Galaktikos kanibalai

Audringas kosminių objektų gyvenimas pilnas katastrofiškų netikėtumų. Planetas atakuoja asteroidai ir kometos, o ir pačios planetos kartais susiduria viena su kita. Kartais į planetines sistemas įsiveržia svetimos žvaigždės, o klaidžiojantys šviesuliai gali tapti siaubingų juodųjų skylių, įsikūrusių galaktikų centruose, aukomis. Be to, pačios galaktikos taip pat nestovi vienoje vietoje.

Keistos žvaigždžių salos

Daugiau kaip prieš 70 metų astronomai astronomai atkreipė dėmesį j tai, kad beveik dešimtadalis visų galaktikų primena debesis, panašius į skudurų krūvas. Jos buvo pavadintos „netaisyklingomis galaktikomis“. Mokslininkai ilgai negalėjo suprasti, kaip susidaro tokia neįprasta forma, turinti šviečiančias aureoles - halus, žvaigždžių tiltelius ir šimtus tūkstančių šviesmečių ištysusias žvaigždžių dujų ir dulkių uodegas.

Chaotiškųjų galaktikų mįslę įminė garsus rusų astronomas Borisas Voroncovas-Veljaminovas. Mokslininkas suprato, jog tuo metu, kai galaktikos artėja viena prie kitos, jos labai stipriai traukia viena kitą, dėl to susisuka ir persipina žvaigždžių, dulkių ir dujų srautai. Per kelis šimtus milijonų metų (astronominiu masteliu tai gana nedidelis laikotarpis) susiduriančių galaktikų pirminė išvaizda gana
žymiai pasikeičia. Buvusi taisyklinga forma dingsta, galaktikų dalys prasiskverbia viena į kitą, kol, galiausiai, galaktikos susilieja į vientisą beformę masę.

Tuo metu gana ramus „žvaigždžių visatų“, kaip galaktikas pavadino profesorius Voroncovas-Veljaminovas, gyvenimas visiškai pasikeičia. Prasideda audringas naujų žvaigždžių susidarymo procesas, kurio metu nušvinta daugybė supernovų. Tuo metu išsiskiria siaubingas kiekis energijos, kurią galima palyginti tik su pačių galingiausių „Visatos energetinių vulkanų“ - kvazarų - išsiveržimu.

Galaktikų susiliejimas, kuriam astronomai sugalvojo niūrų terminą „žvaigždžių kanibalizmas“, yra visiškai įprastas kosminis reiškinys. Iš tikrųjų galaktikų susidūrimo metu žvaigždės nesunkiai prasilenkia viena su kita, nes tarpžvaigždiniai atstumai yra žymiai didesni už pačių žvaigždžių dydį. Tačiau dėl atsiradusio tarpusavio poveikio ima judėti dujų ir dulkių debesys, kurie taip paskatina naujų žvaigždžių susidarymą. Kažkas labai neįprasta turėtų įvykti tik tuo metu, kai susiduria galaktikų branduoliai, kuriuose yra milžiniškos juodosios skylės.

Viską ryjantis Paukščių Takas

Mūsų Paukščių Takas taip pat ryja nykštukinę Saulio galaktiką, nutolusią vos už 60 tūkstančių šviesmečių. Po kelių šimtų milijonų metų mūsų galaktika visiškai praris savo kaimyną, Saulio galaktikos žvaigždynai taps mūsų galaktikos žvaigždynais. Kitu Paukščių Tako „patiekalu“ taps Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis. Praeis dar dešimtys milijardų metų, mūsų galaktiniai namai pasipildys Magelano Debesų medžiaga.

Reikia pasakyti, kad šios galaktikos jau yra mūsų galaktikos kanibalizmo auka, nes netaisyklingos Magelano Debesų galaktikų formos yra paaiškinamos Paukščių Tako trauka. Mūsų galaktika vis arčiau savęs traukia šių dviejų nedidelių galaktikų, kurios po truputį nyksta, likučius. O ir patys Magelano Debesys aktyviai „kovoja“ tarpusavyje. Pavyzdžiui, Didysis Magelano Debesis po truputį prisitraukia milijonus žvaigždžių iš Mažojo Magelano Debesies. Šio proceso metu susidaro tikros dujų ir dulkių upės, pernešančios daugybę jaunų žvaigždžių.

Dėl to, kad yra susikaupę daug kosminių dujų ir dulkių, labai sunku pamatyti ne tik artimiausius Paukščių Tako kaimynus, bet ir nustatyti mūsų pačios galaktikos išorę, visi „žvaigždžių kanibalizmo“ aktai tampa žinomi tik iš infraraudonųjų spindulių, kurie apdorojami kompiuteriais.

Astronomai mano, kad galaktikos kanibalai savo puotą pradeda nuo nedidelių žvaigždžių sankaupų, kurias sudaro keli tūkstančiai ar šimtai šviesulių, o baigia - pagrindine mase, susikaupusia aplink branduolį.

Reikia pasakyti, kad ir kitos nykštukinės galaktikos, esančios netoliese, kada nors taps Paukščių Tako aukomis. Remiantis tuo, kas vyksta mūsų galaktikos pakraščiuose, galima teigti, kad galaktikų kanibalizmas, dėl kurio didesnės galaktikos prisitraukia mažesnes galaktikas ir su jomis susilieja, yra visiškai įprastinis galaktinio gyvenimo reiškinys.

Busimieji mūšiai

Tačiau ir Paukščių Takas nebeilgai nebaudžiamam ris aplinkines nykštukines galaktikas. Praeis kokie 3-4 milijardai metų ir mūsų galaktikai teks stoti į kovą su savęs vertu priešininku - Andromedos Oku. Ši spiralinė galaktika laikoma panašia į Paukščių Taką, nors jos dydis yra net 2,6 karto didesnis už mūsų galaktikos dydį. Andromedos Ūkas nuo mūsų yra už 2,5 milijono šviesmečių, o galaktikos masė 300 milijardų kartų viršija mūsų Saulės masę. Andromedos Ūke yra 10 kartų daugiau žvaigždžių nei Paukščių Take, tai reiškia, kad jų skaičius siekia ne mažiau trilijono. Astronomai paskaičiavo, kad
Tokių „sunkiasvorių“ galaktikų susidūrimo ir susiliejimo procesas truks daugybę milijonų metų. Pirmiausia susilies halo šelfai iš paslaptingos tamsios materijos, supančios galaktikas, o po to ir išoriniai galaktikų dujų ir dulkių debesys. Kai tik dujos ir dulkės susijungs į vieną visumą, jų tankis dėl greito tarpusavio prasiskverbimo staigiai padidės. Dėl to įkais dulkės ir dujos, o tai privers įsižiebti milijardus naujų žvaigždžių. Prasidės audringas, panašus į sprogimą, žvaigždžių susidarymo procesas, kurį lydės didžiuliai žybsniai, sprogimai ir dujų bei dulkių srautų išmetimai.

Naujajam busimajam dariniui jau yra sugalvotas pavadinimas - Milkomeda. Nors galaktikų susidūrimas žymiai atnaujins žvaigždynus, tačiau naujosios galaktikos išvaizda, greičiausiai, bus siaubinga. Nors ir labai liūdna, tačiau puikūs susiduriančių galaktikų žvaigždžių sūkuriai bus visiškai sunaikinti. Jų spiralinė struktūra iš pradžių pasidarys iškreipta, o vėliau pavirs į tikrą chaosą. Kažkas siaubingo turi įvykti, kai susilies dviejų galaktikų branduoliai. Gali būti, kad susidarys naujas kvazaras, kuris švies kaip ir naujosios galaktikos žvaigždės.

Mūsų Paukščių Takas kartu su Andromedos Ūko ir Trikampio galaktikomis sudaro taip vadinamą Vietinę galaktikų grupę, kurioje galaktikos tarpusavyje surištos traukos jėgomis. Į šią grupę be jau minėtų trijų spiralinių galaktikų įeina daugiau kaip pusė šimto nykštukinių ir netaisyklingos formos galaktikų. Pavyzdžiui, Andromedos Ūkas turi ne mažiau kaip 19 galaktikų-palydovų, Paukščių Takas tokių palydovų turi ne mažiau kaip 14. Visos didžiosios galaktikos su savo palydovais ir nuo didžiųjų galaktikų nepriklausomos galaktikos, kurios sudaro Vietinę galaktikų grupę, galiausiai sudarys vieną didžiulę supergalaktiką. Susidarymo procesas truks šimtus milijardų metų, o šios supergalaktikos centre atsiras tikras žvaigždžių kanibalas - milžiniška juodoji skylė. Praeis dar keli šimtai milijardų metų ir šis monstras praris visą supančią materiją kartu su žvaigždėmis, palikdamas tik didžiulį erdvės ir laiko plyšį. Tačiau tai jau visai kita istorija.