Kosmosas:

Australijos auksakasiai atrado milžinišką meteorito kraterį, kuris datuojamas maždaug 100 milijonų metų – laikais, kai po Žemę dar klajojo dinozaurai.

Venera praeitą savaitę nesitraukia iš viso pasaulio akiračio dėl labai intriguojančio fosfino dujų atradimo, tačiau kaimyninė planeta slepia ir daugiau įdomybių. Pavyzdžiui, kokia buvo jos geologinė (afroditologinė?) praeitis?

Aplink Žemę egzistuoja dvi riestainio formos sritys, kuriose planetos magnetosfera įkalina elektronus, pagaunamus iš Saulės vėjo ar tarpžvaigždinių šaltinių. Jos atrastos vos pradėjus į kosmosą skraidyti raketoms ir pavadintos Van Aleno žiedais, atradėjo garbei. Ten vykstantys procesai vis dar lieka iki galo neišaiškinti. Jau kurį laiką žinome, kad žieduose būna labai energingų elektronų.

Šių sprogimų pėdsakai randami ir Žemėje – tose pačiose vandenynų nuosėdose, kurios rodo, kad supernovos sprogimo bangos pro Žemę pralėkė prieš 6 ir 2-3 milijonus metų.

Žmonės įpratę laiką skaičiuoti pagal Žemės judėjimą Saulės atžvilgiu. Ir nors mums bei visai Žemės gyvybei mūsų planetos sukimasis apie savo žvaigždę yra be galo svarbus, vertinant rimtesniu mastu jis yra visiškas niekis, lyginant su tiesiog epinio masto Saulės (ir visos Saulės sistemos) kelione aplink Paukščių tako galaktikos centrą

Astronomai ir kosmologai jau daug metų kelia hipotezes apie dar vienos planetos, 10 kartų masyvesnės už Žemę ir skriejančios Saulės sistemos pakraščiuose, egzistavimą. Ši hipotetinė planeta, neišmoningai pavadinta Devintąja, galėtų paaiškinti pagal turimus duomenis neįprastas transneptūninių objektų (TNO) orbitas. TNO yra dangaus kūnai, kurie sukasi apie Saulę ir kurių orbitos yra toliau už Neptūno.

Praėjusių metų pabaigoje Betelgeizė, Oriono petis, ėmė temti. Iki vasario jos šviesis sumažėjo bene trigubai, o vėliau atsistatė. Iškelta daugybė hipotezių apie pritemimo priežastį: pokyčiai žvaigždėje, besiruošiančioje sprogti supernova, magnetinio lauko rekonfigūracija ir taip toliau. Kastytis Zubovas / „Konstanta 42“

Kaip paaiškėjo, viena didžiausių mums žinomų juodųjų skylių visatoje pasižymi įspūdingą dydį atitinkančiu apetitu, rašo „Science Alert“. Nauji matavimai rodo, kad tai – maždaug 34 mlrd. už Saulę didesnės masės smagurė, kasdien suryjanti maždaug tiek materijos, kiek sudaro mūsų Saulę.

Gravitacinių bangų signalų atradimai kol kas daugiausiai daromi „Advanced LIGO“ bei VIRGO detektoriais, kurių pagrindinė dalis yra keleto kilometrų ilgio tuneliai. Šviesos spinduliai per tunelius keliauja dešimtis kartų, tad detektorius geriausiai gali aptikti gravitacines bangas, kurių ilgis siekia kelias dešimtis ar šimtus kilometrų.

Astronomai galų gale suklasifikavo 2018 m. pirmą kartą stebėtus milžiniškus sprogimus kosmose. Tiesą pasakius, sprogimai tokie ryškūs, kad visi nustebo sužinoję, jog jie vyksta kur kas toliau nuo mūsų nei buvo manoma iki šiol. Dar du atradimai leido šiuos reiškinius priskirti visiškai naujai milžiniškų kosmoso sprogimų klasei

Prieš ketverius metus pora mokslininkų paskelbė netiesioginių įrodymų, kad Saulės sistemos pakraštyje galimai egzistuoja dar viena – devinta – planeta, mase lenkianti Žemę. Įrodymais buvo laikomos grupės Kuiperio žiedo objektų orbitos, kurių savybės įtartinai panašios, tarsi juos visus temptų masyvaus kūno gravitacija.

1987 m. liepos 1 d. „The New York Times“ buvo išspausdinta, rimtų mokslininkų medžiaga, kurioje buvo teigiama, apie Nibiru egzistavimą ir jos poveiki planetoms, žmonijai, ar net civilizacijos žlugimą...

Tirdami vieno iš tolimiausių kvazarų šviesą, mokslininkai apstulbo, aptikę elektromagnetinės jėgos fluktuacijas. Universali konstanta kosmoso pakraščiuose atrodo ne tik erzinamai nepastovi, o lyg to dar būtų negana, tai vyksta tik viena kryptimi, kas yra, švelniai tariant, keista.

Pastaruosius metus astronomai akylai stebėjo kometą ATLAS, kuri judėdama Saulės link turėjo perkeliauti per visą mūsų Saulės sistemą. Vis dėlto, praėjusią savaitę vykdytų stebėjimų metu nustatyta, kad kometa ėmė byrėti, taip sudaužydama visas astronomų viltis išvysti jos skrydį pro Žemę.

Mūsų planeta nuolat veikai saulės vėjo, ateinančiam nuo mūsų žvaigždės, aplink kurią mes sukamės. Nepaisant to, kad šis reiškinys laikomas normaliu, jo normalus elgesys šiek tiek pasikeitė.