Mistinė Kelno katedros istorija

Viena iš gražiausių ir didingiausių krikščionių šventyklų - Kelno katedra Vokietijoje. Nors tai skamba labai keistai, ji glaudžiai susijusi su... Velniu. Legendose, pasakojama, kad katedrą pastatė būtent nelabasis. Tai, kad Leno katedra pradėta statyti beveik prieš 800 metų ir iki šiol nebaigta, patvirtina teiginį, kad čia ne viskas švaru. O juk viskas prasidėjo taip gražiai, to gotikinio laikmečio dvasia. 1248 metais Kelno arkivyskupas Konradas fon Hohštadenas įmūrijo pirmąjį akmenį į Kelno katedros pamatus.

Kelno, kuris tuo metu buvo vienas turtingiausias ir galingiausias Vokietijos miestas, gyventojai svajojo apie savo katedrą, kuri savo grožiu ir dydžiu pranoktų kitų Europos šalių šventyklas. Tačiau tuomet niekas negalėjo numatyti, kad statybos truks keletą amžių, praktiškai išsitęs iki begalybės (paranormal.lt).

Kasinėjimai rodo, kad Kelno katedra buvo statoma ne tuščioje vietoje. Dar 50-ais mūsų eros metais čia stovėjo romėnų pagonių šventykla, kurią IV amžiuje pakeitė episkopalinė bažnyčia. Iki IX amžiaus ji buvo smarkiai išplėsta, o dar po trijų amžių prasidėjo gotikinės katedros statyba. Kaip pavyzdys Kelno katedrai buvo Amjeno katedra Prancūzijoje.

Vyriausiu architektu buvo paskirtas Gerhardas, kuris, kaip teigiama senoviniuose padavimuose, ir tapo pagrindine velnio auka. Yra įvairių šių legendų variantų. Vienoje legendoje pasakojama, kad tuo metu, kai naujosios katedros bokštas iškilo aukštyn ir įgavo aiškiai matomus kontūrus, Gerhardui pasirodė
Šėtonas ir pagrasino, kad sutrukdys užbaigti šventyklos statybą, jeigu architektas nesutiks eiti lažybų. Lažybos buvo tokios, kad šėtonas apsiėmė pastatyti kanalą ir atvesti vandenį po katedros pamatais. Kaip įrodymas turėjo būti antis, kuri šiuo kanalu atplauks prie katedros. Gerhardas, įsitikinęs, kad kanalo tiesimo paslaptis yra žinoma tik jam vienam, sutiko eiti lažybų ir kaip užstatą atidavė savo sielą. Ir be reikalo, nes eiti lažybų su velniu iš savo sielos tikrai nėra protinga mintis.

Velnias pasinaudojo architekto žmonos plepumu, kuriai šis neapdairiai papasakojo apie kanalo statybos planus. Viskas baigėsi tuo, kad velnias kanalą pastatė ir paleido į jį antį. Kai Gerhardas pamatė atplaukusią antį, šoko nuo pastolių žemyn, o velnias, pasivertęs šunimi, puolė paskui jį.

Kitoje legendoje pasakojama atvirkščiai - Gerhardo žmona išgelbsti savo vyrą. Pagal šią versiją architektas niekaip negalėjo sugalvoti būsimos šventyklos brėžinio.

Vieną tokią kūrybinių kančių dieną jam pasirodė velnias ir pasiūlė ap-keisti sielą į brėžinį. Architektas sutiko. Nelygiaverčiai mainai turėjo įvykti po pirmųjų gaidžių. Tačiau pokalbį nugirdo Gerhardo žmona, kuri nusprendė išgelbėti vyro sielą ir gauti brėžinį. Ji atsikėlė anksti ryte ir sugiedojo vietoje gaidžio. Velnias atidavė brėžinį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis buvo apgautas. Velnias prakeikė ir katedrą, ir miestą: „Teateina pasaulio pabaiga su paskutiniu akmeniu šios katedros sienoje“. Kelnas stovės ir klestės tol, kol bus statoma katedra, o kai paskutinis akmuo bus įmūrytas į jam skirtą vietą, pasaulį ištiks apokalipsė. Viskas su statyba, patalpink skelbimą skelbimaistatybos.lt

Ar šiose legendose yra nors dalis tiesos, vargu ar sužinosime, tačiau kai kurie faktai kelia susirūpinimą. Pavyzdžiui, tikrai žinoma, kad architektas Gerhardas žuvo katedros statyboje labai mįslingomis aplinkybėmis. O netoliese Kelno tikrai yra senovinis požeminis kanalas.

„Babelio bokštas“ prie Reino

1322 metų rugsėjo mėnesį buvo pašventinti katedros chorai. Tuo metu šis papuošimas buvo pats gražiausias ir turtingiausias visame krikščioniškame pasaulyje. Katedra nebuvo užbaigta statyti, iš kelių numatytų bokštų tik pietinis 69 m aukščio bokštas stiebėsi į dangų. Tačiau ir šis bokštas nebuvo visiškai užbaigtas.

Katedros statyba vyko iki 1450 matų, tačiau po to patyliukais visi darbai buvo nutraukti. Ar tai suveikė velnio prakeiksmas, ar sutrukdė per Europą nusiritusios epidemijos, o gal paprasčiausiai nebeužteko pinigų?

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pagrindinė statybų nutraukimo priežastis buvo tuometinės visuomenės pasaulėžiūros pasikeitimas. Niūrią Viduramžių gotiką pakeitė Atgimimas su naujomis vertybėmis ir idealais, o naujos epochos gyventojams naujoje Europoje paprasčiausiai nebuvo reikalinga tokia didžiulė gotikinė katedra.

Taip nebaigta statyti Kelno katedra prastovėjo iki pat XIX amžiaus, kai kilus naujai susižavėjimo gotika bangai buvo nuspręsta „užbaigti šį reikalą“.

1842 metais, po parengiamųjų darbų, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV nurodė užbaigti Kelno katedros statybą pagal pirminius brėžinius. Šį kartą viskas vyko žymiai greičiau, ir 1880 metų spalio 15 dieną įvyko iškilmės, skirtos šių ilgaamžių statybų užbaigimui. Tačiau iškilmingos iškilmės dar nereiškė, kad katedra tikrai visiškai pastatyta. Reikėjo dar įstiklinti, pakloti grindis, atlikti apdailą.

1906 metais vienas iš 24 dekoratyvinių bokštų netikėtai nuvirto, po to sugriuvo ir kiti bokštai. Kai kuriose vietose buvo aptikti mūro pažeidimai. Vienu žodžiu, katedra aiškiai nebuvo užbaigta statyti.

Antrojo pasaulinio karo metais Kelnas buvo praktiškai sugriautas. Kliuvo ir katedrai, tačiau tai buvo vos ne vienintelis miesto pastatas, kuris išliko po baisių bombardavimų. Vėliau paaiškėjo šio „stebuklo“ priežastis: pasirodo, tarp lakūnų buvo nebylus susitarimas nebombarduoti katedros, kurios bokštai tarnavo kaip orientyrai.

Restauracijos darbai buvo pradėti jau 1945 metais, tačiau laikina restauratorių būdelė iki šiol stovi aikštelėje prie pastato.

Neįkainojamos katedros vertybės

Kelno katedra - tai ne tik dievo namai, bet ir vertybių saugykla, kurioje saugomos nepaprastos relikvijos, sutraukiančios maldininkus iš viso pasaulio. Viena iš didžiausių meninių vertybių yra nepaprasto grožio nukryžiuotojo statula, išdrožta iš ąžuolo dar 976 metais. Ji laikoma seniausia išlikusia tokia statula Vakarų Europoje. Šiame kūrinyje Kristus pavaizduotas ne kenčiantis ir ne triumfuojantis, o ką tik priėmęs mirtį Gelbėtojas, savo mirtimi išpirkęs žmonijos nuodėmes. Apie šią relikviją taip pat yra legenda: nukryžiuotojo figūroje atsirado plyšys, tačiau jis išnyko, kai arkivyskupas Geras pridėjo plotkelę. Nuo to laiko nukryžiuotojo statula pripažinta stebuklinga.

Kita neįkainojama vertybė yra Trijų karalių skrynelė, viena didžiausių krikščionių relikvijų. Trys karaliai — Kasparas, Baltazaras ir Merkelis - yra tie trys pranašai, kuriuos į Betliejų atvedė Jėzaus gimimo metu danguje nušvitusi žvaigždė. 1164 metais Kelno arkivyskupas Rainaldas fon Daselis šią šventą relikviją atgabeno į Kelną, o viena Kelno katedros statybos legenda pasakoja, kad būtent tai, kad miestas įsigijo vieną didžiausių relikvijų, paskatino statyti tokią katedrą, kuri atitiktų aukščiausiam krikščioniškosios relikvijos rangui, kuri turėjo būti saugoma katedroje.

Taip pat negalima nepaminėti nuostabių Kelno katedros vitražų, iš kurių keletas - karalių langai, bibliniai langai ir Trijų pranašų langai - išliko nuo 1280 metų. Truputį jaunesni yra kiti katedros langai - karališki vitražai, kurie buvo sukurti 1310 metais.

Pačiu didžiausiu Kelno katedros varpu ir tuo pačiu didžiausiu pasaulyje veikiančiu varpu yra varpas „Peteris“, kurio svoris kelia nuostabą - 24 tonos! Tiesa, šis varpas negali pasigirti „ilgaamžiškumu“, nes jis buvo išlietas 1923 metais ir patrankų, kurios buvo atimtos iš prancūzų 1871 metais. O štai kitas senas Kelno šventyklos varpas, „Pretiozo“, buvo išlietas dar 1448 metais, jis sveria 11 tonų ir kažkada buvo pačiu didžiausiu Europoje. Savo pavadinimą varpas gavo dėl ypatingai švaraus skambesio.