Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Kosmosas » Peržiūrų: (1195) Komentarų: (0) (25.06.2015 - 19:25)

Žemė ir Marsas galėjo „apsimėtyti“ gyvybe

Ar Marsas iš visų vietų kosmose galėjo būti vienintelė potenciali planeta, susijusi su gyvybės užsimezgimu Žemėje?

Tai iš tiesų yra itin intriguojanti mintis, kurią iškėlė astrobiologai. Jie itin rimtai pradėjo svarstyti tokios idėjos galimybę, todėl pastaruoju metu itin daug dėmesio skyrė Saulės sistemos ankstyvajai stadijai ir besiklosčiusioms sąlygoms.

Kaip rašoma astrobiologijos žurnale, kurį cituoja Space.com, tiek Žemė, tiek Marsas ankstyvose savo gyvavimo stadijose patyrė intensyvius asteroidų bombardavimus, kurie galėjo nulemti ir gyvybės „atnešimą“ į vieną iš šių planetų.

Tokių bombardavimų metu gyvybė galėjo būti išmušta iš vienos planetos ir perduota kitai. Planetas nagrinėjanti mokslininkė Nathalie Cabrol TED pranešimo metu teigė, kad „mes galėtume rasti mūsų pačių kilmės užuomazgų pačiose netikėčiausiose vietose, o Marsas būtent ir galėtų būti tokia vieta“.

N. Cabrol ilgą laiką studijavo gyvenimo ekstremaliose situacijose atvejus Žemėje ir tikėjosi, jog šios mokslinės studijos gali padėti pasistūmėti į priekį nežemiškos kilmės gyvybės paieškoms Raudonojoje planetoje.

„Mes galime nukeliauti į Marsą ir pabandyti surasti mūsų pačių pėdsakų. Marsas gali slėpti šią paslaptį, – kalbėjo mokslininkė. – Būtent todėl Marsas mums yra toks ypatingas.“

Apsimėtymas akmenimis

Marso planeta skrieja maždaug per 225 milijonus kilometrų nuo Žemės ir yra daug mažesnis už mūsų planetą. Didžiojo asteroidų ir kitų kosminių kūnų bombardavimo metu, maždaug prieš 3,8–4 milijardus metų, Marso ir Žemės planetoms teko susidurti su minėtaisiais bombardavimais, kurie galėjo tuo pačiu aprūpinti ir mūsų planetą vandeniu.

Būtent tokių bombardavimų metu Marsas ir Žemė buvo stipriai susijusios dėl vykstančių procesų. Kaip teigė N. Cabrol, „Žemės ir Marsas nuolatos mėtydavo akmenis vienas į kitą labai ilgą laiką“.

Taigi peršasi išvada, kad, jeigu vienoje iš minimų dviejų planetų jau buvo užsimezgusi gyvybė, neatmetama tikimybė, jog „apsimėtymų“ metu viena planeta galėjo pasidalyti savo „gyvybės sėklomis“ su kita planeta.

Tokį reiškinį mokslininkai apibendrintai vadina panspermija. Tačiau ramybės neduoda tai, kad, jei iš Žemės gyvybė buvo nugabenta į Marsą, pastaroji planeta turėjo tą gyvybę tinkamai priimti, t. y. joje turėjo būti palankios sąlygos gyvybei egzistuoti.

Šiandien Raudonoji planeta nyki ir nevaisinga, primenanti pačias atšiauriausias Žemės dykumas. Dėl savo itin plono atmosferos sluoksnio ir bevandenio paviršiaus bet kokia gyvybės forma šiomis dienomis sunkiai išgyventų. Tačiau praeityje, kai kosminiai akmenys skraidė aplinkui ir bombardavo Raudonąją planetą, joje gyvenimo sąlygos galėjo būti daug palankesnės.

„Tuo metu, kai užsimezgė gyvybė Žemėje, Marsas tebeturėjo vandenyną, taip pat vulkanus, ežerus ir deltas“, – pasakojo N. Cabrol. Tačiau Raudonoji planeta ganėtinai greitai prarado visą savo gyvybingumą. Dėl to ypač prisidėjo kosminė spinduliuotė ir ultravioletinė šviesa, kuri prasiskverbė dėl Marso atmosferos plyšių.

Tai sukėlė vandens pasišalinimą iš Raudonosios planetos paviršiaus (didžioji jo dauguma pateko į atvirą kosmosą). „Todėl šiandien nėra tikimybės aptikti gyvybę Marso paviršiuje, tačiau ji vis dar gali slėptis po žeme“, – reziumavo N. Cabrol.

Laiko mašina

Norint suprasti, kas nutiko gyvybei, kai planetoje sąlygos jai vystytis tapo nepalankios, reikia sugrįžti į tolimą Marso praeitį. Todėl šiandien N. Cabrol remiasi Žemės planeta kaip laiko mašina, keliaudama į regionus, kurie panašūs į Raudonosios planetos praeitį.