Trečiojo laipsnio kontaktas: Susitikimas su ateiviais

Beveik prieš pusę amžiaus Kanadoje, Manitobos provincijoje, policija tyrė keistą incidentą, kuris įvyko pietinėje Vaitšelio parko (Whiteshell Park) dalyje. Šį vaizdingą pirmykštės gamtos kampelį lanko daugybė turistų ir sportinės žuklės mėgėjų (visa kitokia komercinė veikla šioje vietoje yra uždrausta). Šioje vietoje į žemės paviršių išeina sidabro spalvos kvarco gyslos, traukiančios įvairius kasinėtojus. Beje, griežtos taisyklės leidžia iš parko teritorijos išnešti ne daugiau vieno kilogramo rūdų pavyzdžių per mėnesį.

Paslaptingi įvykiai prie Falkono ežero

Turistiniu šio gamtos draustinio centru yra nedidelis Falkon Leiko (Falcon Lake) kaimelis, kurio pavadinimas sutampa su netoliese esančio ežero pavadinimu. Būtent čionai 1967-ųjų metų gegužės mėnesį su eiline „sidabro grynuolių medžiotojų" partija atvyko geologas-mėgėjas Stefanas Michalakas (Stephen Michalak) iš Vinipego.

Pernakvojęs nedideliame kempinge, jis ankstyvą rytmetį leidosi į žvalgybą. Porą valandų jis žygiavo į

šiaurę ir priėjo daug žadančias uolienas, kurias ėmė tyrinėti. Apie vidurdienį tyrinėtojas nusprendė pailsėti ir patogiai įsitaisė ant plokščio uolos iškyšulio. Michalakas dar nespėjo iš kuprinės išsitraukti sumuštinių ir termoso su kava, kai jo dėmesį patraukė laukinių žąsų girgsėjimas. Bandydamas įžvelgti paukščių nerimo priežastį, geologas netikėtai pamatė du raudonos spalvos cigarus, kurie lėtai leidosi virš uolų. Po kelių minučių vienas NSO nusklendė už uolų, o kitas nuskrido vakarų kryptimi.

Trečiojo laipsnio kontaktas

Tyrinėtojas, apimtas smalsumo, užšoko ant artimiausio akmens, prieš jo akis atsivėrė vaizdas į nusileidusį NSO. Paslaptingas aparatas nusileido už pusės šimto metrų ant nedidelio uolingo plokštikalnio.

Reikia pasakyti, kad Stefanas buvo didelis fantastikos mėgėjas ir jis nuolat užsisakinėjo ufologinius žurnalus. Būtent dėl to jis nepasimetė ir, keikdamas save už kempinge paliktą fotoaparatą, ėmė karštligiškai užrašinėti apie trečiojo laipsnio kontaktą (kai kontaktuotojas tiesiogiai kontaktuoja su NSO). Pačiupęs bloknotą, tyrinėtojas ėmė skubiai piešti eskizus. Aparatas, kuris iš žemės atrodė cigaro formos, iš tiesų pasirodė besąs „klasikiniu NSO", kaip jį vaizduoja ufologai. Tai buvo 10-15 m

skersmens (vėliau Michalakas apsistojo ties 12 m skersmeniu), kelių metrų aukščio ir metro aukščio „vairinę" turinti skraidanti lėkštė. Po nusileidimo NSO spalva palaipsniui kito nuo „vyšninio raudonumo iki karšto nerūdijančio plieno spalvos su aukso ir sidabro spalvos pulsais".

Pagal lėkštės perimetrą buvo įtaisyta eilė iliuminatorių-prožektorių, kurie skleidė ryškią turkio ir avietės spalvos šviesą. Norėdamas įžiūrėti detales, Michalakas netgi užsidėjo suvirintojo akinius, kuriuos buvo įsidėjęs į kuprinę kaip akių apsaugą nuo akmenų skeveldrų. Sukaupęs drąsą, tyrinėtojas po truputį priartėjo prie NSO ir iš karto pajuto galingą karšto oro su ozono ir sieros kvapu srautą. Aparato viduje aiškiai buvo girdimas kažkoks variklis, kuris su švilpesiu traukė į save orą, kurį po to išstumdavo lauk.

Susitikimas su ateiviais

Priartėjęs prie pat skraidančios lėkštės Michalakas pastebėjo, kad ant lygaus paviršiaus nėra jokių detalių, sujungimų ar suvirinimo siūlių, išskyrus šviečiančius iliuminatorius. Nužengęs keletą žingsnių aplink aparatą jis netikėtai pastebėjo metro skersmens ovalo formos šviečiantį liuką. Geologas atsargiai prisartino prie pusmetrio storio skylės ir akis rėžiančios baltos spalvos žybsniuose pastebėjo keistą pultą su dešimtimis pulsuojančių lempinių indikatorių. Michalakas įsiklausė ir per variklio gaudimą išgirdo aiškius žmogiškus balsus. Vienas jų kalbėjo falcetu, o kitas atsakinėjo sodriu baritonu. Kalba buvo panaši į anglų, tačiau žodžių nebuvo įmanoma suprasti. Su dideliu nusivylimu tyrinėtojas nusprendė, kad tai buvo kažkokio JAV KOP eksperimentinio aparato, patekusio į Kanados teritoriją, avarinis nusileidimas.

Prisiminęs, kad Antrojo pasaulinio karo metais jam teko tarnauti žvalgybos karininku, Michalakas šūktelėjo, stengdamasis perrėkti veikiančių variklių gaudesį:

- Na, jankiai, kokios problemos Kanados danguje?

Balsai tučtuojau nutilo, pasigirdo kažkokių instrumentų skambėjimas... Tuo metu buvo pats šaltojo karo įkarštis, šalis buvo apimta šnipinėjimo manijos, todėl Michalakas, prisiminęs žvalgo įgūdžius, savo klausimą pakartojo rusiškai, po to dar prancūziškai ir vokiškai. Kadangi atsakymo taip ir nepasigirdo, tyrėjas vėl perėjo į anglų kalbą ir garsiai geologiniu plaktuku padaužė per aparato korpusą. Staiga garsiai ėmė zyzti kažkoks mechanizmas, iš trijų pusių išlindo skydeliai, kurie aklinai uždengė įėjimą į lėkštę. Michalakas pasilenkė prie skraidančios lėkštės pagrindo. Prieš tai jos dėl visa pikto apsimovė odines pirštines ir palietė poliruotą aparato korpusą. Tačiau geologas iš karto buvo priverstas atitraukti ranką, nes pasigirdo šnypštimas ir ore pasklido apdegusios odos kvapas.

Skraidančios lėkštės startas

Stefanas nespėjo atšokti nuo deginančio paviršiaus, kai skraidantis aparatas netikėtai pasisuko aplink savo ašį ir staiga priešais žmogų atsivėrė kažkas tokio, primenančio išmetimo angą, pridengtą „ventiliacijos grotelėmis“. Po akimirkos pro grotelių skyles išsiveržė karštų dujų srovė, kuri smogė tyrinėtojui į krūtinę. Rėkdamas iš skausmo Michalakas ėmė trypti, plėšdamas nuo savęs kiaurai pradegintus marškinius. Tuo metu lėkštė šovė aukštyn. Liko tik stiprus sudegusios elektros instaliacijos kvapas, sumišęs su tuo pačiu ozono-sieros dvoku.

Sunkiai paeidamas nepaklusniomis kojomis Stefanas sugrįžo prie savo daiktų. Ten jis ant savo apdegintos krūtinės iš gertuvės užpylė vandens ir susmuko be sąmonės. Nors atsigavęs vyras juto pulsuojantį galvos skausmą ir pykinimą, tačiau iš karto pastebėjo, kad jo kompasas visiškai išsimagnetino. Įveikdamas didžiulį silpnumą geologas vis tik nusprendė sugrįžti į įvykio vietą. Ten tarp akmenų nukirstų lapų ir šakelių pamatė taisyklingą apskritimą.

Michalako savijauta žymiai pablogėjo, jis su dideliu vargu patraukė atgal. Grįžtant jį visą laiką kankino silpnumo priepuoliai, galvos svaigimas ir pykinimas, ir tik viskio butelys padėjo šiek
tiek atgauti jėgas. Stefanas, išėjęs į kelią, sustabdė policijos automobilį ir apie įvykį papasakojo pareigūnams. Tačiau patruliai nepatikėjo jo pasakojimu ir netgi paskyrė baudą už pasirodymą neblaiviame stovyje viešoje vietoje, kokia pagal Kanados įstatymus yra parko teritorija.

Pasiekus kaimelį paaiškėjo, kad jame nėra jokio gydytojo, todėl geologas išskubėjo į Vinipegą. Iš kempingo jis paskambino namo, pranešė, kad rimtai susirgo, ir paprašė jį pasitikti. Stefanas, sukaupęs paskutines jėgas, pabandė susisiekti su „Winnipeg Tribune“ laikraščio redakcija, tačiau buvo šeštadienio vakaras, o budintis reporteris visiškai nesusidomėjo jo pranešimu.

Tyrimo pradžia

Grįžęs namo Michalakas keletą dienų praleido ligoninėje, kur gydėsi nuo nudegimų ir labai stiprios migrenos. Po poros savaičių geologo savijauta pasidarė normali. Keletą metų jį ne kartą tyrė vyriausybinės ir privačios Kanados ir JAV medicininės komisijos. Tačiau, nežiūrint į labai stiprų ufologinių organizacijų spaudimą, gydytojai tik paliudijo, kad pacientas yra psichiškai visiškai sveikas, visi jo vidiniai organai funkcionuoja normaliai, kraujo sudėtis be pakitimų, tik ant krūtinės liko 1-o laipsnio nudegimo, kuris gautas nuo kažkokio tinklo formos daikto, požymiai.

Kai Michalakas išėjo iš ligoninės, iš karto policijoje parašė pareiškimą ir kreipėsi į kelių laikraščių bei žurnalų redakcijas. Tai leido jam birželio pradžioje į įvykio vietą sugrįžti kartu su policijos tyrėjais ir žurnalistais. Tuo metu Falkon Leiką jau buvo užplūdusios „nepriklausomų tyrėjų", ufologų, ekstrasensu ir „kontaktuotojų" grupės.

Ištisą mėnesį entuziastų būriai vaikščiojo po ežero apylinkes, kol nuošalios uolos plyšyje buvo pastebėti trumpalaikio Michalako buvimo pėdsakai. Policininkai paėmė grunto pavyzdžius iš NSO nusileidimo aikštelės, nuo kurios vasaros lietūs spėjo nuplauli visus „įkalčius". Oficialūs tyrimai parodė, kad grunte nėra absoliučiai jokių radioaktyvumo ar neįprastų cheminių medžiagų pėdsakų. Nelaimingas geologas-mėgėjas buvo pradėtas rinitai kaltinti „bandymu suklaidinti oficialų tyrimą", ir tik didelis visuomeninis rezonansas išgelbėjo Micbalaką nuo teisinio persekiojimo.

Pirmieji įkalčiai ir nauji argumentai

1967-ųjų metų liepos pabaigoje ufologų komanda aptiko radioaktyvius radžio-226 izotopus NSO nusileidimo aikštelės viduryje bei pastebėjo keistus išdegintų samanų apskritimus. Ši radioaktyvi medžiaga gana plačiai buvo naudojama medicininiuose tyrimuose, jos taip pat yra atominės pramonės atliekose.

Egzistuoja ir daugybė neoficialių liudijimų apie NSO skrydį virš Falkon Leiko. Visi be išimties

stebėjimai visiškai sutampa su Michalako eskizais. Kanados policija ir KOP daug kartų bandė ištirti šiuos atvejus, siejant juos su „Michalako byla", tačiau taip ir nesugebėjo kaip nors paaiškinti šios mįslingos istorijos. Pats Stefanas Michalakas mirė 1999-ais metais, būdamas 83 metu amžiaus ir tapęs vienu garsiausiu „ufologiniu personažu".

Tuo metu skeptikai nurodo ne vieną keistenybę. Tai ir nesuprantami „suvirintojo akiniai" geologo rankose (ką per juos galima matyti?), ir įtartini nudegimai, kurių piešinys galėjo atsirasti, tik būnant arti išmetimo tūtos, o ir pati skraidančios lėkštės konstrukcija žymiai primityvesnė nei šiuolaikinių skraidančių aparatų. Gali būti, kad mįslės įminimas gali būti susijęs su NASA technika, kuri kažkokiu būdu pateko į Kanados teritoriją.