Pragaro valdovo statiniai

Niekas nedrįsta ginčytis, kad geriausias statybų meistras – Viešpats. Tačiau kartais ir nelabasis užsimano pademonstruoti savo gebėjimus. Manoma, kad šėtono galimybės neribotos. Jis išmano visas meno, verslo ir meistrystės paslaptis. Tačiau pragaro valdovas atlieka tik tokius darbus, kurie įrodo jo miklumą ir išmonę. Net ir tam, kuris skeptiškai vertina stebuklus, sunku patikėti, kad didingą Europos statinių grožį sukūrė žmonės, o ne už juos aukštesnės jėgos.

Kūrė bažnyčias

Keista, kad velnias architekto gebėjimus demonstravo statydamas bažnyčias ir vienuolynus. Manoma, kad jis tai darė, nes turėjo slaptų kėslų, arba jį vertė Viešpats, kuris yra kur kas stipresnis už jį.

Anot legendų, nelabasis nubraižė Kelnoir Acheno katedrų brėžinius. Kelno katedra pradėta statyti 1248 m., kurią kurti padėjo dominikonų vienuolis, vyskupas Albertas Didysis – vienas garsiausių viduramžių Vokietijos filosofų. Teigiama, kad šis didis žmogus garsėjo kaip magas, alchemikas ir astrologas. Tikriausiai dėl to ir buvo sukurta legenda apie tai, kad jis bendradarbiavo su nelabuoju, kuris padėjo jam sukurti šį architektūros šedevrą.

Manoma, kad Acheno katedrą šėtonas statė vienas. Jos pamatai buvo pradėti statyti 796 m. ant romėnų viešosios pirties griuvėsių. Nuo tos akimirkos, kai ši katedra atvėrė duris, joje dėjosi tikra velniava. Čia siautėjo poltergeistas, dažnai lankydavosi vėlės. Ne kartą per mišias nežinoma jėga iš kunigo rankų išplėšė vyno taurę, kuri dažniausiai nukrisdavo prie kaltinamų didelėmis nuodėmėmis žmonių.

Kalbama, kad be nelabojo įsikišimo nebuvo apsieita ir statant Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Manoma, kad jis įsiamžino vienoje bažnyčios skulptūrų, vaizduojančių chimerą – mąstantį velnią. Istorinių romanų autorius Mark’as Aldanov’as viename savo kūrinių aprašo įsimintiną sceną: nepažįstamasis, sukūręs Paryžiaus katedros chimeros – mąstančio velnio – skulptūrą, vedžioja romano veikėjus rodydamas savo darbą. Veikėjai klausia, kodėl jis neišraižė savo vardo ant statulos, juk ateinančios kartos tikrai paklaus, koks buvo menininko vardas. Tačiau šis atsakė, kad tas, kas pamatys jo kurtą statulą, šio klausimo neklaus, nes ir taip viskas bus aišku.

Šios katedros pagrindinį įėjimą saugo nepaprasto grožio durys, ant kurių iš šaltos ir kietos geležies nukalti grakščiai persipinantys įvairūs motyvai. Pasakojama, kad šiuos vartus liepta nukalti kalviui Biscorno. Bijodamas, kad su užduotimi nesusitvarkys, kalvis pagalbos paprašė nelabojo. Taip pasaulis išvydo grožį, kokio neįstengtų sukurti žmogaus rankos. Tačiau į šias duris įstatytų to paties kalvio nukaltų spynų niekas negalėjo atrakinti. Tai padaryti pavyko tik tuomet, kai jos buvo apšlakstytos švęstu vandeniu. Kalbama, kad kalvis, baigęs darbą ir kankinamas minčių apie sandėrį su velniu, kasdien darėsi vis niūresnis. Vieną dieną auksarankis meistras susirgo neaiškia liga ir mirė.

Šartro Dievo Motinos katedra – vienas gotikinės architektūros šedevrų, pastatytų 1193–1250 m. Sklinda kalbos, kad jos pamatus statė velnias. Iš pradžių istorikai manė, kad tai susiję su tuo, jog senovėje būtent šioje vietoje stovėjo druidų šventykla. Jie buvo linkę į mistiką, todėl druidų religiniai įsitikinimai leido aukoti žmones. Iki XVIII a. šioje katedroje stovėjo moters, po širdimi nešiojančios kūdikį, statulėlė, kuri išpjaustyta iš juodo medžio. Juodoji mergelė, arba Juodoji Madona, kaip ją vadino krikščionys, rasta III a. Nuo to laiko manyta, kad tai – Dievo Motina. Tačiau istorikų manymu, tai ne Švč. Mergelė Marija, o keltų promotė. Skulptūrų žinovai, pabrėždami juodą statulos veidą ir išraiškingas kūno formas, manė, kad tai – šėtono sukurtas kūrinys.

Peslys vietoj kryžiaus

San Mišelio vienuolynas Normandijoje – dar vienas velnio šedevras, vadinamas šiuolaikinio pasaulio stebuklu. Kaip kitaip vienuolynas galėjo iškilti ant uolos viduryje jūros? Juk į jį patekti sausuma buvo galima tik per vandenyno atoslūgius. Legenda byloja, kad nelabasis taip puikavosi savo architektūriniais gebėjimais, kad į dvikovą iškvietė Arkangelą Mykolą. Jie susiginčijo, kuris jų pastatys gražesnę bažnyčią. Arkangelas pastatė tokią, kurią išvydęs Viešpats iškart paėmė į dangų, todėl žmonės nė nespėjo jos įvertinti. O nelabojo statyta bažnyčia, puošta uodegotų pabaisų ir išsiviepusių chimerų atvaizdais, Žemėje stovi iki šiol. Šiandien ji laikoma gotikinės architektūros šedevru.

Žinoma, šėtonas bandydavo išsisukti nuo pareigos statinį puošti kryžiumi. Vieną kartą pragaro architektas įsigudrino Norvegijos karaliui Olaf’ui II Taline pastatyti aukščiausią bažnyčią su kryžiumi. Tačiau karalius, užlipęs ant bažnyčios stogo, pamatė, kad tai, kas iš apačios žmonėms atrodo kaip kryžius, iš tiesų yra auksinė peslio su išskėstais sparnais figūra.

Šėtono tiltai

Nemažai nelabasis padirbėjo ir statydamas tiltus. Per vieną tiltų, nutiestų per Alpių bedugnę, perėjo A. Suvorovas su kareiviais. Manoma, kad nelabasis 122–125 m. sukūrė ir garsiąją romėnų imperatoriaus Adriano sieną. Juk kadaise ji per visą Angliją driekėsi net 120 km.

Dar vienas tiltas XII a. nutiestas per Dunojų. Jo statytojas neva susiginčijo su Rėgensburgo (Vokietija) katedros architektu, kuris iš jų greičiau baigs savo darbus. Pirmasis paprašė tamsos kunigaikščio pagalbos ir laimėjo. Katedros architektą apėmė didžiulė neviltis, todėl nušoko nuo bažnyčios stogo ir žuvo.

Pasakojama, kad Italijos miestelio Borgo a Mozzano gyventojai niekaip negalėjo pastatyti tilto per upę, nes jis kaskart sugriūdavo. Tuomet miestelėnai pažadėjo nelabajam, kad jis galės pasiimti pirmą gyvą būtybę, kuri pereis per pastatytą tiltą. Apsukrūs italai tąkart pergudravo šėtoną, nes per naują tiltą perėjo valkataujantis šuo. Tačiau tiltas, gavęs Velnio pavadinimą, stovi toje pat vietoje jau daugiau nei 1 000 m. Stebint tokius atvejus netgi itin protingi žmonės norom nenorom susimąsto, kokia jėga visa tai valdo.