Hipotezė - Ar prieš 25 tūkst. metų vyko branduolinis karas?

Panašu, kad Darvino teorija, teigianti, jog mūsų protėviai buvo beždžionės, pamažu užleidžia savo pozicijas. Neseniai pasibaigė didžiausias per pastaruosius 5 metus bendras NASA ir Prancūzijos mokslininkų tiriamasis projektas. Galutinėje jo ataskaitoje pateikti netikėti faktai, rodantys, kad gali būti jog prieš 25 tūkstančius metų Žemė pergyveno siaubingą branduolinį karą...

Įrodymai

Įvairiose mūsų planetos vietose tyrėjai aptiko pėdsakus daugiau nei šimto kraterių, kuriuos tolimoje praeityje galėjo palikti neįtikėtinos galios sprogimai. Tokie krateriai paprastai yra vadinami kalderomis. Populiariausia kalderų susidarymo teorija - ugnikalnio aktyvumo pasekmė.

Laikoma, jog kaldera – plati stačiašlaitė dauba, susidariusi, sprogus užsikimšusiai kalderos tipo ugnikalnio stemplei arba įgriūnant ugnikalnį sudarančioms uolienoms. Vulkanai, suformuojantys kalderas, vadinami kalderos tipo vulkanais.

Pagal šią teoriją, kalderos susidarymą dažnai įtakoja magmos talpyklos ištuštėjimas didelio ugnikalnio išsiveržimo metu. Jei iš talpyklos nuteka pakankamas magmos kiekis, talpyklos sienos nebegali išlaikyti jas slegiančio kalno svorio, todėl ugnikalnio viršūnė pamažu įgriūva. Taip susiformuoja didžiulės daubos ugnikalnių viršūnėse – kalderos. Jos skiriasi nuo ugnikalnio kraterių, kurie paprastai yra mažo skersmens.

Dabar gi mokslininkai į kalderas pabandė pažvelgti kiek kitaip. Jas galėjo palikti ne tik išsiveržiantys ugnikalniai, bet ir didžiuliai branduoliniai sprogimai. Didžiausias iš šių kraterių (skersmuo beveik 120 km) atrastas Pietų Afrikoje. Būtent jo kalderos tyrimai ir padėjo apskaičiuoti galimą grandiozinio kataklizmo datą. Apytiksliai pavyko įvertinti ir sprogimo galią – 500 tūkst. tonų trotilo ekvivalento. Priminsime, kad 1945 metais Hirosimoje amerikiečiai numetė 20 tūkst. tonų galios užtaisą. Dabar galime suprasti kokia galinga buvo senovinė ataka, mokslininkų teigimu, galėjusi net pakeisti Žemės sukimosi apie savo ašį greitį. Siaubingas sprogimas išjudino Pasaulinį vandenyną, sukeldamas jo sūkurius, kurie ir privertė planetą suktis greičiau (Koriolio dėsnis).

Praėjusiame šimtmetyje apleistuose majų miestuose buvo rasti senoviniai kalendoriai, kuriuose parą sudarė 36 valandos. Mokslininkų nuomone, kaip tik toks ir buvo dienos ilgumas iki branduolinio karo. Dabartinių žmonių genetinė atmintis dar saugo šią informaciją. Fiziologų eksperimentai rodo, kad požemyje apgyvendinti ir neturintys laiko matavimo prietaisų žmonės per kelias savaites pereina prie 36 valandų gyvenimo ritmo.

Praėjus keliems metams po II-ojo Pasaulinio karo, archeologai kasinėjo vietovę, kurioje stovėta Babelio bokšto. Norėdami ištirti visus čia anksčiau gyvavusių kultūrų pėdsakus, mokslininkai gręžė šachtą, kataloguodami radinius pagal epochas. Jie prasirausė pro milžiniškus griuvėsius, priklausančius Babilono epochai, pro chaldėjų ir šumerų miestų sluoksnius su tvano pėdsakais tarp vėlesnių ir ankstesnių miestų. Dar giliau rasti kaimai su agrarinės kultūros pėdsakais – kaimai egzistavo maždaug 6000-7000 m. pr. Kr. Dar giliau glūdėjo medžioklių ir gyvulių augintojų gyvenviečių liekanos, po jomis – urvinio žmogaus, gyvenusio prieš 18 000 metų buveinių likučiai. Po jais archeologai rado susilydžiusio žalio stiklo sluoksnį, ties kuriuo ir baigė gręžinį. Maždaug 6 tūkstančių metų žmonijai prireikė, kad iš primityvių genčių išaugtų į branduolinę civilizaciją. Tačiau gręžinys rodo, kad žmonių gyventa ir anksčiau, ir kuo toliau į praeitį, tuo mažiau apie juos žinoma.

Daugiausia „atominių“ užuominų galima rasti Vedų knygose – Mahabharatoje ir Ramajanos epuose, kituose sanskrito paminkluose. Jeigu seniausieji Vakarų rašytiniai šaltiniai pražuvo, kaip pvz.: sudegusi Aleksandrijos biblioteka, tai sanskrito tekstai išliko iki mūsų dienų.

Praėjus 7 metams po sėkmingo pirmosios atominės bombos išbandymo, jos kūrėjas Openheimeris, neblogai susipažinęs su sanskrito literatūra, skaitė paskaitą Ročesterio universitete. Po paskaitos pasipylė studentų klausimai.

Į klausimą, ar Niu Meksike susprogdinta bomba buvo pirmoji, mokslininkas atsakę:
„Na... taip. Šiais laikais, žinoma.“

Matyt, tuo momentu jis prisiminė ištrauką iš Mahabharatos apie senovės karą:

„...vienintelis šovinys,
Kuriame slypėjo visa Visatos energija,
Iki baltumo įkaitęs dūmų ir liepsnos stulpas,
...Šviesus kaip 10 000 saulių
Iškilo visoje didybėje...
...Lavonai buvo taip sudegę,
Jog negalėjai jų atpažinti,
Jų plaukai ir nagai išrito...
Po keleto valandų
Visas miestas tapo užkrėstas...
Kad išsigelbėtų nuo tos ugnies,
Kareiviai metėsi į upes
Nusiplauti ir nuplauti ginklus...“

Sprogimo ir jo pasekmių aprašymas labai primena taktinio branduolinio ginklo panaudojimą:

„Siaubingi vėjai ėmė šėlti,
Atrodė, jog pati saulė apsivertė
Visata, išdeginta karščio,
Atrodė apimta karštinės,
Drambliai bei kita žemiška gyvastis
Nutvilkyta to ginklo energijos
Iš visų jėgų kaip pamišę bėgo...
Vandenys užkaito
Gyvybė, esanti juose, pradėjo degti
Priešo kariai krito kaip lapai...“

Dar apie materialius įrodymus. Pakistane yra kelių senovės miestų griuvėsiai. Paskaičiuota, kad jie galėjo turėti daugiau kaip po milijoną gyventojų. Istorijos šaltiniuose jie neminimi, kadangi yra senesni už Egipto piramides. Du didžiausi miestai pavadinti Mohedžio Daru ir Harapa, nors vienas Dievas težino tikruosius jų vardus. Jų rašmenų sistema neiššifruota, bet lygiai tokie patys rašmenys atrasti visai kitoje planetos pusėje – Velykų saloje. Atrodo, kad abu miestai buvo sunaikinti staiga. Kasinėjant, gatvėse randami išblaškyti skeletai, kas verčia spėti, jog nelaimė žmones užklupo netikėtai, nespėjus pasislėpti savo namuose. Be to, tie skeletai tebėra radioaktyvūs, kaip po nelaimės Hirosimoje.

Visame pasaulyje žinomame senovės indų epe Mahabharata gana detaliai pasakojama apie supergalingų, nežinomų ginklų panaudojimą ir jo padarinius. Mahabharatoje gana smulkiai papasakojama ir apie tai, kaip gelbėjosi tie, kurie išliko toje branduolinėje skerdykloje prieš 25 000 metų. Nuo pražūtingos liepsnos žmonės slėpėsi po žeme, išrausę pirmąsias istorijoje slėptuves. Panašių požeminių galerijų yra Altajuje, Urale, Tian Šanyje, Sacharoje, Pietų Amerikoje. Dirbtinė šių katakombų kilmė akivaizdi netgi nespecialistams, pakanka tik palyginti tuos statinius su gamtos sukurtomis urvų sistemomis.

Mūsų protėviai - mutantai?

Viena iš neišvengiamų branduolinio karo pasekmių – gyvų organizmų mutacijos. To rezultatas - pakitusi žmogaus išvaizda, o blogiausia tai, kad skirtingų žmonių chromosomų eilės, veikiamos radiacijos, keičia savo įprastą struktūrą netikėta linkme, o po to formuojasi skirtingi genotipai. Mūsų tolimi protėviai neišvengė šitos dalios. Greitai po globalinio sprogimo žmonių bendruomenė buvo panaši į „mutantų taupyklę“.

Pavyzdžiui, tarp jų buvo sparnų rudimentų turinčių žmonių ir gigantų - jų griaučiai iki šiol randami kasinėjimų metu, o taip pat ir neūžaugų, kurių tiesioginiai palikuoniai yra dabartiniai Afrikos pigmėjai, dopa ir chama tautelės iš Tibeto. Kai kurios iš šių atšakų išmirė, nesugebėjusios išgyventi naujomis aplinkos sąlygomis. Kiti buvo išnaikinti į jų teritoriją įsibrovusių konkurentų. Mokslininkai mano, kad senovės žmonės turėjo trečią akį - maždaug tarpuakyje, o mūsų laikais šio organo genetinė atmintis apdovanoja žmogų labai geru intuicijos pojūčiu. Tipiniu spinduliavimo rezultatu esti ciklopizmas ir mongoloidizmas, tad galiausiai ciklopai ir mongoloidai tapo pagrindiniais konkurentais kovoje už išlikimą. Mongoloidai laimėjo: išgyventi su dviem akim buvo lengviau, nekaip su viena. Ir dabar jų rasė yra labiausiai paplitusi pasaulyje, o mongoloidams būdingi bruožai reguliariai pasireiškia ir kitose šiandienos rasėse. Specialistų nuomone, mutacijos procesas, nors ir labai lėtai, bet vyksta.

Taigi, prieš 25 tūkstančius metų mūsų planeta pavirto gigantišku Černobyliu, o mes - šių dienų žmonės - esame mutantų, atsiradusių dėl šitos katastrofos, palikuonys. Visa tai - amerikiečių - prancūzų tyrimo išvados, tačiau kokie buvo to branduolinio karo motyvai ir kas jo iniciatoriai - taip ir nežinoma. Mokslininkai užsimena apie tuo metu egzistavusias galingas civilizacijas, įvaldžiusias technologijas, kurių paslaptys iki šiol tebėra nežinomos. Bet, kaip sako specialistai, informacijos rinkimas apie jas - tai jau naujo, šį rudenį prasidėsiančio projekto užduotis.