Pomirtinis Gyvenimas:

Kartais žmonės pasakoja, kad praeitame gyvenime matė savo asmenybės laidotuves (o kai kurie netgi tiksliai apibūdino detales, kurių negalėjo žinoti).

Daugeliu šių atvejų, kuriuos Virdžinijos universiteto Percepcijos tyrimų skyrius kruopščiai ištyrė ir susistemino, žmogus užtikrintai save siejo su asmens, kurį prisiminė praeitame gyvenime, lytimi.

Mokslininkai yra užfiksavę daugybę atvejų, kai žmonės kenčia nuo fobijų, kurios, atrodo, kyla dėl prisiminimų apie praeitus gyvenimus. Akvafobija - vandens baimė - yra viena iš labiausiai paplitusių.

Psichologai, tyrinėjantys žmones, kurie teigia prisimenantys praeitus gyvenimus, užfiksavo daugybę tariamo persikūnijimo atvejų toje pačioje šeimoje.

Daugelyje Virdžinijos universiteto suvokimo tyrimų skyriaus ištirtų atvejų žmonės prisiminė, kad praeitame gyvenime atsitiktinai mirė dėl nelaimingo atsitikimo ar katastrofos.

Tikriausiai esate girdėję posakį - jis... (arba ji) "gimė... (arba gimęs iš naujo)", kai žmogus lengvai išmoksta ką nors nauja, pavyzdžiui, sportą, muziką ar užsienio kalbą.

Dr. Jimas Tuckeris, Virdžinijos universiteto psichiatras ir praeities gyvenimų tyrinėtojas, nustatė, kad daugeliu jo tirtų atvejų žmonės prisiminė praeities gyvenimus, kuriuose jie buvo vyrai, o ne moterys. Jis svarstė, ar lytis turi ką nors bendra su tuo, kodėl kai kurie žmonės prisimena praeitus gyvenimus.

Moteris prisiminė keistą akimirką, kai, jos teigimu, ištikta komos, ji "sutiko Dievą". Moteris sunkiai sirgo ir buvo nugabenta į ligoninę, kur patyrė keistą religinę patirtį.

Ar tikite gyvenimu po mirties? Ar tikite paskirtimi, kurią įgyja kiekvienas žmogus? Tuo, kad į šį pasaulį ateiname ne be priežasties? Tada, „Meaww“ teigimu, jums reikia sužinoti daugiau apie tikslus, kuriuos mums iškelia gyvenimas kiekvienąkart persikūnijant!

Nuo ankstyvos vaikystės britė Dženė Kokel sapnavo neįprastai ryškius ir realistinius sapnus, kuriuose ji gyveno Airijoje, privačiame name ir turėjo daug vaikų. ji matė sapnuose, kad jos vyras - alkoholikas ir kad jis nesugeba rūpintis šeima.

Jis sako, kad pragare bausmės buvo įvairaus laipsnio, o dažniausiai jis buvo laikomas vienutėje, tačiau net ir vienutėje Bilas visiškai pajuto pragaro smarvę, apibūdindamas ją kaip bjaurų, pūvantį ir šlykštų kvapą.

Spiritizmo seansų dalyviai dažniausiai net nesusimąsto apie tai, kad iškviečia žmonėms nežinomas ir nepavaldžias jėgas, kurių elgesys gali būti visiškai neprognozuojamas. Atlygis už tokius „pasilinksminimus“ gali būti sunki liga, o kartais netgi mirtis. Ir visa tai tik dėl „iš ten“ gautos informacijos, kuri dažniausiai būna bevertė.

Nepalo Himalajų urvo šventykloje neseniai buvo atrastas Tibeto vienuolis, įvilktas į gyvūnų odą. Vietos mokslininkai paskelbė jį seniausiu gyvu žmogumi pasaulyje (jam 196 metai). Kada jis, per transcendentinę meditaciją jis pateko į gilų transą, vadinamą „takatet“. Jo kūnas, patekęs į samadhi būseną, vis dar turi gyvybinių požymių .

Kartais atrodo, kad mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius skiria labai maža riba. Vieni tiki tuo, kad mirusieji gali susisiekti su gyvaisiais, kiti – griežtai tą neigia. Kartais nutinka taip, kad mirusiųjų žinutės būna pranašiškos ir nuspėja gyvojo ateitį. Mokslininkai tokiu gyvųjų ir mirusiųjų ryšiu netiki, tačiau žmonių pasakojimai verčia susimąstyti.

Kai kurie chirurgai pasakoja, kad tuo metu, kai pacientas miršta ant operacinio stalo, palatoje jaučiamas lengvas, tačiau gana pastebimas vėjo dvelksmas, nežiūrint į tai, kad uždarytos visos durys ir langai. Tai siela atsiskiria nuo kūno.

Dievas, pasivertęs elgeta, vaikščiojo po žemę. Žiūri, žmogus tvorą renčia iš šiaudų. Nustebo Dievas ir klausia, kodėl gi šiaudai, juk nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo tvoros neliks? Žmogus atsiduso ir tarė: „Aš juk už dviejų savaičių mirsiu – mano gyvenimui užteks.“ Dievas giliai susimąstė ir nutarė, kad žmogui nereikia žinoti mirties valandos.

Ne vienas prisimena daug triukšmo sukėlusią R. Moudžio knygą "Gyvenimas po gyvenimo", kurioje surinkti liudijimai žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, tačiau gydytojų pastangų dėka pavykusiems sugrįžti į gyvenimą. Visi šie žmonės prisimena tamsų tunelį, jo gale sklindančią šviesą, apie tai, kad tarsi iš šalies matė savo negyvą kūną, o pabuvoję šviesos jūroje, kurioje kai kuriais atvejais sutiko savo mirusius artimuosius, vėl sugrįždavo į savo paliktą žemiškąjį apvalkalą.