Paslaptingi statiniai: Unikali kolona Indijoje

Qutub Minar – tai ne tik aukščiausias akmens bokštas Indijoje, bet ir visas architektūrinis kompleksas, kurio papėdėje yra senovės šventyklų ir kapų liekanos, o tarp jų, ant akmeninės platformos stovi gerai išsilaikiusi septynių metrų aukščio geležinė kolona. Sveria ji šešias su puse tonas, o vidutinis kamieno skersmuo apie 35 cm. Mokslininkai eilę metų spėlioja, kaip buvo sukurtas šis unikalus kūrinys, stovintis po atviru dangumi, kuris kaip minimumas penkiolika su puse šimtmečių visiškai nepaliestas rūdžių. Pasirodo, geležis, iš kurios padaryta ši kolona, yra tokios aukštos kokybės, kad ji visiškai nerūdyja. Indija – musonų šalis, kur lyja nuo birželio iki rugsėjo, čia karšta ir drėgna, kiti geležiniai daiktai paprastai gana greitai sunyksta, bet ši kolona yra beveik nepaliesta. Cheminė analizė parodė, kad geležies kiekis kolonoje yra neįtikėtinai didelis – 99,72 proc. Beje, tokio grynumo geležies nėra lengva gauti mūsų laikais. Yra prielaida, kad kolona buvo padaryta iš meteorito geležies, todėl taip gerai išsisaugojo.

Ir taip, geležinės kolonos kilmė iki šiol nėra tiksliai nustatyta. Kai kurie istorikai teigia, kad, atsižvelgiant į sanskrito užrašus ant kolonos, ji buvo išlieta 895 metais prieš mūsų erą pagal Delio valdovo radžos Dhavy įsakymą. Musulmonų metraštininkai sako, kad kolona buvo atgabenta iš šiaurinių musulmoniškų šalių. Taip pat yra nuomonės, kad kolona buvo pastatyta dar anksčiau – 415 metais, pagerbiant 413 m. mirusį Guptų imperijos valdovą Čandraguptą II (Chandragupta II). Ant kolonos yra užrašas ,,Chandra”.

Žinomas Indijos mokslininkas, daugelio darbų, skirtų priešistorinei metalurgijai Indijoje, autorius, B. V.  Subbaraya teigia, kad kolona buvo pastatyta Indijos pietuose apie tūkstantį metų prieš mūsų erą. Jau tada Indijos meistrai žinojo grynos geležies, kuri buvo vertinama daugiau nei auksas ar brangakmeniai, lydymo paslaptį. Savas išvadas mokslininkas grindžia tuo, kad archeologai rado nemažai metalinių buitinių daiktų su 95 proc. geležies kiekiu. Senovės induistų šventyklų Kanark ir Puri Oriso valstijoje metalinių perdengimų sijos taip pat yra padarytos iš 99 proc. geležies. Visa tai lyg ir patvirtintų mokslininko B. V. Subbaraya teoriją.

Galbūt geležinės kolonos paslaptį padėtų atskleisti užrašai ant jos, kurių iššifruoti kol kas nepavyksta. Todėl šis unikalus kūrinys lieka Žemės civilizacijos mįsle.

Mokslininkų nuomonės nesutampa, kaip buvo sukurta tokia unikali struktūra. Hipotezės keliamos pačios neįtikėtiniausios. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad kolona – ateivių darbas.

Žymus Indijos mokslininkas, užimantis Indijos Nacionalinio komiteto pirmininko pareigas šalies istorijos klausimais, teigia, kad ant kolonos esantis užrašas nurodo datą, kada ji buvo pastatyta Delyje, o ne faktinę datą, kada buvo pagaminta. Tai reiškia, kad kolona galėjo būti padaryta daug amžių anksčiau. X-ame amžiuje prieš mūsų erą Indija garsėjo savo metalurgais ir plieno gamybos paslaptimis. Indijos meistrų kardai buvo labai vertinami ir Viduržemio jūros regiono šalyse. Tačiau ir ši versija neatsako į klausimą, kaip buvo išlieta tokia kolona, sverianti apie septynias tonas.

Viena hipotezė yra susijusi su beveik akimirksniu sunaikintu Mohenjo-Daro miestu, kuris priklausė apie dešimt amžių klestėjusiai Harapa civilizacijai (nuo trečiojo tūkstantmečio vidurio iki mūsų eros pradžios). Prieš tris su puse tūkstančių metų miestas žuvo. Nei stichinė nelaimė, nei epidemija ar priešo užpuolimas nebuvo priežastimi. Žmonių liekanos nerodė, kad mirtis buvo smurtinė. Nuo kažkokios epidemijos viso miesto žmonės negalėjo numirti akimirksniu. Tačiau mokslininkai rado keistus sunaikinimo pėdsakus. Epicentre pastatai buvo visiškai sunaikinti, toliau sugriovimų pasekmės mažėjo. Tokie požymiai labai panašūs į branduolinio sprogimo pasekmes. Ir jei manyti, kad dar prieš mūsų erą gyveno žmonės, galintys sukurti atominę bombą, tai jiems pagaminti kažkokią geležinę koloną, kad ir didelę, ir nerūdijančią,  turėtų būti vieni niekai.

Kita versija teigia, kad ši kolona yra susijusi su meteoritu, nukritusiu į Žemę. Mat, keliasdešimt kilometrų nuo Bombėjaus, jūros dugne, yra žymi meteorito kilmės geležies anomalija. Ši jūros teritorija prieš daugelį metų buvo sausumos dalis ir manoma, kad prieš keliolika tūkstančių metų čia nukrito milžiniškas meteoritas. Žmonės meteoritus laikė šventais ir dievų garbei padarė iš jų kolonas, kurių yra viso trys. Manoma, buvo pritaikytas meteorito liekanų kristalizacijos metodas. Dvi iš jų jau seniai nuvirtusios ir padengtos žeme, o trečia kelis kartus buvo atkurta po griuvimo. Kaip ji buvo pakeliama iš naujo, tikslių žinių taipogi nėra, tik spėlionės. Tokia meteoritinė versija taip pat egzistuoja. Tai patvirtina požeminiuose urvuose ir dabar randami įvairių užbaigtų ir neužbaigtų ritualinių daiktų iš kristalizuoto metalo.

Tiesa, reikia pripažinti, kad šios kolonos amžinumu buvo truputėlį suabejota, kai švedų mokslininkai apatinėje kolonos dalyje ties platforma aptiko 16 milimetrų gilumos koroziją. Tačiau liko kiti klausimai: kodėl kolona nerūdija aukščiau platformos? Ir kaip paaiškinti jos gydomąsias savybes?

Manoma, kad legendinės kolonos gydomosios savybės yra susijusios su energetiniais laukais. Kolona daro poveikį visam kūnui, kai žmogus yra jos energijos spinduliuotės vietoje. Indijoje manoma, kad kolona yra kaip prietaisas, panašiai kaip antena, ryšiui su kosmosu – ji galinti suteikti ryšį su kosmosu arba duoti gydomąjį poveikį. Deja, poveikis neteko galios, nes kolona kelis kartus griūvo ir ji, matomai, nebuvo atstatyta į tikslią buvimo vietą. Be to, ir žmonės, kurie tuo užsiimė, su kiekviena karta vis prarasdavo žinias.

Kolonos savybės susijusios su galingu energetiniu lauku, einančiu iš apačios. Kolonos pagrindas tarsi susideda iš dviejų piramidžių, stovinčių viena ant kitos. Pirmoji – viršūne į viršų, kita – viršūne į apačią. Virš jų yra energetinio lauko debesis, panašus į liepsną, siekiančią apie aštuonis metrus į viršų ir yra daugiau nei dviejų metrų skersmens. Tokį reiškinį galima stebėti ties kvarco kristalų viršūne. Kvarcas kaupia energiją iš supančios erdvės, po to ji išsiveržia į viršų energetinio debesies pavidalu.

Mokslininkai iš Londono paėmė mėginį tyrimui laboratorijoje, bet jau pakeliui metalinis mėginys, paimtas nuo kolonos, pradėjo keisti spalvą, rūdyti. Tai didelės nuostabos nesukėlė, tačiau patvirtino, kad kolona stovi stipraus energetinio lauko plote ir tai gali būti susieta su jos unikaliomis savybėmis.

Energetiniai laukai pastebimi virš piramidžių ir kitų kultinių statinių. Žinomi atvejai, kai rūdims nepasiduodavo ir centriniai kryžiai stačiatikių bažnyčiose. Penkių kupolų formos bažnyčios savo viršūnėmis tarsi sukuria panašias piramidės. Susidaręs energetinis laukas apsaugo čia esantį centrinį kryžių nuo rūdijimo. Taip pat nerūdyja ir geodezininkų metaliniai kampai-atžymos, jeigu jie išdėstyti tam tikrose vietose, kur susidaro stiprus energetinis laukas, pavyzdžiui, kalnų viršūnėse.

Galima manyti, kad energetinis laukas yra patikima kolonos apsauga nuo korozijos. O rūdžių atsiradimas kolonos apačioje ties platforma, kurį aptiko švedų mokslininkas, atsirado dėl vandens plėvelės, susidarančios nuo lietaus ir rasos ant horizontalaus platformos paviršiaus, kuris yra už energetinio lauko ribų.

Geležinės kolonos viduje, maždaug trys metrai nuo jos pagrindo, yra dar vienas energijos lauko šaltinis. Tai kvadrato formos (iš šono apie 4 cm) lakštai, supresuoti iš nežinomų radioaktyviųjų metalų. Galbūt ten yra pranešimai palikuonims. Lakštai, matomai, kolonos viduje buvo patalpinti per atidarytą angą, kuri vėliau buvo užaklinta.

Visi šie duomenys kelia dar didesnį mokslininkų susidomėjimą, o naujausi techniniai prietaisai padės užžiebti šiek tiek daugiau šviesos garsios kolonos istorijoje.

Šiandien Indijoje Delio geležinė kolona vadinama ,,laimės stulpu“. Norintys įgauti energijos, sveikatos ar paprasčiausiai tos neapčiuopiamos laimės, pagal vietinių įsitikinimą, turi nugara prisišlieti prie kolonos ir apglėbti ją rankomis. Bet ar visiems tai pavyksta, neaišku.