Pomirtinis Gyvenimas:

Jis sako, kad pragare bausmės buvo įvairaus laipsnio, o dažniausiai jis buvo laikomas vienutėje, tačiau net ir vienutėje Bilas visiškai pajuto pragaro smarvę, apibūdindamas ją kaip bjaurų, pūvantį ir šlykštų kvapą.

Spiritizmo seansų dalyviai dažniausiai net nesusimąsto apie tai, kad iškviečia žmonėms nežinomas ir nepavaldžias jėgas, kurių elgesys gali būti visiškai neprognozuojamas. Atlygis už tokius „pasilinksminimus“ gali būti sunki liga, o kartais netgi mirtis. Ir visa tai tik dėl „iš ten“ gautos informacijos, kuri dažniausiai būna bevertė.

Nepalo Himalajų urvo šventykloje neseniai buvo atrastas Tibeto vienuolis, įvilktas į gyvūnų odą. Vietos mokslininkai paskelbė jį seniausiu gyvu žmogumi pasaulyje (jam 196 metai). Kada jis, per transcendentinę meditaciją jis pateko į gilų transą, vadinamą „takatet“. Jo kūnas, patekęs į samadhi būseną, vis dar turi gyvybinių požymių .

Kartais atrodo, kad mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius skiria labai maža riba. Vieni tiki tuo, kad mirusieji gali susisiekti su gyvaisiais, kiti – griežtai tą neigia. Kartais nutinka taip, kad mirusiųjų žinutės būna pranašiškos ir nuspėja gyvojo ateitį. Mokslininkai tokiu gyvųjų ir mirusiųjų ryšiu netiki, tačiau žmonių pasakojimai verčia susimąstyti.

Kai kurie chirurgai pasakoja, kad tuo metu, kai pacientas miršta ant operacinio stalo, palatoje jaučiamas lengvas, tačiau gana pastebimas vėjo dvelksmas, nežiūrint į tai, kad uždarytos visos durys ir langai. Tai siela atsiskiria nuo kūno.

Dievas, pasivertęs elgeta, vaikščiojo po žemę. Žiūri, žmogus tvorą renčia iš šiaudų. Nustebo Dievas ir klausia, kodėl gi šiaudai, juk nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo tvoros neliks? Žmogus atsiduso ir tarė: „Aš juk už dviejų savaičių mirsiu – mano gyvenimui užteks.“ Dievas giliai susimąstė ir nutarė, kad žmogui nereikia žinoti mirties valandos.

Ne vienas prisimena daug triukšmo sukėlusią R. Moudžio knygą "Gyvenimas po gyvenimo", kurioje surinkti liudijimai žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, tačiau gydytojų pastangų dėka pavykusiems sugrįžti į gyvenimą. Visi šie žmonės prisimena tamsų tunelį, jo gale sklindančią šviesą, apie tai, kad tarsi iš šalies matė savo negyvą kūną, o pabuvoję šviesos jūroje, kurioje kai kuriais atvejais sutiko savo mirusius artimuosius, vėl sugrįždavo į savo paliktą žemiškąjį apvalkalą.

Ar egzistuoja pomirtinis pasaulis? Tai klausimas, į kurį atsakymų jau daugelį metų ieško įvairiausių sričių mokslininkai. Pastaruoju metu vis dažniau išleidžiamos knygos apie pomirtiniame pasaulyje pabuvusius medicinos srities atstovus. Daugiau skaitykite apie tai: pomirtinis gyvenimas, mirtis, koma, gyvenimas, anesteziologa, Rajivas Parti

Bet įmanoma, kad jūsų sapnas buvo žinutė nuo jūsų mylimo žmogaus. Daugiau nei pusė amerikiečių tiki gyvenimu po mirties. Daugelis taip pat mano, kad mirusysis gali susisiekti su mumis po to, kai paliko šį pasaulį, rašo ezoterikė Roma Vičienė. Pomirtinis gyvenimas, mylimas žmogus, sapnas.

Kas įvyksta mirus? Versijų yra įvairių: vieni mano, kad susitiks su anksčiau mirusiais mylimais žmonėmis, kiti tiki reinkarnacija, tretiems atrodo, kad jausmas primins gilų miegą nieko nesapnuojant. Tačiau pasaulyje yra žmonių, kurie išties mirė ir buvo atgaivinti.

Žmones visada domino ir baugino pomirtinio gyvenimo sąvoka. Ar gali taip būti, kad mūsų gyvenimai turi metafizinę prasmę, o po mirties galima patirti kažką panašaus į tolesnę sąmoningą būklę?

Pagal medicinos prof. Roberto Lanza skelbiamą biocentrizmo teoriją tokia mirtis, kokią žinome, tėra mūsų sąmonės sukurta iliuzija: „Mes tariamės žiną, kad gyvenimas – tai tik tam tikras anglies ir kitų molekulių junginių aktyvumas... Mes įtikėjome, kad esame mirtingi, nes mums 'įkalė į galvas, kad mes mirsim'. Kitaip tariant, mūsų sąmonė sieja gyvenimą su kūnu. Kadangi žinome, jog kūnai miršta, taigi mirsime ir mes“.

Nijmegeno universiteto (Radboud University Nijmegen) Olandijoje mokslininkų Antono Koneno (Anton Coenen) ir Tynekės van Rijno (Tineke van Rijn) kraupoki eksperimentai tyrinėjant laboratorinių žiurkių mirimo procesus, sukėlė audringas diskusijas ir privertė iš naujo susimąstyti apie… sielos egzistavimo prielaidas… Minėti mokslininkai tiesiog mėgino išsiaiškinti, ką reiškia intensyvūs elektrinio aktyvumo pliūpsniai, kuriuos mirusių organizmų smegenyse fiksuoja elektroencefalografai. Nejau „mirties banga“ vadinamas elektrinis mirusių smegenų žybsnis liudija, jog mįslingoji sielos substancija egzistuoja iš tiesų?

Kartais atrodo, kad mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius skiria labai maža riba. Vieni tiki tuo, kad mirusieji gali susisiekti su gyvaisiais, kiti – griežtai tą neigia. Kartais nutinka taip, kad mirusiųjų žinutės būna pranašiškos ir nuspėja gyvojo ateitį. Mokslininkai tokiu gyvųjų ir mirusiųjų ryšiu netiki, tačiau žmonių pasakojimai verčia susimąstyti.