Britų slaugė Penė Smit: nepaaiškinami reiškiniai paliatyvios priežiūros įstaigoje ir įrodymai apie pomirtinį gyvenimą

Ar mirusieji tikrai gali aplankyti gyvuosius? Britų slaugytoja Penė Smit, daug metų dirbusi paliatyvios priežiūros įstaigose, teigia, kad taip. Savo knygoje ji dalijasi nepaaiškinamomis istorijomis apie pacientus, kurie prieš mirtį matė artimuosius ar net seniai mirusius augintinius. Šie potyriai, anot jos, ne haliucinacijos, o ženklai, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja. Penės liudijimai kelia klausimų apie mirties ribas ir kviečia pažvelgti į tai, kas slypi anapus. Pasinerkime į šias jaudinančias istorijas, kurios gali pakeisti jūsų požiūrį!

Britų slaugytoja Penė Smit, daug metų dirbusi paliatyvios priežiūros įstaigose – vietose, skirtose mirtinai sergantiems ir mirštantiems pacientams – ne kartą susidūrė su nepaaiškinamais reiškiniais, kurie galutinai ją įtikino pomirtinio gyvenimo egzistavimu. Savo patirtis ji aprašė knygoje, kur pateikia istorijas apie tai, kaip mirusieji, regis, lankosi pas gyvuosius, perduodami jiems žinutes ar paguodą. Šie potyriai, anot jos, atskleidžia, kad mirtis nėra pabaiga, o tik perėjimas į kitą būseną.

„Mano mama regi haliucinacijas“

Vieną kartą, budėdama paliatyvios priežiūros įstaigoje, Penė buvo pakviesta pacientės ponios Jones dukters. Ši susirūpinusi paprašė vaistų, nes, jos manymu, mamai prasidėjo haliucinacijos. Įėjusi į palatą, Penė pamatė pagyvenusią moterį, gulinčią lovoje ir įsistebeilijusią į lubas. Ponia Jones rodė pirštu į viršų ir kažką tyliai šnabždėjo. Iš pradžių slaugytoja negalėjo įžvelgti žodžių, bet netrukus kelis kartus aiškiai išgirdo vardą „Vinnie“. Priėjusi prie dukters, Penė paklausė, ar ji žino, kas yra Vinnie. Dukra, akivaizdžiai sutrikusi, atsakė: „Tai buvo jos sesuo... mano teta Vinnie. Bet ji mirė praėjusiais metais...“ Tą akimirką ponia Jones vėl prabilo, tik šį kartą garsiau, šaukdama į lubas: „Mama! Tėti, labas!“ Penė nuramino dukrą, paaiškindama, kad tai ne haliucinacijos, o priešmirtiniai regėjimai – dažnas reiškinys paliatyvios priežiūros įstaigose. Ji pabrėžė, kad tokios vizijos gali aplankyti ne tik prieš pat mirtį, bet ir likus kelioms savaitėms ar net mėnesiams iki jos. Pasak Penės, mirštantys žmonės dažnai mato savo mirusius artimuosius ar net vaikystės augintinius. Vieną kartą pacientė prašė surasti jos katę, kurią matė palatoje, ir tik vėliau suprato, kad tai buvo jos vaikystės augintinis, seniai miręs.

Mirusios žmonos apsilankymas

Kitas įsimintinas atvejis nutiko vakare, kai Penė paliatyvios priežiūros įstaigos seselių poste rengė dienos ataskaitą. Staiga iš gretimos palatos pasigirdo šauksmas: „Ingrid! Ingrid!“ Ten gulėjo daugiau nei aštuoniasdešimties metų vyras vardu Johnas, sergantis nepagydoma širdies liga. Prieš metus jis neteko žmonos Ingrid, mirusios nuo vėžio. Johnas ir Ingrid kartu praleido kelis dešimtmečius, o kitų artimųjų jis neturėjo. Kelis kartus sušukęs „Ingrid!“, vyras nutilo. Penė įėjo į palatą ir pamatė jį gulintį lovoje, tiesiantį ranką į kairįjį kambario kampą, o jo skruostais tekėjo ašaros. „Johnai, ar Ingrid – jūsų žmona?“ – paklausė slaugytoja. „Taip! Taip! Ji ten stovi! Aš ją matau!“ – garsiai sušuko jis, taip išgąsdindamas Penę, kad ji net krūptelėjo. Vis dėlto, jau ne kartą susidūrusi su panašiais atvejais, ji patikėjo jo žodžiais. Tada paklausė: „Ar Ingrid žino, kada jūs mirsite? Ar ji ateis jūsų pasiimti?“ Johnas atsakė: „Taip! Bet ne šiandien. Rytoj!“ Kitą dieną jis dar buvo gyvas, tačiau dar po dienos mirė. Po savaitės, kai Johną prižiūrėjusi slaugytoja Josie atėjo pasiimti jo daiktų, Penė papasakojo jai šią istoriją. Josie akimirksniu reagavo: „Ingrid visada vėluodavo“, – šypsodamasi tarė ji.

„Mano tėtis stovi tame kampe“

Dar viena istorija nutiko lankant pagyvenusią moterį vardu Florence, kuri mirė nuo sunkių plaučių ligos. Penė dažnai užsukdavo pas ją, ir jos kartu gerdavo arbatą virtuvėje. Žinodama, kad Florence dienos suskaičiuotos, slaugytoja однажды paklausė, ar ji nematė ko nors neįprasto, pavyzdžiui, mirusių artimųjų ar augintinių. „Kokius neįprastus dalykus turi omenyje?“ – paklausė Florence. Penė paaiškino, kad mirštantys žmonės kartais regi tokius vaizdinius, ir tai visiškai normalu. Florence susimąstė ir tarė: „Tikrai? Na, tada mano tėtis stovi štai ten“, – ir parodė į virtuvės kampą. Penė žvilgtelėjo į tuščią erdvę, žinodama, kad nieko nepamatys. „Labai bijojau tau tai pasakyti, nes maniau, kad palaikysi mane pamišusia!“ – sušuko Florence. Ji mirė praėjus trims savaitėms po šio pokalbio.

Mokslinis kontekstas ir Penės įžvalgos

Penė Smit teigia, kad tokios patirtys paliatyvios priežiūros įstaigose nėra retos. Jos knygoje aprašomi dešimtys atvejų, kai pacientai prieš mirtį matė mirusius artimuosius, draugus ar net nepažįstamus žmones, kartais perduodančius raminančias žinutes. Anot jos, šie regėjimai dažnai ramina pacientus, padeda jiems priimti artėjančią mirtį. Penė pabrėžia, kad tai ne haliucinacijos ar vaistų poveikis, o tikri potyriai, turintys dvasinę prasmę. Ji remiasi ir kitų paliatyvios priežiūros įstaigų darbuotojų liudijimais, kurie taip pat pastebi šį fenomeną.

Naujausi tyrimai apie priešmirtinius regėjimus (angl. deathbed visions), pavyzdžiui, atlikti Jungtinėje Karalystėje ir JAV, rodo, kad apie 50–60 % mirštančiųjų patiria panašius vaizdinius. Mokslininkai dar negali vienareikšmiškai paaiškinti šių reiškinių – vieni juos sieja su smegenų deguonies trūkumu ar cheminiais pokyčiais, kiti mano, kad tai gali būti sąmonės atsakas į artėjančią mirtį. Vis dėlto Penė Smit tiki, kad tai yra pomirtinio gyvenimo įrodymas, o mirusieji tikrai sugrįžta pas tuos, kuriuos mylėjo.

Platesnė reikšmė

Penės knyga ne tik pasakoja apie šiuos nepaaiškinamus įvykius, bet ir skatina diskusijas apie mirties suvokimą. Ji teigia, kad tokios patirtys padeda artimiesiems susitaikyti su netektimi, o slaugytojams – geriau suprasti pacientų poreikius. Šių istorijų emocinė galia ir detalumas verčia susimąstyti: galbūt mirtis nėra tokia galutinė, kaip esame įpratę manyti? Penės Smit darbai paliatyvios priežiūros įstaigose ir jos knyga tapo įkvėpimu daugeliui, ieškančių atsakymų apie gyvenimą po mirties.