Kodėl jaučiame svetimą žvilgsnį? Moksliniai paaiškinimai ir iliuzijos

Ar tikrai jaučiame žvilgsnį, ar tai iliuzija?

Daugelis mūsų tikriausiai tai patyrė, kai staiga pajunti į mus nukreiptą kito žmogaus žvilgsnį. Tuo pat metu „stebėtojas” jiems liko nematomas. Mokslininkai šį reiškinį paaiškino labai paprastai – tai ne mistika, o biologinis mechanizmas, vadinamas „žvilgsnių aptikimo sistema” (angl. gaze detection). Už jį atsakingas ypač sudėtingas neuronų tinklas, kuris aktyvuojasi netgi tada, kai tiesioginis akių kontaktas neįmanomas.

Panašų mechanizmą turi ir kiti žinduoliai, tačiau žmonėse jis labiausiai išvystytas ir veikia tiksliau. Pavyzdžiui, jei stebėtojas nukreips žvilgsnį į šalį bent keliais laipsniais, toks jausmas iškart pradingsta. Bet kodėl mes taip jautriai reaguojame? Atsakymas slypi evoliucijoje: senovės protėviai turėjo aptikti plėšrūno akis tamsoje ar iš tolo, kad išgyventų. Šiandien tai padeda socialiniuose santykiuose – greitai pastebėti draugą minioje ar jausti įtampą derybose.

Įsivaizduokite: vaikštote mieste, ir staiga pajuntate žvilgsnį iš už kampo. Ar tai tik atsitiktinumas? Ne, jūsų smegenys nuolat skenuoja aplinką, naudodamos periferinį regėjimą ir netgi netiesioginius ženklus, kaip kūno padėtis ar veido išraiška.

Neurologinis mechanizmas: kaip smegenys aptinka akis?

Žmonių regėjimas yra labiau išvystytas nei daugelio gyvūnų, ypač kai kalbame apie socialinius signalus. Faktas tas, kad žmonės yra socialinės būtybės ir jiems to reikia santykiams užmegzti. Juk nuo bendravimo priklauso jų išgyvenimas. Tyrimai rodo, kad smegenyse egzistuoja specialus neuronų tinklas, skirtas tik žvilgsnių apdorojimui – jis apima sritis, tokias kaip superior temporal sulcus ir amigdala, kurios reaguoja į akis net vaizdo fragmentuose.

Tačiau netgi ir tokia sistema gali nesuveikti, kadangi periferinis regėjimas padeda atpažinti pašalinį žvilgsnį. Jo pagalba ne visada gaunasi pamatyti pašnekovo akis. Pavyzdžiui, jeigu tasai yra už žvilgsnio fiksavimo taško ribų, tai apdorojama informacija apie kūno ir galvos padėtį, taip pat apie kitus požymius, kurie leidžia suprasti, kur žiūri pašalinis „stebėtojas”. Todėl žmogaus smegenys parodo atsargumą, kadangi jos irgi gali suklysti, netikėtai sukeldamos svetimo žvilgsnio pojūtį. Tai vadinama „klaidingu teigiamu” – geriau klaidingai pajusti pavojų, nei jo nepastebėti.

Gamta žmogui įdiegė gebėjimą būti pasirengusiam tam, kad kažkas nuspręs jį užpulti, o priešas jam kol kas lieka nematomas. Todėl žmonės, jeigu nežino, kur nukreiptas svetimas žvilgsnis, dažniausiai mano, kad jis nukreiptas į juos. Šis instinktas ypač stiprus stresinėse situacijose, kai smegenys hiperaktyviai skenuoja aplinką, kaip rodo neurovaizdinimo tyrimai.

O ką sako naujausi tyrimai? 2025 m. vasarį publikuotas straipsnis pabrėžia, kad kai kas nors žiūri tiesiai, aktyvuojasi specialios ląstelės, siunčiančios signalą: „Būkite budrūs!“ Tai ne tik regėjimas – tai emocinis atsakymas, susijęs su empatija ir socialine hierarchija.

Evoliucija ir kasdienis gyvenimas: nuo medžioklės iki metro

Šis gebėjimas evoliucionavo per milijonus metų. Primatai, mūsų protėviai, turėjo aptikti grupės narių žvilgsnius, kad suprastų ketinimus – ar draugas dalinsis maistu, ar priešas ruošiasi atakai. Šiandien metro pilname traukinyje šis instinktas gelbsti nuo kišenvagių ar tiesiog padeda jaustis saugiau tarp nepažįstamų.

Įdomus faktas: vaikai jau nuo 3 mėnesių pradeda sekti suaugusiųjų žvilgsnius, mokydamiesi socialinių normų. O suaugusieji? Mes kasdien patiriame šimtus tokių momentų – darbe, gatvėje, net miegodami (svajose smegenys apdoroja žvilgsnius!). Bet ar kada pagalvojote, kodėl filmai taip dažnai naudoja lėtą kadrą su akimis? Nes tai sukelia tą patį dilgčiojimą – kūrėjai žino, kaip išnaudoti mūsų biologiją.

Praktinis patarimas: kitą kartą pajutę žvilgsnį, pabandykite atsipalaiduoti. Tai dažnai tik smegenų triukas, bet supratus mechanizmą, jis tampa įdomiu, o ne bauginančiu reiškiniu.

Tyrimai: autizmas, socialinis nerimas ir individualūs skirtumai

Anksčiau australų mokslininkai iš Sidnėjaus universiteto atliko tyrimą šia tema ir nustatė, kad autizmu sergantys žmonės rečiau jaučia kitų žmonių žvilgsnius, o žmonės, patiriantys socialinį nerimą, atvirkščiai, dažniau apsigauna, būdami įsitikinę, kad kažkas juos stebi.

Šie tyrimai rodo, kad žvilgsnių aptikimo sistema nėra universali – ji priklauso nuo neurologinės būklės. Autizmo spektro sutrikimų atveju sutrinka socialinių signalų apdorojimas, o nerimo sutrikimuose – perteklinis jautrumas. Tai padeda kurti terapijas: pavyzdžiui, virtualios realybės pratybos, stiprinančios žvilgsnių atpažinimą autizmo atveju, ar mindfulness technikos nerimaujantiems.

Naujausi duomenys iš Oksfordo universiteto (2016 m., bet patvirtinti 2024 m.) rodo, kad šis tinklas apima visą smegenų tinklą, skirtą tik akims – net robotai dabar kuriami su panašiu algoritmu socialiniam bendravimui. Ar ateityje AI galės „jausti“ žvilgsnius kaip mes?

Mitai ir mokslas: ar tai tikrai „šeštasis pojūtis“?

Vienas populiariausių mitų – „psichinis stebėjimo efektas“ (scopaesthesia), kai tariamai jaučiame žvilgsnį net be regėjimo. Tačiau mokslas tai paneigia: dauguma atvejų – periferinis matymas, atspindžiai ar netikslūs prisiminimai. Eksperimentai, kuriuose stebėtojas atsitiktinai žiūri ar ne, rodo tik 50-60% tikslumą – ne daugiau nei atsitiktinumas.

Tačiau tai nemažina reiškinio įdomumo! Jis primena, kaip smegenys kuria realybę: mes matome tai, ko tikimės, ypač jei tikime paranormaliu. Kitą kartą pajutę žvilgsnį, paklauskite savęs: „Ar tai mokslas, ar mano vaizduotė?“

Būkite budrūs, ir smalsūs

Žvilgsnių aptikimo sistema – puikus pavyzdys, kaip evoliucija formuoja mūsų kasdienybę. Ji saugo mus nuo pavojų, stiprina ryšius ir netgi įkvepia meną bei technologijas. Supratę jos veikimą, galime geriau valdyti emocijas – nuo nerimo iki pasitikėjimo. Ar jaučiate žvilgsnį dabar? Galbūt tai tik jūsų smegenys šypsosi jums.

Šaltiniai: Sidnėjaus universitetas (2004 m.), Oksfordo tyrimai (2016 m.), naujausi straipsniai iš BBC ir Big Think.