Praeityje Marse būta daug vandens – tą rodo įvairiausi geologiniai (areologiniai?) duomenys. Dabar skysto vandens Marso paviršiuje nėra, o vandens ledo kiekis poliarinėse kepurėse – gerokai mažesnis, nei numanomas praeities vandens kiekis.

2017 metais aptiktas 1I/’Oumuamua – pirmasis žinomas objektas Saulės sistemoje, atskriejęs iš už jos ribų. Jis pralėkė netoli Saulės, pakeitė trajektoriją ir nuskriejo tolyn. Po beveik dvejų metų aptiktas antras objektas, 2I/Borisov – tarpžvaigždinė kometa. Kaip dažnai tokie svečiai apsilanko Saulės sistemoje?

Kadaise, prieš milijardus metų, Marse tyvuliavo vandenimi pripildyti baseinai, ežerai ir vandenynai, tačiau bėgant laikui vanduo pradingo ištrūkęs į kosmosą arba bent jau taip ilgą laiką manė mokslininkai.

Mokslininkų komanda iš Arizonos universiteto pateikė drąsų pasiūlymą gyvybės Žemėje išsaugojimui globalinės krizės atveju.

Matuojant galaktikų masę dviem būdais, rezultatai nesutampa. Šį neatitikimą gali išspręsti tamsioji materija, bet galima ir perrašant gravitacijos dėsnius, tvirtina Chanda Prescod-Weinstein.

Astronautas Sergejus Kudas-Sverchkovas (Sergey Kud-Sverchkov ) socialiniame tinkle „VKontakte“ paskelbė „suploto“ mėnulio filmuotą medžiagą.

Kosminių kūnų orbitos atrodo nekintančios. Planetos oriai ir lėtai suka ratus aplink Saulę, mažesni asteroidai ir kometos – taip pat, net jei pastarųjų orbitos yra labiau išsitempusios.

Visų pagrindinės sekos žvaigždžių branduoliuose vyksta termobranduolinės sintezės reakcijos, kurių metu vandenilio branduoliai – protonai – virsta helio branduoliais, išmetama įvairių dalelių ir išskiriama daug energijos. Yra du pagrindiniai šių reakcijų tipai: protonų-protonų grandinė (pp chain) ir CNO ciklas (CNO cycle).

Patarimas pažvelgti į save iš šono – naudingas net ir astronomijoje. Žemė ką tik tapo 7 km/s (~25 750 km/h) greitesnė ir maždaug 2000 šviesmečių priartėjo prie Paukščių Tako galaktikos centre esančios supermasyvios juodosios bedugnės.