Rytprūsiai. Vis dar didinga apleista Plaškių (Plaschken) bažnyčia

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje kaip urbanistikos tyrinėtojas mėgėjas nesu balta varna ir turiu keletą aktyviai fotografuojančių bei rašančių kolegų. Jie kartais suveikia kaip žadintuvas į viešumą ištraukti savo nuotraukas ar parašyti apie vieną ar kitą archyve prigulusį objektą iš savo varpinės. Taip nutiko ir dabar, FB lentoje pamatęs kolegos Aleksandro nuotraukas, prisiminiau, kad čia lankiausi 2015 metais per Velykas.

Plaškiai. 1938 m. Karo Topografijos Skyriaus žemėlapio fragmentas

Nors apleistų bažnyčių meka galime drąsiai tituluoti didžiąją Rusiją, mūsų mažoje Tėvynėje jų taip pat netrūksta. Kiek atokiau nuo 141-o plento Pagėgiai – Šilutė yra mažytis tylus pasienio kaimelis Plaškiai, kurio centrinė ašis atsiremia į apleistą, bet prižiūrimą evangelikų bažnyčią, atidarytą 1900-siais, pastatytą prieš 3 metus nugriautos senosios iš lauko akmenų sumūrytos bažnyčios vietoje. Statybai naudotos raudonos molio plytos buvo gabenamos Gėgės upe baržomis. Penkiasdešimties metrų aukščio bokšte buvo du varpai, o ant jo 3 m metalinis kryžius. Bažnyčia parapijos bendruomenei kainavo brangiai – 72 tūkstančius markių. Kiek tai būtų šiuolaikiniais eurais nežinau, jei kas galite ir mokate suskaičiuoti, lauksiu komentaro.

Pirmasis pasaulinis karas bažnyčiai buvo sėkmingas. 1914 metų rudenį bei 1915 metų pavasarį Rusijos kariams besiveržiant į rytų Prūsiją Plaškiai liko nepaliesti, nukentėjo tik arčiau kelio Tilžė (Soveckas) – Memelis (Klaipėda) buvę kaimai: Pleikiškiai (neišlikęs), Žemaitkiemiai (dab. Žemaitkiemis), Svaraitkiemiai (dab. vienkiemis, dabartinis Svaraitkiemis klaidingai nurodomas greta Žemaitkiemio) bei Mädewald (dabartiniai Usėnai). Juose buvę ūkiai buvo padegti, vietiniai gyventojai išsilakstė kas kur galėjo. Plaškiuose amžino poilsio prigulė penkių vokiečių ir vieno rusų kareivio palaikai.

1939 m. rugsėjo 1-osios rytą bažnyčios varpai pranešė apie II-ojo pasaulinio karo pradžią. Vokiečiams traukiantis Berlyno link, nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. sausio Plaškiai kentėjo nuo karo sukeltų gaisrų. Įtariant, kad bažnyčios varpinėje gali būti įrengtas stebėjimo postas, kaimas buvo nuolat apšaudomas artilerijos. Galų gale vienas sprogmuo taikliu šūviu į šipulius sudraskė didįjį bažnyčios varpą. Mažąjį vėliau kažkur ištempė patys lietuviai. Bažnyčia, klebonija ir dauguma aplinkinių pastatų beveik nenukentėjo ir pergyveno karą.

Paskutines mišias bažnyčioje kunigas Martinas Kibelka laikė 1944 m. spalio 1 d. Po savaitės kaimas liko beveik tuščias, dauguma gyventojų pabėgo į vakarus ir išsibarstė po visą pasaulį. Kunigas Kulbelka pabėgo į Vokietijos vakarus, kur netrukus mirė (1945-12-18). Tikslaus pabėgėlių ir žuvusių karo veiksmuose skaičiaus turbūt niekas nebenustatys.

Po karo Plaškiuose apsigyveno naujakuriai, populiacija per kelis dešimtmečius išaugo beveik dvigubai, bet taip ir nepasiekusi XX a. pradžios rodiklio ėmė vėl mažėti, o šiuo metu vietinių gyventojų netgi mažiau, nei po karo – 1959 m.

Sovietmečiu Plaškių kaime veikė Stoniškių tarybinio ūkio skyrius, pradinė mokykla, biblioteka (uždaryta 1987 m.), parduotuvė, polderio siurblinė, žolės miltų gamybos agregatas (sako, tuo metu didžiausias visoje Sovietų sąjungoje) ir kt.

Kultūros Plaškiuose neliko. Bažnyčioje buvo įrengtas pieno priėmimo punktas, vėliau – sandėlis, šventoriuje buvusios senosios kapinės paverstos šiukšlynu, prie kapinių pastatyta karvidė. Neliko daugumos prieškarinių pastatų.

Šis tuštėjantis kaimas man paliko gana slogų įspūdį. Menkas Plaškių pasididžiavimas – žvejai fanatikai ir pavieniai protėvių beieškantys turistai.

Kadras iš filmo „Vilko Vaikai“

Vienas ryškesnių paskutinių metų įvykių lėtame kaimo gyvenime – 2013 m. pristatyto debiutuojančio režisieriaus Rick Ostermann pilnametražio kino filmo Vilko Vaikai filmavimo darbai. Filmo tema labai jautri ir glaudžiai susijusi su šio regiono istorija, rekomenduoju pažiūrėti ir vertinti kaip meninį filmą, o ne dokumentiką.

Plaškių evangelikų bažnyčia nuotr. niekonaujo.lt

Šiaurinė bažnyčios pusė nuotr. niekonaujo.lt

Varpinei trūksta stogo. Ir varpų… nuotr. niekonaujo.lt

Taip sovietiniai okupantai įsivaizduodavo sandėlį nuotr. niekonaujo.lt

Sakykla sukelia įtarimų. Filmo scenografijos elementas? nuotr. niekonaujo.lt

Graži buvo bažnyčia nuotr. niekonaujo.lt

Išliko šiek tiek karnizų ir truputis sieninės tapybos nuotr. niekonaujo.lt

Pikantiška istorija pabaigai

1933 m., įrašas #43: vasario 18, [Konfiskuota kontrabanda]
Vieną iš ankstesnių vakarų Plaškių pasienio apsaugos pareigūnai pastebėjo du vyrus rogutėmis tempiančius krovinį Nemunu iš vokiečių pusės. Pasiekus krantą pasieniečiai bandė juos sulaikyti, bet šie palikę rogutes spruko ir pasislėpė nakties tamsoje. Patikrinus rogutes, buvo rasta įvairių prekių, daugiausia apelsinų, už maždaug 400 litų.

Daugiau tokių ir dar įdomesnių apelsiniškų istorijų rasite G. Kulikausko knygoje. Rekomenduoju.

Informacijos šaltinis: niekonaujo.lt

Norite, kad jus pastebėtu? Ar žinote paslaptinga ir įdomią vietovę Lietuvoje rašykite.