Santykiai. Ką reiškia būti suaugusiu?

Infantilus elgesys su partneriu – tai ne vien bejėgiškumas, čia pasireiškia ir atvirai vartotojiški interesai. Žmogus, kuris laikosi vaikiškos pozicijos, įsitikinęs, jog jo partneris privalo prisiimti sau visas bendras poros problemas, viskuo jį aprūpinti ir lepinti.

Daugeliui mūsų išties norisi nugyventi gyvenimą tarsi būtume vaikai, tai galima suprasti. Tik nugyventi kaip vaikai ne ta prasme, kai žvelgiame į viską aplinkui plačiai atvertomis akimis, kupinomis susidomėjimo ir priėmimo. Pozicija čia kita: aplinkinis pasaulis privalo duoti mums viską, ko trokštame.

Tokia vaikiška pozicija nesvetima ir santykiams. Egzistuoja gilus įsitikinimas, kad partneris privalo tenkinti visus mūsų poreikius: atspėti mūsų norus, gelbėti nuo vienatvės, pakelti mūsų savivertę, spręsti problemas, guosti, palaikyti, įrodinėti savo meile ir t.t.

Ši vaikiška, infantili pozicija, kai žvelgiame į pasaulį ir kitus žmones, tarsi jie būtų mums kažką skolingi vien už tai, jog mes patys taip nusprendėme – tokia pozicija ir pražudo santykius.

Ir ne tik dėl to, kad susiformuojame sau absoliučiai nerealius lūkesčius, o paskui visiškai dėsningai nusiviliame, bet ir dėl to, kad užkrauname atsakomybę už savo laimę kitam žmogui ir tampame nuo jo priklausomi.

Dėl to kiekvienam žmogui, norinčiam pagerinti savo santykių kokybę, būtina psichologiškai suaugti, subręsti.

O tai reiškia:

•Atsikratyti mitų apie meilę: apie tai, kad egzistuoja idealūs partneriai ar “antrosios puselės”, apie amžiną meilę ir apie tai, kad mylėti – lengva;

•Išmokti matyti partnerį tokiu, koks jis yra, be rožinių akinių ir tuo pat metu jo nedemonizuojant;

•Sugebėti pačiam save palaikyti, paguosti, tvarkytis su nuosavomis kančiomis, reguliuoti savo nerimą ir baimę;

•Sugebėti atsisakyti šio momento naudos ir pergyventi sunkumus sąmoningai, suprantant vardan ko visa tai daroma. O tam būtina aiškiai suprasti savo vertybes bei tikslus, ir atitinkamai gyventi.

•Sugebėti reaguoti į partnerio elgesį adekvačiai ir pagrįstai, atsisakyti vengimo, distancijos ar siekio, kad jis visiškai jums paklustų;

•Tvirtai tikėti savo vertingumu, šis pasitikėjimas negali priklausyti nuo aplinkinių pritarimo ir palaikymo. Taip žmogus tampa lankstus ir tuo pat nepraranda savojo Aš.

Ir štai dabar, užuot švaisčius jėgas pastangoms pakeisti partnerį, pats laikas užsiimti savo paties brendimu ir tapimu suaugusiu žmogumi.