Kosmosas:

Juodosios skylės, nepaisant savo egzotiškumo, yra labai paprasti objektai – jas pilnai aprašyti galima vien mase bei sukimosi sparta. Tokia savybė taip pat reiškia, kad daugelis procesų, vykstančių jų aplinkoje, gali būti labai panašūs ir prie mažų, ir prie didelių juodųjų skylių, tiesiog prie didesnių vyksta proporcingai lėčiau.

Juodosios skylės, kad ir kokios egzotiškos būtų, iš tiesų yra labai paprasti objektai. Jas galima visiškai aprašyti vos trimis dydžiais: mase, sukimosi sparta ir elektriniu krūviu. Bet taip yra tik tol, kol juodoji skylė egzistuoja pati savaime, vakuume.

Saulės paviršiaus temperatūra siekia 5700 laipsnių. Tai tikrai labai daug, lyginant su mums įprastomis temperatūromis, tačiau Saulę gaubiantis vainikas yra apie 200 kartų karštesnis – jo temperatūra viršija milijoną laipsnių. Kaip gali palyginus vėsus paviršius įkaitinti vainiką iki tokios aukštos temperatūros?

Marsas – nesvetinga planeta gyvybei, bent jau šiandien. Bent jau paviršiuje. Grupė mokslininkų neseniai apskaičiavo, kad Marso plutoje gali būti tinkamų gyvybei sąlygų, panašių į kai kuriuos izoliuotus regionus Žemės plutoje.

Visos žvaigždės yra aktyvios – kartkartėmis sužimba energingais spinduliais arba išmeta medžiagos pliūpsnius. Kiekvienos žvaigždės aktyvumas skirtingas, bet bendra tendencija yra tokia, kad mažesnės žvaigždės yra santykinai aktyvesnės.

Marso kolonizavimas bus labai brangus. Bet jei Žemę sunaikins karas, klimato kaita ar kosminiai smūgiai, tai bus vienintelė vieta, kur žmonės galės gyventi. Dėl to dabar dažnai manoma, kad Elonas Muskas ir jo „SpaceX“ Raudonojoje planetoje kuria koloniją turtingiems. Bet pats Muskas tvirtina, kad Marsas nėra tik turtingiems žmonėms.

Gyvybės egzistavimas kitoje planetoje galėtų būti įrodytas jau 2026 metais, o taip nutiktų dėka naujo teleskopo, galinčio aptikti gyvų sustvėrimų paliktus pėdsakus.

Kosminės šiukšlės – neveikiantys palydovai, raketos ir jų dalys – tampa vis didesne problema. Vienas iš didžiausių pavojų yra jų susidūrimai: du objektai, lekiantys kilometrų per sekundę greičiu vienas kito atžvilgiu, susidūrę pažyra į šipulius, kurie gali sunaikinti gretimus objektus ir sukelti kaskadą.

Prieš keturis milijardus metų Marse dar buvo daug paviršinio vandens – jūros, upės, lietūs. Prieš tris milijardus metų planetos paviršius buvo panašiai sausas, kaip ir šiandien. Kaip vyko šis procesas?

Gali būti, kad ją matė dar Galilėjas. Kaip bebūtų, bent nuo XIX amžiaus Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė stebima reguliariai. Tada ir išsiaiškinta, kad tai yra ilgalaikė audra, kelis kartus didesnė už Žemę.

Praeityje Marse būta daug vandens – tą rodo įvairiausi geologiniai (areologiniai?) duomenys. Dabar skysto vandens Marso paviršiuje nėra, o vandens ledo kiekis poliarinėse kepurėse – gerokai mažesnis, nei numanomas praeities vandens kiekis.

M87 galaktikos širdyje esantis supermasyvi juodoji skylė buvo nufotografuota poliarizuotoje šviesoje, kas pirmą kartą atskleidė magnetinį lauką ir jo sąveiką šio masyvaus žvaigždinio fenomeno pakraštyje.

2017 metais aptiktas 1I/’Oumuamua – pirmasis žinomas objektas Saulės sistemoje, atskriejęs iš už jos ribų. Jis pralėkė netoli Saulės, pakeitė trajektoriją ir nuskriejo tolyn. Po beveik dvejų metų aptiktas antras objektas, 2I/Borisov – tarpžvaigždinė kometa. Kaip dažnai tokie svečiai apsilanko Saulės sistemoje?

Kadaise, prieš milijardus metų, Marse tyvuliavo vandenimi pripildyti baseinai, ežerai ir vandenynai, tačiau bėgant laikui vanduo pradingo ištrūkęs į kosmosą arba bent jau taip ilgą laiką manė mokslininkai.

Kai kosminiai aparatai į Žemę atgabeno Mėnulio grunto pavyzdžių, visi jo tyrimai buvo greitai įslaptinti. Ką tokio mokslininkai aptiko grunte? Gal nežemiškus virusus ar kitokias gyvybės formas?