«Wow!» signalo mįslė: nauji duomenys rodo, kad šaltinis yra ne Žemėje

Kosmoso tylą kartais pertraukia signalai, kurie tiesiog priverčia mus sustingti. Vieną 1977 m. vasaros naktį radijo teleskopas Ohajo valstijoje užfiksavo trumpą, bet neįtikėtinai galingą signalą iš kosmoso. Praėjus beveik pusei amžiaus, mokslininkai vėl grįžo prie šio paslaptingo pranešimo tyrimo, bandydami išsiaiškinti, ką iš tiesų išgirdo žmonija.

Nuotrauka iš atvirų šaltinių

1977 m. rugpjūčio 15 d. radijo teleskopas „Big Ear“ Ohajo universiteto observatorijoje užfiksavo siaurajuostį radijo signalą. Po kelių dienų astronomas Jerry Ehman, tyrinėdamas duomenis, aptiko 72 sekundžių trukmės anomaliją. Šalia įrašo jis parašė tik vieną žodį – „Wow!“ – kuris ir davė pavadinimą signalui. Nuo tada šis įvykis lieka viena iš įdomiausių mįslių astronomijos istorijoje.

Daugelį metų mokslininkai bandė paaiškinti šio signalo prigimtį. Pagal vieną iš hipotezių, jo šaltinis galėjo būti kometa, tačiau ši versija buvo greitai paneigta. Kometa būtų sukūrusi išsklaidytą signalą, o „Wow!“ buvo aiškus ir ryškus. Signalas patraukė SETI (paieška nežemiškos protingos gyvybės) bendruomenės dėmesį, nes jo charakteristikos (siauras juostos plotis netoli vandenilio linijos, minimalus foninis triukšmas) idealiai tiko hipotetinei tarpžvaigždinėms komunikacijoms.

1994 m. observatorijos direktorius John Kraus laiške Carl Saganui pažymėjo, kad signalas greičiausiai yra protingos kilmės, tačiau norint padaryti galutines išvadas, reikėjo jį aptikti dar kartą. Tačiau nuo tada „Wow!“ daugiau nepasikartojo.

Naujame tyrime (paskelbtame arXiv serverio preprintuose), atliktame mokslininkų grupės, vadovaujamos profesoriaus Abelio Mendezo iš Puerto Rico universiteto planetų tinkamumo gyventi laboratorijos, buvo pritaikyti šiuolaikiniai analizės metodai „Big Ear“ teleskopo archyvinėms duomenims. Tyrėjai atmetė galimybę, kad signalas buvo radijo dažnių trukdžių ar žemės šaltinių rezultatas. Statistinė analizė parodė, kad atsitiktinis tokio impulso atsiradimas pareikalautų tūkstančių metų nepertraukiamo stebėjimo.

Mokslininkai taip pat apsvarstė versiją apie palydovus, tačiau skaičiavimai parodė, kad nė vienas žinomas palydovas negalėjo būti reikiamoje dangaus srityje pakankamai ilgai (72 sekundės), kad sukurtų tokį signalą. Tam būtų reikėję objekto orbitoje už Mėnulio ribų.

Vienas iš pagrindinių naujos analizės rezultatų buvo signalo galios patikslinimas – 250 Jan (Jan – ne sisteminė spektrinės spinduliuotės tankio matavimo vienetas), kuris yra keturis kartus didesnis už ankstesnius įvertinimus. Be to, tyrėjai aptiko du anksčiau neskelbtus signalus, užfiksuotus 1977 ir 1978 metais (Wow2 ir Wow3), kurie, nors ir buvo silpnesni, turėjo panašias charakteristikas. Paaiškėjo, kad šie signalai yra susiję su kompaktiškais neutralių vandenilio debesimis tarpžvaigždinėje erdvėje.

Remiantis šiais duomenimis, mokslininkai pasiūlė naują hipotezę: signalas „Wow!“ galėjo būti maserinio sprogimo rezultatas – staigus spinduliavimo sustiprėjimas vandenilio linijoje, sukeltas, pavyzdžiui, magnetaro sprogimo arba švelnaus gama kartotuvo. Tai natūralus, nors ir retas reiškinys, kuris gali paaiškinti signalo unikalumą.

Profesorius Mendezas pabrėžė, kad tyrimas nepatvirtina versijos apie nežemišką civilizaciją, bet žymiai susiaurina galimų paaiškinimų ratą. Darbas taip pat parodo archyvinių duomenų ir šiuolaikinių analizės metodų svarbą būsimoms technosignatūrų paieškoms.

Mokslininkai planuoja tęsti observatorijų archyvų tyrimą, „Big Ear“ projekto duomenų skaitmeninimą ir panašių signalų paiešką. Kaip pažymėjo Mendezas, tai ne pabaiga, o nauja pradžia – dabar su aiškesniu supratimu, ko ieškoti.