Mistinės Vietovės Lietuvoje:

Lietuva senovėje buvo ąžuolų kraštas: gamtinės aplinkos raidos tyrinėtojai mano, jog XVI a. ąžuolai galėjo sudaryti 15–20 proc. visų miškų ploto. Tuos laikus mena iki šiol augantis ir žaliuojantis Perkūno ąžuolas, skaičiuojantis 500 metų ar net daugiau. Plungės dvaro parke augantis didingas medis – apipintas ikikrikščioniškomis legendomis ir iki šiol traukiantis turistus ne tik jį pamatyti, bet ir prisiliesti prie jo stipraus kamieno.

Akmenys su jose paliktomis pėdomis visame pasaulyje laikomi turinčiais magiškų galių. Kalbama, kad viena iš trijų ant Pakriaunio akmens įspaustų pėdų yra Dievo, kita – angelo, o trečia – velnio.

Tikima, kad čia tekantis vanduo padeda susilaukti atžalų, tereikia jo iki soties atsigerti. Margionių kaimo moterys iki šiol pasakoja tikėjusios, kad jų broliukai ir sesutės buvo pagauti būtent šiame šaltinyje.

Teigiama, kad akis juo praplovę aklieji praregėdavo. Tiesa, kai kurie sako, kad nuo tada, kai vienas ponas šiuo vandeniu pagydė savo aklą šunytį, vanduo nustojo galios. Nepabandęs nesužinosi.

Tradicija ko nors prašant duoti įžadus ypač gaji buvo Žemaitijoje. Apžadai gali būti daromi ir namie, bet daugiau galios įgyja, jei aukos dedamos specialiose vietose. Jas atpažinti nesunku pagal kryželių, koplytėlių, žvakių, suneštų akmenų, gėlių ir kitokių keistų relikvijų gausą.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje kaip urbanistikos tyrinėtojas mėgėjas nesu balta varna ir turiu keletą aktyviai fotografuojančių bei rašančių kolegų. Jie kartais suveikia kaip žadintuvas į viešumą ištraukti savo nuotraukas ar parašyti apie vieną ar kitą archyve prigulusį objektą iš savo varpinės. Taip nutiko ir dabar, FB lentoje pamatęs kolegos Aleksandro nuotraukas, prisiminiau, kad čia lankiausi 2015 metais per Velykas.

Vienos dienos viešnagė Plungėje, prasidėjusi paryčiais kelione iš Vilniaus, ėjo į pabaigą, kai dulkėtu žvyrkeliu važiavome į sodybą Likšų kaime, Žemaitijos nacionaliniame parke, apžiūrėti Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parko. Prisipažinsiu – iš anksto net nepasidomėjau, kas tai yra ir ką ten reikės veikti.

Tarp Plinkšių ežero ir Sruojos upės yra istorinis Mergų piliakalnis. Miške, šalia pagrindinio kelio "Telšiai - Seda" maždaug 10 - ajame kilometre stovi kryžius, kuris nurodo keliuką, kuriuo pasukus į miško gilumą atrasime Panų kalną, dar kitaip vadinamą Mergų kalnu (1996 m. gruodžio 23 d. įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą). Panų kalnas - tai padavimais garsėjanti kalva, apaugusi pušimis, juosiama pelkių (pailga, smėlėta ir pušimis apaugusi kalva, kuri yra apie 210 m ilgio ir 100 - 150 m pločio, šlaitai nuolaidūs, 5 - 6 m aukščio).

Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių. Oficialaus patvirtinimo apie jos egzistavimą nėra. Taip pat bazė neįtraukta nė į vieną oficialų dokumentą.

Aerodromas įrengtas 1975–1977 metais. Jis karinei tarnybai perduotas 1977 metų liepos mėnesį. Tai – SSRS 7-ajai oro desanto divizijai priklausęs 2250 metrų ilgio aerodromas. Tuometiniais laikais aerodromas buvo skirtas išimtinai tik kariniams tikslams. Tai buvo slaptas ir civiliams neprieinamas objektas.

Nors griūvanti ir nuniokota Nevėžininkų koplyčia yra atokioje vietoje, patekti į ją dažnam anapusiniu pasauliui besidominčiam asmeniui – prestižo reikalas. Ten vyksta kažkas antgamtiško, vaidenasi, randasi paranormalūs reiškiniai.