Plungės dvaro parke – pusės tūkstančio metų senumo Perkūno ąžuolas traukiantis prisiliesti

Lietuva senovėje buvo ąžuolų kraštas: gamtinės aplinkos raidos tyrinėtojai mano, jog XVI a. ąžuolai galėjo sudaryti 15–20 proc. visų miškų ploto. Tuos laikus mena iki šiol augantis ir žaliuojantis Perkūno ąžuolas, skaičiuojantis 500 metų ar net daugiau. Plungės dvaro parke augantis didingas medis – apipintas ikikrikščioniškomis legendomis ir iki šiol traukiantis turistus ne tik jį pamatyti, bet ir prisiliesti prie jo stipraus kamieno.

Parko gidė Danutė Einikienė pasakoja ekskursijas vedanti jau dvylika metų – per tą laiką pastebėjusi, jog ąžuolas iš tiesų traukia ir ypatingai veikia žmones. „Pirmiausia, tokio galiūno parke apskritai neįmanoma nepastebėti, tačiau mano ilgametė patirtis rodo ir tai, kad žmonės lyg susitarę, nesąmoningai tiesia rankas prie ąžuolo kamieno – nori jį paliesti. Pas mus parke yra ir daugiau įdomių medžių, pavyzdžiui, Verkiančioji liepa su labai gražia istorija, tačiau būtent prie ąžuolo traukia žmones prisiliesti. Tai gal ir ne iš piršto laužtas pasakymas, kad ąžuolas turi kažkokių energetinių savybių“, – pasakoja moteris.

Perkūno ąžuolas – išties įspūdingas savo dydžiu ir masyvu: jo lajos apimtis siekia apie 25 m, aukštis – 26 metrus, o apimtis 0,9 m aukštyje siekia 4,86 m.

Perkūno ąžuolas | Plungės dvaro parko nuotr.

Pavadinimas kilo iš legendų

1960 m. seniausias Plungės dvaro sodybos parko ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m. – respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Pasak D. Einikienės, ąžuolas turėtų skaičiuoti apie pusę tūkstančio metų, tačiau kol kas tikslių tyrimų apie jo amžių padaryta nėra. „Šaltiniuose kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė mini, kad Perkūno ąžuolui yra apie 500 metų, bet prieš porą metų teko vesti ekskursiją, kurioje buvo mokslininkas – jo nuomone, ąžuolui turėtų būti 700–800 metų“, – sako gidė.

Nepaisant skaičiuojamų šimtmečių, iki šių dienų gyvos legendos apie Perkūno ąžuolo reikšmę ir pavadinimo kilmę. Viena jų pasakoja, kad paskutiniam žemaičiui apsikrikštijus Perkūnas taip supyko, kad trenkė į tą ąžuolą ir jame liko Perkūno kirtis (žaibo žymės).

Kita istorija – romantiškesnė, ji byloja apie gražią mergaitę Galindą, kuri medžioklėje susipažino su jaunikaičiu ir jaunuoliai įsimylėjo vienas kitą. Jaunikaitis žadėjo atsiųsti pas Galindą piršlius, tačiau laikas ėjo, o jų vis nebuvo – tuomet tėvai nusprendė Galindą ištekinti už seno turtingo našlio. Mergina nesutikusi, o pasakiusi, jog prie senojo ąžuolo kurens šventąją ugnį – tokį jos sprendimą palaikė žynys sakydamas, jog dieviška meilė aukštesnė už žemiškąją. Nuo tos dienos Galinda ir kūreno ugnį, tačiau niekaip negalėjo ir užmiršti mylimojo – kartą pro šalį ėjęs žynys pamatė ją verkiančią ir perspėjo, kad taip ji užrūstins dievus. Taip ir nutiko: Perkūnas trenkė į šitą ąžuolą, o atsivėrusioje drevėje pražydo gėlė. Nuo to laiko ąžuolas pradėtas vadinti Perkūno, o žynys Galindai liepė gėlę laistyti ir prižiūrėti. Vieną vakarą, merginai nusileidus prie Babrungo upelio, kitame krante ji pamatė savo jaunikaitį – pasirodo, jis buvo išjojęs ginti savo tėvynės.

„Dėl šios legendos jaunavedžiai šį ąžuolą mėgsta ir lanko, tikėdami, kad atėję prie jo sustiprins savo santuoką“, – sako gidė D. Einikienė.

Perkūno ąžuolas | Plungės dvaro parko nuotr.

Ąžuolynai – svarbūs prigimtiniam tikėjimui

Kaip pasakoja pašnekovė, Plungės parkas yra įsikūręs seno žemaitiško miško – alko vietoje, tai yra, šventvietėje. „Kad tai yra senoji žemaičių šventvietė, sprendžiama pagal ąžuolų masyvus – kaip gražiai čia grupėmis auga seni ąžuolai. Netgi dvaro savininkas kunigaikštis Mykolas Oginskis šitą žinojo ir dvaro sodyboje įsikūrusį parką stengėsi išsaugoti, puoselėti, tvarkyti taip, kad nepažeistų jau esančios vienovės“, – sako ji.

Pasak D. Einikienės, ąžuolynai ikikrikščioniškais laikais buvo šventa vieta ir būtent ąžuole gyveno net trys baltų dievai: vyriausiasis dievas Perkūnas, derlingumo ir karo dievas Patrimpas bei mirties (smerčio) dievas Pikulis. „Ši dievų triada nurodo visą gyvenimo ciklą, kuriuo tuo laiku gyveno mūsų protėviai, taigi šie dievai buvo be galo svarbūs“, – teigia D. Einikienė.

Pašnekovė pasakoja, jog žmonės, gerbė savo dievus, tikėjo ir paties ąžuolo galia. „Ąžuolo šakelė, parsinešta į namus, reiškė apsaugą nuo to paties Perkūno, nes žmonės tikėjo, kad Perkūnas yra teisėjas, teisybės pasakytojas: galvodavo, kad nutrenkia blogą žmogų, sudegina namus irgi ne be priežasties ir panašiai. Taip pat buvo tikima, kad Kriviui ąžuolas pašnabžda vieną ar kitą sprendimą“, – sako ji.

Su visomis Žemaitijos kelio istorinėmis-religinėmis vertybėmis ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete www.zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją aplikaciją „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.

Šaltinis: alkas.lt