Kolosalio urvo auksas

1958 metais Arizonos valstijos valdžia atidarė turistams vietinę įžymybę - Kolorado upės slėnio pakraštyje esantį Kolosalio urvą.

Paslaptingi maišai

Oficialias ekskursijas galima rengti tik nedidelėje urvo dalyje. Teko sugaišti keletą metų ir išleisti dešimtis tūkstančių dolerių tam, kad būtų atvesta elektra, įrengti apsauginiai aptvarai, turėklai, laiptai ir kiti atributai, garantuojantys lankytojų saugumą. Speleologai metras po metro tyrė daugybę iš urvo išeinančių koridorių, kurie, reikia pasakyti, iki galo nebaigti tirti. Tai nekelia nuostabos, nes vien tik ištirtų koridorių ilgis siekia daugiau kaip 150 kilometrų (paranormal.lt).

Kolosalio urvas taip ir būtų likęs vienu nors ir pakankamai įdomiu, tačiau niekuo labai neišsiskiriančiu urvu, jeigu ne vienas, iš pirmo žvilgsnio, niekuo ypatingas įvykis. Likus maždaug metams iki darbų pabaigos urvų tyrinėtojai viename koridoriuje aptiko keletą pusiau suirusių tuščių drobinių maišų. Ant maišų pavyko įskaityti užrašą „Adas Trail“. Bendrovės, vykdančios tyrinėjimus, direktorius susidomėjo radiniu ir įsakė atlikti tyrimą. Bendrovės darbuotojai ir žurnalistai uoliai ėmėsi darbo.

Gana greitai paaiškėjo, jog „Adas Trail“ - tai seniai jau bankrutavusios bendrovės pavadinimas. Ši bendrovė dar XIX amžiuje vykdė pervežimus geležinkeliu San Francisko - Naujojo Orleano linija. Tolimesni tyrimai parodė, kad bendrovė tokiuose maišuose gabendavo auksą. Keletas senųjų vietinių gyventojų prisiminė, jog 1882-ais metais, kaip tik urvo rajone buvo užpultas „Adas Trail“ geležinkelio ekspresas ir buvo pagrobta 85 tūkstančiai dolerių. Visi nusikaltime dalyvavę asmenys buvo areštuoti ir sulaukė bausmių. Išsiaiškinti užpuolimo detalių žurnalistams nepavyko, nes visi arčiausiai įvykio vietos esančio Eskalono miestelio, kuriame buvo atliekamas nusikaltimo tyrimas, policijos archyvai sudegė gaisre 1911 metais. Paieškos pateko į aklavietę, apie „Adas Trail“ maišus keletą metų buvo užmiršta.

Traukinio apiplėšimas

Netrukus vienam žurnalistui į rankas pateko privatus laiškas, kurį 1882 metais parašė vienas Eskalono gyventojas. Didžiam žurnalisto džiaugsmui, laiške buvo detaliai aprašomi įvykiai, susiję su „Adas Trail“ ekspreso apiplėšimu. Štai kaip viskas vyko: 1882 metų gegužės 15 dieną keturi banditai sustabdė traukinį ir pagrobė 85 tūkstančius dolerių auksu (beveik 100 kg), po to pasislėpė Kolosalio urve. Policija apsupo vienintelį, kaip tuomet buvo manoma, įėjimą į urvą ir dvi savaites bandė išrūkyti nusikaltėlius iš jo. Tačiau netrukus šerifą, kuris vadovavo operacijai, pasiekė žinios, jog banditai, kurie, atseit, iš bado ir troškulio baigia nusigaluoti po žemėmis, iš tikrųjų visą tą laiką ramiai girtuokliauja nedidelio miestelio saliū-ne, maždaug už 100 km nuo urvo.

Netrukus policija atvyko į miestelį. Apgirtę banditai nespėjo pasislėpti, trys jų buvo nukauti per kilusį susišaudymą. Tačiau aukso jų kišenėse buvo aptikta visai nedaug. Vienintelis likęs gyvas banditas parodė antrąjį išėjimą iš urvo, o klausinėjamas apie pinigus atsakė, jog jie paslėpti kažkur požeminiuose koridoriuose, tačiau kurioje konkrečiai vietoje, jis neturi net mažiausio supratimo. Banditas, kurio pavardė buvo Bridžesas, buvo nuteistas 28 metų įkalinimo bausme ir išsiųstas į Kolorado Springso kalėjimą. Šia informacija laiškas ir baigėsi.

Atsirado dar vienas siūlas - išgyvenęs nusikaltėlis. Žurnalistui pavyko sužinoti, jog kalėjime jis išbuvo visą paskirtą bausmę ir į laisvę išėjo 1910 metais. Jis buvo sekamas policijos. Kartą Bridžesas patraukė į urvą, policija nesnaudė, užblokavo abu išėjimus ir visą savaitę laukė, kol jis išneš auksą, padėtą lėkštutėje, tačiau taip ir nesulaukė. Galiausiai valdžios atstovai patys įėjo į urvą ir maždaug po paros aptiko jau pradėjusį irti nusikaltėlio kūną. Bridžesas buvo nušautas šūviu į galvą, aukso, savaime suprantama, šalia jo nebuvo. Tolimesnių ieškojimų metu pavyko aptikti trečiąjį įėjimą į urvą, o šalia jo - laužą ir palapinės pėdsakus. Netrukus už kelių kilometrų nuo urvo buvo aptiktas ir šią stovyklą įrengusio vyro lavonas - panašu, kad jis mirė įkąstas barškuolės gyvatės. Jis turėjo revolverį, kuriuo buvo nušautas urve buvęs traukinio užpuolikas, ir keletas monetų iš „Adas Trail“.

Auksas iš buveinės

Šį kartą byla nutrūko ilgam laikui. Atomazga įvyko tik 1977 metais, kai Denverio (Kolorado valstija) policija, atlikdama reidą į narkotikų prekiautojų patalpas, vienos buveinės rūsyje aptiko keletą šimtų auksinių monetų. Atlikta ekspertizė parodė, jog šios auksinės monetos buvo iš grobio, 1882 metais pagrobto iš „Adas Trail“ ekspreso. 1977 metais grobio vertė siekė apie 700 tūkstančių dolerių.

Buveinės šeimininkams, broliams Koleriams, pavyko pasislėpti, tačiau į policijos rankas patekęs prekiautojų narkotikais archyvas leido išsiaiškinti įdomius dalykus. Pasirodo, vienam broliui prieš metus pavyko susipažinti su įslaptintais „Adas Trail“ bendrovės dokumentais. Juose buvo informacija, kad 1882-ųjų metų apiplėšimo metu pagrobto aukso vertė buvo ne 85 tūkstančiai dolerių, kaip rašoma laikraščiuose, o 850 tūkstančių dolerių, t. y. dešimt kartų daugiau! Bendrovė paprasčiausiai nusprendė neafišuoti tokio didelio nuostolio, bijodama atbaidyti klientus.

Policijai ilgai nepavyko aptikti jokių brolių Kolerių pėdsakų. Gali būti, kad jie aptiktas brangenybes laisvai leido kur nors Meksikoje ar Kanarų salose. Tačiau tyrimas neatmetė prielaidos, jog didžioji pagrobto aukso dalis vis dar guli kažkur po žeme.

Lobių ieškotojai, išgirdę, jog kalbama beveik apie 7 milijonus dolerių, leidosi į paieškas, tačiau jų laukė didžiulis nusivylimas. Geležinkelio bendrovė „Pietvakarių geležinkeks“, kuri kažkada perėmė „Adas Trail“ bendrovę, paskelbė save dingusio aukso šeimininke ir uždraudė visiems sėkmės ieškotojams artintis prie urvo. 1982 metų liepos 1 d. bendrovės lėšomis gerai parengta spe-leologų ekspedicija leidosi į iki tol netirtus koridorius, ieškodama prieš šimtą metų dingusio aukso. Darbų pradžią nušvietė daugybė spaudos ir televizijos žurnalistų.

Po paros ekspedicija sugrįžo iš urvo. Speleologai atnešė du maišus auksinių monetų, o ant maišų buvo „Adas Trail“ bendrovės antspaudas. Jie teigė, jog brangenybes aptiko už kelių kilometrų nuo įėjimo mažame niekur nevedančiame tunelyje. Tą pačią dieną speleologai valdžios atstovus informavo apie tai, kad netoli tos vietos, kur buvo aptikti maišai, taip pat akliname tunelyje, guli du lavonai.

Kitą dieną policija kūnus iškėlė į paviršių. Jie buvo puikiai išsilaikę, urvuose esantis palankus mikroklimatas juos pavertė mumijomis. Tyrėjams nebuvo didelio vargo nustatyti, jog tai buvo prieš penkis metus dingę brokai Koleriai.

Broliai, greičiausiai, paprasčiausiai pasiklydo urve, nesugebėjo rasti išėjimo ir, galiausiai, mirė iš bado. O kalbant apie auksą, tai maišuose buvo tik nedidelė numanomo lobio dalis.

Geležinkelio bendrovė pasitenkino atrasta dalimi, po to didžiuliam lobių ieškotojų būriui buvo leista užeiti į urvą ir išbandyti savo laimę. Valstijos valdžia griežtai uždraudė savavališkas paieškas, visi žinomi išėjimai iš urvo saugomi taip, kad iš jų netgi pelė neišeis nepastebėta. Vietiniuose laikraščiuose kiekvienais metais spausdinami sensacingi straipsniai apie tai, kad kažkas aptiko „Adas Trail“ bendrovės auksą, tačiau visa tai yra ne kas kita, o tik bandymas padidinti leidinio tiražą. Daugelis turistų, atvykusių apžiūrėti urvą, slapta įsineša žibintuvėlius ir metalo ieškiklius, nežinia iš ko pirktus planus, kuriuose pavaizduota lobio paslėpimo vieta. Po kiek laiko jie atsilieka nuo ekskursantų grupės ir dingsta - iš pradžių specialiai, o po to jau iš tikrųjų.

Per pastaruosius metus Kolosalio urve dingo dešimtys žmonių. Tyrinėtojai, kruopščiai tirdami į begalybę besidriekiančius tunelius, nuolat aptinka nesėkmingų lobių ieškotojų kūnus ir juos iškelia į paviršių.

Sėkme tikinčių ieškotojų negali sustabdyti jokie draudimai ir kitų žmonių mirtys. Žinoma, juk kažkur po žeme maždaug 6,5 milijono vertės lobis kantriai laukia savo šeimininko.