„New York Times“: Karinio jūrų laivyno lakūnai susirūpinę dėl susitikimų su NSO

Nuo 2014 metų vasaros iki 2015 metų kovo mėnesio danguje virš rytinės JAV pakrantės vos ne kiekvieną dieną buvo stebimi keisti objektai. KJL lakūnai vadovybei raportuodavo, kad šie objektai neturi matomų variklių, paskui save nepalieka išmetamų dujų šleifo, tačiau jie nesunkiai pakyla į 9 km aukštį ir juda viršgarsiniu greičiu.

„Šie objektai tenai skraidė ištisas dienas, - pasakoja F/A-18 lėktuvo lakūnas leitenantas Rajanas Greivsas (Ryan Graves), kuris KJL tarnavo 10 metų ir apie pastebėtus objektus informavo Pentagoną ir kongresą. - Norint išlaikyti skraidantį aparatą ore reikia daug energijos. O mes stebėjome tokius greičius, kad, jiems esant, išsilaikyti ore 12 valandų tiesiog neįmanoma. Tai 11 valandų ilgiau už tai, kas įmanoma“.

2014 metų pabaigoje kitas F/A-18 lakūnas vos nesusidūrė su tokiu objektu. Po šio įvykio jis pateikė oficialų raportą. Kai kurie šie įvykiai, įskaitant ir vykusius 2015 metų pradžioje, buvo užfiksuoti vaizdo įrašuose. Juose matomas virš vandenyno bangų skrendantis objektas, o lakūnai, jį matydami, nesupranta, kas tai yra.

„Oho, kas tai? - sušunka vienas. - Žiūrėk, kaip jis skrenda!“

Gynybos ministerijoje niekas nekalba, kad tai yra ateivių objektai, o ekspertai pabrėžia, kad šiems atvejams beveik visada galima rasti žemiškus paaiškinimus. Leitenantas Greivsas ir dar keturi KJL lakūnai, davę interviu „New York Times“, papasakojo, kad tokius objektus matė 2014 ir 2015 metais, kai vyko mokomasis skrydis iš Virdžinijos į Floridą, po to, kai pakilo iš lėktuvnešio „Teodoras Ruzveltas“. Tačiau jie nieko negalėjo papasakoti apie šių objektų kilmę.

Šie objektai patraukė KJL vadovybės dėmesį. 2015 metų pradžioje buvo parengta slapta instrukcija, kurioje nurodyta, kaip reikia informuoti apie nepaaiškinamus oro reiškinius ir neatpažintus skraidančius objektus.

KJL spaudos sekretorius Džozefas Gredišeris (Joseph Gradisher) papasakojo, kad naujoji instrukcija buvo parengta prieš tai veikusios instrukcijos pagrindu, ji buvo atnaujinta 2015 metais po incidentų su lėktuvais iš lėktuvnešio „Teodoras Ruzveltas“.

„Buvo keletas įvairių pranešimų, - pareiškė Gredišeris. - Kai kuriais atvejais tai galėjo būti komerciniai bepiločiai aparatai, tačiau apie kai kuriuos atvejus mes negalime pasakyti, kas tai, nes mums nepakanka informacijos. Tad šios laivynui skirtos instrukcijos esmė yra pateikti atnaujintus nurodymus, apie ką ir kaip informuoti apie numanomą priešininko prasiskverbimą į mūsų oro erdvę“.

Pranešimai apie šiuos objektus patenka mažai kam žinomos Dabartinių grėsmių oro ir kosmoso erdvėje atpažinimo programos darbuotojams, kurie analizuoja radijo lokacijos duomenis, vaizdo įrašus ir „Teodoro Ruzvelto“ 

vyresniųjų karininkų raportus. Šiai programai iki pat išėjimo j pensiją vadovavo Luisas Elizondas (Luis Elizondo). Jis šiuos atvejus vadina „nepaprasta incidentų serija“.

Ši programa buvo pradėta vykdyti 2007 metais, o finansavimas jai buvo skirtas daugiausia demokratų partijos atstovo iš Nevados Hario Rido (Harry Reid) pastangomis, kuris tuo metu buvo Senato daugumos lyderis. Kai 2012 metais baigėsi skirtas finansavimas, programa buvo oficialiai uždaryta, bent taip tvirtina Pentagonas. Tačiau KJL atstovai neseniai pareiškė, kad pastaruoju metu programos darbuotojai analizuoja kariškių raportus apie NSO, o Elizondas ir kiti jos dalyviai pažymi, kad ji ir toliau yra tęsiama, tik kitokia forma ir su kita slaptumo žymą. Pavyzdžiui, programos darbuotojai analizuoja vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas avialainerio dydžio ovalo formos balkšvas objektas. Du KJL lakūnai, skridę savo naikintuvais virš vandenyno San Diego rajone 2004 metais, jį pavadino milžinišku sausainiu.

Harvardo-Smitsono astrofizikos centro vyresnysis astrofizikas Leonas Golubas (Leon Golub) pasakė, jog tikimybė, kad šie objektai yra nežemiškos kilmės yra „labai maža - tokia maža, kad su ja gali pasivaržyti kiti mažai tikėtini, tačiau labiau žemiški aiškinimai“. Jis pasakė, kad „kitų tikimybių yra labai daug - tai ir filmavimo ir atvaizdavimo sistemų programinių kodų trūkumai, ir atmosferiniai reiškiniai, ir atspindžiai, ir neurologinio pobūdžio sutrikimai dėl didžiulio informacijos kiekio skrydžio dideliu greičiu metu“.

Leitenantas Greivsas iki šiol negali paaiškinti tai, ką matė. 2014 metų vasarą kartu su kitu naikintuvo „Super Hornet“ lakūnu Deniu Akoinu (Danny Accoin) tarnavo VFA-11 eskadrilėje, kuri buvo vadinama „Raudonaisiais skerdikais“ ir kuri bazuojasi Okeano karinio jūrų laivyno aerodrome Virdžinijos valstijoje. Tai buvo treniruočių skrydis, rengiantis išvykimui į Persijos įlanką.

Leitenantas Greivsas ir Akoinas „New York Times“ papasakojo apie pamatytus objektus. Jų pasakojimą papildė dar trys eskadrilės lakūnai, paprašę neskelbti jų vardų.

Greivsas ir Akoinas, taip pat buvę Amerikos žvalgybos darbuotojai nusifilmavo daugiaserijiniame dokumentiniame filme „Neidentifikuota. NSO tyrimai Amerikoje“, kuris 2019 ir 2020 metais buvo rodomas per „History Channel“. „New York Times korespondentas paėmė atskirus interviu iš pagrindinių veikėjų.

Lakūnai šiuos objektus pradėjo pastebėti XX amžiaus 9-ame dešimtmetyje, kai buvo patobulinta lėktuvuose įrengta radijo lokacinė stotis. Nauji radarai buvo pradėti įrenginėti viename lėktuve po kito, ir lakūnai ėmė pastebėti objektus savo ekranuose. Tačiau jie šiuos objektus ignoravo, manydami, kad tai tik klaidingos žymės radaruose.

„Karo lakūnai keistus reiškinius mato jau ne vieną dešimtmetį, - pasakoja leitenantas Greivsas. - Mes vykdome labai sudėtingas užduotis, pakildami į 6-9 km aukštį, o po to staigiai leisdamiesi žemyn. Jeigu ten, viršuje, kažkas yra, tai labai svarbu“.

Kaip pasakoja Greivsas, objektai pasirodydavo reguliariai - 9 km aukštyje, 6 km aukštyje, netgi jūros lygyje. Jie galėjo įsibėgėti, pristabdyti, po to pasiekti viršgarsinį greitį.

Leitenantas Akoinas pasakoja, kad jam teko porą kartų susidurti su tokiais objektais. Pirmą kartą, pastebėjęs tokį objektą savo radaro ekrane, jis palindo po juo, skrisdamas 300 m žemiau. Lakūnas turėjo jį matyti, nes ant šalmo buvo pritaisyta kamera, tačiau jis nieko nepamatė, nors radaras rodė, kad objektas yra tenai.

Praėjus kelioms dienoms Akoino naikintuve esanti mokomoji raketa pradėjo automatinį šio objekto lydėjimą, be to, jį užfiksavo infraraudonųjų spindulių kamera. „Aš žinojai, kad jis tenai, ir žinojau, kad tai nėra melagingas taikinio nustatymas, - pasakoja lakūnas. - Tačiau vizualiai jį pamatyti niekaip negalėjau“.

Lakūnai pasakoja, kad tuomet jie pamanė, jog šie objektai yra kažkokios labai įslaptintos ir pažangios bepiločių aparatų programos sudėtinė dalis.

Tačiau vėliau lakūnai šiuos objektus ėmė pastebėti vizualiai. 2014 metų pabaigoje leitenantas Greivsas po skrydžio grįžo į bazę Virdžinijoje ir sutiko savo porininką iš savo eskadrilės. „Jis buvo sukrėstas, tai matėsi iš jo veido“, - pasakoja lakūnas.

Jis labai nustebęs išklausė draugo pasakojimą. „Aš vos neįsirėžiau į vieną iš tų objektų“, - jis papasakojo leitenantui Greivsui. Greivsas ir jo porininkas skrido poroje 30 m atstumu vienas nuo kito virš Atlanto vandenyno į rytus nuo Virdžinijos Bičo, kai tarp naikintuvų kažkas praskrido. Greivsas pasakoja, jog jo porininkui pasirodė, kad tai kubas sferos viduje.

Šis atsitikimas taip sujaudino eskadrilės lakūnus, jog jie įteikė raportą skrydžių saugumo tarnybai.

Šis incidentas, vos nesibaigęs avarija, gerokai supykdė lakūnus ir juos įtikino, kad fiksuojami objektai neturi jokio ryšio su slapta bepiločių aparatų programa. Jie manė taip: valdininkai iš vyriausybės žinojo, jog šiame rajone mokomuosius skrydžius vykdo naikintuvų lakūnai, todėl tenai nebūtų siuntę bepiločių aparatų.

„Mes atsisakėme minties apie slaptą bepiločių aparatų programą ir ėmėme galvoti apie saugumo problemas, - pasakoja leitenantas Greivsas. - Buvo tik laiko klausimas, kol kas nors iš mūsiškių susidurs su tokiu objektu“.

Kaip pasakoja lakūnai, jie pastebėjo keletą keistenybių vaizdo įraše. Objektai padidindavo greitį iki viršgarsinio greičio, po to staiga sustodavo ir akimirksniu pakeisdavo skriejimo kryptį, kas prieštarauja fizikos dėsniams ir žmonių ekipažo fizinėms galimybėms.

„Žudo ne greitis, - pasakė leitenantas Greivsas. - Žudo stabdymas. Arba pagreitis“.

Lakūnai atsisakė pateikti savo hipotezes, kai jų paklausė, kas yra šie objektai. „Mes turime malūnsparnius, kurie gali pakibti ore, - pasakė leitenantas Greivsas. - Turime lėktuvus, kurie gali pakilti į 9 km aukštį ir skristi virš vandens paviršiaus. Tačiau šiuo atveju tai atlieka vienas skraidantis aparatas, kuris neturi nei reaktyvinio variklio, nei reaktyvinės srovės“.

Leitenantas Akoinas pareiškė: „Mes čia esame tam, kad dirbtumėme savo darbą, o ne kažką prasimanytumėme“.

2015 metų kovo mėnesį lėktuvnešis „Teodoras Ruzveltas“ paliko Floridos krantus ir išplaukė į Persijos įlanką kovoti su Islamo valstybe Irake ir Sirijoje. Tie patys lakūnai, kurie matė keistus objektus prie rytinės JAV pakrantės, netrukus ėmė vykdyti bombardavimo užduotis Irake ir Sirijoje.

Lakūnai pasakė, jog po to, kai jie paliko JAV, susitikimų su keistais objektais buvo žymiai mažiau.

© Christopher Niemann/USMC/Getty Images