Ką daryti, jei Amalai užaugo ant vaismedžių?

Ant medžių dažniausiai aptinkama žiemą, kai nukrenta tanki lapija ir kraštovaizdis tampa vienspalvis. Šakose įstrigę gelsvai žali rutuliukai yra gražūs, bet kai jie pasirodo sode, kyla klausimas: ar vaismedžiams kažkas atsitiko? Kaip galime jiems padėti?

Senovėje lietuviai amalą laikė tiltu tarp žiemos ir pavasario, todėl labai gerbė ją ir medžius, ant kurių ji augo. Buvo tikima, kad į medį, ant kurio auga amalas, netrenkia žaibas.

Tose vietovėse, kur išlikę keltiški papročiai, populiaru Kalėdų proga pakabinti arba padovanoti eglės šakelę. Anglakalbių Vakarų Europos šalių ir Šiaurės Amerikos populiariojoje kultūroje įprasta pabučiuoti patinkantį žmogų po amalu. Žinoma, smagu pažaisti, bet kai sode pasipila amalų kamuoliai, į tai nereikėtų žiūrėti iš aukšto.

Paprastasis amalas (Viscum album) yra pusiau parazitinis augalas. Jis šaknimis siurbia mineralines medžiagas iš šeimininko, tačiau pats gamina organines medžiagas fotosintezės būdu žaliuose lapuose ir stiebuose.

Pavasarį amalas skleidžia gelsvus, mažus ir nepastebimus žiedus, o žiemą subrandina gražias baltas uogas. Lotyniškoji augalo pavadinimo dalis viscum reiškia vieną svarbią savybę - lipnumą. Uogų minkštimas toks lipnus, kad kadaise iš jo buvo gaminami klijai. Iš tikrųjų jis labiausiai reikalingas sėkloms, kurios gerai prilimpa prie medžių šakų ir pavasarį sudygsta.

Paukščiai mėgsta uogas, tačiau jų skrandžiuose virškinamas tik minkštimas, o nepažeistos sėklos su išmatomis patenka ant medžių. Todėl plėšrieji paukščiai lengvai išplatina šį pusiau parazitinį augalą laukinėje gamtoje.

Amalas auga lėtai, gali užaugti iki 0,8-1 m skersmens ir išgyventi iki 70 metų. Tačiau tokį amžių ir dydį jie pasiekia retai. Jei medis būna apniktas daug amalų, jie taip susilpnina savo 'šeimininką', kad šis nudžiūsta kartu su 'šeimininkais,.

Gamtosaugininkai taip pat pastebėjo, kad amalai apsigyvena ant silpnesnių ir skurdesnių obelų, todėl jie rekomenduoja nelaukti, kol šie medžiai užaugs, o nupjauti obels šaką su amalo kamuoliu ir ją sudeginti, kad amalas neplistų ant kitų obelų ir vaismedžių. Vaismedžiai nusilpsta ir duoda mažiau vaisių, kai juos veikia amalai.

Botanikai pastebėjo, kad po šaltų žiemų amalų sumažėja, o po šiltesnių - padaugėja, kol kitą šaltą žiemą dalis amalų vėl išnyksta.

Paprastasis amalas labiausiai paplitęs pietvakariniuose ir centriniuose Lietuvos rajonuose: Lazdijų, Varėnos, Alytaus, Kauno, Marijampolės, Prienų, Kaišiadorių rajonuose. Kitur jie sutinkami nedažnai.