195.
19. Šokti aukštyn ↑ Strassman R (2001). DMT: the spirit molecule: a doctor's revolutionary research into the biology of near-death and mystical experiences. Rochester, Vt: Park Street Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-89281-927-8“..

Ezoterika – ezoterinių pažiūrų, nuostatų laikymasis, t.p. ezoterinis žinojimas; žodis kilęs iš graikų kalbos ἐσωτερικός (esôterikos), kaip žodžio ἔσω (esô), „vidinis“, išvestinė sąvoka, reiškianti „susijęs su tuo, kas yra viduje, kas yra slapta, mistiška“. Priešingą reikšmę turi sąvokos egzoterinis, egzoteriškas, t. y. išoriškas, atviras.

Ezoterinės žinios pagal pirminę reikšmę yra prieinamos tik siauram pašvęstųjų, inicijuotųjų ratui arba specialiai apmokytiems asmenims. Ezoterinės veiklos dalykai ir objektai bendrai yra vadinami ezoterika. Kasdienėje kalboje šiuo žodžiu (ezoterika) dažnai vadinama ir pati ezoterinė veikla, ezoterizmas.

Bendru atveju ezoterinės žinios laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors dažniausiai jos būna nepagrįstos moksline prasme ir mokslininkų paprastai nelaikomos autoritetingomis, vadinamos pseudomokslu. Ezoterinis žinojimas daugiau yra siejamas su mistiniu, mitologiniu pažinimu.

Šiais laikais Ezoterizmas, ezoteriškumas vis dar kartais reiškia reikalavimą būti pašvęstam (inicijuotam) į nagrinėjamą sritį. Tačiau dabartiniame Vakarų pasaulyje ezoterizmas naudojamas ne vien mistinio žinojimo ar slaptųjų praktikų prasme, tačiau neformaliai pasidarė bendras terminas Naujojo amžiaus (New age) judėjimui. Pagrindinės šiuo terminu nusakomos veiklos sritys – parapsichologija ir gretimos jai disciplinos, Numerologija, Astrologija, magija ir įvairūs kiti pseudomokslai, Naujojo amžiaus metafizika. Kartais perkeltine prasme taip gali būti pavadintos netgi mokslinės sunkiai suvokiamos žinios, pavyzdžiui, iš teorinės fizikos ar visatos kilmės teorijos.

Kilmė

Platonas dialoge „Alkibiadas“ naudoja išraišką ta esô, reiškiančią „vidiniai dalykai“, o dialoge „Teaetetas“ – ta eksô, reiškiančią „išoriniai dalykai“. Vienas pirmųjų kartų, kai šis terminas panaudotas kaip būdvardis esôterikos yra Luciano Samotasiečio veikalas, parašytas apie 166 m. e. m.^[1] Anglų kalba terminas esoteric (ezoterinis) pasirodė XVIII a. pradžioje, Tomo Stenlio Filosofijos istorijoje (History of Philosophy), aprašinėjant slėpiningąją Pitagoro mokyklą. Ten sakoma, kad pitagoriečiai buvo skirstomi į „egzoterinius pitagoriečius“ (besimokančius, nepašvęstuosius) ir „ezoterinius“ (priimtus į „vidinį“, pašvęstųjų būrį).

Termino istorinės raidos matmenys

Ezoterika nėra nusistovėjusi konkreti tradicija ar veiklos sritis. Tai plati, kartais tarpusavyje net nesusijusių asmenybių, veiklų ir judėjimų gama, vienijama bendro polinkio į gilius dvasinius dalykus, mistiką.

Romos imperijoje buvo visa eilė slaptų religinių grupuočių, kuriose didžiulę reikšmę turėjo pašventimas į tos gruopuotės mokymo (tikėjimo) paslaptis. Kai kurios jų buvo susijusios su krikščionybės raida ir jose buvo atliekamas ritualinis krikštijimas. Kita dalis buvo susijusios su vadinamuoju gnosticizmu, kurio sekėjai tikino turintys slaptą žinojimą (gnosis). Dar viena kryptis buvo iš senojo pasaulio atėjęs vadinamasis hermetizmas.

Musulmonai izmailitai taip pat pabrėžia skirtumą tarp „vidinio“ ir „išorinio“ dvasinio mokymo. Pagal juos sekėjas dvasiškai išsilaisvins ir patirs nur (šviesą), tik jei jis eis ezoteriniu (vidinio pasišventimo) keliu, vedančiu į dvasinę šviesą.

Nemažai ezoterinių žinių mus pasiekė per renesanso tekstus, kuriuose vystomos neoplatonizmo bei hermetizmo idėjos. Vėliau Europos ezoterizmas integravosi į Rozenkroicerių idėjinį pamatą, o dar vėliau persikėlė į masonų judėjimą. Nuo XIX a. ezoterizmas reiškėsi teosofijoje ir daugybėje iš jos kilusių dvasinių ieškojimų mokyklų. Ryškiausią įtaką jis turėjo „naujosioms“ metafizikos kryptims, antroposofijai. Vakarietiškojo ezoterizmo ir teosofijos samplaikoje susiformavo Rudolfo Šteinerio pažiūros; jis įsteigė Valdorfo švietimo sistemą, pradėjo taikyti „biodinaminį“ požiūrį žemės ūkyje, populiarino „antroposofinę mediciną“.^[2] Kita žymi ezoterinė srovė buvo susijusi su Gurdžijevo mokymu (Ketvirtasis kelias).

Nuo XX a. vidurio vis daugiau Rytų ezoterinių žinių pasiekia Vakarus. Taip formuojasi eklektiškas Naujojo amžiaus judėjimas, besiremiantis ne vien minėtu Europietišku palikimu, tačiau įvairiai integruojantis Rytų ir Amerikos, Okeanijos tautų slaptuosius mokymus.

Su ezoterika susiję dalykai

• Aiškiaregystė
• Alchemija
• Antroposofija
• Astrologija
• Budizmas (ypač tantrizmas)
• Cigunas
• Dvasingumas
• Ezoterinė krikščionybė
• Ezoterinė kosmologija
• Gnosticizmas
• Hermetizmas
• Kabala
• Karma
• Magija ir religija
• Masonų judėjimas
• Misticizmas
• Neoplatonizmas
• Naujasis amžius
• Numerologija
• Okultizmas
• Reinkarnacija
• Rozenkroiceriai
• Simboliai
• Telepatija
• Teosofija

Kas yra ezoterika?

Ezoterika - ( esoterikos - vidinis uždaras), lotyniškai vadinama Disciplina arcani, yra iš pirmųjų krikščionių laikų mus pasiekusi tradicija slėpti nuo kitatikių savo tikybos paslaptis. Tai slapta, tik išrinkiesiems prieinama žinių sfera, sauganti religines apeigas, magiškas formules. Šis terminas pabrėžia, kad viskas, kas egzistuoja, turi dvi puses- dvasinę ir materialią, esminę ir formalią. Mes gyvename dualistiniame pasaulyje, kuriame nuolat jaučiamas nesugaunamas nematomas , labai subtilus kažkas, veikiantis kaip visų egzistuojančių daiktų esmė arba principas.   

Egzoterika - (exoterikos- išorinis) vieša, visiems prienama tradicijos dalis. Tai visuomenei plačiai atverta ir populiari žinių sfera, pagrįsta fiziniais faktais. Pavyzdžiui laiko ciklai: para, diena ir naktis. Priklausomai nuo nuolat kintančios žemės padėties galime pasirinkti kitą skirstymą- saulėtekis, pusiaudienis, saulėlydis, pusiaunaktis.Čia vienintelis išorinis faktorius- Žemės sukimasis apie savo ašį. Metinis Žemės apsisukimas aplink Saulę- tai pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Žmogaus gyvenimo ciklai: vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė atsiranda visiškai analogiškai iš augimo, senėjimo ir mirties faktorių. Tačiau kodėl egzistuoja gimimas ir mirtis?

Net milijonų egzoterinių faktų nepakanka atsakyti į vidinius uždarų sferų klausimus. Jie tampriai susiję su ezoteriniais to subtilaus kažkas, kuris yra visų pasireškimų esmė ir priežastis, tyrinėjimais. Vienas ir tas pats dalykas visada turi aukštą ir žemą, subtilų ir materialų , abstraktų ir konkretų aspektus. Kitaip sakant, kiekvienas gamtos reiškinys turi priežastį praeityje ir veiksmą ateityje. Todėl jį galima pažinti ir tyrinėti atsižvelgiant į šiuos du tarpusavyje susijusius aspektus.

Analogiškai mastant galima teigti, kad visi dalykai, mokymai, religijos, visi reiškiniai turi dvejopą pasireiškimą, kurį galima pavadinti ezoteriniu ir egzoteriniu požiūriu. Ezoterinė pusė - tai reiškinio abstrakti  priežastis, filosofija ir vidinis, subtilusis aspektas. Ir atvirkščiai, egzoterinė pusė-tai požiūris, pasitenkinantis  praktinių veiksmų analize ir konkrečiu išoriniu vaizdu. Ji vertina tai, kas pasiekiama, matoma. Tik plačios sąmonės ir laisvų nuo išankstinių nuostatų žmonėms abi pusės turi vienodai svarbią reikšmę.

Ezoterika kaip mokslas apie realiame gyvenime veikiančias jėgas atveria mums meną teisingai gyventi pagal Dievo ir Gamtos planus. Sudėtingos tiesos neįmanoma įsisavinti mąstant standartiškai. Reikia drąsiai žengti iš egzoterinės pusės į ezoterinę ir savo paties patirtimi grįsti naujus kelius, tiek dvasinius, tiek ir fizinius, į abi puses apjungiančią naują gyvenimo kokybę. Visais laikais atsirasdavo tokių drąsuolių, pasiruošusių išsiugdyti naują vertybių skalę. Šiam tikslui egzistavo, tebeegzistuoja ir visada egzistuos ezoterinių žinių perdavimo jų ieškantiems sistema. 

Taip paraleliai egzistuoja fiziniai mokslai ir ezoteriniai mokslai. Kaip kiekvienas vidurinius mokslus baigęs žmogus susiranda jam daugiau ar mažiau artimą aukštąją mokyklą, taip ir kievienas gyvenimo mokyklos absolventas , ieškantis aukštesnių gyvenimo mokslų susiranda ezoterines mokslo įstaigas. Gyvenimas pats atveda į jas. 

Ezoteriniai skelbimai

Šaltinis: Vikipedija

Mitochondrija – ląstelinis organoidas, užtikrinantis ląstelės kvėpavimą, kurio rezultate energija atpalaiduojama arba akumuliuojama adenozintrifosfato rūgštyje (ATP), kuri organizmo yra lengvai panaudojama.

Tai – eukariotų ląstelių citoplazmos organelė, aprūpinanti organizmą energija. Mitochondrijos yra ovalios formos organoidai, apgaubti dviejų membranų, tarp kurių yra 6–8 nm pločio ertmė. Joje sukoncentruoti elektronų pernašos ir oksidacinio fosforilinimo fermentai, katalizuojantys didžiaenergių (makroerginių) junginių generaciją ir akumuliaciją. Pavadinimą pasiūlė 1897 m K. Bend. Mitochondrijos struktūra ir matmenys skirtingi. Dažnai mitochondrija turi šakotą formą ir suformuoja tinklą raumenų skaidulose. Kai kuriose ląstelėse jos nuolat juda ir keičia formą. Jų ilgis gali pasiekti 10 μm, o skersmuo – 0,2–1 μm. Mitochondrijų skaičius ląstelėse įvairus: nuo 1 iki 100 tūkstančių. Ji sudaryta iš užpildo (matrikso), apsupto vidine membrana, transmembraninės ertmės ir išorinės membranos. Joje yra mitochondrijų DNR, savitųjų mRNR ir tRNR, taip pat kalcio ir magnio druskų granulių. Čia vyksta vidinės membranos baltymų sintezė, taip pat riebalų rūgščių sintezė ir oksidacija. Vidinė membrana sudaryta iš baltymų (70 proc.), fosfolipidų (20 proc); ji formuoja raukšles ir kristas, pasižymi specifiniu pralaidumu ir turi aktyvias permašos sistemas. Išorinė membrana yra lygi, 6–7 nm storio, sudaryta iš baltymų (15 proc.) ir fosfolipidų (85 proc.), pasižymi nespecifiniu pralaidumu daugeliui medžiagų, kurių mol. masė mažesnė nei 10 000. Svarbiausia mitochondrijų funkcija – energijos (apie 95 proc.) susidarymas. Pirmiausiai kaupiasi energija elektrocheminio potencialo pavidalu ant vidinės membranos. Didesnė jos dalis sunaudojama ATP sintezei, dalis – tiesiogiai aktyviajai pernašai pro membraną (pvz., kalcio jonams) arba šilumai susidaryti. Mitochondrijos energijos šaltinis yra biologinės oksidacijos procesas, prasidėjęs citoplazmoje piruvo rūgšties, susidariusios glikolizės metu, oksidacija ir besibaigiantis CO₂ ir H₂O susidarymu. Pirmasis etapas – piruvato skilimas ir trikarboksirūgščių ciklo reakcijos vyksta užpilde (matrikse), antrasis etapas – elektronų pernaša nuo vandenilio per kvėpavimo grandinės fermentus iki deguonies ir ATP sintezė t. y. oksidacinis fosforilinimas vidinėje membranoje. Elektrocheminis potencialas susidaro elektronų pernašos per kvėpavimo grandinę metu. Vidinės membranos aktyvios pernašos sistemos garantuoja kalio, magnio, ir kalcio jonų pernašą į mitochondrijas, kurių koncentracija užpilde daug didesnė nei citoplazmoje. Mitochondrijų ultrastruktūra priklauso nuo ląstelės ir organizmo fiziologinės ir patologinės būsenos. Jų amžius nedidelis: pusė kepenų mitchondrijų atsinaujina per 9,6–10,2, inkstų – 12,4 parų. Ypač jos kinta nuo kvėpavimo nuodų. Badaujant, veikiant jonizuojančiajai spinduliuotei, mitochondrijų skaičius sumažėja. Sergant miokardo išemija, jos pabrinksta ir padidėja net 10 kartų ir daugiau.

Imunogenas – organizmui svetima molekulė, kuri geba sukelti antikūnų susidarymą, t. y. skatina organizmo imuninį atsaką. Antigenai gali būti baltymai, polisacharidai, nukleorūgštys ir kt. Antigeną sudaro didelės molekulinės masės nešiklis ir dažniausiai kelios mažos molekulinės masės grupės, lemiančios imuninio atsako savitumą ir antigeno reakciją su atitinkamais imunoglobulinais. Šios mažos grupės, išsidėsčiusios antigenų paviršiuje, vadinamos antigenų determinantėmis arba haptenais. Jie gali turėti daug antigeninių determinančių – mažų antigeno molekulių sričių, kurios specifiškai sužadina (inicijuoja) antikūnų, su kuriais jungiasi antigenai, sintezę. Organizmui svetimos mažos molekulės – haptenai patys nesukelia antikūnų susidarymo, tačiau jie kovalentiškai jungiasi prie makromolekulės, ima veikti kaip antigeninė determinantė ir tada sukelia įvairių antikūnų susidarymą. Imunoglobulinai atpažįsta antigenus ir su jais kompleksiškai susijungia nekovalentiniais ryšiais. Antigeno molekulės sąveikauja su antikūnais arba T limfocitų receptoriais. Jeigu b limfocitai „atpažįsta“ laisvą antigeno molekulę, tai T limfocitai – antigeno fragmentus, esančius ant kitų ląstelių paviršiaus. Antigeno molekulinė masė turi svarbią reikšmę. Medžiagos, kurių molekulinė masė yra 5–10 KD ir daugiau, yra stiprūs imunogenai. Išimtis yra nukleorūgštys, kurios yra didelės molekulinės masės, bet, palyginti su baltymais, yra silpni imunogenai. Svarbus ir antigenų tirpumas. Netirpūs baltymai (pvz., keratinai) negali būti koloidais, todėl nepasižymi imuninėmis reakcijomis. Atsižvelgiant į specifiškumą, sąveikauti su antigenais gali keletas antigeno tipų: rūšiniai, grupiniai, heterogeniniai. Beveik visi antigenai yra polivalentiniai ir todėl sužadina (inicijuoja) daugiau kaip vieną antikūnų rūšį.

Antigenas – molekulė organizme, įskaitant virusus ir bakterijas, stimuliuojanti imuninį organizmo atsaką, ypač – antikūnų gaminimą. Antigenai gali būti svetimos organizmui medžiagos – egzogeniniai; organizmo ląstelėse, taip pat ir dėl infekcijos, susidarę – endogeniniai; bei autogeniniai, kurie priklauso organizmui, tačiau nustojami toleruoti dėl imuninės sistemos pakitimų. /https://lt.wikipedia.org/

Apibūdinimas
Gastroezofaginis refliuksas – procesas, kurio metu rūgštus skrandžio turinys, iš skrandžio pakyla į stemplę. Pavienius rėmens epizodus patiria praktiškai visi, tačiau kai kuriuos žmones rėmuo vargina pastoviai, net kasdien, ir neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę . Tai jau reikalauja gydytojo įsikišimo. Dažnas (ne mažiau du kartus per savaitę) ir pastovus rėmuo yra pagrindinis gastroezofaginio refliukso ligos simptomas.
 

Pažeidžiamas organas ar kūno dalis
Pastovus rūgštaus skrandžio turinio patekimas į stemplę (refliuksas) dirgina stemplę dengiančią gleivinę ir gali lemti jos uždegimą.

Dažniausiai pažeidžiami asmenys
Gastroezofaginio refliukso liga gali susirgti bet kuris asmuo. Ligos rizika didėja su amžiumi. Vyrai serga dažniau nei moterys, baltieji – dažniau nei juodaodžiai.

Priežastys ir rizikos veiksniai
Skrandis gamina druskos rūgštį, kuri būtina normaliam maisto virškinimui. Skrandį dengianti gleivinė gamina daug gleivių, apsaugančių ją nuo žalingo rūgšties poveikio. Ten kur stemplė pereina į skrandį, yra raumeninis raukas (sfinkteris). Ryjant maistą jis atsipalaiduoja ir laisvai praleidžia maistą, vėliau susitraukia ir neleidžia skrandžio turiniui grįžti atgal į stemplę. Be to stemplei būdingi peristaltiniai judesiai, kuriais maistas, seilės, tuo pačiu ir patekęs rūgštus skrandžio turinys stumiami žemyn į skrandį. Jei stemplės peristaltika ir rauko funkcija nesutrikusi, rūgšties patekimas į stemplę didelės žalos nepadaro.
Manoma, kad pagrindinė gastroezofaginio refliukso ligos priežastis yra stemplės rauko atsipalaidavimas tarp valgių. Tuomet skrandžio rūgštis pakyla į stemplę ir dirgindama sukelia stemplės gleivinės uždegimą – ezofagitą. Uždegimas gali nulemti erozijų (paviršinių žaizdelių) atsiradimą bei kraujavimą iš jų. Po tam tikro laiko gali vystytis stemplės susiaurėjimas, atsirasti rijimo sutrikimai, o ilgainiui net ir stemplės vėžys.

Tam tikri veiksniai gali provokuoti gastroezofaginio refliukso pasireiškimą:
- Tam tikras maistas: kava, šokoladas, aštrus maistas, riebus, keptas maistas, česnakai, svogūnai, pomidorų padažas, mėtos, apelsinai, obuoliai, viskis, vynas. (Įrodyta, kad riebus, keptas maistas, šokoladas, alkoholis sumažina stemplės rauko spaudimą. Kitų produktų provokuojantis poveikis nėra visiškai aiškus).
- Gausus valgymas
- Pogulis tuoj po valgio
- Tam tikri vaistai: kai kurie raminantys vaistai, kalcio kanalų blokatoriai (kraujospūdį mažinantys vaistai), teofilinas, nitratai, antihistamininiai vaistai
- Tam tikros medicininės būklės: diafragminė išvarža, diabetas, nėštumas, nutukimas, Zollinger- Ellison sindromas.
Diabeto metu, sulėtėja peristaltiniai stemplės judesiai. Nėštumas, nutukimas padidina spaudimą pilvo ertmėje, tuo pačiu ir skrandyje. Zollinger Ellisono sindromo metu skrandis gamina labai didelį druskos rūgšties kiekį.

Simptomai ir požymiai
Dažniausias gastroezofaginio refliukso ligos simptomas yra rėmuo. Rėmuo – deginantis skausmas už krūtinkaulio. Dažnai skausmas prasideda pilvo viršutinėj dalyje ir išplinta į kaklą. Skausmas gali trukti iki 2 valandų. Deginimas sustiprėja pavalgius, pasilenkus, gulint. Skausmas nesustiprėja fizinio krūvio metu.
Rėmenį neretai lydi atsirūgimas rūgščiu turiniu, pasunkėjęs ar skausmingas rijimas. Pacientas gali skųstis kąsnio pojūčiu ryklėje. Gali varginti sausas kosulys, balso prikimimas (ypač rytais).
Gydytojas gastroezofaginio refliukso ligą gali diagnozuoti, remdamasis paciento nusiskundimais. Rekomednuojama pakeisti tam tikrus mitybos ir gyvenimo įpročius, skiriama rūgštingumą mažinančių vaistų. Jei simptomai per tam tikrą laiką nesiliauja, atliekami tolesni tyrimai. Rentgeninis stemplės tyrimas su bario kontrastu. Pacientas išgeria specialaus skysčio, padengiančio stmplės sieneles, ir atliekamos krūtinės ląstos rentgenogramos. Jose matomas stemplės spindžio kontūras, diafragminė išvarža (kuri gali būti ligos priežastimi), stemplės susiaurėjimas, dariniai stemplės sienelėje. Taip pat gali būti atliekamas endoskopinis stemplės ir skrandžio tyrimas. Jo metu spacialiu prietaisu (endoskopu), kuriame yra šviesos šaltinis ir kamera, apžiūrima stmplės ir skrandžio gleivinė, įvertinami uždegiminiai pokyčiai. Jei reikia, gali būti paimami stemplės audinio gabalėliai, ištyrimui dėl priešvėžinių pokyčių ar vėžio.
Dar vienas iš atliekamų tyrimų – 24 valandų stemplės pH-metrija. Jo metu įvedamas vamzdelis į stemplę ir registruojamas terpės rūgštingumas. Gaunami duomenys apie visos paros pH pokyčius ir jų ryšį su ligonio juntamais simptomais. To paties tyrimo metu gali būti atliekamas sfinkterio spaudimo matavimas. Taip įvertinama jo funkcija. Pastarieji tyrimai praktikoje taikomi nedažnai.

Gydymas
Dažniausiai gastroezofaginio refliukso gydymui vartojami vaistai:
- Histamino H2 receptorių blokatoriai (RANIBERL). Histaminas išsiskiria organizme įvairių būklių metu. Jis skatina skrandžio rūgščių sekreciją. Vaistas, jungdamasis su H2 receptoriais juos užblokuoja ir taip sumažina skrandžio rūgšties gamybą.
- Protonų pompos inhibitoriai. Blokuoja protonų pompos, kuri dalyvauja druskos rugšties gamyboje, veiklą. Taip sumažina skrandyje išsiskiriančios rūgšties kiekį.
- Prokinetikai. Šie vaistai padidina stemplės sfinkterio spaudimą ir pagreitina skrandžio turinio evakuaciją. Šie vaistai nėra labai dažnai skiriami, baiminantis jų pašalinių poveikių.
- Skrandžio rūgštį neutralizuojantys preparatai (antacidiniai). Jie palengvina gastroezofaginio refliukso simptomus – rėmenį, sutrikusį virškinimą. Vieni antacidiniai preparatai neišgydo stemplės uždegimo. Per dažnai naudojant, piktnaudžiaujant antacidikais gali pasireikšti viduriavimas ar vidurių užkietėjimas.
Kadangi vaistai yra gana efektyvūs, chirurginis gydymas gastroezofaginio refliukso ligos atveju taikomas retai. Visgi chirurginio gydymo gali prireikti, jei pacientas negali toleruoti vaistų ar gydytojas nusprendžia, kad jie neefektyvūs. Taip pat chirurginis gydymas gali būti siūlomas, kai yra didelė diafragminė išvarža, išreikštas ezofagitas ypač su kraujavimu, pasikartojantis stemplės susiaurėjimas, priešvėžiniai stemplės pokyčiai, dėl rūgšties refliukso pasireiškus bronchitui ar pneumonijai.
Operacinio gydymo galimybių yra įvairių. Viena seniausiai taikomų operacijų – fundoaplikacija pagal Nissen. Operacijos metu sutvirtinamas stemplės sfinkteris, apsukant apie jį skrandžio dugną. Dabar dažniausiai ši operacija atliekama laparoskopiniu būdu (per į pilvo ertmę įvestus “vamzdelius”). Egzistuoja ir kitokios operacijų metodikos. Visų jų tikslas - sutvirtinti apatinį stemplės sfinkterį.

Profilaktika
Tam tikromis priemonėmis galima sumažinti skrandžio rūgšties refliukso į stemplę ir gastroezafaginio refliukso ligos riziką:
- mažinti kūno masę, jei ji per didelė
- vengti persivalgymo ir valgymo 3 valandas iki einant miegoti
- riboti riebaus maisto, šokolado, kavos, mėtų vartojimą
- vengti alkoholio
- nerūkyti
- pavalgius vengti dirbti susilenkus

Liaudies gydymas

Fibromialgija – tai reumatinė liga, kurios pagrindiniai simptomai yra išplitęs skausmas ir nuolatinis nuovargis, taip pat prasta nuotaika, depresija, nerimas, nervinė įtampa, pablogėjusi atmintis.

Simptomai

• - Sausgyslių skausmas
• - Skausmingi tam tikri kūno taškai
• - Rytinis sąnarių sustingimas
• - Nuotaikų kaita
• - Sutrikęs miegas
• - Bendras silpnumas
• - Sąnarių skausmas
• - Raumenų skausmas
• - Galūnių tirpimas
• - Vakarinis raumenų sustingimas

Priežastys

Tikslios ligos priežastys nėra žinomos. Ligos išsivystymą gali skatinti nervinė įtampa, fizinė ar emocinė trauma, virusinės infekcijos. Svarbi priežastis yra miego sutrikimai. Fibromialgijos simptomus gali sustiprinti rūkymas, netinkami fiziniai pratimai, netaisyklinga kūno padėtis.

Ligos eiga

Dažniausiai fibromialgija prasideda palengva. Trumpalaikiai, nereikšmingi skausmai, kuriuos jaučiame kiekvienas, kai kuriems žmonėms dėl neaiškių priežasčių tampa pastovūs, lėtiniai. Nuolatos jaučiamas skausmas sukelia raumenų įtempimą, sutrikdo miegą, sukelia psichinę įtampą. Visa tai skatina raumenų nuovargį, o nuvargusius raumenis skauda dar labiau. Taip susidaro ydingas skausmo ratas – vieni veiksniai sukelia kitus, o paskutinieji sustiprina pirmuosius. Net ir pašalinus pradinę skausmo priežastį, skausmas tęsiasi toliau, išplinta. Dažniausiai skauda raumenis, sausgysles, aplink sąnarius. Skausmas būna įvairaus pobūdžio (maudžiantis, geliantis, deginantis, duriantis), intensyvumo (kartais vos juntamas, o kartais – nepakeliamas), bet nuolatinis. Dažnai skausmas stipresnis ryte arba antroje dienos pusėje. Drėgnas, šaltas oras, pervargimas, nervinė įtampa skausmą sustiprina. Skaudėti gali vieną kūno dalį ar keletą skirtingų sričių, skausmas linkęs plisti. Neretai skauda visą kūną. Gali būti skausmingi tam tikri kūno taškai. Juos jums nustatys gydytojas apžiūros metu. Tai abiejose kūno pusėse simetriškai išsidėstę minkštuosiuose audiniuose taškai, kuriuos spaudžiant jausite stiprų skausmą. Šių taškų radimas patvirtina fibromialgijos diagnozę. Ligonis jaučiasi nuolat pavargęs, nusilpęs, jam trūksta energijos, būna sunku atlikti įprastus darbus. Nuovargis pastovus ir ilgalaikis. Naktį būna sunku užmigti, miegas neramus, negilus, ligonis nakties metu dažnai prabunda, o ryte atsikelia nepailsėjęs. Net išsimiegojęs naktį ligonis jaučiasi pavargęs. Ilgainiui kyla įvairios psichologinės problemos – bloga nuotaika, liūdnos mintys, beprasmybės pojūtis, depresija arba padidėjęs dirglumas, nerimas, nervinė įtampa. Pablogėja dėmesio koncentracija, atmintis. Papildomai gali atsirasti ir kitų simptomų: rankų, kojų, veido tirpimas, šalimas, gausus prakaitavimas, keletą valandų trunkantis rytinis kūno sustingimas, panašūs į migreną galvos skausmai, spazminiai pilvo skausmai. Laikui bėgant simptomai gali kisti, tačiau bendra ligonio būklė dažniausiai išlieka gera.

Medicininis gydymas

Komplikacijos

Patarimai ir profilaktika