Religija:

Religija tėra būdas patenkinti pagrindinius žmogiškuosius poreikius, kurie yra būdingi mums visiems. Tai pareiškė Ohajo universiteto (JAV) psichologas Stevenas Reissas, kuris teigia išsiaiškinęs, kodėl žmonės tiki Dievą.

Prastos žinios tiems, kurie rytdienai ar ateinančiam savaitgaliui turėjo svarbių planų: pasirodo, šiandien įvyks pasaulio pabaiga. Taip teigia viena internetinė tikinčiųjų organizacija. Likusiam pasauliui tokios pranašystės didelio nerimo nesukelia.

Atsiskyrę ir atsiriboję jie gyvena pagal savo taisykles. Čia santuokos suplanuotos, o vaikų gali susilaukti tiktai išrinktieji. Daugiau negu šimtmetį gyvuojanti mormonų sekta iki šiol saugo savo paslaptis.

Slapta bendruomenė. Pasaulio galingųjų tinklas. Smegenų plovimo aparatas. Taip apie iliuminatus (lot. k. illuminatus – apšviestieji) kalbama visame pasaulyje. Tikima, jog į įtakingą ir pasaulį neva užvaldyti siekiančią iliuminatų draugiją įsitraukusios ir ryškiausios pramogų pasaulio žvaigždės.

Floristė Blut Katzhen turi tamsią paslaptį, kuri galėtų tapti fantastinio siaubo filmo scenarijumi. Ši 28-erių metų moteris leidžia šiuolaikiniams vampyrams puotauti jos krauju. Ši mergina yra vadinama „juodąja gulbe“. Tai reiškia, kad ji leidžia tiems, kurie save laiko vampyrais, čiulpti kraują tiesiai iš jos kūno.

Aghori – induistinė religinė sekta, kurios nariai „sukausto“ savo genitalijas grandine. Jų liežuviai juodi, jie valgo lavonus. Aghori atskilo nuo kapaliki (kas išvertus iš sanskrito, reiškia „nešiojantys kaukolę“; senovinė tantrinė šivaistinė induizmo sekta) XIV amžiuje. Norint suprasti aghori, reikia suprasti induizmą.

Katalikų bažnyčia ir jos kunigai moko tūkstančius parapijiečių kaip tinkamai gyventi, būti doriems piliečiams. Jie ne retai linkę pasisakyti įvairiomis socialinėmis visuomenei svarbiomis temomis, tačiau pati bažnyčia yra tiek slėpusi savo dvasininkų skandalų ir nusikaltimų, kad dorovingi pamokslavimai mažų mažiausiai skamba keistai.

Nacizmo ryšiai su ezoteriniais ir okultiniais judėjimais nė naujiena. Hitleris, atmesdamas krikščionybę, garbino ankstyvųjų amžių germanų pagonybę. Jų tikėjimai, tikri ir išgalvoti, pagrindė daugelį jo koncepcijų. Apogėjus buvo pasiektas Schloss Wewelsburg‘e, netoli Paderborno. Čia, kaip manoma 16-ojo amžiaus pilies vietoje buvo hunų tvirtovė. Apylinkės miškingos ir pelkėtos, su kyšančiomis milžiniškomis, keistų formų uolomis. Vieta nuostabiai tiko H. Himleriui, 1934 m. išsinuomavusiam pilį – supažindinti elitinius SS karius su pagonių misterijomis, perpintomis nacionalsocializmo idėjomis.

Žmonės šį spiritizmo seasą pritaiko ieškodami atsakymų į rūpimus klausimus. Du lapo kampus pavadina žodžiu „taip“, kitus du – „ne“ ir, pakvietę demoną, stebi į kurią pusę pasisuks rašiklis. Vaikai drąsiai atlieka šį procesą ir vaizdo įrašais dalijasi „Twitteryje“. Vieni juokiasi, o kiti pakraupę lekia kuo toliau.

Pirmiausia pažvelkime, kas yra žmogaus kūnas kabalos požiūriu. „Tada Dievas tarė: ‘Sukurkime žmogų pagal atvaizdą savo, - panašų į mus’...”. Ir iškart kyla klausimas: o koks yra Dievo atvaizdas? Juk kitoje vietoje pasakyta: „... jokio atvaizdo nematėte tądien, kai Dievas kalbėjo su jumis pas Chorevą iš ugnies“. Šituo remdamasis Rambamas*), vardindamas 13-a judaizmo pagrindų, nurodo, kad Aukščiausiajam nėra būdingos jokios fizinės savybės: „Jis nėra nei kūnas, nei kūnams būdinga energija“. Be to, žinoma, kad Aukščiausiasis yra beribis, niekuo neribojamas. Jo esmė nesuvokiama ir negali būti išreikšta žmogui suvokiamais terminais. Tačiau tai iškelia dar painesnį klausimą: koks ryšys tart beribio Sutvėrėjo ir baigtinio jo tvarinio? Būtų logiška galvoti, kad jokio ryšio tarp jų negali būti...

Jau 16 šimtmečių prieš kiekvienas Velykas Jeruzalės Kristaus prisikėlimo bažnyčioje įvyksta stebuklas; į tą vietą, kurioje po mirties buvo palaidotas Jėzus, nusileidžia dangiškoji ugnis. Pirmosios apraiškos užfiksuotos 4 a. – pagal apaštalų ir šventųjų Tėvų liudijimus, Viešpaties karstą šviesa nušvietė sekmadienį po Kristaus prisikėlimo. Tai matė vienas apaštalų. Bažnyčios istorikas Grigalius Nisietis rašė: „Petras tikėjo, matė ne tik savo žvitriomis akimis, bet jautė ir aukštu apaštališkuoju protu – šviesa užlieja šviesa taip, kad nors buvo naktis, tačiau vaizdus matė dvigubai – jausmais ir siela“.

Noras smagiai gyventi ir nuojauta kainos, kurią po mirties reikės už tai sumokėti – populiariausia bestseleriais tapusių knygų, filmų tema. Siužetai skiriasi, tačiau esmė ta pati: siekiamybė būti gražiu, turtingu, populiariu ir neišvengiami kompromisai su sąžine. Už kiek parduotum savo sielą velniui – tiesus klausimas tikintiems ir netikintiems. Populiariausias atsakymas – nė už kiek. Tačiau ar tikrai?

Ar tai būtų keiksmažodis, ar prievartinis bauginimas, padedantis suvaldyti tikinčiuosius, ar eufemizmas, reiškiantis blogą pasimatymą, atrodo, kad pragaras yra plačiai įsišaknijęs mūsų religinėje ir kultūrinėje sąmonėje. Tačiau taip buvo ne visada. Šiandien daug teologų laikosi nuomonės, kad pragaras yra amoralus ir apskritai neegzistuoja, rašo thedailybeast.com. Tai kelia klausimą: iš kur kilo pragaro vaizdiniai ir kodėl mes juos turime?