Astronomai mano pastebėję jau antrą objektą, kuris į Saulės sistemą pateko iš tarpžvaigždinės erdvės – veikiausiai iš kitos žvaigždės sistemos. Nors šis objektas vis dar yra toli, manoma, kad jis vėliau šiais metais praskris ties Marsu

Net ir geriausi to meto kosmoso ekspertai seniau neturėjo žalio supratimo, kaip žmogaus organizmas reaguos į nesvarumo būklę. Dalis fizikų manė, kad pagrindinės funkcijos, pavyzdžiui, rijimas ir kraujo varinėjimas, be gravitacijos taps neįmanomi. Didysis kosmonautas likus dienai iki skrydžio pabėgo. Pasiruošimo būta varginančio ir sudėtingo. Maistas? Siaubingas. Svarbiausia tai, kad kosmonautas tokio kelio nepasirinko.

Kosmose žmonija turi daugybę įvairiausių palydovų ir instrumentų, padedančių mums stebėti ne tik mūsų galaktiką, bet ir aplinkinę Visatą. Šį kartą NASA „NuSTAR“ – kosminėje erdvėje esantis rentgeno teleskopas, užfiksavo keletą paslaptingų ir šviesių rentgeno šviesos šaltinių, kurie atrodė kaip žalios ir mėlynos spalvos dėmės. Kas keisčiausia, kad po vos po kelių dienų šios šviesos išnyko.

Skandalinga nuotrauka padaryta jau (2014 m. rugpjūčio 7 d. 2.38 UTC), tačiau dėl kažkokių priežasčių ji patalpinta tik dabar. Pagal šią nuotrauką galima teigti, kad Marse yra vandens. O gal padaryta nuotrauka Nevados dykumoje?

Liepos 28 dieną – praėjus trims dienoms po to, kai prasidėjo dvi savaites trunkanti Mėnulio diena – „Yutu-2“ valdanti mokslininkų grupė Pekino aeronautikos ir kosmonautikos valdymo centre ruošėsi mėnuleigį išjungti „vidudienio poguliui“ – ši procedūra apsaugo jautrią mėnuleigio elektroniką nuo perkaitimo esant tiesioginiuose Saulės spinduliuose.

Didžiulės elipsinės galaktikos Holmberg 15A centre esanti juodoji skylė pasirodė esanti 40 milijardų kartų masyvesnė už Saulę. Šis skaičius gautas modeliuojant žvaigždžių orbitas galaktikoje ir siekiant atkurti stebėjimų duomenis.

Žmonija jau kurį laiką eina labai pavojingu keliu. Visų pirma, mes sukūrėme ginklus, kurie yra tokie galingi, kad gali sunaikinti mus pačius. Mes taip pat nekreipiame pakankamai dėmesio į besikeičiantį Žemės klimatą ir nebandome sustabdyti klimato kaitos keliamo pavojaus.

Dabar nustatyta, kad bent jau galingiausias Ijo ugnikalnis, Lokio dubuo (angl. Loki Patera; „patera“ planetologijoje reiškia netvarkingos formos įdubimą ar kraterį), išsiveržia periodiškai kas 500 Žemės parų.

Nuo 2004 metų astronomai žino, kad prie Žemės periodiškai priartėja 325-370 metrų pločio kosminė uola. Jeigu šis objektas žnegtelėtų į mūsų planetą, pasekmės būtų katastrofiškos. Ar šis pavojus realus ir ko vertėtų laukti?

Pernai darbą pradėjęs NASA zondas InSight jau aptiko keletą Marso drebėjimų. Šie virpesiai yra labai silpni, o zondo surinkti duomenys sunkiai leidžia įsivaizduoti, kaip pats drebėjimas vyksta ir ištirti jo detales.