1815 m. Indonezijoje sprogo Tamboros kalnas, į atmosferą išspjovęs milžinišką kiekį dulkių, pelenų ir sieros dioksido. Dėl to 1816 m. vasara visame pasaulyje buvo neįprastai šalta, o derlius – katastrofiškai prastas.

Dabar jau neabejojama, kad egzistuoja taip vadinamieji erdvės ir laiko tuneliai. Prieš pradingdamas, patekęs į tokį tunelį daiktas ar žmogus nedelsiant bus išskaidytas į atomus. Ir tik vienas Dievas žino, ar jis “susirinks save” iš naujo naujoje vietoje, ar toks ir liks. Kaip viskas vyksta?

Kai mokslininkams pasiūloma nauja idėja ar hipotezė, jie kartais atsako: jūsų idėja nepakankamai beprotiška, kad būtų tikra! Ufologija laukia nesulaukia tokios idėjos. Bet štai, kaip sakoma, pasirodė šviesa tunelio gale: tikrai beprotišką hipotezę apie kosminio superproto prigimtį, to, kuris atsakingas už skraidančias lėkštutes ir kitokius visatos stebuklus, iškėlė amerikiečių psichologas ir astronomas V.Lefevras.

Geriausi kosmologijos modeliai rodo, kad Visata arba amžinai plėsis, arba su­si­trauks arba su­driks į sku­telius. Iškelta nau­ja prie­laida rodo dar keis­tes­nę ga­li­mą baig­tį.

Dar prieš keletą dešimtmečių daugelis šeimų namuose turėjo persiškus kilimus. Nors jie kainavo tikrai brangiai, buvo stengiamasi juos įsigyti, nes tai rodė, jog jų šeimininkai yra pasiturintys žmonės – juk geras kilimas kainavo brangiau nei gerai apmokamų darbuotojų mėnesinis atlyginimas. Persiškų kilimų mada Europos šalių sostines apėmė XX amžiaus pradžioje. Laikas ėjo, tačiau mada niekur neatsitraukė, tik brangius rankų darbo kilimus pakeitė pramoniniu būdu išausti kilimai.

Nesenas „Avengers“ filmas (atsargiai – galimi siužeto vingių atskleidimai) – šviežias kelionių laiku vaizdavimo pavyzdys. Stengdamiesi kuo didesnio tikroviškumo, filmo autoriai filme mini kelias mokslines koncepcijas ir netgi realų mokslininką – Oksfordo universiteto fizikos profesorių Davidą Deutschą. Jis publikavo tyrimus apie uždaras vienlaikes linijas (angl. closed timelike lines) – struktūras, kurios, remiantis kai kuriomis hipotezėmis, galima panaudoti kelionėms į praeitį (nors kritikai ir pabrėžė, kad filmas galiausiai labiau remiasi efektingu moksliniu žargonu, nei egzistuojančiais teoriniais modeliais).

Daugelis amžių žmonijos protus jaudina mitai apie Atlantidą. Siužetai apie išnykusią civilizaciją dažnai sutinkami rašytojų-fantastų kūryboje, sukurtas ne vienas filmas apie paslaptingus šios šalies gyventojus. Mokslininkai iki šiol vis bando atsakyti į klausymą, kas iš tiesų slepiasi už Platono pasakotos istorijos.

Jis atsirado iš niekur. Tik prieš kelias savaites – alternatyvioje realybėje, labai panašioje į mūsų įprastąją – jis buvo pradėtas linksniuoti žiniasklaidoje, kaip lekiantis per juodą kosmosą ir nusitaikęs tiesiai į Žemę. Na, arba bent jau taip galvojama. Nes iš tiesų niekas tiksliai nežino. Greitai keičiantis duomenims, keičiasi ir hipotetiniai scenarijai. Pirma mokslininkai sako, kad susidūrimo galimybė – vienas prie 50 000. Po savaitės tikimybė padidinama iki 1 prie 100.

Niekas nežino, kiek laiko gyvens žemėje. Bet gydytojai sako, kad svarbiausia užuomina – tiesiog mums po nosimi. Britų tyrinėtojai pastebėjo aiškų ryšį tarp pacientų amžiaus mirties metu ir jų kojos dydžio. Per 2 metus tyrėjai surinko ir apdorojo duomenis apie 3400 mirties atvejų.

Nežinomi dalykai. Prieš keletą metų vienoje konferencijoje, skirtose naujoms, taip pat ir netradicinėms kryptims įvairiose žinių srityse, pagyvenęs specialiųjų tarnybų generolas pademonstravo vokiečių žemėlapių, kuriuose buvo pavaizduoti Žemės vidinės dalies žemynai, fotokopijas.

Vystantis technologijoms ši rūšis ėmė galvoti apie kitas civilizacijas, esančias šalia kitų žvaigždžių. Ir vėliau iš tolimo, silpno šviesos taško danguje įvyko pirmoji ataka, reliatyviu greičiu pramušusi skylę planetoje. Tai nebuvo meteoras, asteroidas ar kometa, tai buvo žmonija.