Vaiduoklis išplaukė iš Medano

Malakos sąsiauris, skiriantis Sumatros salą nuo Malaizijos, jau nuo senų laikų, galima išsireikšti, knibždėjo nuo laivų gausos. Vandenys šioje vietoje yra ramūs, pakrantėje daugybė patogių įlankų. O nuo tada, kai XX amžiaus pradžioje britai sutriuškino malajų piratus, šie vandenys tarp jūreivių įgijo gerą šlovę. Nors tai ir nėra Bedmudų trikampis, tačiau mistiškos istorijos vyksta ir šiuose vandenyse...

Nelaimės signalas

1947-ųjų metų birželio mėnesį britų ir olandų sekimo stotys įvairiose Pietryčių Azijos vietose, o taip pat amerikiečių karinio laivo „Silver Star“ radistas priėmė keistą pranešimą. Iš pradžių buvo galima suprasti tik SOS signalą.

Po to eteryje pasklido dar kelios frazės: „Kapitonas ir visi karininkai guli negyvi kubrike ir tiltelyje. Gali būti, kad visa komanda nebegyva... Aš mirštu". Signalo šaltinį pavyko gana tiksliai nustatyti.

Tuo metu Kinijoje vyko pilietinis karas, kai kuriose salelėse dar buvo japonų samurajų, kurie arba negavo pranešimo iš Tokijaus apie kapituliaciją, arba nenorėjo jį vykdyti. Visų valstybių kariškių ausys buvo įtemptos. Netgi prekybiniuose laivuose buvo įrengti zenitiniai pabūklai.

Į pranešimą buvo sureaguota akimirksniu. Į signalo vietą nuskubėjo „Silver Star“. Amerikiečiai buvo pasirengę susitikti su bet kuo: išprotėjusiais japonų kariniais jūreiviais, kraugeriškais komunistais, netgi piratais. Kai kas manė, kad tai galėjo būti šiek tiek „padauginusios" komandos pokštas arba dar vienas laivas vaiduoklis.

Praėjus kelioms valandoms „Silver Star" atplaukė į vietą. Bortu į nedideles bangas dreifavo didžiulis sausakrūvis laivas išjungtais varikliais. Laive nebuvo matyti jokių gyvybės ženklų ar matomų pažeidimų. Ant stiebo plevėsavo Olandijos vėliava. Ant borto buvo aiškiai matomas laivo pavadinimas olandų kalba „Urang Medan“ („Žmogus iš Medano“). „Silver Star" kapitonas pavojaus laipsnį įvertino kaip labai žemą ir į sausakrūvį pasiuntė gelbėjimo komandą.

Numirėlių laivas

Laivo denyje ir vidinėse patalpose buvo pilna lavonų. Netgi laivo šuo gulėjo negyvas prie laiptelių į tiltelį. Mirusiųjų žmonių veiduose buvo sustingusi siaubo grimasa, o jūreivių pozos bylojo apie tai, kad jie bandė nuo kažko apsiginti ar išsigelbėti bėgdami.

Laive nebuvo matyti nė lašo kraujo, jokių šaunamojo ginklo panaudojimo pėdsakų, nė vienerių sulaužytų durų. Buvo matyti, kad kapitonas spėjo atsegti pistoleto dėklą, tačiau ginklo paimti nespėjo. Kapitonas mirė, ištiesęs rankas į priekį ir tarsi bandydamas nuo kažko išsisukti. Netgi triumo mechanikai ir kūrikai buvo aptikti viršutiniuose deniuose, tarsi juos kažkas išvijo iš apatinių denių. Radisto kabina, priešingai nei tikėtasi, buvo tuščia - radistas, perdavęs paskutinį SOS signalą, buvo aptiktas už kelių dešimčių metrų nuo išjungto imtuvo.

Nuo paskutinio pranešimo iš „Urang Medan" (Ourang Medan) laivo buvo praėjusios kelios valandos, per kurias, sprendžiant iš visko, ekipažas jau buvo miręs. Apie tai liudijo lavonų sustingimo laipsnis. Tačiau felčeris nustatė, kad mirusių vyrų kūnų temperatūra gerokai viršijo 40°C. Oro temperatūra buvo ne daugiau 25°C. Amerikiečių laivo karininkas padarė prielaidą, kad jūreiviai mirė dėl kažkokios tropinės ligos. Felčerio žinių nepakako, todėl iš „Silver Star“ buvo iškviestas gydytojas.

Karo medikas, tropikuose tarnavęs ne vienerius metus, nuramino jūreivius, kad nieko užkrečiamo nėra, tačiau jį nustebino kai kurie dalykai. Vieno sausakrūvio karininko kaktoje matėsi gili žaizda, atsiradusi jam nukritus nuo trapo, tačiau iš jos nebuvo ištekėję nė lašelio kraujo. To negalėjo būti netgi tuo atveju, jei žaizda atsirado po to, kai žmogus jau buvo miręs.

Taip galėjo atrodyti „Urang Medan" (Ourang Medan) laivas

„Urang Medan" gydytojas buvo vienintelis ekipažo narys, aptiktas pagal pareigas jam priklausančioje būti vietoje. Atrodo, kad jis buvo prigulęs ant kušetės savo kajutėje pailsėti. Ant staliuko prie galvūgalio gulėjo paruoštas švirkštas, tačiau ką būtent rengėsi suleisti gydytojas, buvo nesuprantama, nes arti nebuvo jokių vaistų. Jo veidas buvo ramus, o kūno temperatūra atitiko prieš 6-8 valandas mirusio žmogaus sustingimo laipsnį.

Sąrašuose nėra

Tuo metu amerikiečių laivo karininkas ir jūreiviai nenustojo stebėtis. Sprendžiant pagal laivo paskirtį, daugumas „Urang Medan" jūreivių turėjo būti malajai ir kinai, tačiau beveik visi mirę žmonės buvo europiečiai. Ant mirusio kapitono rankos piršto buvo ištatuiruotos keturios raidės: M, A, R, K.

Tiltelyje buvo tvarkinga, tačiau nebuvo laivo žurnalo, nors kiti dokumentai ir buvo savo vietose. Nebaigtas valgyti sumuštinis ir nebaigta gerti kava, pasidengę pelėsiu, atrodytų gana keistai, jeigu visa kita nekeltų tokio siaubo. Buvo visiškai neaišku, kas tiltelyje paliko maisto likučius ir kaip jie spėjo pasidengti pelėsiais laive, kuriame buvo pavyzdinga tvarka. Situaciją dar labiau supainiojo ant kai kurių jūreivių galvų buvusios Vokietijos karinio jūrų laivyno jūreivių pilotės.

Ištirti žemutinius denius ir triumą amerikiečiai negalėjo, nes, kaip jie vėliau papasakojo, juo nuvijo „pragariškas šaltis". Po neilgo pasitarimo „Silver Star" kapitonas nusprendė nutempti „Urang Medan" sausakrūvį į artimiausią JAV KJL bazę ir ten tęsti tyrimus.

Malakos sąsiauris žemėlapyje (pažymėta raudona rodykle) Sausakrūvio denyje pasiliko trys jūreiviai laukti buksyravimo komandos. Belaukdami jie nusprendė dar kiek pasižvalgyti po kajutes ir netrukus vienas kitą pametė iš akių. Po kiek laiko visi jūreiviai vienu metu iššoko į denį ir per bortą metėsi į jūrą. Vienas jūreivis vėliau tvirtino, kad užėjo į radisto kabiną ir pamatė priėmimo režimu įjungtą radijo stotį. Du kiti jūreiviai pastebėjo kažką panašaus į keistą rūką ar dūmus, sklindančius iš apatinių denių, ir ėmė dusti.

Netrukus keisti dūmai buvo pastebėti ir iš „Silver Star“ laivo: tamsūs dūmų ratilai tarsi persirisdavo per bortą ir kaupėsi ant vandens paviršiaus. Tuo metu „Urang Medan" laive įvyko galingas sprogimas. Po kelių minučių laivas parvirto ir nuskendo. Amerikiečių laivo kapitonas išdrįso priplaukti prie sprogimo vietos, tačiau tenai nieko nebuvo, netgi mazuto dėmių.

Tačiau pats didžiausias siurprizas amerikiečių dar laukė. Pasirodo, laivas tokiu pavadinimu ir tokiomis charakteristikomis nebuvo įtrauktas nei į Lloydo registrą, nei į japonų ar vokiečių jūrinius archyvus.

Aklavietė

Iš pradžių istoriją su „Urang Medan" laivu buvo nuspręsta paskelbti prasimanymu. Jeigu registruose tokio laivo nėra, tai nėra ir apie ką kalbėti. Tačiau laivo „Silver Star“ įgulos nariai laikėsi savo. Viskas baigėsi tuo, kad 1952-ais metais ši istorija buvo išspausdinta JAV „Kranto apsaugos biuletenyje". Vėl buvo imtasi nagrinėti primirštą istoriją, tačiau, deja, pėdsakai jau buvo ataušę.

Pagrindinė versija skelbia, kad laivu buvo gabenamas glicerinas ir cianidas. Šios medžiagos yra pavojingos, kai susijungia su vandeniu, ypač jūros vandeniu. Cianidas išskiria dusulį sukeliančias dujas, o glicerinas detonuoja. Tačiau tai tik dalinai paaiškina sprogimą, siaubo grimasas numirėlių veiduose, keistą kūnų būseną ir siaubą kelianti radijo pranešimą. Tai visiškai nepaaiškina šalčio triume ir daugybės kitų keistų dalykų.

Kita versija yra ta, kad sausakrūvyje buvo kažkokios nuodingos medžiagos, likusios po japonų cheminio ginklo bandymų. Po to laivą užgrobė kažkokios šalies žvalgyba ar išsiveržė nuodingos dujos, kurios ir pražudė žmones. Reikia pripažinti, kad ši versija iš viso nieko nepaaiškina.

Susiklosčius aplinkybėms per penkis metus mirė absoliučiai visi žmonės, kurie buvo užlipę į „Urang Medan" laivą, taip pat pranešimą priėmęs radistas ir „Silver Star" kapitonas. Tad šią istoriją galėjo papasakoti tik tie žmonės, kurie patys buvo ją girdėję iš kitų.

Žmogaus lavonas veikiamas toksiškų cheminių medžiagų

Šią istoriją tyręs atsargos karininkas Rojus Beintonas susitiko su vokiečių emigrantu profesoriumi Teodoru Zirsdorferiu. Pastarasis puikiai žinojo „Urang Medan" laivo istoriją ir amerikiečiui papasakojo tokių detalių, kurių nebuvo „Silver Star" ekipažo parodymuose.

Vokietijos karinio laivyno pėdsakas

Zirsdorferis Beintonui parodė iliustruotą brošiūrą, kurią vokiečių kalba 1954-ais metais parašė Otas Milkė. Ji vadinosi „Mirties laivas pietų jūroje" ir buvo skirta „Urang Medan" laivo istorijai.

Paaiškėjo situacija apie laivo vaiduoklio kilmę: laivas buvo pavadintas pagal Medano miestą Sumatroje, o prirašytas buvo prie Udžungpandango (dabar - Makasaro) uosto Sulavesio saloje. Atsirado žmonės, kurie teigė, kad jų giminaičiai nusisamdė į „Urang Medan" laivą ir nuo to laiko prapuolė. Tačiau tai buvo indoneziečiai, malajai ir kinai, o gelbėtojai aptiko daugiausia europiečių lavonus. Taip pat niekaip nebuvo galima paaiškinti, kodėl laivas nebuvo įtrauktas į jokius registrus.

Apie tragedijos priežastis Milkė visiškai neužsimena, tarsi bandydamas istoriją, nutikusią „Urang Medan" laivui, pavaizduoti kaip niekuo neišsiskiriančią. Zirsdorferis netgi pasakojo, kad į klausimą, kas atsitiko su ekipažu, brošiūros autorius juokdamasis atsakė: „Velniai juos pasiėmė!"

Beje, Beintonui pačiam pabendrauti su Milke nepavyko. Pasirodo, brošiūros autorius karo metais užėmė gana aukštas pareigas Vokietijos karinio jūrų laivyno žvalgybos valdyboje ir vadovavo paranormalių reiškinių jūrose tyrimams. Tad jis paskubėjo išvykti iš JAV, o po poros metų mirė.

Galiausiai Beintonas ir Zirsdorferis padarė išvadą, kad buvęs jūrų paslapčių medžiotojas Milkė žinojo žymiai daugiau nei parašė savo brošiūroje. O daugiau už jį galėjo žinoti tik „Urang Medan" laivo gydytojas, kurio mirties aplinkybės taip smarkiai skiriasi nuo kitų ekipažo narių mirties.