Ifo tyrimas įspėja, kad blogiausiu atveju tik 3 % ukrainiečių pabėgėlių gali grįžti

Dauguma Europoje gyvenančių ukrainiečių pabėgėlių, kurie po karo svarstytų grįžti į tėvynę, nori saugumo garantijų, pavyzdžiui, narystės NATO, taip pat teritorijos grąžinimo, korupcijos problemos sprendimo ir ekonominio stabilumo.

Mergaitė su lagaminu, kuriame yra pasas ir Ukrainos vėliava, palieka namus dėl karo Ukrainoje. Ukrainos pabėgėlė palieka namus su lagaminu. (Getty Images)

Naujame tyrime įspėjama, kad didžioji dauguma Europoje gyvenančių Ukrainos pabėgėlių gali niekada negrįžti namo, jei Ukraina neatgaus savo teritorijos ir neužsitikrins Vakarų saugumo garantijų.

Vokietijos Ifo instituto naujajame darbo dokumente teigiama, kad pesimistiškiausiu pokario scenarijumi tik 3 % Ukrainos pabėgėlių Europoje grįžtų į savo gimtąją šalį. Tyrimas, pagrįstas 2543 pabėgėlių apklausomis 30 Europos šalių, parodė, kad teritorinis vientisumas ir saugumo garantijos yra svarbiausi veiksniai, lemiantys sprendimą grįžti, ir yra svarbesni už ekonomines galimybes ir net taikos susitarimus.

Tyrėjai pabėgėliams pateikė įvairias hipotetines pokario sąlygas, keisdami tokius veiksnius kaip Ukrainos teritorinė kontrolė, narystė NATO, korupcijos lygis ir ekonomikos atsigavimas. Jie nustatė, kad skirtumas tarp geriausio ir blogiausio scenarijaus yra didžiulis: beveik pusė pabėgėlių (46,5 proc.) grįžtų, jei Ukraina visiškai atkurtų 1991 m. sienas, įstotų į NATO, sumažintų korupciją ir padidintų pajamas. Kita vertus, tik 2,7 proc. grįžtų, jei Rusija išlaikytų didžiąją dalį okupuotų teritorijų, nebūtų pasirašyta taikos sutartis, nebūtų saugumo garantijų ir pablogėtų ekonomika.

„Teritorinis vientisumas yra stipriausias grįžimo ketinimų veiksnys“, – rašo autoriai, pažymėdami, kad atkūrus 1991 m. Ukrainos sienas, vidutinė grįžimo tikimybė padidėja 10,8 procentinio punkto, palyginti su scenarijais, kuriuose Rusija išlaiko kontrolę. NATO narystė padidina grįžimo tikimybę dar 7,1 punkto, o korupcijos mažinimas – 3,2 punkto. Tai maždaug toks pats poveikis kaip 20 proc. pajamų padidėjimas ar perspektyva įstoti į ES.

Tyrimas taip pat atskleidė reikšmingus demografinius skirtumus. Moterys parodė didesnį bendrą norą grįžti nei vyrai ir buvo jautresnės ekonomikos ir institucinių pokyčių atžvilgiu. Jaunesni pabėgėliai, kurių amžius nuo 18 iki 34 metų, daugiau dėmesio skyrė darbo galimybėms, pajamų perspektyvoms ir galimai narystei ES, tačiau jų vidutinė grįžimo tikimybė buvo tik 26,3 proc. – tai nerimą keliantis ženklas Ukrainos ilgalaikiam atstatymui, atsižvelgiant į mažą gimstamumą.

„Patikimi saugumo susitarimai ir teritorinio vientisumo atkūrimas yra būtinos sąlygos didelio masto savanoriškam grįžimui“, – pažymi autoriai. Atsižvelgiant į tai, kad NATO narystė ir ES narystė šiuo metu nėra svarstomos be vienbalsio narių pritarimo – pavyzdžiui, Vengrija yra kliūtis abiem atvejais – grįžtančiųjų procentas realybėje greičiausiai bus mažesnis, nes Ukraina vargu ar sugebės įvykdyti sąlygas, kurias Ifo institutas nurodo kaip būtinas sąlygas didelio masto grįžimui.

Realus grįžimo rodiklis yra gerokai mažesnis nei ankstesnių tyrimų, pavyzdžiui, praėjusiais metais Kijevo tarptautinio sociologijos instituto (KIIS) atlikto tyrimo, kuris parodė, kad 64 proc. Ukrainos pabėgėlių, gyvenančių Lenkijoje, Vokietijoje ir Čekijoje, buvo patenkinti savo nauju gyvenimu ir ketino siekti atitinkamų priimančiųjų šalių pilietybės.

Kuo ilgiau tęsiasi konfliktas, tuo mažiau tikėtina, kad ukrainiečių pabėgėliai grįš namo, kaip matyti iš 2023 m. vasario mėn. Vokietijos Federalinės migracijos ir pabėgėlių tarnybos (BAMF) tyrimo, kuris parodė, kad 34 proc. respondentų grįžtų iškart po karo be jokių sąlygų.

Remiantis Eurostato duomenimis, 2025 m. rugpjūčio pabaigoje Europos Sąjungoje pagal ES laikinosios apsaugos direktyvą gyveno 4,37 mln. ukrainiečių pabėgėlių, o tai sudaro 9,7 pabėgėlio 1000 gyventojų visoje ES. Lenkija ir Vokietija priėmė daugiausia pabėgėlių – atitinkamai 1,21 mln. ir 995 925, po jų eina Čekija (385 855) ir Italija (171 200).

Didelė ukrainiečių bendruomenė taip pat gyvena Ispanijoje (244 165), Prancūzijoje (129 350) ir Rumunijoje (192 835).

Čekija priėmė daugiausia pabėgėlių vienam gyventojui – 34,4 iš 1000 gyventojų, po jos eina Lenkija (27,3) ir Estija (25,4).