Hipotezės:

Tyrinėdami istorinius šaltinius, nuolat susiduriame su informacija, patvirtinančia faktą apie globalinį kataklizmą XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje. Matyt, dėl šio kataklizmo ir prasidėjo "purvo tvanas", dėl kurio miestai buvo užversti purvo ir molio srautais, to liudijimai akivaizdžiai matomi visame pasaulyje.

XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje psichiatras Janas Stivensonas (1918-2007) iš Šarlotsvilio medicinos koledžo Virdžinijoje ėmė ieškoti atsakymų į klausimą apie ankstesnių egzistavimų atmintį. Jis pradėjo tyrinėti reinkarnacijos ataskaitas, naudodamas sisteminę mokslinę procedūrą. Net jo kritikai negalėjo nepripažinti, kaip kruopščiai jis kontroliavo savo naudojamus metodus, ir suvokė, kad bet kokia jo kartais abejotinų atradimų kritika turėtų remtis tokiu pat griežtu metodu.

Televizorius, lazeris, mobilusis telefonas, 3D technologijos - kas galėjo pagalvoti, kad visa tai pirmiausia atsirado nacistinėje Vokietijoje? Bent jau ši hipotezė turi pakankamai nemažai įrodymų.

Nefilimų tyrinėjimas ir jų ryšys su NSO jau seniai kelia susižavėjimą ir spekuliacijas. Nuo senovinių Biblijos tekstų iki šiuolaikinių stebėjimų ir apreiškimų - ši mįslinga tema patraukė daugelio dėmesį.

Tikroji laiko tėkmė skiriasi nuo to, kaip jaučiamės. Kartais dienos slenka neįtikėtinai ilgai, retsykiais savaitė pralekia per akimirką. Moksliniai tyrimai rodo, kad amžėjant dėl įgytos patirties ir pokyčių smegenyse laikas bėga greičiau.

Turėti mirtį nešančius spindulius kaip super ginklą visada buvo didelė kariškių svajonė. Apie tokius spindulius daug kas žino iš Aleksejaus Tolstojaus mokslinio fantastinio romano "Inžinieriaus Garino hiperboloidas", kuriame aprašytas lazerinio ginklo prototipas. Apie mirties spindulių išradimą kartkartėmis pranešdavo garsūs mokslininkai. Bet kartais kariškius tiesiog vedžiodavo už nosies apsukrūs šarlatanai.

1965-ais metais argentinietis verslininkas ir etnologas Janošas Moricas Ekvadoro teritorijoje aptiko neįsivaizduojamai senų komunikacijų tinklą. Visuomenę su savo atradimu paslaptingų artefaktų kolekcionierius supažindino tik po ketverių metų.

Ar kada nors susimąstėte, kad gyvenate kompiuterinėje simuliacijoje? Jei taip, esate ne vieni. Daugelis filosofų, mokslininkų ir net įžymybių svarstė galimybę, kad mūsų realybė nėra tokia, kokia atrodo.

Įsivaizduokite stovyklą vidury gūdaus miško. Joje vaikinai nesidrovi apsivilkti moteriškų drabužių arba visai išsirengti, atlieka mistines ritualines apeigas, nešvankiai juokauja ir šlapinasi kur pakliuvo.

Mintyse norom nenorom iškyla vaizdinai iš kažkada žiūrėtų fantastinių filmų, kuriuose laiko tuneliai jungia skirtingus pasaulius, arba fantastiškas svirteles, kuriomis nustatoma data ir akies mirksniu filmo herojai atsiduria glūdžiuose viduramžiuose ar dar baisiau, dinozaurų gadynėje, o gal net ir tolimoje ateityje. Kiekvienas kažkada esame susimąstęs ar paprasčiausiai pasvajojęs apie kelionę laiku…

Visai nesenai mokslininkai paskelbė apie atradimą, kuris atidarė žmogaus genomo paslaptį – pilnas DNR kodas aprašo viską apie kiekvieno iš mūsų fizinį vaizdą. Ši sudėtinga medžiaga ne tik yra kiekvienoje mūsų ląstelėje, bet ir kiekvienoje gyvoje būtybėje. Ši informacija labai intriguoja.