Kosmosas:

2020 m. kovo 20 d. kažkas sprogo tolimoje saulės pusėje. Saulės ir heliosferos observatorija (SOHO) pamatė nuolaužas, skriejančias virš rytinės saulės pusės.

Už 640 šviesmečių nuo Žemės, Žuvų žvaigždyne, yra tikrai pragariška planeta. Kai kuriems tai gali pasirodyti kiek juokingas apibūdinimas, tačiau sužinoję, kas joje vyksta, tikrai nebandysite ginčytis.

Visatos erdvė plečiasi – tolimos galaktikos nuo mūsų tolsta, ir kuo toliau yra, tuo greičiau didėja atstumas iki jų. Šis sąryšis, vadinamas Hablo dėsniu, aprašomas greičio ir atstumo santykiu – Hablo konstanta arba parametru. Yra įvairių būdų išmatuoti Hablo parametrą, o du pagrindiniai pastaraisiais metais duoda vis labiau tarpusavyje neatitinkančius rezultatus.

Nežinau, kodėl "šovė" į galva tokia mintis, perskaičius antraštę "Kai tiesiausias kelias į ligoninę - žemyn: ką darytų TKS įgula, jei kas nors užsikrėstų COVID-19?". Žinoma, kalba eina ne apie pingvinus, bet apie kosmose esančią TKS įgulą. Bet, dabar visi rašo apie tai (pati populiariausia tema).

Naujas atradimas leidžia manyti, kad gali būti ir kitų ultramasyvių baltųjų nykštukių, kurių kilmė panaši. Tai gali padėti išsiaiškinti, kokia baltoji nykštukė turi būti masyvi, kad sprogtų.

Tolimoji Mėnulio pusė jau ilgą laiką yra apipinta įvairiausiomis istorijomis apie ateivius ar kitokias gyvybės formas, apie kurias Žemėje dar nežinome. Apie šią vietą yra sukurta ir nemažai filmų, dar labiau skatinančių žmonių vaizduotę.

Greitieji radijo pliūpsniai (angl. fast radio bursts, FRB) mokslininkus domina jau seniai. Tai trumpi, bet galingi signalai iš kosmoso, kurie, bent jau kaip buvo manoma iki šiol, yra nenuspėjami. Kosmose jie pasklinda, atrodo, visiškai atsitiktinai – be jokios priežasties ir jokio periodiškumo. Būtent dėl to mokslininkams šiuos signalus ir yra sunku tyrinėti.

Kometa 67P pakeitė spalvą tarsi kosminis chameleonas, kai skriejo aplink mūsų Saulės sistemą. Pažvelgę ​​į „Rosetta“ kosminio zondo duomenis, Europos mokslininkų komanda pastebėjo, kaip raudonas kometos branduolys pasikeitė į mėlyną, kai kometa buvo priartėjusi prie Saulės. Įdomu tai, kad jis vėl paraudonavo, kai kometa nutolo nuo žvaigždės.

Saulės audros – vainikinės masės išmetimo reiškiniai ir kitokie ekstremalūs kosmoso orai – kelia pavojų Žemei, ypač mūsų palydovams ir elektroniniams prietaisams.

Supernovos yra žvaigždžių sprogimai, kurių metu per kelias sekundes į aplinką išspinduliuojama tiek energijos, kiek Saulė sukuria per visą savo gyvenimą. Egzistuoja įvairūs supernovų tipai, besiskiriantys ir fizikinėmis savybėmis, ir išvaizda. Kai kurios supernovos yra daug ryškesnės už kitas – jos vadinamos superryškiomis arba superšviesiomis (angl. superluminous).

Dauguma Saulės sistemos asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų, Asteroidų žiede. Bet jų yra ir kitur – ne vieną dešimtmetį atidžiai ieškoma artimų žemei objektų, t.y. tokių, kurių orbitos labai priartėja ar net kerta mūsų planetos orbitą.

2016 metais astronomai atrado galimai gyvybei tinkamą planetą, kurią pavadino Proksima b. Ji skrieja aplink Kentauro Proksimą (apie 4,2 šviesmečio nuo Žemės) – artimiausią mums žvaigždę neskaitant Saulės. Dabar mokslininkai užfiksavo dar vieną signalą, kuris, manoma, priklauso „superžemei“, skriejančiai aplink tą pačią žvaigždę.

1998 metais padarytas sensacingas atradimas – mūsų Visata plečiasi greitėdama. Kol kas neturime paaiškinimo šiam reiškiniui, bet įprastai teigiama, kad erdvę į šalis stumia mįslinga tamsioji energija, kurios tankis nekinta, erdvei didėjant. Bet ar gali būti, kad greitėjantis plėtimasis iš tiesų yra tik klaidinga išvada, gauta neįvertinus svarbių sistematinių stebėjimų paklaidų?

Šiandien mūsų palydovas neturi globalaus magnetinio lauko, bet praeityje turėjo. Praeities magnetinio lauko stiprumą galima nustatyti tyrinėjant uolienas: stingstančioje uolienoje magnetiški atomai ar junginiai išsidėsto išilgai magnetinio lauko linijoms, o kuo stipresnis magnetinis laukas, tuo tvarkingesnis išsidėstymas.

Pernai paleisti pirmieji 60 SpaceX kosminio interneto Starlink palydovų sukėlė nemenką nerimą astronomams. Saulės šviesos atspindžiai nuo palydovų korpusų padarė juos ryškiai matomus netgi plika akimi, ką jau kalbėti apie teleskopus. Kiek vėliau palydovai pakilo į aukštesnę orbitą maždaug 550 km virš planetos paviršiaus, bet net ir tada jie išliko įžiūrimi.