Pamąstymai moterų akimis – kodėl traukia «blogi vaikinai»?

Blogi? Taip, būtent tie, kuriems tu visiškai nerūpi. Ir savo karališką dėmesį jie skiria tik dozuotai – maloningai – po lašelį, kaip dangaus maną. Džiaukis, kad šiandien aš pats tau paskambinau – kaip sakoma, tai tas retas atvejis, kai kalnas pats nusprendė eiti pas Mahometą. Stebuklas. Tikras. Vis dėlto jie įvyksta, turiu omenyje stebuklai. Svarbiausia – tikėti ir nenustoti laukti.

Aišku, kad blogi berniukai nesiruošia tuoktis – turiu omenyje su tavimi. Bet iš esmės jie gali būti vedę – ir visiškai laimingi (kaip paaiškėja vėliau). Tiesiog kiekvienas turi skirtingą laimės sampratą. Jų koncepcijoje svarbiausia yra išmokti atskirti laimę namuose ir šeimoje nuo laimės visame kitame įdomiame gyvenime, kuriame yra tiek daug įdomių dalykų.

O teigiamų herojų tu kažkodėl visai nepatrauki... Kodėl taip? Jis pasirengęs viską padaryti dėl tavęs. Skambina. Rašo. Piešia širdeles ir gėles ant asfalto. Dovanos brangias, ir, be to, jis laimingas net tada, kai tu pavėluoji į pasimatymą keturiasdešimt minučių, nes jam svarbiausia, kad tu apskritai atėjai. Jis be abejonių pasirengęs tave vesti, kad visą likusį gyvenimą savaitgaliais važinėtų pas tavo mamą arba pusę dienos nuolankiai lauktų, kol tu atliksi visus suplanuotus pirkimus prekybos centre. O šiek tiek vėliau jis bus pasiruošęs bemiegėms naktims prie vaiko lovelės, nes tu per dieną pavargsi su mažyliu ir tau reikės išsimiegoti, o jis darbe vis tiek tik atsipalaiduoja ir nieko baisaus jam neatsitiks, jei porą naktų jis visai nemiegos. Vyras – tai jėga.

Tu netgi gali būti labai išmintinga moteris ir sutikti ištekėti už šio gero vaikino. Be to, tu gali sąžiningai stengtis jį pamilti ir... iš visų jėgų stengtis neprisiminti to kito – blogo, kuriam iki tavęs buvo visiškai nesvarbu.

Tolimesni įvykių variantai gali būti įvairūs. Bet pagrindiniai yra du. Tu gali pasiduoti nenumaldomam norui vieną kartą pabėgti iš savo laimingos santuokos. Šis noras kartais užvaldo tave taip stipriai, kad tampa neįmanoma kvėpuoti. Tu gali apsispręsti ir vis dėlto palikti pavyzdingą sutuoktinį „niekur“ arba iš nevilties pasinerti į naujus, pirmuosius pasitaikiusius santykius. Kaip sakoma, sudegė tvartas, degk ir namas. Arba gali palikti viską kaip yra – laimingos sąjungos (formos) iliuziją ir tylų naktinį kaukimą į mėnulį dėl to, kad taip stipriai traukia pabėgti kur nors į laisvę, bet kur būtent... neaišku.

Kodėl nesuprantama, kur bėgti? Nes kuo ilgiau trunka tavo ilgesys, tuo mažiau lieka iliuzijų apie princus ir kitus pasakų herojus. Ir vis dažniau tave aplanko supratimo blyksniai, kad su tavimi iš tiesų kažkas ne taip. Nes nenormalu siekti to, kas tau daro skausmą, ir bėgti nuo to, kas rūpinasi tavimi ir priima tave su visais tavo trūkumais. Tačiau normos sąvoka yra labai plati – kiekvienas ją supranta savaip.

O jei vis dėlto stebuklingai pasirodys princas? Ši beprotiška mintis gali vieną dieną ateiti į tavo gražią galvą – po poros taurelių raudonojo vyno, išgertų šiltą šeštadienio vakarą. Šiuo atveju vėl bus du galimi scenarijai. Jei princas bus išdidus (niekada neskambins ir nerašys pirmas), nepasiekiamas (periodiškai dingsta porai dienų, savaičių, metų...), vedęs (be meilės, žinoma, bet kilniai nepalieka savųjų, tik uždeda jiems ragus), gyvens už penkių tūkstančių kilometrų nuo tavęs (o apskritai, kuo toliau, tuo stipresnė bus tavo meilė), bus pasinėręs į miglotą mokymą/tikėjimą/sektą/darbą, neleidžiančius gyventi su tavimi vienoje teritorijoje (leidžiančius tik miegoti su tavimi du kartus per savaitę – taip, tai įmanoma), mokėti ir mėgti supinti tave sūpynėse (žaisti karšta/šalta arba toli/arti) – taigi, jei princas bus būtent toks (idealus!), tu jį neabejotinai mylėsi visa širdimi ir mėgausiesi įvairių kančių pilnatve, laukdama susitikimų, dėmesio, laiškų, stebuklingų dviejų kartų per savaitę, taip pat ilgesingų „šalto“/„toli“ etapų pabaigos ir nuostabių „karšto“/„arti“ etapų pradžios... Ko dar galima norėti? Viskas tai įdomu ir nenuobodu. Tai faktas.

O jei viskas staiga pakryps „ne taip“, tai yra princas pasirodys esąs dėmesingas, rūpestingas ir – o dievai! – netgi norės tave vesti, tu staiga suprasi, kad „tai visai ne jis“, „kažkoks ne toks“, „ne tavo žmogus“... nes su juo banaliai nuobodu, nėra įtraukiančių dramų ir aistrų, nėra galimybės saldžiai kentėti, trumpai tariant – neįdomu.

Kodėl? Viskas dėl to paties – dėl tėvų ir vaikų scenarijaus. Kaip parašyta. Mama ar tėtis neskirdavo dėmesio, o tu vis laukdavai, kad tave pagirtų, įvertintų, mylėtų – ir dabar taip pat lauki, kad įvertintų ir mylėtų, tik jau vyras. Tėvai tave įžeidinėjo ir žemino – ir dabar tu turi unikalią įgūdį – intuiciją iš šimto pretendentų išsirinkti tą vienintelį, kuris bus pasiruošęs sukurti su tavimi visavertį piktnaudžiavimo santykius, kaip sakoma, „viską, kaip tu mėgsti“. Tėvai maitino, girdė ir aprengė, visiškai ignoruodami tavo emocinę ir jausminę sferą? Jie buvo susikoncentravę į save, tarsi tu būtum tuščia vieta? Na, dabar tu gyveni tą patį, tik vietoj tėvų šalia materializuojasi narciziškas partneris, kuris užtikrins tau tokias pačias emocijas, kokias turėjai vaikystėje. Liūdniausia visame šiame vis greitėjančiame sansaros rate yra tai, kad tu neįvertinsi „gero vaikino“, jis neišvengiamai pradės tave erzinti viskuo, kas yra jame, ir labiausiai norėsi nuo jo pabėgti – bet kur, net naktį, basomis ir nėščia.

Ką daryti? Liūdna, bet misija beveik neįvykdoma... „Beveik“ reiškia, kad labai lėtai, pritaikius valią, kantrybę ir pastangas, vis dėlto kažkas pradeda keistis. Bet ne visiems, o tik tiems, kurie yra labai atkaklūs, tiems, kuriems tai labai reikalinga.

Taigi, ką gi daryti? Stebėti savo jausmus, suvokti jų priežastis – tai būdas labai lėtai, beveik nepastebimai, bet vis dėlto pradėti transformuoti savo jausmus. Suvokti, ką jaučiate, ir jausti, ką suvokiate. Tai ne žodžių žaidimas, tai reiškia proto ir jausmų vienovę (būtent jų nesutarime ir slypi problema). Mylėti (tai jausmai) tą, su kuriuo neįmanoma sukurti santykių (tai jau supratimas, protas) – tai ir yra vidinis konfliktas, kai „noriu“ ir „reikia“ žiūri į skirtingas puses. Tuo tarpu daug patogiau jaustis šiame pasaulyje, kai protas ir jausmai žiūri į vieną pusę – būtent tada, kai šiluma kyla tam, kuris tave myli, kuriam tu esi reikalinga, svarbi ir kuriam esi vienintelė ir gražiausia. Ir tai yra abipusis jausmas.

P.S. Šis straipsnis – meninis apibendrintų moterų ir vyrų istorijų interpretavimas, kai žmogus, būdamas tėvų ir vaikų scenarijų įtakoje, kuria santykius. Kai kurie skaitytojai pastebėjo lyties atskyrimą, tačiau jo nėra, tai yra subjektyvus suvokimas, kuris, beje, formuojasi vaikystėje...