Kosminių kūnų orbitos atrodo nekintančios. Planetos oriai ir lėtai suka ratus aplink Saulę, mažesni asteroidai ir kometos – taip pat, net jei pastarųjų orbitos yra labiau išsitempusios.

2019 m. rugsėjį Anna Kapinska per pristatymą demonstravo įdomius objektus, kuriuos ji rado naršydama naujus Australijos radioteleskopu ASKAP (angl. the Australian Square Kilometre Array Pathfinder) surinktus radijo astronomijos duomenis. Ji aptiko labai keistas formas, kurių negalėjo pritaikyti jokiems žinomiems objektų tipams.

Visų pagrindinės sekos žvaigždžių branduoliuose vyksta termobranduolinės sintezės reakcijos, kurių metu vandenilio branduoliai – protonai – virsta helio branduoliais, išmetama įvairių dalelių ir išskiriama daug energijos. Yra du pagrindiniai šių reakcijų tipai: protonų-protonų grandinė (pp chain) ir CNO ciklas (CNO cycle).

Patarimas pažvelgti į save iš šono – naudingas net ir astronomijoje. Žemė ką tik tapo 7 km/s (~25 750 km/h) greitesnė ir maždaug 2000 šviesmečių priartėjo prie Paukščių Tako galaktikos centre esančios supermasyvios juodosios bedugnės.

Australijos auksakasiai atrado milžinišką meteorito kraterį, kuris datuojamas maždaug 100 milijonų metų – laikais, kai po Žemę dar klajojo dinozaurai.

Žmonės įpratę laiką skaičiuoti pagal Žemės judėjimą Saulės atžvilgiu. Ir nors mums bei visai Žemės gyvybei mūsų planetos sukimasis apie savo žvaigždę yra be galo svarbus, vertinant rimtesniu mastu jis yra visiškas niekis, lyginant su tiesiog epinio masto Saulės (ir visos Saulės sistemos) kelione aplink Paukščių tako galaktikos centrą

Kaip paaiškėjo, viena didžiausių mums žinomų juodųjų skylių visatoje pasižymi įspūdingą dydį atitinkančiu apetitu, rašo „Science Alert“. Nauji matavimai rodo, kad tai – maždaug 34 mlrd. už Saulę didesnės masės smagurė, kasdien suryjanti maždaug tiek materijos, kiek sudaro mūsų Saulę.

Gravitacinių bangų signalų atradimai kol kas daugiausiai daromi „Advanced LIGO“ bei VIRGO detektoriais, kurių pagrindinė dalis yra keleto kilometrų ilgio tuneliai. Šviesos spinduliai per tunelius keliauja dešimtis kartų, tad detektorius geriausiai gali aptikti gravitacines bangas, kurių ilgis siekia kelias dešimtis ar šimtus kilometrų.

Prieš ketverius metus pora mokslininkų paskelbė netiesioginių įrodymų, kad Saulės sistemos pakraštyje galimai egzistuoja dar viena – devinta – planeta, mase lenkianti Žemę. Įrodymais buvo laikomos grupės Kuiperio žiedo objektų orbitos, kurių savybės įtartinai panašios, tarsi juos visus temptų masyvaus kūno gravitacija.

1987 m. liepos 1 d. „The New York Times“ buvo išspausdinta, rimtų mokslininkų medžiaga, kurioje buvo teigiama, apie Nibiru egzistavimą ir jos poveiki planetoms, žmonijai, ar net civilizacijos žlugimą...